Kalbėdamas Ukrainos radijo stoties „Radio NV“ (Радіо НВ) eteryje Baltarusijos žurnalistas ir politologas Artiomas Šraibmanas (Артем Шрайбман) teigė, kad taktikos nuolatos keisti savo retoriką A. Lukašenka laikosi jau seniai.

„Jis visada transliuoja prieštaraujančias mintis tam, kad jį išgirstų kuo platesnė auditorija. Pavyzdžiui, naujienų agentūrai „AP“ jis kalba apie tai, kad Baltarusija buvo ir visada yra prieš karą, niekada su savo kariuomene į jį neįsitrauks, galų gale – kad pati „specialioji operacija“ (taip Kremliaus atstovai vadina Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą – red.) užsitęsė.

Tačiau minint Pergalės dieną, iškilmių Minske metu jis kartoja mantras apie tai, kad mums reikia naujų ginklų, kad NATO pradėjo karą prieš mūsų slavišką broliją. Jis taip kalba suprasdamas, kad tai pirmiausia bus transliuoja Rusijos ir vietinei, baltarusių auditorijoms“, – kalbėjo A. Šraibmanas bei teigė, kad tokiame Baltarusijos diktatoriaus elgesyje nėra nieko naujo ar keisto.

Apie Putino įtaką

Abejojama, ar A. Lukašenkai pavyktų ištrūkti iš V. Putino įtakos

Tačiau kas iš tiesų vyksta A. Lukašenkos galvoje? A. Šraibmano vertinimu, Baltarusijos vadovas nuo karo pradžios bando laviruoti tarp Kremliaus ir sankcijas paskelbusių Vakarų valstybių.

„Paskutinius du mėnesius jis nesiliauja kartojęs, kad mūsų negalima tapatinti ir vadinti agresoriumi. Prieš mėnesį Baltarusijos užsienio reikalų ministras kai kuriems Europos diplomatams išsiuntė pusiau slaptą laišką, kuriame aiškina, jog reikėtų „atšildyti“ santykius su Baltarusija, kadangi ji tarsi neprijungė prie karo prieš Ukrainą. Panašu, kad bandoma ieškoti būdų, kaip nepatekti į duobę, į kurią šiuo metu ją tempia Kremlius“, – Baltarusijos vadovo retoriką aiškino A. Šraibmanas.

Jis pastebėjo, kad tikėti A. Lukašenkos žodžiais yra labai sunku, nes nežinia kiek jis laisvas savo veiksmuose žvelgiant iš karinio požiūrio taško.

„Jeigu jam visgi pavyktų išvesti dalį Rusijos karių, ar rusiškas raketas „Iskander“ pakeisti savais, baltarusiškais analogais, labai sunkus spręsti, ar tai truks ilgai. Kai kitą kartą V. Putinui vėl prireiks Baltarusijos teritorijos ir jos aerodromų, abejotina, kad A. Lukašenka galės pasakyti „ne“. Todėl šiuo metu nematau jokio būdo, kaip jam tiek savo visuomenės, tiek užsienio šalių akyse atstatyti savo statusą“, – Ukrainos radijo stoties eteryje sakė Baltarusijos žurnalistas ir politologas A. Šraibmanas.

Baltarusijos diktatoriaus metamorfozė: agresorius bando tapti taikdariu

Ar galima manyti, jog A. Lukašenka už V. Putino nugaros bando susitarti su Vakarais? A. Šraibmanas teigia, kad normalių santykių tarp Vakarų ir A. Lukašenkos niekada nebus, jis net nėra pripažįstamas teisėtai išrinktu prezidentu. O tai, ką jis šiuo metu bando daryti, galima būtų vadinti bandymais ieškoti būdų, kaip sumažinti tarptautines sankcijas Baltarusijai.

„Sankcijos Baltarusijai dar skausmingesnės nei Rusijai. Nes Rusija gali eksportuoti pagrindines savo prekes – naftą ir dujas, o Baltarusija tokios galimybės neturi. Jai užkirstas kelias eksportuoti kalį, naftos produktus, trąšas, chemines medžiagas, metalo gaminius, medieną. Vakarų sankcijos Baltarusiją veikia ne mažiau nei Rusiją, o A. Lukašenka mano, kad tai neteisinga: juk savo karių į Ukrainą nepasiuntė, bent jis taip galvoja. Tačiau savo šalies teritorijos suteikimas puolimui, į Ukrainos teritoriją leidžiamos raketos pagal visas tarptautinės teisės normas jo režimą neabejotinai paverčia agresoriaus bendrininku“, – kalbėjo baltarusių politologas.

