V. Jembakovas neabejojo, kad Ukraina šį karą laimės, nes tiesiog neturi kitos alternatyvos. Tuo metu Brovarų rajono administracijos vadovas Pavlo Ivanovičius „Delfi“ parodė savo herbą.

„Jie buvo atėję iki Brovarų, bet čia ir sustojo. Mūsų rajono herbe yra vartai į Kyjivą. Galiu pasakyti, kad jie pro tuos vartus nepraėjo, – sakė jis. – Gavo gerą smūgį į dantis, apsisuko ir nuėjo atgal.“

Miegojo po 3 val.

P. Ivanovičius pasakojo, kad vasario 24 dienos rytą ne iškart suprato, kad vyksta karas.

„Miegu namie, jaučiu – sprogimai. Sprogimai maždaug kas tris minutes. Žmona atsibudo, sako, ar jauti. „Jaučiu“, – atsakiau. Kas čia? Iš pradžių nesupratau, kad čia karas. Pažiūrėjau į telefoną, o ten aibė praleistų skambučių. Apie 5 val. ryte jau buvo gal dešimt skambučių dėl situacijos mūsų rajone.

O pas mus rajone prasidėjo bombardavimas. Mano paties namai yra Kyjive, tai jautėsi, kad tiek rytiniame, tiek vakariniame krante kažkas sproginėja. Greitai susiruošiau į darbą, kol važiavau iš Kyjivo į Brovarus, jau mačiau degančius pastatus, stovėjo daug karinės technikos, ugniagesių mašinų. Tada supratau, kad prasidėjo karas“, – pasakojo jis.

Bravorų herbas

Vyras pasakojo, kad pirmąją dieną į teritoriją buvo pataikę raketų smūgiai, tankai dar nebuvo atvažiavę. „Smūgiai buvo į visus karinius objektus mūsų rajone. Prieš atvažiuojant tankams dar buvo aviacijos smūgiai.

Darbo buvo labai daug, miegojome po 3 valandas per parą. Dalis administracijos liko čia, priėmėme įsipareigojimus, sprendimus. Supratome, kad turime didelę atsakomybę. Daug laiko neturėjome, nes priešas buvo šalia, artėjo prie mūsų sienos“, – dėstė jis.

Pašnekovas nurodė, kad 300–400 vienetų siekiančios tankų ir šarvuočių kolonos į Brovarų rajoną atėjo kovo pradžioje.

Mes niekur nesitraukėme, buvome čia. Šiame administracijos pastate. Buvo ir aviacijos smūgiai aplink, dėl to persikėlėme į slėptuvę. Ten organizavome visą darbą.

Rusų kariuomenė buvo okupavusi tris iš aštuonių Brovarų dalių. Įvairių nuostolių pridarė keturiose. Iki šios vietos, kur dabar esame, jie atėję nebuvo. Buvo didžiulė jų kolona nuo Černihivo iki Kyjivo. Jie tikėjosi per Brovarus ateiti iki Kyjivo, – pasakojo P. Ivanovičius, – Buvo dar apsistoję miesteliuose ir kaimuose, iš esmės mūsų gyventojus naudojo kaip priedangą.“

Jis dėstė, kad Rusijos kariuomenėje buvo įvairių dalinių. „Buvo ir tokių, kurie norėjo pasiduoti, pereiti į mūsų pusę. Bet buvo ir tokių, kurie į priekį pastatydavo jaunus vaikinus, ką tik pašauktus, ir sakydavo, kad jei nors kiek atsitrauks, tada patys juos ir sušaudys“, – sakė jis.

Rajono administracijos vadovas Pavlo Ivanovičius Brovaruose

Minų problema

P. Ivanovičius pasakojo, kad po to, kai balandžio pradžioje okupantai buvo išvaryti, didžiausia problema rajone yra jų paliktos minos.

„Trijose rajono dalyse, 24 gyvenvietėse, kur vyko mūšiai, yra kritusių sviedinių, palikta minų, įvairių neaiškių objektų. Dabar pagrindinis darbas yra šių teritorijų išvalymas. Žinoma, buvo ir mirusiųjų dėl šių sprogmenų. Ne vienas ir ne du žmonės žuvo. Jau beveik 10 žmonių žuvo mūsų rajone dėl paliktų „siurprizų“. Pavyzdžiui, buvo palikti spąstai automobilyje. Žmogus parvažiavo namo, atidarė bagažinę ir susprogo“, – sakė jis.

