Po karo – psichologinių sutrikimų sprogimas
Ukrainos psichoterapeutas, psichologas Igoris Larinas, dalyvavęs Delfi TV laidoje „Kaip pas žmones“, šiuo metu dirba tiek su Ukrainos kariais, tiek su žmonėmis, išgyvenusiais Rusijos kariuomenės žiaurumus. Tačiau jis pats pabrėžė, kad šiuo metu dėl karo patirtų psichologinių traumų dar negydo.
„Dar per anksti apie jas kalbėti, mes tik tik išėjome iš šoko būsenos. Su potrauminio streso sindromo kamuojamais žmonėmis dirbu nuo 2014 m. Masinės invazijos kontekste psichologinių traumų klausimo kol kas neanalizuoju, dar ne laikas, atsivėrė labai didelė žaizda. Rimtas psichologinis darbas, mano nuomone, prasidės pasibaigus karui, o jis tikrai baigsis. Spėju, kad metų pabaigoje visa šalis pamažu ims grimzti į psichologinių problemų liūną. Ir visiškai nesvarbu, ar žmonės buvo karinių veiksmų zonoje, okupacijoje, susidūrė su prievarta, ar ne.
Manau, jog kai karas baigsis neabejotina mūsų pergale, būtent tada mūsų laukia sudėtingiausias etapas, kad ir kaip ciniškai gali nuskambėti mano žodžiai. Žinoma, ir šiandien problemų netrūksta, bet tikrasis psichologinių sutrikimų sprogimas įvyks pasibaigus koviniams veiksmams“, – prognozavo psichoterapeutas.
Jis patikslino, kad Ukrainos veikiau laukia ne psichologinių sutrikimų sprogimas, o nuopuolis, nes psichologinių traumų kamuojamas žmogus atsiduria tarytum duobėje.
„Šiandien visi ukrainiečiai susiduria su įtampa: tiek kareiviai, esantys fronte ar užnugaryje, tiek į kitas šalis evakuoti ar pabėgę piliečiai. Pavyzdžiui, mano žmona ir dukra dabar glaudžiasi Vokietijoje, sporto salėje, su kitais 180 pabėgėlių, bet aš iš pirmų lūpų žinau, ką jos išgyvena. Ir kai ši įtampa pamažu ims slopti, susidursime su streso padariniais, nes dabar mūsų organizmas tiesiog stengiasi išgyventi. Kai atsipalaiduosime, tada prasidės...“, – ateitį žvelgė I. Larinas.
Jis akcentavo, kad būtent karo baisumai šiuo metu yra savotiškas gelbėjantis, mobilizuojantis veiksnys, nes reikia mobilizuotis, susikoncentruoti, pasitelkti vadinamąjį tunelinį matymą, kad pavyktų išgyventi.
Sušaudė visus kaimo vyrus
Tačiau žiaurių istorijų Ukrainoje yra be galo daug, nemažai jų baigiasi tragiškai, o kitos – nors ir be žūčių, bet su didelėmis problemomis.
„Mane labai nustebino ir pribloškė Svetlanos istorija. Kai rusai buvo netoli Kyjivo, Brovarų rajone, Bučoje, Hostomelyje... Brovarų rajone yra nedidelis Polesės kaimas. Man parašė kolegė, žinanti, kad teikiu psichologinę pagalbą Ukrainos kareiviams, su jais bendradarbiauju, ir paprašė pagalbos. Ji pranešė apie vieno namo rūsyje antrą savaitę gyvenančią moterį su savo penkerių metų amžiaus vaiku. Jiems baigiasi maistas ir vanduo. Sukėlėme ant kojų visus, kuriuos tik galėjome. Kariškiai ir teritorinės gynybos pajėgų nariai tiesiai šviesiai pasakė, kad nieko negali nusiųsti į tą namą, nes tai būtų žygis į vieną pusę. Kareivius suprantu, nes negalima tiesiog pasiųsti dalinio. Svarstėme, ką daryti...“, – istoriją pasakojo I. Larinas.
Jis neslėpė, kad tame Polesės kaime rusai sušaudė visus vyrus. „Jie sužinojo, kad šiame kaime gyvena daug į atsargą išėjusių kareivių ir prokuratūros darbuotojų. Nesvarbu, kaip sužinojo, bet sužinojo. Visus kaimo vyrus išvedė į lauką ir sušaudė tiesiog kieme. Moteris prievartavo. Bet paskui pasirodė tiek daug informacijos apie Rusijos kareivių įvykdytus žiaurumus, kad nustojau stebėtis. Kaip jau kalbėjome anksčiau, tai savotiška mano mobilizacija – stengiuosi atsiriboti nuo sukrečiančių išgyvenimų, kad galutinai neprarasčiau savitvardos, nors ir esu pakankamai psichologiškai tvirtas.
