Rusų politologas A. Piontkovskis, įvertinęs propagandinio televizijos kanalo „Rossija-1“ laidoje „60 minučių“ atsargos pulkininko, karo apžvalgininko M. Chodarionoko išsakytas mintis, pareiškė, kad Kremliaus kontroliuojamos televizijos eteryje jau nuskambėjo pirmasis aiškus pareiškimas apie kariuomenės kapituliaciją kare su Ukraina.

„Reikia atkreipti dėmesį į tai, kokiu tonu M. Chodarionokas kalbėjo su laidos vedėja Olga Skabejeva. Jis tai darė iš galios pozicijos, puikiai suprasdamas, kad dabar už jo stovi visi profesionalūs Rusijos kariškiai. Tai ne kokio nors pulkininko – disidento nuomonė. Tai visų profesionalių Rusijos kariškių nuomonė: „Karą mes jau pralaimėjome, reikia priimti politinius sprendimus“. Tiesiog meluoti toliau jau nebegalima“, – sakė politologas.

Jo nuomone, atsargos pulkininkas M. Chodarionokas visų Rusijos ginkluotųjų pajėgų vardu pirmą kartą pranešė apie kapituliaciją.

„Ir tą jis padarė labai užtikrintai“, – sakė A. Piontkovskis.

Andrejus Piontkovskis

Pasiūlė negerti informacinių raminamųjų

M. Chodarionokas apie karą pasisakė gana griežtai.

„Pradžiai pasakysiu – nereikia gerti informacinių raminamųjų. O tai kartais platinama informacija apie kažkokį moralinį psichologinį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų lūžį. Visa tai, švelniai tariant, neatitinka tiesos“, – propagandinio televizijos kanalo „Rossija-1“ laidoje „60 minučių“ vedėjai Olgai Skabejevai sakė atsargos pulkininkas, karo apžvalgininkas M. Chodarionokas.

Jo teigimu, tiesa tokia, kad Ukraina gali apginkluoti milijoną žmonių ir tai rusams reikia turėti omenyje kaip netolimos ateities realybę.

Michailas Chodarionokas. Oxu.az nuotr
Foto: Oxu.az nuotr

Atsargos pulkininkas prognozavo, jog įvykiai klostysis Rusijai nepalankiai ir minėjo, kad Ukraina sulauks dar didesnės karinės paramos iš JAV ir Europos valstybių, o ukrainiečiai kausis iki paskutinio žmogaus.

Jis taip pat pabrėžė, kad karo lauke karių motyvacija yra vienas svarbiausių dalykų.

Maža to, atsargos pulkininkas pareiškė, kad, kalbant apie NATO, svarbiausiu dalyku išlieka išlaikyti karinį ir politinį realizmą.

„Jei jį peržengi, tai anksčiau ar vėliau, kaip rodo istorija, tau taip smogs, kad mažai nepasirodys“, – kalbėjo M. Chodarionokas.

Jis kritikavo ir rusų bandymą pamojuoti raketomis prieš į NATO ketinančią stoti Suomiją – neseniai buvo išplatintas vaizdo įrašas, kuriame rodoma, kaip prie sienos su šia valstybe gabenamos „Iskander“ raketos.

„Kas šiuo atveju svarbiausia? Ne mojuoti (ginklais – Delfi). Vėlgi, pažiūrėkime į situaciją bendrai iš strateginio taško. Ne mojuoti kažkokiomis raketomis į Suomijos pusę. Tai atrodo pakankamai juokingai. Svarbiausias mūsų karinės ir politinės pozicijos trūkumas yra tas, kad mes visiškoje geopolitinėje izoliacijoje. Prieš mus – visas pasaulis, kaip mums nesinorėtų to pripažinti. Iš šios situacijos reikia išeiti“, – teigė jis.

Priežasčių – ne viena

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas, politologas V. Jurkonis Delfi sakė, jog tam, kad tokie dalykai nuskambėjo propagandinėje rusų laidoje, gali būti ne viena priežastis.