Apie tai, kaip vyksta išminuotojų darbas „Delfi“ kalbėjosi su Ukrainos valstybinėje nepaprastųjų situacijų tarnyboje identifikatoriumi dirbančiu Nikolajumi.

Rajono administracijos vadovas dar papasakojo, kad dėl mūšių buvo sutrikęs elektros tiekimas.

„Turime 85 tūkst. abonentų, tai prieš 4 dienas visiems jiems tiekimą atstatėme 100 proc. Ta pati istorija ir su dujomis. Buvo atskridusi raketa į dujotiekį. 22 tūkst. vartotojų buvo be dujų. Šiandien visiems jiems tiekimas atkurtas. Tas pat ir su mobiliuoju ryšiu. Antena atstatyta.

Beje, pas mus čia daug pelkių, tai daug rusų technikos ir strigo, ir skendo. Rusai čia dėjo ir pontonus, ko tik nebandė. Bet vietiniai upeliai čia suvaidino strateginį vaidmenį, galiu pasakyti.

Vietiniai labai vieningai dirbo statydami barikadas, blokpostus. Kas ką galėjo, tą duodavo ir dirbdavo. Statybinius blokus davė nemokamai, vežė, statydavo gatvėse. Visi susivienijo į kumštį, kuris trenkė priešui į dantis. Kiekvienas prie pergalės prisidėjo po trupinėlį“, – sakė jis.

Pasiteiravus, kokios pagalbos Vakarai šiuo metu galėtų suteikti Ukrainai, P. Ivanovičius įvardijo maisto produktus ir statybines medžiagas.

„Mūsų žmonės okupuotose gyvenvietėse savaitėmis, o kartais ir mėnesį buvo uždaryti rūsiuose. Neturėjo elektros, dujų, buvo šalta. Buvo organizuojami humanitariniai koridoriai. Kiek pavyko žmonių išvežti, tiek išvežėme. Kiek pavykdavo humanitarinės pagalbos atvežti, tiek atveždavome.

Maisto produktų kaip ir turime, tačiau vis tiek galiu pasakyti, kad Ukrainai humanitarinės pagalbos reikia. Mes ją išvežiojame po visas gyvenvietes. Žmonės dėkoja. Statybinių medžiagų dabar dar reikia. Daugiau nei tūkstantis namų sugriauta, iš jų 350 – likę tik pamatai. Žmonėms reikia atstatinėti, bet dar klausimas, ką su tais griuvėsiais daryti. Juos pradėsi kelti, kad ten dar kas nors nesprogtų. Daug metų truks atsistatymas“, – sakė jis.

Plėšė, prievartavo, žudė

Savo ruožtu V. Jembakovas „Delfi“ dėstė, kad vasario 24 dieną buvo atverstas naujas ir herojiškas Ukrainos istorijos puslapis.

Rusija be jokios priežasties pradėjo ginkluotą mūsų suverenios valstybės puolimą. Mes tuo metu buvome čia, Brovarų rajone, tai šiaurinė kryptis, iš kurios buvo vykdomas puolimas. Jie atėjo per Černihivą, tada vasario pabaigoje – kovo pradžioje ėmė artėti prie mūsų rajono, užėmė tris jo dalis“, – pasakojo brigados generolas.

„Jie tikėjosi per tris ar keturias dienas prasibrauti per mūsų gynybą, o tada jau žinai – „paradas Kyjive“, „rusų pasaulis“ ir visa kita. Bet taip neatsitiko. Visų pirma dėl to, kad jie pervertino savo jėgas. Antra, jie neįvertino Ukrainos kariuomenės. Ir svarbiausia, jie visiškai neįvertino „rusiškojo pasaulio“ atmetimo. 99,9 procentai mūsų gyventojų nepriėmė užpuolikų, nepriėmė okupantų. Pasipriešinimas jų laukė kiekviename kaime.

