Per pastaruosius du su puse mėnesio, kai Rusijos agresija prieš Ukrainą vietoje kelių dienų „specialios karinės operacijos“ virto į kruviną, ilgą, sekinantį karą, netrūko kardinaliai priešingų ar svyruojančių nuomonių: tai Rusijos kariuomenė yra kiekybiškai ir kokybiškai pranašesnė, tai gerokai pervertinta, niekam tikusi, nesugebanti vykdyti net paprasčiausių operacijų.
Nuo pranašysčių, kad Kyjivas kris per 96 valandas, iki optimistinių vertinimų, kad ukrainiečiai ne šiaip atsikovos prarastas teritorijas, bet ir laimės šį karą. Ir net jei Kremlius galės pasigirti „apgynęs Donbaso liaudį“ bei „denacifikavęs bei demilitarizavęs“ Ukrainą, Rusijai jau neišvengiamai prognozuojamas vienoks ar kitoks strateginis pralaimėjimas: tai nieko iš esmės nepakeis.
Ir, atrodytų, po nesėkmingu rusų karinių operacijų Ukrainos šiaurėje bei pajėgų atitraukimo iš Kyjivo, Černihovo krypčių, netgi iš Baltarusijos į Ukrainos rytus, kur balandžio pabaigoje prasidėjo lemiamas Donbaso šturmas, optimizmo gali būti daugiau Ukrainos ir jos sąjungininkų pusėje.
Esą Kremlius giliai įstrigo Ukrainoje, netgi kalbama, kad nuo vadovavimo nušalintas Generalinio štabo viršininkas gen. Valerijus Gerasimovas, Rusijos kariuomenė yra išsekinta, nepajėgi ne tik prasiveržti pro 8 metus tvirtintas, sumanias kariaujančių ukrainiečių gynybines pozicijas, bet ir artimiausiu metu kelti rimtesnio pavojaus NATO, pirmiausiai Baltijos šalims.
Degančių rusų tankų kolonos, naikinamos artilerijos pozicijos, skandinami laivai ir kitos ukrainiečių sėkmės mūšių laukuose, regis, sudaro įspūdį, kad vis dėlto išties ukrainiečiai atsilaikys – savo valios, gebėjimų pastangomis ir su Vakarų karine pagalba rusų pajėgas privers nukraujuoti. O senkantys ištekliai niekais pavers visas Rusijos pastangas pasiekti reikšmingesnių pergalių.
Bet vienoje srityje Rusijos turimas teorinis pranašumas iki šiol nesuvaidino savo lemiamo vaidmens – dominavimas ore. Ta pusė, kuri didelio intensyvumo konvenciniame konflikte valdo dangų – gali trikdyti priešininko komunikacijos, logistikos, sausumos pajėgų judėjimą, naikinti taikinius tiek giliai užnugaryje, tiek sėkmingai remiant savas pajėgas sausumoje, gali tikėtis pranašumo.
Ir atvirkščiai – net jei silpnesnė pusė sugeba išgyventi antskrydžių bangas, joms atsispirti, jas trikdyti, kitaip sakant, primesti savo žaidimo taisykles ir neleisti priešininko aviacijai įsisiautėti, ta pusė turi progą išlyginti galimybes sausumoje. Tad kuriai pusei sekasi vykdyti savo sumanymą?
Sausumoje įsivyrauja pusiausvyra
Tai, kad Rusijos kariuomenė nebegali pasiekti savo ambicingiausių puolimo planų – atsiplėšti visą Pietryčių Ukrainą su pakrantės teritorijomis, nėra jokia paslaptis. Karas netgi stringa Donbase, ir ne be priežasties: išsekintos tiek ukrainiečių, tiek rusų pajėgos – pastarosios patyrė ir toliau kasdien patiria didesnių bei negrįžtamų nuostolių sausumoje.
Tokia statistika vertinama tiek oficialiuose Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pranešimuose, tiek jas remiančių užsienio valstybių, pavyzdžiui, JAV ir Jungtinės Karalystės kariškių vertinimuose, o ir neutraliai besilaikančių šalių vertinimuose.
Vienas jų – Austrijos karo akademijos pulkininkas markusas Reisneris savo kassavaitinėse ataskaitose apžvelgia situaciją fronte, remdamasis įvairiais šaltiniais.
