Vyro atvaizdas ir tapatybė neatskleidžiama. Prieš interviu jis parodė pažymėjimą, kad prieš karą dirbo advokatu. „Teko greitai prisitaikyti“, – paaiškino pašnekovas.
– Iš kur jūs esate?
– Aš iš Irpinės, Kyjivo apskrities. Kaip tik tada, kai buvo antskrydis į Bučą ir Irpinę, čia vyko apšaudymai, vežėme giminaičius iš čia. Vasario 26 ar 27 dieną prieš mūsų langus nukrito sviedinys. Surinkome visus, iš ryto susodinome į automobilius ir išvežėme.
Iškart po mūsų išvažiavimo, maždaug po valandos ar pusantros, atvažiavo kolona šarvuotųjų transporterių (BTR). Iš pradžių vyko apšaudymai, o tada jie atvyko.
Daugiausia atvažiavo per Bučą, o ten yra kryžkelė ir ežeras. Jie važiavo pro ten kaip tik į mūsų gatvę. Bandė prasibrauti pro Irpinės centrą, kad paskui galėtų patekti į Kyjivą.
– Kiek BTR atvažiavo?
– Buvo apie 40 mašinų. Galima suskaičiuoti: kiekvienoje – nuo 4 iki 8 žmonių, taigi nuo 160 iki 320, plius ekipažas, t. y. aptarnaujantysis personalas.
– O iš jūsų pusės kiek buvo?
– Neaišku kiek. Ryšio neturėjome, komandinės sudėties – irgi. Visi lakstė kas kur, šaudė iš to, ką turėjo, ir kaip galėjo.
– Kas vyko kitomis dienomis?
– Toliau laukėme naujų kolonų. Jie atvažiuoja, pusė išsilaksto po miestą pėsčiomis, o likę bando prasiveržti. Iš pradžių „kalėme“ į kolonas, o tada gaudėme juos atskirai. Vyko apsišaudymai tarp namų ir kiemuose.
Vėliau mus kiek išdaužė. Aš su dar dviem kaimynais dalijamės sklypą, turime bendrą servitutą, tai tą kelią vienas tankas nunešė. Tada atvažiavo dar du. Vienas stovėjo šalia mano namo. Mano namas fasadinis, tai jie ten įsirengė kulkosvaidžio lizdą. O tanką įvarė tarp namų.
– Kur jūs pats tuo metu buvote?
– Aš tada jau buvau Kyjive.
– Kaip atrodė jūsų diena šių mūšių metu?
– Ryte atsibundi, šiek tiek apsivalai, susiruoši kautis. Jei spėjai pavalgyti – gerai, jei ne – irgi nieko tokio. Tada bėgi kartu su vaikinais.
Mes vietinius kiemus pažįstame, tad mums buvo lengviau. Visus takelius daugiau ar mažiau žinome. Jie juk nežino. Mes vaikščiojome ir ieškojome jų. Kas kur įsikūrę, kas kokiame name.
– Ar galėtumėte papasakoti, kaip atrodė susidūrimas akis į akį?
– Pamatai priešą ir pradedi į jį šaudyti! Koks dar susidūrimas? Supraskite, tuo metu apie paėmimą į nelaisvę kalbos nebuvo. Arba jo gyvybė, arba tavo. Kas pirmas iššaus, tas ir liks gyvas. Paskui dar reikia spėti pasislėpti.
Net kai bėgi su raketine granata (RPG), iš esmės neturi laiko gerai apžiūrėti taikinio, pavyzdžiui, tanko. Galima įsivaizduoti, kad pirmiausia susirandi gerą poziciją, iššauni, užsitaisai iš naujo. Ne – bėgi su RPG, pamatai, iššauni ir pabėgi. Mažiausiai 100–150 metrų turi pasišalinti. Nelygu, kaip pasiseks, kartais tenka atsišaudyti ir bėgti „gyvatėle“ tarp namų.
– Kaip jums pavyko išlaisvinti šias teritorijas (Hostomelį, Bučą, Irpinę)?
– O mums nėra kur daugiau eiti. Tiesiog nėra kur pasitraukti. Tai mūsų žemė.
– Kokios pagalbos sulaukėte (turiu omenyje pirmuosius kovotojus)?
– Daug atvažiavo, buvo vaikinų iš specialiųjų pajėgų. Jie prasiveržė iki kolonų su ginklais, jas sunaikino. Taip pat išgelbėjo kai kuriuos sužeistus. Kiek galėjo, išgelbėjo pakeliui, toliau važiavo.
Kur pasisekdavo, buvo palaikymas ugnimi, jei ne, numesdavo granatą pro langą ir pan. Buvo palaikymas mums ginklais, pirmąja pagalba. Tačiau galiu pasakyti, kad čia išties buvo pragaras.
– Kaip manote, kas laukia toliau?
– Ačiū Dievui, juos išmušėme. Dabar ginsime dar toliau. Kuo toliau nuo mūsų valstybės sienos. Jei kartais būtų pasirašyta taikos sutartis, tada ilgai ir nuobodžiai truks viską atkurti.
Beje, Irpinėje ar Bučoje, kai jau beveik visus išgaudėme, kai jau beveik nieko nebeliko, tai ir iš vietinių pusės buvo pasitaikę grobimų. Labai gaila, kad ir tarp mūsiškių marodierių netrūksta. Tarkim, „rašistai“, jei nakvodavo namuose, tai auksą, kitas brangenybes susirinkdavo, bet elektronikos neimdavo, tiesiog nespėdavo.
Man vietiniai parodė vaizdo įrašų, kai namas buvo sveikas, o jo langus išdaužė okupantams jau pasitraukus.
– Ta prasme, vietiniai prisigrobė jau atkovojus teritorijas?
– Taip, kad ir kaip tai skambėtų, bet taip buvo.
– Kaip Lietuva, Europos Sąjunga ir kitos Vakarų šalys galėtų padėti Ukrainai?
– Dabar mums reikia dviejų dalykų – aukštos kokybės ir taiklių ginklų (konkrečių nevardinsiu) bei įvairių produktų. O vėliau, kai pasibaigs, reikės statybinių medžiagų, pinigų, kad galėtume greitai viską atkurti. Mūsų valstybė yra viena nuostabiausių. Anksčiau Buča buvo vienas gražiausių miestų Ukrainoje.
– Kaip manote, kiek tai dar tęsis?
– Karas? Prognozės skirtingos... Žiūrint iš Rusijos pusės, jiems dabar mokėti reparacijų neapsimoka. Net jei juos išmušime, tiesiog iš vienos pusės sėdės mūsiškiai, iš kitos pusės – jie. Šaudysis. Tai gali ir 10, ir 15 metų tęstis.
Apie tai, kaip gyventojai grįžta į išlaisvintą Hostomelį, skaitykite čia.