Be to, iš gyventojų gaudavome daug informacijos, ne paslaptis, gavome informacijos apie jų judėjimą – tiek kolonomis, tiek keliais. Žinau, kad visas pasaulis kovo 9–10 dienomis džiaugėsi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veiksmais. Čia dirbo 72-oji, taip vadinama Juodųjų kazokų brigada. Ten buvo batalionas, vadovaujamas majoro, o dabar pulkininko leitenanto Romano Darmograjaus, Ukrainos didvyrio, kuris tiesiogine prasme sugriovė rusų įsibrovėlių koloną. Žinoma, jam padėjo „Bayraktarai“, „Javelinai“ ir mūsų ukrainiečių „Stugnai“.

Jiems nepavyko pasiekti Kijevo per 4–5 dienas, net per savaitę ar dvi jie to nepadarė, tik stovėjo ten, keli kilometrai nuo čia, savo pozicijose. Tada ėmė daryti tai, ką gali: plėšti, prievartauti, žudyti vietos gyventojus. To jie išmoko per dvi Čečėnijos kampanijas, per Sirijos kampaniją, o kovo 31–balandžio 1 dienomis juos iš čia išmušė galingas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų smūgis“, – dėstė V. Jembakovas.

Sunaikinta karinė technika šalia Bravorų

Pataria netikėti pasakomis

Brigados generolas dar patarė netikėti rusų pasakomis apie esą geranorišką pasitraukimą iš Kyjivo, Černihivo ir Sumų sričių.

„Tai neatlaiko jokios kritikos, nes jie buvo ant labai rimto „katilo“ ir labai rimto pralaimėjimo. Todėl nusprendė tiesiog pasitraukti į savo teritoriją. Beje, tų kelių valandų jiems užteko būtent tam, ką išmano geriausiai, tai yra plėšikauti, grobstyti. Jie iš mokyklų išsivežė kompiuterius, iš namų – skalbimo mašinas, net spėjo pasiimti šuns būdą. Visas pasaulis matė šią nuotrauką“, – juokėsi jis.

V. Jembakovas toliau kalbėjo, kad rusų kareiviai dabar grįžo į savo „jakutijas“ ir „sibirus“.

„Kur gali gyventi be kanalizacijos, jie prie 30 laipsnių šalčio eina į „skylę“ grindyse. Labai nustebo, kad ukrainiečiai savo namuose turi tualetus. Mes neturime tokios alternatyvos – taip gyventi. Todėl mums iškilęs šekspyriškas klausimas: būti ar nebūti. Gyvenk arba mirsi“, – sakė jis.

Brigados generolas pabrėžė, kad mirti ukrainiečiai neketina.

„Mes nešaukiame savo karių mirti už Ukrainą, mes raginame juos žudyti už Ukrainą, kad gyventų laimingai sau, savo vaikams ir anūkams“, – paaiškino jis.

V. Jembakovas dar sakė, jog nuo šiol Ukrainoje viskas bus skiriama karinei sistemai.

„Ekonomika – karui, švietimas – karui. Savo vaikus nuo penktos ar šeštos klasės mokysime šaudyti, suteikti pirmąją pagalbą, taktikos ir pan.

Pagrindinė mūsų ideologija bus paremta dviem punktais. Pirma, kad mes esame Europos dalis. Manau, Europos Sąjunga jau suprato, kad esame europiečiai. Taip pat turime priklausyti NATO. Antra, turime priešą, su kuriuo turime būti pasiruošę susikauti. Taip yra Izraelyje, tačiau rusai nėra Hamas ar Hezbollah. Jie turi galingą armiją. Todėl ir mes, ukrainiečiai, savo teritorijoje turime galėti apsiginti.

Svarbiausia, kad turime kovinę dvasią, kurios net neišeina palyginti su Rusijos kareivių nusiteikimu. Jie nežino, ko čia atėjo. Jie tik nori kažką pavogti, nugvelbti. Tačiau ir tai jiems nepavyksta. Pergalė bus Ukrainos, Ukraina bus laisva ir jokio „rusiško pasaulio“ čia nebus“, – „Delfi“ sakė jis.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją