Iki vasario 24-osios tikrai ne visi Ukrainoje tikėjo, kad Rusija ryšis atvirai karinei agresijai prieš jų šalį. Ir nors ilgą laiką oficiali Ukrainos valdžia, nenorėdama kelti panikos, neįspėjo apie tai, ką žinojo – kad atvira Rusijos agresija yra neišvengiama, nedaug kas klausė: o kur pasislėptume, jei kiltų karas?
Šis klausimas kilo dar 2014-siais ir Lietuvoje, buvo ne kartą pakartotas, valdininkai ramino, skėsčiojo rankomis, ieškojo pasiteisinimų, gal net sprendimų, bet štai praėjo 8 metai ir vėl tas pats klausimas su panašiomis išvadomis – prieš akis.
„Pirmojo karo prieš Ukrainą situacijos neišnaudojome iki galo, praleidome auksinį momentą pasidaryti daugiau namų darbų ir dabar grįžtame nuo startinio taško, kur turime jau šį sykį nepadaryti tos klaidos ir namų darbus, susirašę, matydami pavyzdžius, kaip vyksta karas Ukrainoje – kokių reikia su civiline sauga ir gynyba susijusių priemonių, juos susiplanuoti ir nusimatyti finansavimą. Nėra čia stebuklingų sprendimų, kur per savaitgalį suplanavęs, kitą savaitę gali jau įgyvendinti“, – šią savaitę akcentavo šalies vadovo vyr. patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys.
Civilinė sauga – tik vienas elementų didesnėje grandinėje. Juo labiau, kad tokia padėtis – šalyje, kuri Vakarų šalims dažnai pelnytai rodyta, kaip atsparumo Rusijos grėsmėms, jų puikaus išmanymo, suvokimo pavyzdys. Taip, Lietuva buvo viena nedaugelio ne vienerius metus nuosekliai ne tik diplomatine, bet ir realia karine parama rėmusi Ukrainą – ši parama nenutrūksta iki šiol.
Ir taip, Lietuvoje nuo karo pradžios netrūko solidarumo, susitelkimo. Bet atsirado ir šoko, slogumo, sąmyšio, nežinojimo kaip elgtis ir ką daryti toliau. Susižavėjimas tuo, kaip apie karą informuoja ukrainiečiai Lietuvoje sukėlė įvairiausių reakcijų, bet svarbiausias klausimas – o ką darytume mes, kol kas lieka neatsakytas – ar nebūtų viskas taip, kaip su civiline sauga?
Vien atsparumo neužtenka
Stebint vaizdą viešojoje erdvėje gali pasirodyti, kad Lietuvoje patarėjų, ekspertų išties netrūksta. Net ir tie, kurie viešai abejojo būsimojo karo tikimybe, dabar pakeitė nuomones ir toliau patarinėja, užtikrintai aiškina, kas bus toliau ir ką reikėtų daryti Lietuvai, Ukrainai ir visai NATO.
Nuo pirmųjų karo dienų šoko, siaubo į perdėto optimizmo, kritikos lėtiems Vakarams traukinį įšokę vertintojai toliau taškosi milžiniškame informacijos sraute. Vienas emocijas pakeitė kitos. Ir tai nestebina.
„Sakyčiau reakcija buvo natūrali, nes Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą – didžiulę valstybę, kuri turi 44 mln. gyventojų ir didelę manevro laisvę. Tai nebuvo Čečėnija su vienu milijonu gyventojų ir tai dėl Čečėnijos Lietuvoje buvo atgarsiai“, – laidoje „Delfi tema“ priminė vienas Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) kūrėjų, atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius. Jis džiaugėsi, kad dalis tų, kurie abejojo Rusijos grėsme, pagaliau pakeitė nuomonę.
Bet, anot S. Guzevičiaus, tai, kad karo tema Lietuvos žiniasklaidoje (kaltintoje nereikalingos temos eskalacija, panikos, baimės kurstymu) buvo taip gausiai nušviečiama taip pat yra normalu: Lietuva gerai pažįsta savo rytų kaimynę ar bent jau mano geriau suprantanti, nei kitos Vakarų šalys, todėl yra geriau pasiruošusi, juolab, kad pirmas Rusijos informacines atakas pradėjo fiksuoti dar 2005 m.
