„Reikia žiūrėti iš esmės, iš strateginės perspektyvos. Nereikia gerti informacinių raminamųjų – kalbama apie Ukrainos pajėgų psichologinį lūžį.
Tai, švelniai sakant, neatitinka tikrovės“, – taip laidoje „60 minučių“ vos prieš kelias dienas kalbėjo M. Chodarionokas, buvęs Rusijos Generalinio štabo karininkas, atsakingas už planavimą, o pastaruosius keliolika metų yra pristatomas, kaip ekspertas ir nesyk buvo kviestas į panašias laidas.
Bet po tokio paskutiniojo pasirodymo, kurio metu buvo priversta trumpam nutilti net laidos vedėja Olga Skabejeva, mat oficialia – pergalinga karo eiga suabejoti privertę M. Chodarionoko žodžiai plačiai pasklido po socialinius tinklus, ekspertas grįžo į eterį. Ar savo valia, ar paragintas atsargiau rinktis žodžius tais laikais, kai „netyčia paslydę kritikai iškrenta pro atvirus daugiaaukščių langus“, ar priverstas, jis jau kalbėjo visiškai priešingai.
„Kai kalbama, kad Ukrainos pusė įgyja galimybę kontratakuoti, tai yra perdėjimas. O kalbant apie mūsų aukščiausios karinės vadovybės sumanymus, tai yra priežasčių manyti, kad jų realizavimas artimiausiu metu nemaloniai nustebins Ukrainos pusę ir mes tikime, kad būtent taip pakryps įvykiai“, – naujoje laidoje kalbėjo M. Chodarionokas.
Karas Ukrainoje jau turėjo įrodyti, kad jei kas ir prisikuria iliuzijų dėl tolesnės eigos, tai jos gali greitai subliūkšti. Ir nors pastarųjų savaičių situacija atrodo stabili, o didelių permainų nematyti – rusai toliau labai iš lėto su dideliais nuostoliais slenkasi pirmyn Donbase, o ukrainiečiai išties kontratakuoja ir veja priešininko pajėgas nuo Charkivo, nervingi pačių rusų komentarai apie tai, kur krypsta šis karas, rodo, kad dvejonės, pasimetimas ir, jau patyrus ne vieną pažeminimą, nerimas dėl tolesnių nesėkmių bei gėdos koreguoja planus, kaip gali atrodyti ir ką iš viso reikštų pergalė.
Nuomonė pasikeitė, padėtis – ne
Tai, kad karas Ukrainoje Rusijai nesiseka, tapo akivaizdu nuo pirmosios mūšių savaitės vasario pabaigoje. Ir jei svarstymai, kad Vladimiras Putinas gegužės 9–ąją oficialiai paskelbs mobilizaciją, nepasitvirtino, tai ir šventinės nuotaikos neliko, o pralaimėjimo nuojautos tebetvyro ore.
Nesėkmės lopomos įvairiai. Pavyzdžiui, tradiciniais būdais – „kapojant galvas“. Pasak britų žvalgybos, pastarąsias savaites Rusijoje atleisti net keli kariniai vadai, kuriems nepavyko pradiniais karo etapais pasiekti jiems iškeltų tikslų.
Generolas leitenantas Sergejus Kiselis, atleistas už tai, kad nesugebėjo perimti Charkivo. Juodosios jūros flotilei vadovavęs viceadmirolas Igoris Osipovas galimai taip pat liko be posto – po to, kai nuskendo kreiseris „Moskva“.
Sumenkę ne tik taktiniai tikslai pačioje Ukrainoje – iš pradžių, kai balandį Rusija atitraukė savo pajėgas nuo nepavykusių puolimo krypčių prieš Kyjivą ir Černihivą ir sukoncentravo Donbase, tikėdamasi nublokšti ukrainiečius iki Dniepro, dabar mėginama apsiriboti bent keliais miestais, turinčiais reikšmingesnę vertę, tai strateginiai tikslai dabar atrodo dar sunkiau pasiekiami.