Apibendrindamas dabartinį A. Lukašenkos laviravimą, A. Šraibmanas tai vadino bandymu iš agresoriaus tapti taikdariu. Akcentuojama, kad būtent Baltarusijoje vyko pirmasis Ukrainos ir Rusijos derybų etapas, taip pat bandoma prieštarauti Kremliaus retorikai. Maskvai skelbiant apie planus Ukrainoje kariauti iki pat sienos su Lenkija, A. Lukašenka tikina esantis už taiką, norintis, kad karas greičiau pasibaigtų.

„Tačiau tai tik jokiais konkrečiais veiksmais nepagrįstos kalbos. Bent jau išvestų Rusijos karius iš savo teritorijos, paleistų virš tūkstančio politinių kalinių... Kol tai nėra padaryta, Vakarai į jo pusė net nenori žiūrėti. Todėl tai sunku, net neįmanoma vadinti dialogu su Vakarais V. Putinui už nugaros“, – kalbėjo Baltarusijos žurnalistas ir politologas A. Šraibmanas.

Karių siuntimas reikštų didelę riziką

Kodėl karių siuntimas į karą Ukrainoje prilygtų A. Lukašenkos savižudybei ?

Rusijai patiriant didelių nuostolių Ukrainoje, susiduriant su itin stipriu pasipriešinimu, A. Lukašenka kalba apie taikius siekius. Tačiau, ar Baltarusijos diktatorius savo karių nebūtų pasiuntęs į kaimyninę Ukrainą, jeigu Rusijos karių puolimas karo pradžioje būtų vykęs pagal pirminę Kremliaus generolų planą, užimant Kyivą ir sparčiai einant toliau?

O gal paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas A. Lukašenka bijotų į karo zoną siųsti savo karius tik dėl išskirtinai pragmatinių sumetimų – nes juos sutriuškinus, liktų be dalies kariuomenės, o tai reiškia – prarastų nemažą dalį savo svertų?

„Visiškai neatmesčiau tikimybės, kad sėkmes atveju, Baltarusijos kariškiams buvo numatytas koks nors pagalbinis vaidmuo. Pavyzdžiui saugoti Černobylio atominę elektrinę, kontroliuoti strategiškai svarbius objektus. Juk tai buvo daroma Kazachstane kilus neramumams, kai rusai su baltarusiais buvo pakviesti „įvesti tvarką“. Todėl neatmesčiau, kad tam A. Lukašenka būtų ryžęsis ir Ukrainoje, aišku, jeigu tai jam nekeltų rizikos“, – svarstė A. Šraibmanas.

Tačiau žvelgiant į dabartinę karo Ukrainoje eigą, kai kariaujančios Rusijos pajėgos yra ženkliai per menkos, kad įveiktų ar bent perlaužtų ukrainiečių pasipriešinimą, A. Šraibmano vertinimu, kovinės patirties neturinčių Baltarusijos karių siuntimas į frontą A. Lukašenkai reikštų karinių pajėgų praradimą.

„Labai svarbu pabrėžti, kad Baltarusijos visuomenė, nors ir veikiama Rusijos propagandos, karą vertina kardinaliai priešingai nei rusai. 90 – 95 procentų baltarusių prieštarauja karių siuntimui į karą. Tai stabili visuomenės pozicija, nesikeičianti nuo karo pradžios ir A. Lukašenka tiesiog negali to ignoruoti. Jį palaiko apie trečdalis gyventojų, o tai reiškia, kad ir tarp jo šalininkų, taip pat – nomenklatūros ir kariuomenės – tokia pati pozicija.

Tai reikštų, kad jam tektų į frontą siųsti karius, kurie nenori kariauti, atplėšti juos nuo karo nenorinčių artimųjų. Ką jau kalbėti apie tai, kad jie neturi kovinės patirties. Kuo tokie dalykai baigėsi rusams Ukrainoje – visi matome.

O istorija mums daug kartų parodė, kas nutinka su autokratiniais vadovais, kurie savo karius prieš jų valią siunčia į pralaimėjimui pasmerktą karą. Tu gali prarasti ne tik savo karius, bet ir netekti nomenklatūros, lojalios visuomenės dalies palaikymo. O vienas trečdalis visuomenės – labai daug. Tai A. Lukašenkai būtų savižudiškas sprendimas, panašu, kad suveikė jo išlikimo instinktai“, – konstatavo A. Šraibmanas.

