Dviese su fotografu Domantu Pipu savo kelionę į Kyjivą pradėjome balandžio 18-ąją, antrąją Velykų dieną. Nusprendėme, kad pasienyje tarp Lenkijos ir Ukrainos geriausia būtų atsidurti apie vidurnaktį, kuomet eilės mažiausios, todėl pro namų duris išėjau 12:30.
13 val. su Domanto automobiliu atvykome į Lentvarį, kur iš Mariaus Pareščiaus viešosios įstaigos „Pagalba LT“ gavome raktelius nuo mėlyno „Volkswagen“ mikroautobuso. Jame jau buvo pakrauta humanitarinė pagalba, tai – batai, drabužiai, rankšluosčiai, taip pat aštuonios dėžės planšečių.
Pastarąsias perdavėme vyrui Lvive, o likusius siuntinius palikome viename miestelyje maždaug 100 km nuo Kyjivo (kai kurios tikslios vietos čia ir toliau neatskleidžiamos sąmoningai, siekiant nepakenkti ten dirbantiems Ukrainos gynėjams).
Kaip pasakojo M. Pareščius, jis su keliais savo bičiuliais įvairiais pagalbos Ukrainai projektais užsiima nuo pat pirmos karo savaitės.
„Matėme, kad tiems žmonėms reikia pagalbos, tiesiog kaip būrelis bendraminčių susimetėme. Atsirado žmonių, kurie norėjo kažką dovanoti. Atsirado žmonių, kurie norėjo visa tai nuvežti. Atsirado pavienių savanorių, kurie norėjo mums padėti, visą tai koordinuoti. Visi bičiuliškai nuvažiavome, nes galvojome, kad tas karas baigsis per kelias savaites.
Taip nenutiko. Todėl matydami, kad pinigus reikia rinkti ne po kelis šimtus ar po kelis tūkstančius eurų, kuriuos galėjome surinkti į savo asmenines sąskaitas, juos paaukoti, nuvežti maisto ir pan. į Ukrainą, pamatėme, kad mums reikia normalaus juridinio vieneto. Jo vardu galėtume rinkti paramą, o jis galėtų ją paskirstyti Ukrainoje“, – apie VšĮ „Pagalba LT“ pasakojo jis.
Pašnekovas paaiškino, kad Lietuvoje yra ir daugiau panašių fondų, tačiau jų veiklos sritys ir specializacija šiek tiek skiriasi.
„Pavyzdžiui, yra didelis fondas „Blue/Yellow“ (VšĮ „Mėlyna ir geltona“). Jie dirba tik su kariškiais, remdami ir pristatydami viską į vieną bazę Ukrainoje, iš kurios viską paskirsto patys ukrainiečiai. Mes nusprendėme vežti į konkretų dalinį ir atiduoti į konkrečias rankas konkrečiam kariui ar būriui, o ne atiduoti Ukrainos armijai, kad ji paskirstytų savo nuožiūra. Tie principai šiek tiek skiriasi, todėl mes nusprendėme įkurti atskirą juridinį vienetą.
Taip pat pamatėme, kad mūsų veiksmai, susiję su mažo kiekio žmonių vežimu (mikroautobusu gali vežti 8, geriausiu atveju iki 20 žmonių), yra nepakankami. Todėl nusprendėme, kad mums reikia evakuoti žmones iš fronto ar pafrontės zonos su dideliais autobusais, turinčiais 50 ar daugiau vietų. Tam, kad tokį autobusą išsinuomotum, reikia įstaigos. Dar reikia pinigų kurui, vairuotojui. Visa tai turi būti daroma oficialiai, pavedimu.
