Moteris dar papasakojo apie vietinių gyventojų paniką pirmosiomis dienomis ir susitaikymą karui įsibėgėjus.
„Naktimis girdėdavome, kaip iš automatų šaudoma, visai šalia namų. Tai buvo baisu. Čia buvo gaudomi tie diversantai“, – kalbėjo ji.
– Vasario 24 dienos rytas. Kaip sužinojote, kad prasidėjo karas ir ką darėte tada?
– Viskas prasidėjo 5 val. ryte. Mums paskambino sūnus, jis gyvena Brovaruose ir šalia jo bombardavo karinį dalinį. Jis mums pranešė, kad prasidėjo karas. Sakė, kad reikia važiuoti iš Kyjivo, nes jis bombarduojamas irgi.
Mes priėjome prie lango su vyru ir žiūrime, kad iš automobilių stovėjimo aikštelės išvažiuoti negali.
– 5 val. ryte?
– Taip. Nežinau, kokiu būdu tai įvyko, bet Kyjive jau tada buvo kolapsas. Beprotybė. Mes nesupratome ir nežinojome, kuo viskas baigsis. Ar tai buvo juokelis, ar iš tikrųjų ir viskas rimta.
Tačiau pagal automobilių kiekį gatvėse išvažiuoti buvo neįmanoma. Iškart atsirado eilės degalinėse. Beje, pas mus pro langą matyti degalinė. Supratome, kad mes šiandien jau niekur neišvažiuosime, liekame namie.
Tada visi pradėjo skambinti ir aiškinti, kur reikia bėgti. Nes sprogimai tęsėsi. Tą akimirką jau visi žinojo viską labai gerai. Ir per televizorių buvo pranešta, kad mus užpuolė Rusijos Federacija. Kad Charkivas bombarduojamas, o ten aš turiu daug pažįstamų, viena bendraklasė ten gyvena.
Ji man skambino ir klausė, ką daryti. Pasakiau, kad man atrodo, jog Kyjivas bus pati saugiausia vieta. Susirink ir atvažiuok pas mus.
– Kodėl taip galvojote?
– Kažkodėl buvau tikra, kad jie Kyjivo taip smarkiai nebombarduos. Iš tiesų, taip ir buvo.
– Tačiau jie buvo priartėję prie miesto per 6 kilometrus.
– Taip. Jie naikino visus priemiesčius. Tiesa, galėsiu pasidalinti, kad prie mano namo buvo atskridusi raketa. Tiksliau raketos nuolauža. Aš pati savo akimis mačiau, kaip pradėjo dirbti mūsų oro gynyba, pakilo nuo dešiniojo Dniepro kranto ir skrido, kad numuštų Rusijos raketą. Virš mūsų galvų viskas įvyko.
Tada ta numušta raketa nukrito kaimyniniame kieme. Gerai, kad kieme nukrito, kitaip mes čia jau nekalbėtume. Kai pasakojau apie tai savo sesei, ji netikėjo. Po to nuėjau ir viską nufilmavau, kas likę. Dar nufilmavau, kokios pas mus eilės parduotuvėse, viską jai nusiunčiau. Ji gyvena Rusijoje, tai taip ir pasakiau: pažiūrėkite, ką mums padarėte. Tačiau prisibelsti iki jos buvo beprasmiška.
Dar supratome, kad nebeišeina nusipirkti duonos. Viskas parduotuvėse pradingo. Vasario 25, 26, 27 dienomis parduotuvėse nieko nebuvo. O mus tada dar pasodino karantinui 3 dienoms, neleido išeiti į lauką. Gerai, kad namie dar visko turėjome. Mes gi tokie „pasiruošę“ žmonės. Esame pripratę turėti visko ir daug.
Vienintelis dalykas, ko nebuvo, tai – pienas ir duona. Kas turi mažų vaikų, tai aišku... Kaip be pieno? Tačiau kovo pradžioje viskas susitvarkė, atsirado ir pieno, ir duonos. Dabar irgi visų produktų yra.
Dabar gyvename visiškai normaliai. Tik dar reiktų išjungti pranešimus apie oro pavojų, išeiti iš „Viber“ grupės su visomis naujienomis. Taigi, gyvenimo ritmas dabar yra daugmaž toks pats, kaip ir prieš karą. Kas pasikeitė – kad trūksta darbo.