„Kalbant apie informacinį karą, tai mes esame viena atspariausių valstybių NATO kontekste ir esame pasiruošę, čia reikia paminėti kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentą. Bendrame kontekste atrodome rimtai, vieningai, – teigė jis, bet pridūrė, jog esą natūralu, kad yra burbulų, kurie gyvena Rusijos informacinėje erdvėje, – jei kažkas iš Lentvario bandė užsakyti marškinėlius su Z raide ir vietoje to gavo puikų atsakymą apie rusų karo laivą, tai tokių asmenų, deja, dar yra“.
Jo manymu, Lietuva ne veltui vadinama viena atspariausių informacinėms atakoms visoje NATO, kur naudojamos lietuvių technologijos, metodikos, kaip aptikti dezinformaciją. Ir nors kuo toliau į Vakarus, tuo gebėjimai atpažinti grėsmes iš Rusijos yra menkesni, jau dabar nepasitikėjimas Rusijos melais yra išaugęs ir supratimas, kas yra kas, šiame karo etape yra aiškesnis.
Pulkininkui pritarė ir Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Taline tyrimų vadovas
Tomas Jermalavičius, kuris pažymėjo, jog net tokiose šalyse, kaip Vokietija, Italija, kur dėl kultūrinių, strateginės kultūros skirtumų, verslo interesų ir kitų priežasčių vis mažiau prieštaravimų dėl paramos Ukrainai. Taigi, supratimo apie tai, kas yra Kremliaus režimas, regis, išaugo. Bet to neužtenka.
„Vokietijoje reikėtų stiprios lyderystės, norint perlaužti situaciją. Atrodo buvo ženklas – tas Olafo Scholzo pareiškimas Bundestage dėl dramatiško gynybos išlaidų didinimo, bet lyderystės nematome, atvirkščiai – trypčiojimas ir nenoras didinti pagalbą“, – teigė T. Jermalavičius.
Tačiau jis priminė, kad net ir ne tokia matoma, o kartais ir neviešinama pagalba, kaip logistikos priemonės ar netgi smulkmenos yra labai svarbios didelio intensyvumo kare, kur šie dalykai naudojami beprotiškais kiekiais.
„Tai iš esmės yra išteklių karas, pas ką jie pasibaigs anksčiau. O Vakarai greičio pedalą spaudžia vis stipriau“, – pažymėjo T. Jermalavičius. Taigi, vien atsparumas nėra pakankamas išteklis.
Kuo estai lenkia, o kur atsilieka
Dar daugiau, ats. plk. S. Guzevičiaus nuomone, tam tikras pavėluotas supratimas apie grėsmes pastebimas ir Lietuvoje. Tad jei lietuviai geba atpažinti informacines grėsmes, kaip ir 2014-siais, gynybos biudžeto didėjimas, dėmesys atitinkamai ginkluotės, technikos įsigijimams, karių ir visuomenės paruošimui vėl išgyvena antrąjį atgimimą.
„Būtų buvę geriau, jei būtume tai darę anksčiau“, – lakoniškai pastebėjo S. Guzevičius. Jo manymu, ir paramos Ukrainai niekada nebus per daug, nors, kaip pastebėjo daug metų Estijoje praleidęs T. Jermalavičius, šioje šalyje, kuri giriasi lyderiaujanti karinės paramos Ukrainai klausimais, jau buvo kilę nesusipratimų tarp kariškių ir politikų. Estai, kaip ir glaudesnius kultūrinius ir istorinius ryšius su ukrainiečiais turintys lietuviai, noriai aukoja Ukrainai, padeda pabėgėliams, suteikia visą įmanomą pagalbą. Bet ir čia yra tų, kurie dėl to nesidrovėdami pavyduliauja.
„Tai privedė prie konflikto tarp kariuomenės vado ir kraštutinių dešiniųjų populistų, kurie sakė, kad Estija siunčia ginkluotę Ukrainai ir pati lieka neapginta. Kariuomenės vadas pirmą kartą turėjo viešai veltis į debatus socialiniuose tinkluose ir atsakyti, kad tai melas“, – teigė T. Jermalavičius.
Jis priminė, kad Estijoje populistai taip pat išnaudoja pabėgėlių iš Ukrainos klausimą, netgi kabinėjasi prie tų, kurie padeda ukrainiečiams, bando pastaruosius nužmoginti. Paradoksalu, kad taip, galimai, bandoma pelnyti simpatijos tarp vietos rusakalbių, dalis kurių taip pat sulaukė įvairių vertinimų.