Naujausiais duomenimis skaičiuojama, kad maždaug 27 aktyviai veikiančias reguliariųjų pajėgų brigadas arba 81 batalioną turintys ukrainiečiai beveik išlygino kiekybinį santykį – prieš juos Rusija dabar laiko 93 Ukrainoje likusias bataliono taktines grupes.
Toks santykis turėtų būti gerokai didesnis, turint omenyje geografines sąlygas, besiginančiųjų ukrainiečių gynybinius įtvirtinimus, Vakarų karinę pagalbą ir, žinoma, kokybinį Ukrainos pajėgų pranašumą: ukrainiečiai pasižymi tvirta morale, žino, už ką kaunasi, kas bus, jei pralaimės – kitaip, nei vis labiau demoralizuotų Rusijos pajėgų kariai.
Tačiau beveik išsilyginęs pajėgų santykis kol kas leidžia ukrainiečiams vykdyti tik ribotas kontratakas – į rytus nuo Charkivo, kur ukrainiečiai turi netgi ir kiekybinę persvarą, veja ar grasina apsupti savo šalyje likusias rusų pajėgas. Kituose sektoriuose, pavyzdžiui, netoli Iziumo ar jau užimtos Popasnos rusai turi sutelkę dešimtis bataliono taktinių grupių, kurias remia šarvuotosios pajėgos, artilerija ir aviacija.
Būtent pastarasis veiksnys, nepaisant to, kad Rusijos armija išliko ištikima savo tradiciniam „prastai parengta ir gausi sausumos armija su daug artilerijos“ įvaizdžiui, ypač krenta į akis.
Šaudo iš toli, kai reikia iš arti
Šiuolaikiniai didelio intensyvumo konvenciniai konfliktai neatsiejami nuo karo aviacijos panaudojimo, o tai po trumpo karo su Sakartvelu 2008-ųjų rugpjūtį, regis, turėjo suprasti ir pati Rusija.
Tada ji oficialiai neteko kelių, o neoficialiai – keliolikos orlaivių prieš negausią, neparengtą, tačiau sumaniai naudotą kartvelų priešlėktuvinę gynybą.
Rusijai trūko žvalgybinių lėktuvų, tad buvo prarastas žvalgybinę funkciją vykdęs bombonešis Tu-22M3, o sąveikos tarp sausumos ir oro pajėgų nebuvimas ir prasta komunikacija lėmė tragikomiškas situacijas, kai rusų lėktuvai apšaudė savus karius ant žemės.
2009-ųjų karinės reformos ir ypač nuo 2015-ųjų vykdoma Rusijos karinė operacija Sirijoje, regis, turėjo pašalinti šias problemas.
Kremliaus propagandiniai ruporai stengėsi parodyti, kad būtent taip ir įvyko: esą Sirijoje Rusijos karinės oro pajėgos glaudžiai bendradarbiavo su rusų specialiosiomis pajėgomis ir „sėkmingai naikino teroristų taikinius“. Iš tikrųjų Rusijos antskrydžių kampanijos metu buvo šluojami ištisi Sirijos miestų kvartalai – taip kompensuotas išmaniųjų bombų ir raketų trūkumas.
Vis dėlto reali Rusijos karo aviacijos būklė tapo akivaizdi karo prieš Ukrainą metu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kaip ir Sirijoje, taip ir Ukrainoje rusų kariniai orlaiviai bei jų pilotai tiesiog griebiasi tos pačios masinių miestų bombardavimų taktikos. Bet tai nėra taktiniai ir operaciniai tikslai.
Nors Rusijos karinės oro pajėgos geba vykdyti apie 300 operacijų per dieną, šis skaičius neatspindi realios padėties fronto linijoje: didelė dalis Rusijos karinių orlaivių paleidžiamų raketų yra iš pačios Rusijos teritorijos. Tai, žinoma, svarbus pajėgumas ir kartu pranašumas, kurį turi rusai.
Rusų bombonešiai Tu-22M, Tu-160 naudoja sparnuotąsias ar hipergarsines raketas, kuriomis pastarosiomis savaitėmis taikomasi į ukrainiečių užnugaryje esančią kritinę infrastruktūrą: tokie smūgiai geležinkelių, kitiems transporto mazgams, elektrinėms (nuo kurių taip pat priklauso traukinių eismas), tiltams yra skaudūs ir gali turėti rimtų pasekmių, ypač savalaikiam Vakarų pagalbos priemonių tiekimui.
Tačiau tai nėra artima parama iš oro, kurios reikia puolantiems sausumos pajėgų daliniams. Iš pirmo žvilgsnio rusai pasimokė iš savo klaidų karo pradžioje – masiniai sraigtasparnių reidai, tokie kaip Hostomelio oro uosto desantinė operacija pareikalavo dešimčių sraigtasparnių, kurių dalis buvo numušta.
Tikėtina, dar didesnius nuostolius rusai patyrė dabar jau legendiniame Černobajevkos oro uoste netoli Chersono pietų Ukrainoje – čia per keliolika ukrainiečių apšaudymų rusai neteko dešimčių orlaivių. Sausumoje sunaikintas transporto ar paramos orlaivis – ar tai būtų atakos sraigtasparnis, ar transporto lėktuvas yra toks pat nuostolis, kaip ir oro mūšyje numušta aviacija.
Net jei rusų konvojus puolimo Donbase kryptimis remia atakos sraigtasparniai Ka-52 bei šturmo lėktuvai Su-25, bombonešiai Su-24 ir Su-34, be jų pačių patiriamų nuostolių – dešimtys orlaivių jau buvo numušta, žuvo arba į nelaisvę buvo paimti dešimtys patyrusių, brangiai dėl trūkstamo personalo paruošimo Rusijai kainuojančių pilotų, ne mažesnis nuostolis yra jų neefektyvus panaudojimas.
Vakarų šalių karo pilotų nuostabą kelia rusų atakos sraigtasparnių naudojama salvinės ugnies taktika, kai atakuojantis Ka-52 pakelia nosį, iššauna nevaldomų raketų papliūpą aukštesne, nei įprasta, trajektorija ir suka atgal – taip teoriškai galima pasiekti toliau esančius taikinius ir išvengti priešlėktuvinės gynybos panaudojimo, tačiau misijos efektyvumas dėl apgailėtino taiklumo kenčia.
Numesti bombas, paleisti raketas į apytikres priešininko pozicijas gali būti užskaitomas kaip antskrydis, misijos įvykdymas, tačiau pagrindinis tikslas – sunaikinti taikinius dažniausiai nėra įvykdomas.
Dar daugiau, tokios atakos nėra koordinuotos ir jungtinės kampanijos dalis. Paprastai kalbant, jei neveikia viena plano dalis, gali griūti visas puikiai paruoštas planas – be atakos sraigtasparnių likę rusų sausumos daliniai vis dažniau kenčia nuo tikslių ukrainiečių smūgių: prieštankiniais ginklais, bepiločių orlaivių koreguojamos artilerijos smūgiais toliau sėkmingai naikinamos ištisos rusų kolonos.
Kodėl nesugeba palaužti ukrainiečių?
Tai, kad ukrainiečiai geba naudoti nedidelius bepiločius orlaivius artilerijos ugnies koregavimui nėra nei keista, nei nauja.
Tačiau svarbiau tai, kad Rusija ir toliau, regis, nesugeba dominuoti ore, nieko nesugeba padaryti ir prieš didesnius bepiločius orlaivius, pavyzdžiui, garsiuosius „Bayraktar“, kurie ne tik gali rinkti, perduoti informaciją, naudodami elektroninės kovos priemones – išvengti rusų priešlkėtuvinės gynybos, bet ir patys sėkmingai atakuoti taikinius.
Vaizdai, kuriuos užfiksuoja patys Gyvačių saloje rusų priešlėktuvines gynybos pozicijas, laivus atakuojantys „Bayraktar“ yra pakankamai gėdingi rusams, tačiau didesnė gėda Rusijos aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos daliniams turėtų būti Ukrainos smogiamosios aviacijos pasirodymas.
Pavyzdžiui, Gyvačių salą atakavo ukrainiečių naikintuvai Su-27, kurie šiaip jau nėra pritaikyti tokioms užduotims ir, anot rusų, jau buvo visi sunaikinti. Bet šie ukrainiečių naikintuvai atakavo – tai rodo ir pilotų drąsą, ir gebėjimą prisitaikyti, ir išlikti svarbiais elementais prieš tariamai pranašesnį priešininką.
Be to, rusų taikinius sausumoje toliau sėkmingai atakuoja ypač žemai skraidantys atakos lėktuvai Su-25 ir sraigtasparniai Mi-24 – visų jų prieš karą Ukraina teturėjo vos kelias dešimtis ir jie – jei kas tikėtų Rusijos gynybos ministerijos pranešimais – jau irgi turėjo visi būti sunaikinti kelis sykius.