Dėl to buvo įsteigta įstaiga, pradėjome jos vardu rinkti finansus. Aišku, šiai dienai esame patys mažiausi, mažiausiai surinkę Lietuvoje, bet tas mūsų indėlis, kuris buvo prieš tai paremtas tik iniciatyva ir aktyviais žmonėmis, po truputį virto žmonių bendruomene, kuri šiai dienai yra evakavusi apie 1,2 tūkst. vaikų su mamomis. Kol visa tai buvo aktualu, mes juos vežėme iš pafrontės ir fronto zonos į saugesnę aplinką, į Europą. Ten padėjome jiems pasirinkti šalis, į kurias jie nori nuvažiuoti. Dalį parvežėme į Lietuvą, jie gyvena čia. Kai kas jau ruošiasi grįžti atgal į Ukrainą, į tas dalis, kurios saugesnės“, – pasakojo jis.
M. Pareščius paaiškino, kad žurnalistų kelionei į mikroautobusą su kariniais reikalais susijusių dalykų nekrovė. „Praeityje esame vežę šalmus, apsaugines liemenes, naktinio matymo prietaisus, įvairią optiką, racijas, aprangas, kitus dalykus, kurie yra reikalingi efektyvesniam ir saugesniam kario dalyvavimui kare.
Didelė bėda, kad Ukrainos armija karo pradžioje šiek tiek turėjo pinigų, šiek tiek kariškių galėjo aprengti. Bet kariškiai keičiasi, rotuojasi kas dvi savaites, jie žūsta ir reikia užpildyti tą vietą kitu, kuris būtų apmokytas. Bet kartais jis neturi aprangos, neturi apsaugos priemonių. Elementariai, pavyzdžiui, neturi batų.
Todėl savanoriai iš kitų šalių, tokie kaip mes, remiame tas vietinio pasipriešinimo grupes vieną ar kitą batalioną. Rūpinamės tuo, kad mažiausiai aprūpinti žmonės gautų bent minimalius dalykus. Kai kurie, kaip stovėjo namie su treningais, taip ir išėjo į karą, nes jų namo neliko – jis buvo susprogdintas“, – aiškino jis.
M. Pareščius įvertino, kad iš viso nuo karo pradžios prie „Pagalba LT“ veiklos yra prisidėję apie 30 žmonių.
„Žiūrint į vienu metu aktyviai dalyvavusiųjų kiekį, jų buvo iki 20. Tai yra, kas dirbo Ukrainoje, ir kas Lietuvoje. Turime pagalbininkų, dirbusių kitose šalyse: Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje. Jie padėjo rinkti labdarą, ją pervežti į Lietuvą, rūšiuoti, pakuoti ir pervežti į Ukrainą.
Pavyzdžiui, gauname užklausą iš medikų. Tai mes vien tekstu netikėjome. Mūsų žmogus važiuodavo tiesiai pas medikus į vietą. Pamatėme, kad jie pradėjo tais mūsų gėriais, kuriuos lietuviai atveža iš Lietuvos, prekiauti. Mainyti, kažkur „atspaudinėti“. Pavyzdžiui, prie muitinės arba kokiame patikros poste gali paprašyti dalį palikti. Sako: daug vežate, mums irgi reikia.
Kai neturi griežtos pozicijos ir rimtų dėdžių iš kariškių pusės, pavadinkime apsaugos, galimybės paskambinti, tada iš tavęs atims. Girdėjome tokių istorijų iš kitų kolegų, tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų šalių. Atvažiavai prie muitinės ir pasako, kad dokumentai netvarkingi. Liepia palikti visą labdarą, o džipą kariškiams praleidžia. Buvo tokių situacijų, bandėme gelbėti ir ištraukėme. Viskas tvarkoje, bet būna ir taip, kad atima“, – pasakojo jis.
Vairavimas kaip GTA
Visą kelią nuo Vilniaus iki prie Kyjivo esančio miestelio vairavo Domantas. Iš pradžių prie didesnių gabaritų „Volkswagen“ teko priprasti, užgesti perėjoje ir pan.