A. Lukašenka apie V. Putino planus pradėti karą nežinojo ?

A. Šraibmanas taip pat minėjo, kad jo įsitikinimu, Baltarusijos diktatorius nežinojo apie V. Putino planus pulti Ukrainą. Šią nuomonę Baltarusijos žurnalistas ir politologas A. Šraibmanas grindė būtent A. Lukašenkos savybėmis bei jo elgesiu pirmosios karo dienomis.

„A. Lukašenka mėgsta plačiai kalbėti apie slaptus susitikimus su V. Putinu, atskleisti detales. V. Putinas, kuris su A. Lukašenka dirba jau 22 metus, tai be abejo žino. Be to, V. Putinas pastaruoju metu tiesiog apsėstas slaptumo, savo planus slėpė net nuo kai kurių artimiausių bendražygių. Todėl vargu, ar jis apie tai būtų prasitaręs A. Lukašenkai, kuris galėjo visa tai išplepėti?“, – argumentavo A. Šraibmanas.

Politologas taip pat pastebėjo, jog karo išvakarėse, Rusijai sutelkus Baltarusijos teritorijoje nemažas karių pajėgas, o Vakaro žvalgybos tarnyboms prašant apie planus pulti Ukrainą, A. Lukašenka iš jų šaipėsi ir bendraudamas su užsienio žurnalistais džiaugėsi, kad joks žadėtas karas neprasidėjo. O tai tikrai nebuvo panašu, į kokią nors vaidybą bandant pridengti tikruosius Rusijos vadovo planus.

„Prasidėjus karui, pirmąją savaitę jis buvo šoke. Tai akivaizdu žvelgiant į jo elgesį, tai patvirtino ir gauta informacija iš jo aplinkos. Nebuvo jokios paruoštos propagandinės linijos, jis pats svaidėsi emocionaliais pareiškimais, tiesiog blaškėsi. Po to jis savaitei dingo iš eterio, panašu, kad stebėjo – kris Kyivas, ar ne. Visa tai rodo, kad jeigu jis kažką ir nujautė, tai tikrai nebuvo pasiruošęs scenarijaus, kaip elgtis tokioje situacijoje“, – vertino A. Šraibmanas.

Nevykusiu ekspromtu politologas vadino A. Lukašenkos bandymą žemėlapyje parodyti, esą iš keturių taškų ukrainiečiai ruošėsi pulti Baltarusiją.

„Rengėsi ilgai, sulaukė, kol Baltarusijoje bus pilna Rusijos karių, o tada nusprendė apšaudyti. Visa tai sukurpta taip nevykusiai, jog dar kartą įrodo, kad šios informacijos (apie Ukrainos puolimą – red.) jam tiesiog nepatikėjo“, – kalbėjo Baltarusijos politologas A. Šraibmanas bei minėjo, kad skirtingai nei V. Putinas, A. Lukašenka neturi imperinių ambicijų.

Abu autokratai turi daugiau jungčių nei priešpriešų

Tačiau kokie santykiai sieja V. Putiną su A. Lukašenkos, kuriam, nors ir neatskleidė planų pulti Ukrainą, tačiau jo valdoma teritoriją bei resursus pavertė placdarmu invazijai į Ukrainą?

Ypač šiuo metu, kai V. Putinas tapo ypač užsisklendusiu, bunkeryje nemažai laiko praleidžiančiu, panašu, jog užsikrėsti įvairiomis infekcijomis bijančiu žmogumi. O tai liudija jo bendravimo stilius – su bendražygiais susitinkama apie ypač ilgo stalo, kalbama, kad prieš susitikimą su Rusijos prezidentu būtina atlikti daug tyrimų.

„Per metus jie susitinka 7 arba 10 – 12 kartų. Nesu tikras, kad Rusijoje yra daug valdininkų, netgi iš aukščiausiųjų ešelonų, kuriuos V. Putinas taip dažnai priimtų kaip A. Lukašenką. Tai reiškia, kad jie abu turi apie ką pasikalbėti, juolab, kad Rusijos ir Baltarusijos santykiuose jau daug laiko niekas nesikeičia. Jie tiesiog plaukioja jachtomis, žaidžia ledo ritulį, o vienas kito nekenčiantys žmonės taip nebendrautų. Tačiau jų santykiuose esama nemažai abipusio melo, savų interesų žiūrėjimo. Tai ir neįvykusi Baltarusijos ir Rusijos integracija, ir planai įvesti bendrą valiutą“, – kalbėjo A. Šraibmanas.