Dar pernai gruodį Rusija ambicingai reikalavo atitraukti NATO karinę infrastruktūrą iki 1997-ųjų sienų. Vietoje to Kremlius sulaukė tikėtinos Aljanso plėtros – Suomijos ir Švedijos prašymų prisijungti prie NATO, kas ne tik kelia strateginių iššūkių Rusijai, bet ir sukuria situaciją, kurios nebuvo šimtmečius.
Be to, Rusija ir toliau lieka izoliuota bent jau Vakaruose. Tą, beje, pripažinęs M. Chodarionokas labai aiškiai įvardijo, kaip vieną pagrindinių problemų – situacijų, kuri esą nėra normali.
„Mūsų karinės politinės padėties problema tame, kad esame visiškoje geopolitinėje vienumoje, prieš mus – praktiškai visas pasaulis, kad ir kaip mums tai būtų sunku pripažinti. Iš šitos situacijos reikia išeiti, tame yra politinės ir karinės vadovybės užduotis“, – regis, šokiruotiems tokio atvirumo vedėjams bei laidos dalyviams pareiškė M. Chodarionokas.
Tad net ir dabar, kai jis jau kalba priešingai, esą Kremlius turi sumanymą bei jėgų pakeisti padėtį, akivaizdu, jog pasėtos dvejonės dėl Rusijos galimybių pasiekti reikšmingų pergalių vis stiprėja.
O tai įkvepia ir Kyjivą. Ukrainą denacifikuoti ir demilitarizuoti žadėjęs V. Putinas bent jau kol kas yra kvailio vietoje: jokių nacizmo apraiškų Ukrainoje neįžvelgia Vakarai, kurie toliau perduoda vis daugiau karinės paramos ukrainiečiams.
Pavyzdžiui, per pastarąsias kelias savaites jau senokai vangumu ir karinės pagalbos trūkumu kaltinta Vokietija pristatė naują partiją iš tūkstančių prieštankinių ginklų. Ukrainiečius turėtų pasiekti daugiau jau naudojamų šarvuočių iš Italijos, Australijos. Lenkijos tankai T-72 jau naudojami ukrainiečių.
Tuo metu pastarąsias savaites suaktyvėjusi Ukrainos karo aviacija, kuri, pasak Rusijos gynybos ministerijos pranešimų, jau turėjo būti sunaikinta kelis sykius, sėkmingai atakuoja rusų taikinius visame fronte. Toks iškalbingas veiksnys bei ar iškalbingesnė tyla apie paramą Ukrainos karinėms oro pajėgoms gali reikšti raketų, bombų ir kitų šaudmenų bei atsarginių dalių papildymą, o pritilę raginimai ukrainiečiams teikti naikintuvus gali liudyti apie vykstančius procesus.
Ne paslaptis, kad Lenkija, Slovakija buvo įvardijamos kaip tos Vakarų šalys, kurios gali tiekti naikintuvus Ukrainai – tereikėjo tyliai išspręsti organizacinius, logistinius klausimus bei leisti ukrainiečių pilotams prisitaikyti prie jiems pažįstamos, tačiau pagal Vakarų standartus modernizuotos technikos ir įrangos.
Ko reikia pergalei pasiekti?
Nepaisant pasirodančių kai kurių šalių lyderių pareiškimų, kad esą nereikėtų įvaryti Kremliaus į kampą, galbūt pagalvoti apie derybas dėl paliaubų, netgi lokalių paliaubų – šimtų „Azovstal“ gynėjų evakuacijos – aiški Ukrainos pozicija dėl tolesnių pokalbių su Rusija apie taiką rodo aiškią kryptį: karas tęsis toliau.
Bet iš kur toks ukrainiečių ryžtas bei pasitikėjimas savo jėgomis, gebėjimai sėkmingai atsikovoti teritorijas, jei Kremliaus propagandistai tiesiog springsta pareiškimais, esą Vakarų karinė pagalba jau išseko, o ukrainiečiai jau tuoj tuoj pasiduos?
Tai, ką naujausioje laidoje M. Chodarionokas pavadino gandais – esą nereikia apsigauti dėl „laikinų ukrainiečių laimėjimų“, pastariesiems, regis, yra aiški užduotis, kuriai ruošiamasi: sudaryti sąlygas sėkmingoms kontratakoms, daužyti priešininką ten ir taip, kur ir kaip jam skauda.