Vos įvažiavus į Lenkiją, buvome sustabdyti vietinės policijos. Greičiausiai tai buvo susiję su šventinę dieną vykstančiais reidais. Jie dar paaiškino, kad antrąją Velykų dieną parduotuvės Lenkijoje nedirba. Domantas atsiduso, kad prieš išvykdamas nespėjo pasirūpinti lauktuvėmis.
Apskritai važiavimas per Lenkiją neužtruko – puikūs keliai ir tvarkinga infrastruktūra leido jaustis patogiai. Kaip ir planuota, Lenkijos–Ukrainos pasienį pasiekėme 00:30. Čia kitų automobilių beveik nebuvo, bet netikėtai prie pirmojo šlagbaumo sutikome ukrainietę, kuri pasiprašė būti pravežta pro muitinę. Buvo tamsu ir šalta, sutikome.
Pakeleivė paaiškino, kad į Lenkiją buvo atvykusi labai trumpam, tik perduoti dokumentus. Pačioje muitinėje ji mums netgi šiek tiek padėjo, pasakė, kur ir kaip reikia pravažiuoti, kokius dokumentus ir kam paduoti.
Pačioje Ukrainoje mūsų raudonu kryželiu pažymėtą mikroautobusą dauguma sutikdavo labai draugiškai. Dar palankesnių žvilgsnių sulaukdavome paaiškinę, kad esame savanoriai (ukr. волонтері).
Galima sakyti, kad humanitarinės pagalbos vežimas karo metu Ukrainoje suteikia pirmenybę eisme, iš esmės leidžia nesilaikyti eismo taisyklių. Turbūt geriausiai suprasti, kaip tai atrodo galima per kompiuterinį žaidimą „Grand Theft Auto“ (GTA).
Sieną kirtome Hrebenne ir Rava-Ruska pasienio punkte. Į Ukrainą įvažiavome apie 2 val. nakties, t. y. komendanto valandos apribojimų metu. Taigi, pirmas dalykas, ką padarėme – susiradome bent šiek tiek apšviestą stovėjimo aikštelę prie vienos degalinės ir susiruošėme ten pailsėti.
Visgi šiam norui buvo lemta išsipildyti tik iš dalies. 04:30 atsibudome nuo labai nemalonaus šalčio, už lango snigo, o mikroautobusas esant neigiamai temperatūrai labai greitai atvėso. Todėl iki 6 val. pasibaigiančios komendanto valandos tiesiog pralaukėme užvestame mikroautobuse.
Įtempčiausias pusvalandis
Lygiai 6:00 pajudėjome į Lvivą, kur buvome susitarę pasiskolinti dvi apsaugines liemenes ir du šalmus.
Atvykę į sutartą vietą, prižadinome ten buvusį lietuvį Vitalijų. Susidarė įspūdis, kad iš pradžių jis nelabai suprato, kas mes ir ko iš jo norime, tačiau po kelių skambučių mums paliktos apsaugos priemonės atsirado.
Dėl liemenių ir šalmų Domantas dar prieš kelionę buvo susitaręs su Ukrainoje dirbančiu Vygintu Ušinsku. Jis „Delfi“ papasakojo, kad kariaujančioje šalyje iš esmės užsiima logistika.
„Dabar važiuoju į Charkivą atiduoti „Blue/Yellow“ liemenių, susitikti, patikrinti sandėlius, kur atvažiuoja maistas – ar tikrai nueina, kur nueina, ko trūksta. Per mūsų sandėlius praeina apie 200 tonų per dieną. Mes išvežame viską iš Lvivo.
Dar yra specialios evakuacijos. Pavyzdžiui, iš Chersono prieš savaitę išvežėme 9 asmenų šeimą. Šiandien dirbame su kitu projektu – pavyks ar ne, nežinau. Mūsų komanda yra aš ir Gintarė Narkevičiūtė Jurgelionė. Ji man padeda su kontaktais, suveda su tuo, kuo reikia, kad projektas įvyktų. Aš dirbu su specialiais, įdomesniais projektais. Būti kartu su Lvive atvežtais žmonėmis – manęs tai nedomina. Manęs čia nebūtų“, – pasakojo jis.