Kaip savo straipsnyje pastebėjo St. Andrews universiteto Strateginių studijų profesorius Phillipsas Paysonas O‘Brienas ir Karališkųjų Oro Pajėgų atsargos maršalas Edwardas Stringeris, būtent teorinis karinių oro pajėgų pranašumas rusams turėjo tapti lemiamu veiksniu. Turėjo, bet netapo. Kodėl?
„Oro pajėgos priklausomos nuo eilės technologijų, kurioms reikia puikiai parengto personalo, galinčio parengti karinę oro ekosistemą: radarus turinčius lėktuvus, kurie užtikriną kontrolę ir vadovavimą, naikintuvus, kurie saugo dangų, kuro papildymo orlaivius, kurie aprūpina aviaciniais degalais, elektroninio karo orlaivius, kurie slopina priešininko priešlėktuvinę gynybą, ilgojo nuotolio žvalgybinius lėktuvus ir atakos orlaivius, kurie aptinka ir naikina priešininko pajėgas“, – teigė straipsnio autoriai.
Jungtinių operacijų vykdyti dar nemoka
Jungtinėse operacijose, kurios primena gerai sustyguoto šokio choreografiją, dalyvauja šimtai orlaivių ir tūkstančiai žmonių, o įgūdžius įvaldyti užtrunka laiko: persidengiančios operacijos leidžia dominuoti ore, o tai padeda sausumos pajėgoms. Bet akivaizdu, kad rusams to padaryti nepavyko.
Anot straipsnio autorių, Rusijos oro pajėgos modernių, kompleksinių arba tiesiog jungtinių operacijų nemoka vykdyti – nepasitikima žemesnio rango karininkais, jų sprendimais, gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos ar netgi misijos aplinkybių: jei yra užduotis atakuoti numatytą taikinį, tai jis ir bus atakuojamas, net jei operacijos aplinkybės pasikeitė – jokios improvizacijos, jokios pavienės iniciatyvos.
Kitas analitikas, vyresnysis tyrėjas iš Karališkojo jungtinių pajėgų instituto Justinas Bronkas atkreipė dėmesį, jog nei rusai, nei ukrainiečiai tiesiog neturi patirties bei priemonių vykdyti artimos paramos misijas – išmaniosios ginkluotės, skirtos slopinti, pralaužti ir naikinti priešlėktuvinę gynybą trūksta, kaip ir taikymosi prietaisų, jutiklių bei treniravimosi koordinuotai veikti su sausumos pajėgomis.
Tiek ukrainiečiai, tiek rusai gali vykdyti ribotas operacijas atskiruose sektoriuose, tačiau bendrai įgyti viršenybės ore nepavyksta. Jei Ukraina gali su tuo susitaikyti, rusai, turintys šimtus kovos lėktuvų – ne.
Antra vertus, netrūksta priešlėktuvinės gynybos priemonių: tiek rusai, tiek ukrainiečių jų turi, o pastarieji gali tikėtis ir dar daugiau pagalbos iš Vakarų, ypač kalbant apie artimojo nuotolio priešlėktuvinę gynybą.
Bet jei Rusijos pajėgoms sunku taikytis į ukrainiečių orlaivius, kurie naudojami sumaniai, skraido pažemiui ir atakuoja kruopščiai pasirinktus taikinius, tai rusų priešlėktuvinei gynybai dar reikia saugotis, norint nenumušti savos aviacijos.
Visa tai, suprantama, nepaneigia rusų nesėkmių taikantis į ukrainiečių bepiločius orlaivius ir atvirkščiai – iš Vakarų šalių gautomis mobiliomis priešlėktuvinės gynybos priemonėmis Ukrainos kariai sėkmingai taikosi tiek į rusų atakos sraigtasparnius, tiek į bepiločius orlaivius.
Vien per pastarąsias kelias savaites Donbaso fronte ukrainiečiai su „Stinger“, „Igla“, Starstreak“ ir kitomis mobiliomis priešlėktuvinės gynybos raketomis numušė kelis bepiločius orlaivius „Orlan-10“. Be jų teikiamos kritinės žvalgybinės informacijos likę rusų kariai – tankai, šarvuočiai ir artilerija patyrė didelių nuostolių vos persikėlę per Doneco upę.