Ukraina jau nebeslepia, kad galutinis tikslas yra pergalė ir, kitaip nei balandį, ukrainiečiai jau gali įvardyti, ką tai reikštų. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba antradienį paskelbtame interviu pareiškė, kad jo šalis pergale kare su Rusija laikys tik momentą, kai bus išvaduotos visos okupuotos šalies teritorijos, įskaitant Krymą, o Maskva sumokės reparacijas.
Tai, kad Ukraina gali laimėti karą prieš Rusiją, jei turės tinkamą ginkluotę, yra pripažinę ir amerikiečiai. Iš pradžių dvejoję dėl ukrainiečių galimybių, nors ir tiekę jiems ginklus, galiausiai amerikiečiai taip pat, regis, bent jau viešai ėmė reikšti optimizmą.
„Pirmas žingsnis pergalės link yra tikėjimas, kad laimėti įmanoma. Taigi jie tiki, kad mes galime laimėti“, – dar balandį sakė Lloydas Austinas, grįžęs iš kelionės į Kyjivą.
Pergalę pasiekti ukrainiečiams būtų išties sunku, bet ne veltui kritine parama laikomos Vakarų šalių karinės technikos ir ginkluotės pagalba pastaruoju metu pradedama aktyviai naudoti fronte.
Ypač svarbiais veiksniais įvardijamos netiesioginės ugnies paramos priemonės. Jei prieštankiniais ginklais ukrainiečiai gali stabdyti rusų šarvuotąją techniką iš kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų, tai Donbaso fronte karaliauja artilerija, aviacija bei sistemos, kuriomis galima trikdyti priešininko veiklą tiek priešakinėse pozicijose, tiek užnugaryje: bepiločiai orlaiviai, keliasdešimt kilometrų ar didesnį šūvio atstumą turinčios raketos, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės gaminamos „Brimestone“.
JAV jau perdavė didžiąją dalį iš 90 numatytų haubicų „M777“ ukrainiečiams ir šie jau sėkmingai jas naudoja kovose. Iki 30 km šaudančios haubicos naudoja ukrainiečiams iki šiol retai naudotą 155 mm amuniciją, kurios atsargos greitai senka, tačiau pirmieji geri atsiliepimai apie naują ginkluotę ir žinios, kad JAV Jūrų pėstininkų korpusas taip pat perduos papildomas haubicas bei amunicija Ukrainai, regis, gerokai sustiprino Ukrainos artilerijos pajėgumus.
Kiek ilgiau užtruks savaeigių haubicų „PzH2000“ pristatymas ir įdiegimas Ukrainos kariuomenėje –keliolika tokių haubicų, kurias naudoja ir Lietuvos kariuomenė, ukrainiečiams pažadėjo Vokietija ir Nyderlandai, o vokiečiai jau neslepia, kad vyksta Ukrainos artileristų apmokymai.
Kitaip nei tampomos „M777“, vokiškos haubicos yra savaeigės, tad teks ne tik priprasti prie skirtingos ugnies valdymo sistemos, kitos įrangos, bet ir išmokti ją taisyti, keisti atsargines dalis, jei to prireiktų intensyvaus panaudojimo metu.
Vis dėlto pats procesas juda į priekį, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau ši ginkluotė pasieks Ukrainą ir ukrainiečių artileristai turės dar vieną pranašumą prieš rusus: pastarieji patiria didelių nuostolių, kai jų išskleistas baterijas sėkmingai medžioja Ukrainos pajėgų bepiločiai orlaiviai, nukreipiantys taiklią artilerijos arba salvinių ugnies sistemų ugnį.
Su „M777“ bei ypač „PzH2000“ ukrainiečiai įgis ir šūvio nuotolio bei greitošaudos pranašumų – vos viena savaeigė haubica dėl galimybių taikliai ir sparčiai paleisti kelis sviedinius į vieną taikinį gali atstoti visą rusiškų haubicų bateriją.