V. Ušinskas prisiminė, kad vasario 24 dieną, per pirmas 12 karo valandų jau išsiruošė į Ukrainą.
„Vežiau palydovinius telefonus į Lvivą. Buvo visi šlagbaumai pakelti, praktiškai galėjau nedėti paso, jei nebūčiau sustojęs, būčiau ir pravažiavęs per abi sienas tuo metu. Gintarė paprašė pristatyti krovinį, o aš su ja dirbau nuo Maidano laikų, mes, kaip komanda nusprendėme padėti. Paklausė, ar galiu. Atsakiau, kad be problemų. Sėdau ir išvažiavau. Apmokytas karys žino, kad geriau blogas sprendimas laiku, nei geras sprendimas per vėlai. Dėl to ir nusprendžiau, kad reikia važiuoti, padėti“, – sakė jis.
V. Ušinskas paaiškino, kad turi nemažai karinės patirties.
„Aš baigęs karo akademiją, turiu daug pažįstamų kariuomenėje, su aukštais laipsniais, su kuriais galiu pasikonsultuoti. Yra ir tokių, kurie nusisuko, nes nežino, ką aš darau. Labai gerai atsifiltravo draugai – kovidas atfiltravo, o karas dar labiau. Labai smagu, kad parodė tikrus žmonių veidus, su kuo gali dirbti, su kuo gali ginti tėvynę. Ukrainoje avantiūristų yra tikrai ne vienas, kuris nužudyti mane ruošiasi. Kai paskambina, sakau – į eilę, jūs paskutinis, jei ką“, – juokavo jis.
Išvykus iš Lvivo pagrindine problema tapo degalai. Nors pilną baką dyzelino užsipylėme prieš pat išvažiuodami iš Lenkijos, besibaigiant 8 val. kelionei iki miestelio prie Kyjivo ėmė kilti nerimas, kad galime tiesiog užgesti.
Pakeliui degalinės arba neveikė, arba dyzelino jose tiesiog nebuvo. Domantas net kelis kartus teiravosi mikroautobusą blokpostuose stabdančių kareivių, ar šie neturėtų bent 5 litrų „saliarkos“. Pagalbos nesulaukėme, tačiau savo kelionės tikslą pasiekėme sėkmingai.
Čia, kaip suplanuota, palikome „Volkswagen“ ir sutikome M. Pareščiaus bičiulį Osvaldą. Kaip pasakojo, jis dirba priešakinėse linijose, vaikšto tarp minų, lanko išvaduotus kaimus, ligonines, kur gydomi sužaloti žmones.
Osvaldas mums su Domantu surengė patį įsimintiniausią kelionės pasivažinėjimą – greitosios pagalbos automobiliu iki mūsų viešbučio Kyjive. Ten buvome apie 20 val., taigi spėjome iki 22 val., kada Kyjive prasideda komendanto valanda.
Iš viso kelionė nuo namų durų iki viešbučio lovos užtruko 32 val.
Netikėtas kelias atgal
Kyjive ir jo priemiesčiuose su Domantu dirbome iki savaitės pabaigos. Išvažiuodami dar neturėjome konkretaus plano, kaip grįšime. Svarstėme apie važiavimą traukiniu, taip pat tikėjomės rasti pakeleivingą automobilį.
Tai padaryti padėjo Aurimas Mockus, paramą Ukrainai renkantis per VšĮ „Vakarų istorijos fondas“.