Darbo tiesiog nėra. Aš užsiimu valymo priemonių tiekimu. Tai nuolat: tai kanistrų nėra, nes viena gamykla prie Charkivo, kur bombarduojama viskas. Ką pasakoja, tai 60 proc. tiesos, o realiai viskas dar blogiau. Vietiniai sako, kad to iškęsti tiesiog neįmanoma. Ką matėme Hostomelyje, Bučoje – visa tai ir dar blogiau yra ten.
Vis dėlto, pas mane atvažiavo mašina su kanistrais iš Charkivo. Pasakojo, kad krovėsi juos bombardavimo metu. Krito bombos su parašiutais. Gerai, kad paskutinės kanistrų eilės net nebedėjo, nes skrido raketa ir pramušė jiems tentą ir iškrito pro kitą pusę. Kitaip galbūt ir jų tarp gyvųjų nebebūtų. Po to dar taisėme jiems tą brezentinį priekabos tentą.
Dar darbo sumažėjo, nes dirbame su fermomis. Daug jų buvo subombarduota. Juk rusai puikiai mato, kad tai ne kariniai objektai, tiesiog fermos. Jų supainioti neįmanoma.
– Kaip manote, kokia Kyjivo gyventojų dalis yra išvažiavusi?
– Pas mane laiptinėje kiekviename aukšte yra po šešis butus. 14 aukštų, tai iš viso 84 butai. Kovo 8 dieną likusių buvo aštuoni butai. Mes palaikėme ryšį tarpusavyje, nes buvo labai baisu dėl diversantų.
Naktimis girdėdavome, kaip iš automatų šaudoma, visai šalia namų. Tai buvo baisu. Čia buvo gaudomi tie diversantai.
– Su tikrais ginklais gaudė tikrus diversantus?
– Taip, jie dar atsišaudydavo. Galiu pasakyti, kad toje gatvėje, kur yra jūsų viešbutis, buvo rasti spąstai su granata. Ją rodė per televizorių. Pas vietinius žmones dabar labai daug ginklų. Tai medžiotojai.
Dar yra vadinamoji „teroborona“ (teritorijos gynėjai). Jie apginkluoti, turi automatus. O diversantų irgi buvo realiai daug. Taip sako ir aš linkusi tuo tikėti, nes kiekvieną naktį girdėdavau susišaudymus. Tai vienur šaudo, tai kitur, tai ten sprogimas, tai kitur.
– Kada tai baigėsi?
– Kažkur kovo 12 ar15 dienomis jau tapo tyliau. Aišku, oro pavojaus sirenos būna nuolat. Bet mažiau sprogimų, dabar jie visi už Kyjivo, o iki mūsų kas atskrenda, tą numuša. O ką jie ten Hostomelyje ir Bučoje padarė... Sakau, koks turi būti smegenų uždegimas, kad taip elgtumeisi. Normalūs žmonės padaryti tai, ką jie padarė ten, negalėtų. Tai žvėrys, neįtikėtina...
Susidaro įspūdis, kad jie visi iš kažkur atsirado, jie neturėjo civilizacijos, nieko. Pamatė, kaip gyvena kiti. O mums kartais per televizorių rodo perimtus rusų pokalbius. Vienas skambina mamai ir pasakoja, kad Ukrainoje net kaimuose asfaltas yra. Jie nesupranta, kaip kaime gali būti asfaltas.
Iš tikro, Ukrainą irgi galima suskirstyti. Yra Rytų, Centrinė ir Vakarų. Rytuose tai Luhanskas, Donecko apskritis, o mes Kyjive – centre. Daug kas galvoja, kad kyjiviečiai į visus žiūri iš aukšto, laiko save svarbesniais. Dar kad esą Rytų sumokėti mokesčiai atitenka Kyjivui. Jie ten kasa anglį, o mes čia „mersedesais“ važinėjame.
Nors kai 2014 metais Donecko ir Luhansko nebeliko, tai net nepajutome. Pas mus netgi daugiau laisvų pinigų atsirado. Tai mes jiems dotacijas nuolat skirdavome. Kyjiviečiai patys daug dirba, moka daug mokesčių ir gerai gyvena. Žmonės čia sau ir sodybas pasistato, namus kaimuose. Palyginus tuos namus su namais Luhanske, Donecke – tai labai didelis skirtumas.
