Juo ypač susidomėjo spekuliantai. Kyjive mažiau nei eurą kainuojantį pašto ženklą interneto skelbimų portaluose galima parduoti kur kas brangiau. Kainos svyruoja nuo 50 iki 1 tūkst. eurų.

„Delfi“ pasikalbėjo su jo nusipirkti atėjusiu Dmitrijumi. Informacinių technologijų srityje dirbantis vyras gerai kalbėjo angliškai. Kiti praeiviai, į juos kreipusis angliškai, tik pasukiodavo galvą, o į pasisveikinimą rusiškai sureaguodavo labai įtariai. Žmonės Kyjive baiminasi diversantų.

„Prie pavojaus sirenų visi jau pripratę, – sakė Dmitrijus. – Šiaip žmonių reakcija panaši kaip per pandemiją. Iš pradžių visi buvo su kaukėmis. Dabar visi tie įspėjimai dėl COVID-19 pavojaus atrodo kaip kažkokie senoviniai rašmenys, kurių reikšmė jau seniai pamiršta. Žmonės priprato prie sirenų. Dabar jas laiko tiesiog nepatogumu, metro veikia ir pan.“

Pašnekovas pasakojo, kad prieš pat karą įsikraustė į naujai įsirengtą namą viename Kyjivo priemiesčių. Jam labai pasisekė, kad pasirinko pietinę miesto dalį.

„Dvi savaitės iki karo pradžios baigiau remontuoti savo namą. Įsikrausčiau ten ir prasidėjo karas. Gerai, kad ta miesto vieta nebuvo taip smarkiai paveikta“, – sakė jis.

Vis dėlto, kaip pastebėjo Dmitrijus, karas smarkiai paveikė Kyjivo nekilnojamojo turto rinką.

„Aš pats nuomoju butus. Taip pat dirbu IT srityje. Prieš karą nusipirkau kelis butus – tai nebuvo pati geriausia mintis, tačiau šitai suprantu tik žiūrėdamas retrospektyviai. Tikiuosi, kad po 5 ar 10 metų Kyjivas atsigaus. Ypač jeigu sulauksime Europos pagalbos. Galbūt Ukraina kaip nors stebuklingai taps Europos Sąjungos nare. Tai būtų puiku“, – svarstė jis.

Vyras sakė, kad Ukrainos gyventojai labai dėkingi už iki šiol skirtą pagalbą, ragino ją siųsti ir toliau.

„Kalbant apie parduotuves, situacija nebloga. Mano miestelyje beveik viskas atidaryta, o Kyjive maždaug pusė parduotuvių uždaryta, neveikia restoranai, pavyzdžiui, „McDonald's“. Tačiau turiu pastebėti, kad Ukrainos kavos kultūra išlieka. Vis dar galima gauti skanios kavos puodelį, net ir tokiomis sąlygomis.

Pirmomis savaitėmis prie vaistinių įėjimų buvo galima pamatyti sąrašus prekių, kurių jos neturi. Šiuo metu, kiek žinau, situacija geresnė“, – sakė jis.

Dmitrijus dar prašė perduoti, kad Kyjivas nėra sugriautas, kaip kartais galima suprasti iš žiniasklaidos pranešimų.

„Žiniasklaida dažnai parodo tik tai, kas sugriauta. Tačiau reikia pastebėti, kad visas Kyjivas, išskyrus kelis pastatus, išdaužtus stiklus, yra nepaliestas. Žmonės mato Bučą, Irpinę ir galvoja, kad visas Kyjivas atrodo taip. Tačiau ne, reikia suprasti, kad Kyjivas atsilaikė“, – pabrėžė jis.

Kyjivas Balandžio 21 dieną
Foto: Domantas Pipas

Išvykę žmonės

Saulėtą, bet žvarboką trečiadienio rytą centrinėse Kyjivo gatvėse žmonių buvo nedaug. Sutikome vaikštinėjančią močiutę su anūku, kelis užsienio žurnalistus, parke bėgiojančių vietinių.