„Jį įkūriau, kai kažkada paminklą stačiau Antanui Poškai Klaipėdoje. Jis šalia buvo, kadangi paramos gavėjo statusą turėjo, tai patogu per jį vykdyti labdaros veiklą. Visi fondai darome lygiai tą patį. Žinome, ko labiausiai reikia. Tai – karybai reikalingos priemonės, kurios palengvina judėjimą, taktinį manevravimą ir pan. Nuo aprangos iki kiek leidžiama (ginklų detalės, optiniai taikikliai, termovizoriai). Tai be galo brangios priemonės. Pavyzdžiui, už optinio taikiklio kainą gali paimti kelis tūkstančius konservų.
Kiek turi tuo metu pinigų, tą gali paimti. Be viso to, žmonės patys noriai renka krovinius, pagalbą. Yra paskelbti tam tikri taškai, kur bus surenkama. Tiesiog žmonės suveža, o tada belieka prieš išvažiuojant viską susikrauti. Šįkart tikrai daug surinkta. Buvo baimių, kad negalėsiu paimti kelių žmonių, kurie prašėsi į Ukrainą. Daugiau kaip pusę užkrovėme ir sėdimųjų dalių, jau nekalbant apie visiškai užkrautą bagažo skyrių. Kalbu apie 52 vietų autobusą“, – apie gegužės 12 dieną planuojamą kelionę pasakojo jis.
A. Mockus sakė, kad dirba kartu su draugų kompanija.
„Kai pirmą kartą išvažinėjome, reikėjo vairuotojų, kas moka autobusą vairuoti. Patys suprantate, kad vienas nenuvairuosi. Nors net ne visi tas kategorijas turime, bet yra žmogus, kuris turi visas jas, ir dar licencijas. Jis daugiausiai ir vairuoja. Kai visiškai pavargsta, Ukrainoje – niekas nekreipia dėmesio, ar turi teisių kategoriją, ar ne. Tiesiog sėdi ir važiuoji. Principas tas pats, tik prie gabaritų reikia priprasti. Kiek jau kartų buvome išvažiavę, visada be incidentų. Tenka nuomotis autobusą, tiesa, geranoriškai duoda, už gerą kainą. Pagrindiniai resursai yra kuras ir tai, ką surenkame. Dabar bus ketvirtas kartas, kai važiuosime“, – pasakojo jis.
Pašnekovas dar nurodė, kad prasidėjus karui pirmą kartą į Ukrainą važiavo labai chaotiškai.
„Važiavau pažiūrėti, kas ten vyksta. Su motociklu keliavau, – sakė jis. – Šiai dienai yra penki žmonės kartu su manimi, kurie daugiausiai dirba. Keturiese visada važiuojame, o vienas koordinuoja nuotoliniu būdu sėdėdamas Lietuvoje. Nes reikia žmogaus, kuris galėtų atsiriboti nuo visų baimių, pavojų ir šaltu protu dėliotų registracijas.
Darome atsakingai – nes yra kas daro visiškai chaotiškai, tada važiuodamas sprendi problemas, kurios su tavimi nebesusijusios. Visada geriausia yra pasidaryti gerą planą, susirinkti žmones, sąrašus. Tada žinai, ar kažką palikai, ar ne. Kur vieną siuntinį turi nuvežti, kur kitą. Nors ir taip darant vis tiek pasitaiko visokių nesusipratimų, klaidelių, bet kol kas absoliučiai visi siuntiniai yra pasiekę savo adresatus.“
A. Mockus pasakojo, kad sunkiausias darbas prasideda maždaug 48 val. iki išvykimo:
„Visada sakau, kad geriau jau man niekas neskambinkite dėl to, kad paklaustumėte, kaip sekasi. Sekasi įtemptai. Kada sėdi į autobusą ir pradedi važiuoti, supranti, kad viskas. Dabar turi tikslą, pasiekti galutinį adresatą. Svarbu ko nors nepamiršti, nuvažiuoti saugiai.
O grįžus reikia ir ataskaitą parengti. Aš toks žmogus, ir centus surašau, net ir kai duoda grynais, nes man tai svarbu. Kad būtų kuo mažiau vietos manipuliacijoms. Yra apie kai kuriuos... Vieni skleidžia galbūt ir nepagrįstas kalbas, kad nėra skaidrumo, nėra ataskaitų, niekas „ačiū“ nepasako.