Nori taikytis į tai, ko bijo labiausiai
Ką reiškia tokios ginkluotės įvaldymas ir sėkmingas naudojimas įsitikina ne tik rusai fronte – gegužės 11-ąją ukrainiečių artileristai iš amerikietiškų haubicų „M777“ ištaškė visą rusų brigadą, kai ji bandė kirsti Doneco upę Bilohorivkos rajone, Luhansko srities rytuose, siekiant apsupti prie Rubižnės buvusias ukrainiečių pajėgas.
Svarbūs ne tik realūs rusų nuostoliai – šimtai žuvusiųjų ir sužeistų karių, 73 sunaikintos kovinės technikos vienetai, bet ir simbolinė pergalė bei pranašesni, įrodyti ukrainiečių gebėjimai taikliai, iš saugaus atstumo smogti rusų karių grupuotei ir sutrikdyti strateginės svarbos operaciją.
Tokias operacijas Donbase rusai, tikėtina, bandys kartoti – persikelti per Doneco upę veržiantis į Vakarus vis tiek reikės, o norint pasiekti savo tikslus – užimti Kramatorską, Slovjanską, teks veržtis ne tik pro gerai įtvirtintas ukrainiečių pozicijas, bet ir pro taiklią jų artilerijos ugnį.
Neatsitiktinai laidoje M. Chodarionokas savo pasisakymą pradėjo nuo komentaro apie haubicų „M777“ medžioklę – esą tai dabar yra svarbiausias Rusijos pajėgų uždavinys, o iš „haubicų liks tik prisiminimas“. Tačiau viltis, kad rusams pavyks sumedžioti kol kas jiems vieną karo meno pamoką po kitos demonstruojančius ukrainiečių artileristus yra viena, o realybė – visai kas kita.
Vaizdo įraše buvo parodyta ne itin sėkminga rusų savižudžio bepiločio „Kub“ ataka prieš „M777“: sprogimas joms matomos žalos nepadarė ir nors rusų pajėgos vėliau dar smogė į spėjamas atitrauktų haubicų pozicijas salvinės ugnies sistemomis, patvirtinto sunaikinimo fakto nėra.
Dar daugiau – mirtinu Ukrainos ginklu tapusi artilerija nėra vienintelis rusų karių siaubas mūšiuose. Rusijos prakeiksmu tapusi garsioji Gyvačių sala iki šiol yra kontroliuojama rusų pajėgų, tačiau jos čia ir aplinkui jau buvo gerokai aptalžytos. Rusijos propagandistai, suprantama, stengiasi pateikti priešingą paveikslą – esą ukrainiečių bepiločių nufilmuoti antskrydžiai, vieno kurių metu sunaikinamas pastiprinimą atgabenęs rusų sraigtasparnis iš tikrųjų rodo Ukrainos nesėkmes.
Anot M. Chodarionoko, kuris naujausioje laidoje „60 minučių“ jau palaikė Kremliaus peršamą versiją, esą Gyvačių saloje ukrainiečiai „pagal britų instruktorių rengtą planą“ bandė nesėkmingai išlaipinti desantą ir ten buvo atakuotas Ukrainos sraigtasparnis, dabar lemiami mūšiai persikelia ir į oro erdvę.
„Norint išlaipinti desantą jiems reikia dominuoti ore, per artimiausius mėnesius to Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms padaryti nepavyks. Neišeina kalbėti ir apie viršenybę jūroje, kol ten yra Rusijos Juodosios jūros laivynas“, – pareiškė M. Chodorionokas.
Vis dėlto šiuose pasakymuose yra daugiau vilties ir tikėjimo Rusijos pajėgų galia, nei tvirtų argumentų. Būtent todėl svarbus žodžiai „tol, kol“ – ukrainiečiai jau nesyk įrodė gebantys suduoti skaudžius smūgius būtent Rusijos Juodosios jūros laivynui, kuris neteko keliolikos įvairių klasių laivų, iš kurių didžiausia netektis, žinoma, yra flagmano „Moskva“ žūtis.