„Viena aišku, sprendžiant ne iš šio konkretaus epizodo, bet bendrai, kad pačių Rusijos karių ir vadovybės motyvacija nėra pakankamai aukšta ir tikrai yra ne vienas šaltinis, rodantis, kad vadovybė supranta padėties rimtumą“, – teigė pašnekovas.

Šis epizodas, anot jo, patvirtina, kad yra žmonių jėgos struktūrų gretose, kurie mano, kad karas Ukrainoje yra nepasiteisinusi avantiūra, kad buvo nepakankamai gerai įvertintas Ukrainos pasirengimas, galima tarptautinė parama, ukrainiečių motyvacija ir valia priešintis.

„Šis konkretus epizodas – viena ir nedidelė to iliustracija, – vertina jis. – Aišku, galima veltis į sąmokslo teorijas kaip visa tai paleista į eterį, kodėl tam leista atsitikti“.

Pasak V. Jurkonio, priežasčių gali būti įvairių, pavyzdžiui, galima būtų sakyti, kad ieškoma būtų susikurti tam tikrą derybinę erdvę šalies viduje kalbantis su Kremliumi, kad galbūt reikėtų minkštinti poziciją ir ieškoti kitų variantų.

Taip pat tai galėtų būti būdas siųsti klaidinantį signalą Vakarams ar tai pačiai Ukrainai. Arba, pasak politologo, siųsti signalą, kuris galėtų būti interpretuojamas kaip Kremliaus noras derėtis.

„Žiūrint, kaip giliai klimpsi į spėliojimų liūną, galima būtų sugalvoti ne vieną priežastį, kodėl tai buvo paleista į eterį“, – kalbėjo jis.

Ar tokios žinutės turės kokį nors poveikį Rusijos visuomenės daliai, patikėjusiai, kad Rusijai sekasi kare?

V. Jurkonio teigimu, M. Chodarionokas kvietė žmones atsimerkti ir pažvelgti į situacijos rimtumą.

„Jei iš 100 atvejų 99 kartus bus bandoma įteigti, kad viskas yra gerai, neva Rusija laimi – propagandos yra daug tiek per valstybinę televiziją, tiek per socialinius tinklus, ir viename epizode sakoma, kad galbūt nėra visiškai taip... Šiam karui Kremlius ruošė, zombino visuomenę eilę metų labai sąmoningai, todėl nesureikšminčiau šio vieno epizodo“, – sakė jis.

Politologas pabrėžė, kad nors šis epizodas parodo, kad toli gražu ne visi pritaria karui, vis dėlto sakyti, kad tai pirmoji kregždė milžiniško lūžio, kuris ateina, yra gerokai per anksti.

„Bet tai nereiškia, kad nereikia dirbti su Rusijos visuomene, su nepriklausoma žiniasklaida, tiriamosios žurnalistikos atstovais, nes šiaip ar taip mūsų pačių interesas yra tas, kad Rusijos visuomenė pamatytų realią padėtį Ukrainoje, Rusijos kariuomenėje ir Rusijos visuomenėje lygiai taip pat“, – kalbėjo jis.

V. Jurkonis pabrėžė, kad Kremliaus propaganda bando primesti kaip faktą, esą 80 proc. Rusijos visuomenės palaiko karą Ukrainoje. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad tai nėra tiesa.

„Bandoma įsiteikti Kremliaus vadovybei, bandoma įteigti Vakarams, kad visi rusai yra tokie, mėginant sunaikinti bet kokius tiltus ir kontaktus su užsieniu, kad visais rusais nepasitikėtų“, – teigė jis.

Tačiau, pasak TSPMI dėstytojo, tiesa tokia, kad nepasitenkinimo yra tiek verslininkų, kariuomenės, ekspertų, tiek valdininkų bendruomenės gretose.

„Tą mes matome gana akivaizdžiai pagal tai, kiek žmonių ir kokios žmonių grupės išvyksta į Izraelį, Argentiną, Turkiją, kas į ES valstybes, jei turi tokią galimybę. Galima ir toliau save klaidinti kažkokiais neaišku iš kur ištrauktais sociologiniais duomenimis, bet faktų ir pavyzdžių gausa rodo, kad mąstančių žmonių gretose paramos karui tikrai nėra daug“, – sakė jis.