O šios istorijos pabaiga... Nežinau, ar ją galima vadinti laiminga, nes Sveta ir dar trys žmonės nusprendė nepasiduoti, nesirodyti okupantams ir naktį iškeliauti į Brovarus – rajono centrą. Nuo Polesės iki Brovarų – 30 kilometrų, t. y. 20 minučių kelio automobiliu. Tuos 30 kilometrų jie ėjo dvi paras, vykstant apšaudymams ir bombardavimams. Iš Brovarų juos nuvežė į Kyjivą“, – pasakojo psichoterapeutas.
Po šio išsigelbėjimo Svetlana keletą dienų net nekalbėjo, tiesiog sėdėjo ir tylėjo. Ar galiausiai prašneko? „Man parašė už amerikiečio ištekėjusi ukrainietė ir pasisiūlė priimti Svetlaną su vaiku. Kažkokiu būdu sužinojo jos istoriją. Aš norėčiau susitikti su Svetlana. Esu Kyjive ir ji vis dar Kyjive, niekur neišvyko. Jeigu jos sveikatos būklė pakankamai gera, gal ir pavyks. Moteris tiek daug pergyveno, kad jaudintis dėl kiekvieno nemalonaus potyrio – pavojinga psichikai“, – pabrėžė I. Larinas.
Kariauja ne su žmonėmis, o su demonais
Ukrainoje daugelis žmonių karo baisumus išgyvena jau trečią mėnesį, bet yra ir tokių, kurie nuo to kenčia jau aštuonerius metus. Karo kapelionas Dmitro Povorotnis, paklaustas, kokius svarbiausius dalykus sako savo kariams fronte, kaip išgyventi šį karą, neslėpė, kad žodžių į vatą jau tikrai nebevynioja.
„Sakau iš esmės tuos pačius dalykus, kuriuos sakydavau ir per visus aštuonerius šio karo metus. Juk karas Ukrainoje prasidėjo 2014 m. vasario pabaigoje, kai Rusija aneksavo Krymą. Po to jis tęsėsi Donbase. Iš pradžių – diversinės grupės, specialiosios Rusijos Federacijos pajėgos, agentai Girkinas, Bezleris, „Vagner“ samdiniai. Karas keitėsi, keitė savo formas, buvo „karštasis“, „įšaldytas“, buvo kažkokios paliaubos.
Tačiau karas vis viena tęsėsi, žuvo žmonės. Buvo griaunami miestai, jų gyventojai tapo pabėgėliais. O šių metų vasarį šis karas perėjo į naują lygmenį. Tai jau buvo invazija iš trijų skirtingų pusių, atvirai įsiveržiant Rusijos kariuomenei.
Taigi, aš ir sakau, kad per šiuos du mėnesius daugelis tų, kurie ir Ukrainoje, ir pasaulyje anksčiau nenorėjo matyti, tačiau dabar pamatė tikrąjį rusų ir Rusijos veidą. Tikrąjį rusiškojo pasaulio veidą. Man tai – visiškas vokiškojo nacizmo analogas. Ką rusai šiuo metu daro Ukrainoje? Juk Buča yra tik tai, ką mes žinome. O kiek dar tokių miestų ir vietų kitose srityse – Charkovo, Nikolajevo, Chersono, Sumų, Donbase. Mes tai dar pamatysime ir vėl pašiurpsime nuo to, ką daro šitie tikri fašistai.
Aš vaikinams ir sakau, jog mums reikia laimėti. Nes kito kelio mums išgyventi nėra. Ir aš jau atviru tekstu jiems sakau, kad mes kariaujame ne su žmonėmis, o su demonais, kurie ištrūko iš pragaro. Iš rusiškojo pasaulio pragaro. Kurie prievartauja, žudo senelius, moteris, vaikus, nieko nesirinkdami. Iki šiol jau nužudyti du šimtai vaikų – ir tai tik tie faktai, kuriuos kol kas galima užfiksuoti. Sunaikinti šimtai miestelių ir gyvenvienčių“, – kraupius faktus dėstė D. Povorotnis.
Jis priminė, jog kai kalbame apie Antrąjį pasaulinį karą, tai prisimename apie Gernikę, Anglijos Koventrį ir baisimės tuo, ką padarė nacistai, fašistai.