Tai, kad ukrainiečių bepiločiai orlaiviai „Bayraktar“ sugebėjo kelis sykius atakuoti Gyvačių saloje esančias rusų priešlėktuvinės gynybos pozicijas, nuskandino kelis patrulinius ir vieną desantinį laivą, o Ukrainos naikintuvai „Su-27“ dar ir bombardavo saloje esančius įtvirtinimus, rodo kelis dalykus. Pirma, kas akivaizdu, kad Ukrainos aviacija yra ne tik nesunaikinta, kaip teigia rusai, bet ir gyvybinga, geba sėkmingai atakuoti taikinius.
O tai kartu reiškia, jog oro viršenybės per beveik tris karo mėnesius nesugebėjusi pasiekti Rusijos karo aviacija, kuri pati patyrė didelių nuostolių, neturi realių galimybių nuslopinti tiek ukrainiečių pasipriešinimą danguje, tiek ant žemės.
Skambūs pareiškimai, esą rusų karo lėktuvai dabar sėkmingai medžios Ukrainos artileriją, yra viena, bet kai realiai trūksta taikymosi pajėgumų, ypač bepiločių orlaivių, kai pastaruosius bei naikintuvus iš dangaus šaudo tūkstančius nešiojamų priešlėktuvinės gynybos raketų gavę ukrainiečiai, įgyvendinti vadovybės paskirtas užduotis yra ypač sunku: per mažai priemonių, per daug užduočių.
Be to, ukrainiečių gebėjimai trikdyti Rusijos karo laivyno bei aviacijos judėjimą – priešlėktuvinės gynybos funkcijas vykdžiusio „Moskva“ netektis įrodė, kad Ukraina turi priešlaivines galingas raketas ir gali jomis atakuoti taikinius jūroje, o priešlėktuvinės gynybos pajėgumai toliau naikina Rusijos orlaivius – visa tai rodo, jog palaužti šių kritinių pajėgumų Rusijai nepavyko.
O Ukrainai sulaukiant vis gausesnės ir modernesnės karinės paramos iš Ukrainos tokia užduotis tik dar labiau komplikuosis.
Ar Ukraina sulauks NATO konvojų?
Tad net ir svaidantis drąsiais pareiškimais, esą ukrainiečių pajėgos senka, silpsta, padėtis karo veiksmų zonoje Rusijai kol kas nežada jokių pozityvių staigmenų.
Priešingai – realūs, o ne Kremliaus propagandistų filmukuose dešimtmečius kurti susidūrimai su vakarietiška ginkluote ir technologijomis kol kas lėmė ypač didelius Rusijos nuostolius, kuriuos kompensuoti toliau bus tik sunkiau. Būtent todėl skubama įgyvendinti bent kiek arčiau realybės esančius operacinius planus, kol dar daugiau Vakarų karinės paramos nepasiekė ukrainiečių.
O juk tai tėra Vakarų karinė parama, nors jau pasirodo vis drąsesnių pasvarstymų, kad derėtų pralaužti Rusijos vykdomą Ukrainos pakrančių blokadą, kuri kenkia laivybai bei atsiliepia augančioms maisto kainoms pasaulyje dėl stringančio ukrainietiškų grūdų eksporto.
Kitaip nei neskraidymo zona, kurios prašė Ukraina, karo laivų saugomų konvojų operacijos gali būti vykdomos išskirtinai neutralioje erdvėje – tarptautiniuose vandenyse, virš kurių ir taip sukinėjasi NATO šalių žvalgybiniai orlaiviai.
Bet kokia konvojavimo operacija, suprantama, turėtų būti gerai suplanuota, su aiškiomis taisyklėmis, priskirtais pajėgumais, kuriuos Juodojoje jūroje riboja ir Montrė konvencija, ir galimybės. Be to, tokia operacija būtų vis tiek ypač rizikinga, tiksliai nežinant kokių eskalacinių žingsnių gali griebtis Rusija.
Tačiau kai tokių konvojų apsaugos NATO ragina imtis didieji laivybos milžinai, patiriantys nuostolius dėl karo, o grūdų kainos auga visame pasaulyje, gali ateiti ir momentas, kai Rusija su vakarietiškomis karinėmis technologijomis susidurs ne tik iš Ukrainos pusės, bet ir iš Vakarų šalių karo laivų Juodojoje jūroje.