„Yra daug... apsikeitimų nuomonėmis – pavadinkim taip, su rusakalbių bendruomene, kurios nemažai daliai Rusijos propaganda praplovė smegenis.
Tai pirmas kartas, kai estai gavo rimtesnių įžvalgų, kas dedasi atvirose rusakalbių socialinės žiniasklaidos grupėse ir kai kuriuos ištiko šokas, kad galima taip vertinti tą karą, tai yra nemalonių atradimų metas ir tie apsikeitimai nuomonėmis kelia tam tikrą įtampą visuomenėje“, – teigė T. Jermalavičius. Lietuva panašius procesus išgyveno dar 2014-siais.
Tiesa, jis vis dėlto išskyrė labai gerai sustyguotą, nuoseklią ir nuo pirmos karo dienos atvirą šalies institucijų – nuo premjerės iki kariuomenės komunikaciją estams ir pasauliui: aiškiai komunikuojamos žinutės, žinant ko norima pasiekti – neatsitiktinai estai pastebimi, kaip santykinai daugiausiai paramos skyrusi šalis Ukrainai, net jei tai tėra žongliravimas skaičiais.
Valstybės išgyvenimo klausimas
Tokia informacinė kampanija – vienas būdų pritraukti dėmesį, priversti žavėtis. Tai gerai nuo pirmųjų karo minučių suprato ir Ukraina.
Šios šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis savo ryžtingais pasisakymais, viešu elgesiu, kasdieninėmis spaudos konferencijomis kelia ne tik susižavėjimą, bet ir verčia gūžtis kai kuriuos Vakarų politikus, kurie nesėkmingai bandė imituoti dar visai neseniai išsišokėliu, politikoje nesiorientuojančiu komiku vadintą prezidentą, kuris atsitiktinai tapo Ukrainos lyderiu.
„Prisiminčiau Zelenskio interviu, grįžtant prie nepakankamos ginkluotės, tai jis sakė, kad jis jaučiasi, kaip toje komedijoje „Švilpiko diena“, kur Billo Murray vaidinamas herojus atsibunda tą pačią dieną: jam vis skambina ir klausia Vakarų kolegos – ko reikia? „Ginklų“, – atsako.
Ir tai tęsiasi daug dienų“, – teigė S. Guzevičius. Jis išreiškė viltį, kad ir Lietuvoje atsirastų toks žmogus, kaip Oleksijus Arestovyčius, kuris savo ramiu balsu kasdieninėse ataskaitose sulaukė daug gerbėjų ne tik Ukrainoje, bet ir užsienyje, o tai taip pat prisideda prie Ukrainos laimimo informacinio karo fronto.
Atskiros asmenybės bei jų gebėjimai – tik dalis to, ko galima išmokti iš ukrainiečių, kurie iki šiol geba kariaudami išlaikyti puikią operacinio saugumo discipliną – apie ukrainiečių dalinių judėjimą, sudėtį, pajėgumus, dažnai nėra jokios informacijos, nebent tik lakoniški, filtruoti arba tyčia dviprasmiški pasidžiaugimai apie sėkmingas operacijas. Tai yra pirmojo karo Donbase 2014-2015 m. skaudžios, bet išmoktos pamokos, kurios buvo įdiegtos Ukrainos kariuomenėje ir ne tik.
„Ne tik kariuomenei tai svarbu: mes mokysimės tų pamokų ne vienerius metus – ir informacinio karo, ir operacinio saugumo kontekste.
Pavyzdžiui, Ukrainos skaitmeninių reikalų ministerija tapo karo mašina, ten dirba jauni žmonės, IT specialistai, atėję iš verslo, jie tai pavertė efektyvių karo, žvalgybos įrankiu, renkant informaciją per specialią vyriausybinę programėlę apie rusų pajėgų judėjimą“, – teigė T. Jermalavičius, priminęs, kad šios pamokos Ukrainoje išmoktos per 8 metus karo, improvizuojant, gyvenant nuolatinės krizės sąlygomis ir išmokstant lanksčiai reaguoti į tai, kas tapo valstybės ir jos lojalių piliečių išgyvenimo klausimu.