Tada sakau: ar jūs dėl „ačiū“ darote, ar dėl kažko. Dėl to, kad suprantate.
Pradžioje sakiau, kad nepultų visko atiduoti iškart. Karas gali vykti metų metus, gal ir 10 metų. Tai nereiškia, kad mes savo misiją baigsime davę 100 eurų. Ne, turime suprasti, kad kiek įmanoma turime stengtis, dalintis. Turime maksimaliai stengtis padėti Ukrainai.“
A. Mockus sakė, kad bendradarbiauja su Gintautu Mauricu ir jo VšĮ „Lukšų vyrai“. Šiai organizacijai priklauso ir Haroldas Korzonas, su kuriuo grįžome į Lietuvą.
Jis su kolega mūsų su Domantu pasiimti atvažiavo iki pat viešbučio Kyjive. Kartu su jais tądien nuvažiavome iki jų būstinės Lvive.
H. Korzonas papasakojo, kad ten priima įvairias mašinas ir siuntas, kurias po to paskirsto į kitas vietas Ukrainoje. Pavyzdžiui, Kyjivą, Odesą ir pan.
„Stengiamės atiduoti žmonėms tiesiai į rankas. Visą paramą, visą labdarą. Lvive dar dirba mūsų žmonių instruktoriais, apmoko“, – pasakojo jis.
Pašnekovas nurodė, kad prasidėjus karui į Ukrainą pirmą kartą atvyko kartu su G. Mauricu.
„Pirmos kelionės tikslas buvo važiuoti ir kariauti. Bet kai nuvažiavome į legionierių batalioną, pirmom dienom buvo daug netvarkos, nesustyguota. Kažkaip nuvažiavome iki Lvivo, pradėjome žiūrėti, kur kam ką padėti. Taip po truputį viskas įsisuko į šią veiklą. Parama, instruktoriai, pačiame Lvive darbas. Taip išėjo“, – sakė H. Korzonas.
Vyras pasakojo, kad Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje buvo savanoris.
„Krašto apsaugoje 10 metų. Iš pradžių savanoris, po to 5 metus dirbau etatiniu Kauno krašto apsaugos tarnyboje. Gynėme tada Lietuvą, o dabar bandome prisidėti, kad ir Ukrainai padėti“, – sakė jis.
H. Korzonas sakė, kad šįkart į Lietuvą grįžo maždaug savaitei.
„Vėl išvažiuoju atgal, dirbti toliau. Nors atsiranda ir čia reikalų, reikia už butą susimokėti mokesčius, kitus dalykus susitvarkyti. Mes ten būname be finansų, mums niekas algų nemoka. Reikia žiūrėti, iš ko gyventi. Vėl turbūt kokį mėnesį būsiu ten, bet faktiškai nežinau.
Būsime Lvive, tada važiuosime į Odesą su medicinine parama, vešime į ligoninę. Nežinau, gal eisime kariauti. Kaip gyvenimas pasisuks, nežino niekas“, – sakė jis.
Su H. Korzonu Lvive buvome jau po komendanto valandos. Sustabdyti blokposte paaiškinome, kad daug laiko praradome kamščiuose prie sugriautų tiltų. Įleisti į miestą atvažiavome į vienoje mokykloje įsikūrusią lietuvių būstinę.
Stačiatikių Velykų rytą atsibudome ant išlankstomų lovų, patalynėje, kurioje prieš tai miegojo nežinia kiek kitų keliautojų. Grąžinus pasiskolintas liemenes ir šalmus, likusi kelionės namo dalis buvo be didesnių nuotykių. Šįkart eilės muitinėje buvo iš Lenkijos pusės. Į šalį grįžtančių ukrainiečių automobiliai driekėsi kelis kilometrus.