Dauguma turistams skirtų vietų nedirbo, tai – suvenyrų parduotuvės, barai ir restoranai. Tačiau parduotuvių ir vaistinių durys – atidarytos. Tiesa, jų darbo valandos trumpesnės. Pavyzdžiui, penktadienį veikė tik iki 19 val.

Vienoje vaistinėje dirbanti Irena sakė, kad šiuo metu prekių tiekimas į Kyjivą jau beveik normalus.

„Žmonės perka daug raminamųjų, kitokių vaistų, kurie padeda užmigti“, – pasakojo ji.

Pašnekovė sakė, kad dabar labai sunku įvertinti, kokia dalimi yra sumažėjusi sostinės populiacija. „Iš pradžių labai daug išvyko, dabar jie grįžta. Taigi, sakyčiau, kad tarp 50 proc. ir trečdalio šiuo metu trūksta“, – sakė ji.

Dėl to paprastai intensyvus miesto eismas yra ramesnis. Kaip pastebėjo dar kita gyventoja, anksčiau prie šviesoforo tekdavo laukti, kol žalia įsijungs penkis kartus, dabar galima nuvažiuoti per pirmąjį signalą.

Eilė prie centrinio pašto Kyjive
Foto: Domantas Pipas

Į kitus Ukrainos miestus ar net kitas šalis išvykusių gyventojų nėra kam pakeisti darbuose.

„Mes net nelabai galime grįžti į visavertį darbą, nes daug valstybės tarnautojų yra išvykę iš šalies. O mes priklausomi nuo jų. Miesto transportas dabar vėl veikia, bet kadangi visiems reikia važiuoti, tai kartais sunku jame rasti vietos. Autobusai pilnutėliai.

Dar yra keičiamas komendanto valandos laikas. Buvo nuo 21 val., dabar – nuo 22 val. Dar artėja Velykos. Galbūt yra norinčių jas švęsti, bet gal būtų geriau, jei tiesiog įvestų karantiną ir niekas niekur nevaikščiotų“, – apie situaciją mieste praėjusią savaitę pasakojo Irena.

Jos kolegė Svetlana sakė, kad su vaistų trūkumu susidūrė tik pirmas dvi ar tris karo savaites.

„Žinoma, galiu kalbėti tik apie padėtį Kyjive. Tiesa, yra daug dalykų, į kuriuos anksčiau nekreipdavai dėmesio, o dabar sudėtinga. Pavyzdžiui, kyla klausimas, kaip atvažiuoti į darbą. Būna, kad negalime padaryti užsakymų, nes neaišku, kada prekės bus gautos. Situacija įtempta. Galvoje – irgi. Tačiau tikimės taikos“, – sakė ji.

Svetlana užsiminė, kad turi pažįstamų Makarive, kur Rusijos pajėgos sunaikino daugiau nei 200 pastatų, taip pat ten rasti 132 nužudyti civiliai.

„Man net sunku apie tai kalbėti. Viskas sunaikinta... Viena mūsų bendradarbė gyvena ten su vyru. Geriau apie tai nekalbėti“, – sakė ji.

Irena
Foto: Domantas Pipas

Pašnekovė ragino Lietuvą padėti Ukrainai tarptautiniu lygiu.

„Reikia sustabdyti karą. Svarbiausia, kad nešaudytų ir nesprogdintų. Pas mus čia gana ramu, į miestą grįžta žmonės, tačiau rytuose ir pietuose labai sunku. Juk Vakarai turi ginklų, galėtų jų atsiųsti. Nenorime jų panaudoti, bet gal mūsų nepultų, jei turėtume ginklų“, – svarstė Svetlana.

Vaikštant po Kyjivą viename blokpostų „Delfi“ žurnalistus sustabdęs kareivis pasiteiravo tikslaus adreso, kur einame. Paaiškinus, kad konkretaus tikslo neturime, jis nurodė keliauti atgal ir centrinių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karininkų namų link nepraleido.

Mieste į akis dar krenta smėlio maišais apdengti ir pastoliais bei lentomis apkalti paminklai. Trumpam sustojome prie Rusijos ir Ukrainos kare žuvusiems gynėjams skirto memorialo. Pirma jo data – 2014 m., paskutinė – 2020. Tačiau tik kol kas.