Kai Rusijos oro pajėgos nesugeba nei efektyviai remti sausumos pajėgų ugnimi, nei teikti jiems reikalingą informaciją, nei užkardyti Ukrainos aviacijos – tiek pilotuojamų lėktuvų ir sraigtasparnių, tiek bepiločių orlaivių operacijų, tai priešlėktuvinės gynybos svarba tampa tik dar didesnė.
Kol kas net ir su ribotais ištekliais ukrainiečiai sugebėjo sumaniai taikytis į Rusijos aviaciją, neleisti jai dominuoti ore arba tiesiog vengti kontakto karo veiksmų zonoje – tolimojo nuotolio aviacija gali šaudyti sparnuotąsias raketas į didesnius, stacionarius taikinius, tačiau net prieš ukrainiečių gynybines pozicijas Donbase ji kol kas nėra efektinga.
Vis tai, žinoma, gali atrodyti, kaip dar viena pozityvi žinia, vertinant ukrainiečių galimybes. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad Rusija – taip pat ir jos karo aviacija jau yra spaudžiama mokytis iš klaidų, prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos ir galiausiai išnaudoti savo turimą pranašumą tiek ore, tiek sausumoje: masę.
Rusai dar turi šimtus karo orlaivių, kuriuos gali vis intensyviau ir sumaniau naudoti ribotoje operacinėje erdvėje – Donbase. Kitaip nei visoje Ukrainoje, čia galima išnaudoti taktinį kiekybės pranašumą, juo labiau, kad senkant tolimojo nuotolio sparnuotųjų raketų atsargoms, būtent karo aviacija su įprastomis bombomis ir raketomis turėtų vaidinti svarbų vaidmenį tikintis proveržių.
Tai yra ypač rizikingas pasirinkimas, turint omeny jau patirtus ir galimus nuostolius, kurie sunkiai, jei iš viso pakeičiami artimiausiu metu. Tačiau efektyvi oro kampanija lokaliame sektoriuje gali būti tai, ko užtektų Rusijos puolimui – ukrainiečiai gali tik priešintis, bet neturės galimybių dominuoti ore.
Kuo tai naudinga Lietuvai?
O kol kas Rusijos aviacijos nesėkmės – net ir matant nepilną karo paveikslą, neskubant su išankstinėmis išvadomis, puikiai iliustruoja ir mažų šalių, tokių, kaip Lietuva poreikius bei galimybes.
„Oro parama gyvybiškai svarbi karinėms pajėgoms. Tą matome Ukrainoje ir stipriname savo galimybes“, – tai savo vizito Norvegijoje metu neatsitiktinai paminėjo Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Valdemaras Rupšys.
Jis pažymėjo, kad priimti sprendimai dėl vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos NASAMS papildomų įsigijimų – Lietuvos kariuomenė jau turi kelias tokias baterijas, o kariuomenės vadui buvo pademonstruota ir mobilesnė NASAMS versija – naujos kartos paleidėjas „High Mobility Launcher“ (HML), kur raketos montuojamos ant lietuviams įprasto „Humvee“.
Mobilios priešlėktuvinės gynybos stiprinimas, regis, yra savaime suprantamas ir karo veiksmų Ukrainoje patirčių metu pasiteisinęs pajėgumas – Lietuvos turimos „Stinger“, „Grom“ priešlėktuvinės gynybos sistemos sėkmingai naudojamos Ukrainoje. Būtent čia galima įsitikinti, kas ir kaip veikia realioje kovoje ir kokią įtaką, regis, nedideli pajėgumai gali turėti bendrai karo eigai. Karas Ukrainoje, regis, puikus pavyzdys.
Jei tikimybių apsiginti nuo balistinių ir sparnuotųjų raketų Lietuvoje visada bus mažiau ir karo atveju tektų išskleisti pajėgas, tai ne vienerius metus pabrėžiamas poreikis stiprinti Lietuvos priešlėktuvinę gynybą dabar gali atrodyti dar labiau pagrįstas – net menkiausi nuostoliai gali trikdyti Rusijos oro pajėgų, o galiausiai ir jų paramos besitikinčių sausumos pajėgų operacijas.
Kritęs operacinis tempas sudaro galimybes išlyginti pusiausvyrą sausumoje, kur lemia kiti veiksniai – ugnies, šarvo, manevro galia, individualūs karių bei dalinių vadų įgūdžiai sumaniai kautis net ir su kiekybiškai pranašesniu ar apylygiu priešininku.