„Tačiau tokių vietų, kaip Koventris ir Gernikė Ukrainoje dabar dešimtys. Tai – ir Mariupolis, Ochtyrka, Iziumas, Volnovacha. O tūkstančiai mažų kaimelių buvo tiesiog nušluoti tos ordos bangos. Tad aš ir kartoju, kad mums reikia laimėti, nes tas priešas, kuris atėjo į mūsų žemę, atėjo ne tartis. Jis atėjo mus nužudyti. Kiekvieną iš mūsų.
Taigi, sakau jiems, kad tai, ką jie daro – šventas reikalas, nes jie gina savo žemę, mums duotą Dievo. Aš linkiu jiems, kad jų ranka nesudrebėtų ir jiems nekiltų jokios abejonės dėl to. Tuos rusiškojo pasaulio velnius reikia naikinti nuo žemės paviršiaus. Tol, kol jų mūsų žemėje neliks“, – konstatavo karo kapelionas.
Pasaulyje reikia priešintis blogiui
Paklaustas, ką atsakytų žmonėms, kurie kelia klausimą, kur yra Dievas, jei vyksta tokie baisumai, D. Povorotnis pabrėžė, kad blogį kuria žmogus, o ne Dievas.
„Šiame pasaulyje reikia gyventi teisingai. O tai, ką mes matome – absoliutus blogis ir pačių žmonių nuodėmingumo padarinys. Tų žmonių, kurie nuėjo paskui rusiškojo pasaulio idėją. Blogį kuria žmogus, o Dievas žmogų sukūrė laisvą. Žmogus laisvas pats rinktis ar daryti gera, ar bloga. O tie žmonės, kurie nusekė paskui rusiškojo pasaulio idėją, neša blogį. Tai – jų pačių atsakomybė. O mūsų atsakomybė – priešintis šiam blogiui. Taip ir reikia gyventi pasaulyje – priešintis blogiui.
Bet kodėl aš sakau, kad mes priešinamės absoliučiam blogiui? Visi religiniai lyderiai Rusijoje palaikė Ukrainos užpuolimą, kurį jie vadina „specialiąja operacija“. Ir tai ne tik Rusijos stačiatikių bažnyčios, kurios patriarchas Kirilas palaimino šį karą, problema. Tai – ir Rusijos musulmonų problema, kurių lyderiai liepia žudyti tariamus „nacistus“. Protestantų lyderiai Rusijoje taip pat parėmė karą, kaip ir budistų lamos Buriatijoje ir kitur“, – pabrėžė D. Povorotnis.
Dėl karo Ukrainoje išgyvena ir lietuviai. Vieni jaučia empatiją, bijo karo, kad kils ir Lietuvoje, tai natūrali reakcija, o kitus kamuoja tarsi metafizinė depresija, tarsi asmeninis kaltės jausmas dėl to, kas vyksta Ukrainoje, kad Lietuvoje galima gyventi normalų gyvenimą, bet kaip gyventi, kai tokie baisumai vyksta Ukrainoje?
„Manau, šis klausimas kyla visiems posovietinių valstybių gyventojams. Net ir jaunesni lietuviai, kuriems šiandien apie 30 metų ir kurie gimė jau ne Sovietų Sąjungoje, apie gyvenimo ypatumus tikriausiai sužinojo iš tėvų. Karą reikia tiesiog priimti kaip duotybę, kaip faktą. Lietuvius kamuojančios baimės jokiu būdu negalima sumenkinti, negalima nuo jos bėgti. Su baime reikia kovoti. Kai aiškiai suvoki, ko bijai, tada atsiranda galimybė baimę įveikti. Bet kol nuo jos bėgama, kol bandoma sau įteigti, kad tai netiesa, kad tai laikina ar kad tai niekada nesibaigs...
Truputį nukrypsiu nuo temos: tikriausiai teko girdėti apie koncentracijos stovykloje kalėjusį psichoterapeutą Viktorą Franklį. Dabar tiksliai nepacituosiu, bet jis rašė, kad pirmiausia koncentracijos stovykloje mirdavo tie, kurie buvo įsitikinę, jog viskas greitai baigsis, paskui tie, kurie buvo įsitikinę, kad tai niekada nesibaigs. O išgyveno tie žmonės, kurie iš karto susitaikė su situacija ir ėmė ieškoti savo vietos, galvoti, ką gali padaryti“, – priminė I. Larinas.
Todėl anot jo, jei tikrai skauda širdį, kankina kaltės jausmas ir sunku su šiomis emocijomis susitvarkyti, tai reikia žinoti, kad niekas nieko naujo nesugalvojo. Vienintelė išeitis sau padėti – kaip išmanoma padėti ukrainiečiams, remti juos.
