„Viena istorija, kuri man labiausiai įsiminė, tai yra Tatjanos istorija, kuri po žudynių Bučoje ieško savo sūnaus ir ji tai įvardina kaip svajonę, rasti savo sūnų. Bet ji žino, kad ta svajonė žlugusi, nes ji turėjo savo sūnų bei draugus palaidoti savo sode. Kitos istorijos yra tokios kaip rusų okupantai išprievartauja moterį, pasiteisindami tuo, kad jos vyras yra nacis, o jų sūnus kitame kambaryje viską stebi ir girdi“, – Delfi sakė Džinsų dienos organizatorius Tadas Gudauskas.
Prie nuotraukų sustojusi viena vilnietė teigė, jog į vaizdus žiūrėti sunku.
„Aš manau, kad čia turėtų visi, kas ateina, nes mes matom nuotraukas internete, bet šitos nuotraukos…Jos kelia skausmą. Turime visi suprasti, kad ir mūsų tai gali laukti, šitos situacijos. Čia žodžių net neužtenka“, – sakė vilnietė.
Kitas vyras pasakojo, jog savo anūkui pasakoja apie rusų kariuomenės elgesį.
„Kalbu su anūku apie baisų rusų kariuomenės elgesį Ukrainoje. Vyksta tikras genocidas toje šalyje, mano nuomone. Tai gali būti sustabdyta. Gali būti sustabdyta Ukrainos karinių pajėgų, drąsių ukrainiečių. O mes privalome jiems padėti“, – teigė jis.
Kita moteris teigė, jog jai baisu dėl savo vaikų, anūkų ir proanūkių.
„Siaubingai, kiek žmonės gali būti žiaurūs ir ant kiek gali nesuprasti rusai, kas darosi pasaulyje, ant kiek jie atskirti, ar jie buki. Sunku pasakyti. Labai baisu. Baisu dėl savo vaikų, dėl savo anūkų, proanūkių. Tikrai baisu. Kas gali iš to išeiti, kadangi kiek besistengia pasaulis kalbėti – nieko neišeina“, – kalbėjo ji.
Akcija surengta Džinsų dienos išvakarėse. O pastaroji – skirta seksualinės prievartos prevencijai ir švietimui.
„Šiais metais Lietuvoje mes šiek tiek pakreipėme akciją ir su šia akcija solidarizuojamės su Ukrainos žmonėmis. Negalima sakyti, kad solidarizuojamės tik su Ukrainos moterimis, nes ir vyrai, ir moterys patiria seksualinę prievartą. O džinsų dienos tikslas yra pasakyti: ne seksualinei prievartai“, – kalbėjo Džinsų dienos organizatorius T. Gudauskas.
Ekspozicijos organizatorius sako, kad siekiant padėti aukoms, derėtų užtikrinti laisvai prieinamą ir kokybišką psichologinę pagalbą.
„Pats esu 12–os metų patyręs seksualinę prievartą, galiu pasakyti, kad ko labiausiai reikia, tai psichologo pagalbos. Ir karo pabėgėliams reikėtų suteikti nemokamą psichologinę pagalbą. Ir kokybišką psichologinę pagalbą“, – aiškino T. Gudauskas.
Didžiausia seksualinės prievartos aukų problema – Lenkijoje. Jungtinių tautų duomenimis, nuo karo pradžios į Lenkiją pabėgo apie 3 milijonus žmonių. 90 procentų jų – moterys ir vaikai. Dažna rusų kariuomenės seksualinę prievartą patyrusi moteris neišvengia nėštumo, o jį nutraukti – Lenkijoje galimybių praktiškai nėra.
Čia veikia griežčiausi įstatymai Europoje. Nors abortas seksualinės prievartos atveju Lenkijoje neuždraustas – tam reikia įrodymų. Ukrainietės jų pateikti negali.
„Manyčiau visada yra galimybė kviesti į Lietuvą ir ne tik sudaryti sąlygas pasidaryti abortą, bet taip pat turime kalbėti apie psichologinę pagalbą. Tai negali būti tik abortas. Taip pat turi būti ir psichologinė pagalba“, – svarstė T. Gudauskas.
„Lenkijos toks apsisprendimas. Žinome, kokie įstatymai veikia Lietuvoje ir galiu tik pasakyti, kad visi žmonės, kurie turi migranto statusą, ar tai būtų iš Baltarusijos ar Ukrainos, mes savo sveikatos apsaugos sistemoje teikiame visas paslaugas. Visas, kokios yra legalios ir prieinamos Lietuvos piliečiams“, – paklaustas apie šią situaciją sakė sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.
„Ką norime, tą sakykime, bet dabar kokia yra politinė situacija ir yra politikai, kurie kalba apie seksualinę prievartą kaip paprastą žaidimą arba natūralų dalyką, tai nėra geras atstovavimas ir čia parodo, kad tos politinės valios iš viso nėra“, – Delfi sakė Džinsų dienos organizatorius T. Gudauskas.
Seksualinę prievartą patyrusių moterų iš Ukrainos padėtį Lenkijos parlamentas turėtų aptarti gegužę.