– Ar buvo taip, kad pamiršote, jog vyksta karas?
– Buvo momentų. Kai ilgai neišeini į lauką. Sėdi namie, žaliuzės nuleistos, nematai, kas vyksta už lango. O pas mane dar yra išmanioji televizija, ten 300 kanalų. Galima žiūrėti patinkančius filmus. Tada atjungi smegenis ir pamiršti apie karą.
Žinoma, oro pavojus gali greitai sugrąžinti į realybę. Kaip tos sirenos pradėjo gausti vasario 24 dieną, taip ir iki šiol gaudžia. Kiekvieną dieną.
– Tačiau niekas nebeina slėptis.
– Taip. Mes nebeiname. Nes pas mus nėra tų tikrų slėptuvių pagal standartą. Leistis tiesiog į rūsį prasmės daug nėra. Tarkim, susprogdins namą, jis sugrius, o tu rūsyje. Labai daug žmonių taip ir žuvo Hostomelyje ir Bučoje.
Jie nusileido į rūsį, juos užgriuvo, o atkasti nebuvo kam. Išėjo taip, kad jie taip ir mirė, nes neturėjo pakankamai vandens su savimi, maisto, tiesiog užtrokšdavo be deguonies.
– Jūs nors karta buvote nusileidusi į rūsį?
– Ne, nė karto. Mano kaimynai buvo nuėję į mokyklą, kur yra kažkokia centralizuota slėptuvė. Po to grįžo, gal po kokio pusvalandžio. Sako: visi atėjo į tą slėptuvę, visi be kaukių, panikuoja...
Beje, papasakosiu – juk sausio 25 dieną susirgau COVID-19. Vyras irgi sirgo, labai stipriai sirgome. Galvojau, kad nieko baisesnio negali būti, o pasirodo – gali. Tai karas. Nors ir buvome pasveikę, bet dar ir vasario 24 dieną labai smarkiai kosėjome.
Tai atėjo kaimynai ir papasakojo, kad toje slėptuvėje nėra kuo kvėpuoti, visi stovi be kaukių, nesupranta, kad gali užsikrėsti omikronu. Karas karu, bet omikrono niekas juk neatšaukė. Kaimynas pasakė, kad daugiau nebeis ten. Po to dar ėjo į mūsų namo rūsį, bet ten nėra grindų, smėlis. Jis visiškai nepritaikytas tam, kad kas nors ten būtų.
Aš turiu sesę Rusijoje. Niekada negalėjau patikėti, kad jie gali taip paimti ir užpulti mus. Juk tie patys kareiviai turi čia giminių, čia gyvena jų mamos. Tada ta mama atsiprašinėja, sako, kad savo sūnų kitaip auklėjo, kad geras būtų, o tapo tokiu.
– Ką Lietuva ir kitos Vakarų šalys gali padaryti, kad padėtų Ukrainai?
– Jūs ir taip jau daug padarėte. Niekada anksčiau neturėjome tiek ginklų. Galiu pasakyti savo asmeninę nuomonę dėl Krymo. Manau, tai susiję su tuo, kodėl jie mus dabar užpuolė.
2014 metais, kai Viktoras Janukovyčius nepasirašė sutarties su Europos Sąjunga ir prasidėjo Maidano įvykiai, tai neatrasiu jums Amerikos pasakydama, kad ukrainiečiai paprastai žiūri tik savo reikalų, bet kai kažkas pasikėsina į tai, jie susivienija. Per vieną naktį ukrainiečiai susivienijo ir milijonas stovėjo Maidane.
Po to išsirinkome Petro Porošenką. Netrukus buvo užimtas Krymas. Buvo šoko būsena. Turbūt net didesnė nei dabar. Jie atėjo, o mes net nė karto neiššovėme. Nuolat savęs klausiame, kodėl. Tik tada supratome, kad reikia investuoti į kariuomenę. Nors ir anksčiau iš biudžeto jai buvo skiriamos nemažos lėšos, bet didelė dalis jų buvo išvagiama. Matyt, Putinui niekas nepasakė, kad per tuos 8 metus mes kariuomenei skyrėme labai daug dėmesio.