Nepaisant tam tikrų nesutarimų, ypač dėl energetikos, A. Lukašenka ir V. Putinas, politologo vertinimu, turi nemažai bendra. Tai žvanginimas ginklais, požiūris į Vakarus ir NATO.

„Todėl vertinant kariniame – politiniame kontekste aš tikrai neieškočiau kokių nors skirtumų tarp šių dviejų autokratų. Tačiau taip yra tol, kol neprieinama prie konkrečių karinių veiksmų, A. Lukašenka čia turi kitą poziciją“, – sakė Baltarusijos politologas.

Baltarusijos statusas: ne okupacija, o laikinas karinio suvereniteto praradimas

Šiuo metu Baltarusijoje sutelktas beprecedentis kiekis Rusijos kariuomenės, šalis paversta karo prieš Ukrainą placdarmu. Visa tai panašu į Baltarusijos okupaciją. Paklaustas, kaip visa tai vertina patys Baltarusijos gyventojai, A. Šraibmanas minėjo, kad žmonių požiūris labai skiriasi.

„Jeigu prieštaraujama savo karių siuntimui į karą Ukrainoje, tai labai normaliai vertinamas Rusijos kariuomenės buvimas. Tai pirmiausia televizijos žiūrovai, toks A. Lukašenkos palaikytojų bastiona, maždaug 40 proc. baltarusių visuomenės.

Kita panašaus dydžio, apie 40 proc. visuomenės dalis tai vertina kaip grėsmę (valstybės – red.) saugumui. Be to jaučiamas ir antirusiškų, o tiksliau – antikremliškų nuotaikų augimas. Baltarusijos vidaus reikalų ministerija pranešė apie 80 sabotažo atvejų geležinkelyje prieš į Ukrainą keliaujančius karių ešalonams“, – kalbėjo Baltarusijos politologas bei pabrėžė, jog sabotažo akcij skaičius prokremliškos propagandos ir represijų apsėstoje šalyje reiškia gana daug.

Visgi, A. Šraibmanas dabartinės situacijos Baltarusijoje nėra linkęs vadinti okupacija, o tik laikinu šalies karinio suvereniteto praradimu.

„Taip jautėsi dalis sovietų bloko šalių, kai jų teritorijose buvo dislokuoti sovietų kariai, kurie ne itin klausė vietos valdžios. Bet mes negalime teigti, jog pavyzdžiui Rytų Vokietija buvo okupuota“, – sakė A. Šraibmanas.

Koks likimas laukia Baltarusijos po A. Lukašenkos ?

A.Lukašenka Vakarų šalių dėl suklastotų rinkimų nėra pripažįstamas teisėtu šalies vadovu, visuotina pripažįstama, kad jo oponentė, opozicijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja surinko žymiai daugiau balsų.

Tačiau tai dar nereiškia, jog A. Lukašenkai mirus, žuvus ar tiesiog kažkaip išnykus ji bus pakviesta grįžti į Baltarusiją ir užimti šalies prezidento postą.

Vertindamas dabartinę situaciją šalyje politologas A. Šraibmanas dėliojo klasikinį autoritarinės valstybės scenarijų. Jeigu yra galimybė nuslėpti lyderio mirtį – taip ir daroma, tuo metu vyksta valdžios ir postų dalybos, o galiausiai pareiškiama, kad „mūsų brangus lyderis“ numirė, o dabar šaliai vadovaus žmogus, kuris jau parinktas.

„Akivaizdu, kad nomenklatūrininkai iš artimiausios A. Lukašenkos aplinkos ar jėgos struktūrų atstovai tikrai nepakvies iš Lietuvos nei A. Cichanouskajos, nei Pavelo Latuško (Baltarusijos opozicijos atstovo – red.). valdyti šalį. Manau, kad tokiu atveju Baltarusijos lauktų kokių nors reformų, „turbulencijos“ ir daugybės protestų metai, kas galiausiai galėtų atvesti į valdžią dabartinę demokratinę opoziciją.

Tačiau, jeigu būsima Baltarusijos valdžia bus pastatyta ant A. Lukašenką palaikančios dabartinės nomenklatūros pamatų, dar nereiškia, kad ji taps legitimesnė nei dabartinė valdžia“, – svarstė Baltarusijos žurnalistas ir politologas A. Šraibmanas.