Renginiai saulėtą sekmadienio rytą prasidėjo dviratininkų išlydėtuvėmis į mūšio vietą iš Lazdijų Nepriklausomybės aikštės ir Simno kapinėse palaidotų žuvusiųjų pagerbimu. Vidurdienį Kalniškės miške susirinko Krašto apsaugos ministerijos ir Lazdijų savivaldybės vadovai, partizanų artimieji, šauliai, savanoriai, rezistencijos istorijos tyrinėtojai, moksleiviai ir jų mokytojai.

Po iškilmingo vėliavų pakėlimo, trijų pagarbos salvių į orą ir gėlių padėjimo prie paminklo žuvusiems Kalniškėje didvyriams gėles ceremonijos surengta naujų Lietuvos šaulių sąjungos narių priesaika. Prisiekė kelios dešimtys jaunųjų šauliukų ir per šimtą šaulių. Priesaikos žodžius kartojusių šaulių rikiuotėje nedaug kas atpažino sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį. Tik po priesaikos, kai jį pasveikinti atskubėjo Seimo narys Laurynas Kasčiūnas ir Krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška, ministrui nepavyko išvengti daugiau dėmesio. Kartu su juo šaulėmis tapo žmona ir dukra.

„Apsisprendžiau jau senokai, bet vis laukiau ypatingesnės progos, kada bus galima prisiekti“, – pasakojo ministras.

Dulkiai Lietuvos šaulių sąjungos veikloje ketina dalyvauti Merkinėje, kur šeima turi sodybą. Į Kalniškę juos atlydėjęs Merkinės šaulys, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė sakė ypatingai apsidžiaugęs tokiu miestelio šaulių būrio papildymu.

Nuo kalvos Kalniškės mišką sudrebinusios karabinų salvės – tik tolimas aidas prieš 77 metus visą dieną čia aidėjusių šūvių. 1945 m. gegužės 16–17 d. Lazdijų rajono Kalniškės miške vyko vienas didžiausių lietuvių rezistencijos istorijoje mūšių. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Kalniškės miške ir jo apylinkėse buvo susitelkę apie 100 ginkluotų partizanų. Į kovą stojo vyrai iš Didžiosios Kirsnos, Rudaminos, Šeštokų, Šventežerio, Simno, Krosnėnų, Atesnykėlių, Krosnos, Kalvarijos apylinkių. Mūšiui vadovavo Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas, jam talkino Aleksandras Padimanskas-Šarūnas.

Prieš partizanus buvo mestos maždaug 1000 NKVD kariškių pajėgos. Priešas, jausdamas savo jėgų persvarą, drąsiai kilo į mūšį. Kalniškės mūšis, prasidėjęs auštant, baigėsi temstant. Mūšyje žuvo 44 partizanai, kitiems pavyko prasiveržti ir pasitraukti. Žuvusiųjų partizanų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Kitą dieną arkliais ir sunkvežimiais stribai gabeno kruvinus, kulkų ir granatų sužalotus partizanų kūnus, kurie buvo suguldyti Simno turgaus aikštėje ant grindinio viena eile ir tysojo keletą dienų. Vėliau partizanų kūnai buvo sumesti Simno ežero pakrantėje esančioje aviacinėje duobėje ir užkasti.

Dzūkai neužmiršo savo didvyrių ir pasakojimus apie jų žygdarbį perduodavo iš lūpų į lūpas, minėjo Kalniškę partizanų dainose. Po J. Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ pasirodymo 1950 m. apie Kalniškės mūšį sužinojo užsienio lietuviai. Knygą pakartotinai išleidus 1990 m., mūšio istorija tapo žinoma visoje Lietuvoje.

1989 m. partizanų palaikai buvo atkasti ir iškilmingai perlaidoti Simno kapinėse. 1990 m. Kalniškės mūšio vietoje žuvusiems partizanams ant kalvos, dabar vadinamos Didvyrių kalneliu, pastatytas paminklas. Kasmet žuvusiųjų artimieji bei draugai čia stato paminklus, kryžius ir koplytstulpius. Partizanų atminimui mūšio vietoje pasodinti 44 ąžuolai.