Savo patirtį ir mintis po dar vieno vizito Ukrainoje politikas aprašė feisbuke.
„Kaip jaučiasi ukrainiečiai?.. Aš nežinau, kaip jaučiasi ukrainiečiai orkų užimtose teritorijose. Kaip jaučiasi parklupdyti gatvėje, už nugaros surištomis rankomis į pakaušį šaudomi žmonės. Ką jaučia kankinami ir prievartaujami rūsiuose. Ką jaučia tėvai, kurių vaikai žudomi jų akyse. Kaip jaučiasi tėvų netekę vaikai, tremiami į XXI amžiaus gulagus Sibire...
Aš nežinau, ar mes, nepatyrę tiesioginio karo brutalumo, šį siaubą galime bent iš dalies suvokti iš saugaus demokratinio pasaulio perspektyvos. Negalime“, – rašė P. Saudargas.
Visgi, pasak jo, galima pasakyti, kaip jaučiasi milijonai ukrainiečių visoje šalyje.
„Tenka spėlioti, ar ne į tavo namus šią minutę lekia raketa, nes jos tikrai lekia. Kiekvieną parą. Tai nuolatinis nerimas, baimė, netikrumo jausmas. Kaip užmigti girdint oro pavojaus sireną? Nerizikuoti ir leistis į rūsį ar bandyti miegoti lovoje, bet nesaugiai? Dairytis po dangų einant mieste ir galvoti, kur griūti, išgirdus charakteringą raketos švilpesį — turėsi kelias sekundes pasislėpti ar bent atsigulti ant žemės. Mintyse skaičiuoti savo mirties tikimybę, kuri yra nesunkiai išreiškiama skaičiumi“, – rašė Seimo vicepirmininkas.
Jis pateikė, kaip pats sako, hipotetinį, bet statistiškai realų Ukrainos scenarijų.
„Milijoniniame mieste per parą vidutiniškai nukrenta viena raketa nužudanti ar sužeidžianti 50 žmonių. Tad tikimybė, kad tai būsi tu, yra 1 iš 20 000. Ji nedidelė. Bet ji reali. Palyginimui: tikimybė (per parą) žūti Lietuvos keliuose autoavarijoje yra apytiksliai 1 iš 7 000 000. Ukrainoje važiuojant pro geležinkelio mazgus tikimybė auga. Artėjant prie fronto linijos tikimybė auga eksponentiškai — pradeda siekti galima artilerijos, minosvaidžių ugnis“, – tęsė P. Saudargas.
Tokia baimė, kaip pastebėjo parlamentaras, trunka savaitėmis ir sekina psichologiškai.
„Vieni pavargsta bijoti, atpranta saugotis, kiti panyra į paranoją. Chroniškai senka visos visuomenės psichologiniai resursai. Žinoma, visi vieningi ir nusiteikę karingai, bet, nepriklausomai nuo dvasios tvirtybės, nuolatinis stresas sekina fiziškai. Kognityvinės lingvistikos rėmuose keičiasi pats objekto „raketa“ suvokimas. Nyksta technologinis, romantinis sąvokos aspektai. Raketą imi suvokti tik kaip baisios grėsmės šaltinį.
Įsivaizduokite save kailyje žmogaus, kuris bijo gyvačių ir stebi netoliese jo esančią didelę, nuodingą gyvatę. Jam tai nėra įdomus gyvūnas, tai pasąmoninės panikos šaltinis. Eidami pro pastatus žmonės ima instinktyviai vertinti jų sienų storį — ar galės pasislėpti iškilus oro pavojui. Netoli fronto linijos esančiose gyvenvietėse nerimas dar intensyvesnis. Ar rytoj tavo miestelis netaps dar viena Buča? Išvažiuoti ar tikėti, kad ukrainiečių pajėgos atlaikys...“, – rašė P. Saudargas.
„Ir tik kirtus Lenkijos sieną nerimas atslūgsta. Bet tu vyksti namo. Nuo karo bėgantis ukrainietis vyksta į nežinią... Negalime mažinti pasaulio dėmesio šiam baisiam karui, paramos Ukrainai apsukų, sankcijų Rusijai intensyvumo progreso. Neatsipalaiduoti, nepamiršti, nepalikti ukrainiečių vienų. Nes rytoj tikimybė, kad nuo raketos smūgio žus dar vienas trijų mėnesių kūdikis, niekur savaime nedings“, – pridūrė Seimo narys.
Politikas prie savo įrašo pridėjo vaizdo medžiagą, kuriame užfiksuotas raketos, pataikiusios į Mykolajivo srities administracijos pastatą, smūgis. Jo metu žuvo 38 žmonės.
