„Delfi“ čia lankėsi balandžio 20 dieną, t. y. praėjus daugiau nei dviem savaitėms nuo Kyjivo priemiesčio išvadavimo.
Vadinamasis Hostomelio mūšis prasidėjo tą pačią dieną kaip ir visas Rusijos karas Ukrainoje. Skelbta, kad vasario 24-ąją rusų kariai čia atvyko sraigtasparniais ir bandė užimti šalia esantį Antonovo oro uostą.
Nors iš pradžių ukrainiečiai gynėsi, vasario 25 dieną oro uostas pateko į okupantų rankas. Hostomelis ir keli kiti Šiaurės Vakaruose esantys Kyjivo priemiesčiai, pavyzdžiui, Buča ar Irpinas, rusų rankose išliko iki pat balandžio. Susigrąžinus teritorijas, paaiškėjo faktai apie siaubingą priešo kareivių elgesį, nužudytus civilius, prievartautas moteris ir vaikus.
Dabar žmonės čia toliau stengiasi kabintis į gyvenimą, kalba apie tai, ką reikės daryti su sugriautais namais, ieško išlikusių augintinių, nepavogtų daiktų.
Buvo priartėję per 6 km
„Delfi“ žurnalistus į išlaisvintas gyvenvietės lydėjo Ukrainos užsienio reikalų ministerijos atstovai. Mūšių padariniai matomi vos išvažiavus iš sostinės, tai – priešų tankams priartėjus pačių ukrainiečių susprogdintas tiltas, sunaikinta degalinė, amunicijos paliktos žymės mūrinėse sienose.
Skelbta, kad Rusijos kariuomenė iki Kyjivo miesto ribos buvo priartėjusi per 6 kilometrus. Pakeliui matėme bent tris sunaikintus rusų tankus T-72. Keliose vietose geriau įsižiūrėjus galima pamatyti ir žmogaus palaikų likučių, paprastai sakant, besimėtančią pėdą ar ranką.
Degalinėje mūsų gidas kažką užuodė ir čia besitvarkančio vyro paklausė, gal dar „ko nors“ nerado. Šis atsakė, kad greičiausiai kur nors bus užmuštas katinas. Toliau sutikti žmonės pasakojo, kaip bėgo nuo okupantų.
„Pats pražilau, žmona apskritai kalbėti nustojo“, – pasakojo kovo 6 dieną iš priemiesčių teritorijos pasišalinęs vyras. Jis mūsų gidui padavė savo vizitinę kortelę ir pasiūlė susisiekti, nes turi filmuotos medžiagos. „Bus karo tribunolui įrodymai“, – paaiškino jis.
Gyveno rūsyje
Atvykę į Hostomelį iš pradžių tikėjomės patekti ir į paties oro uosto teritoriją. Tačiau Ukrainos kariuomenės atstovai to padaryti šiuo metu neleido. Tada apžiūrėjome sugriautus daugiabučius ir pasikalbėjome su jų gyventojais.
Su krepšiais ir šunimi prie vieno jų stovėjusi Galina pasakojo, kad trečiadienį čia atvažiavo susirinkti daiktų.
„Markizas – purvinas, bet liko gyvas“, – rodydama į šunį džiaugėsi ji.
Galina pasakojo, kad vasario 24 dieną apie prasidėjusį karą sužinojo per televizorių.
„Taip visą dieną ir prasėdėjau bežiūrėdama. Po to elektra dingo, vanduo dingo, dujos irgi. Tada vasario 26-ąją guliu ir naktį taip sprogo. Kartu su sofa pašokau, sudaužė langų stiklus, viską balkone, bute“, – dėstė ji.
Moteris sakė, kad atėjus okupantams kelias dienas gyveno namo rūsyje.
„Dar čia buvo, kad lauke ugnį kūrenome, maistą gaminome. Arbatą, dar barščių netgi pavyko išvirti. Jie čia po to truputį leido vaikščioti. Tik įspėjo per žemę nevaikščioti, tik šaligatviais, nes sakė, kad užminavo. Aš bijojau eiti, nes vieną kartą nekreipdama dėmesio paliečiau tokį laidą – jis nuo 5 iki 1 aukšto kabėjo. Vaikščioti leido kovo 8 dieną. Dar čia buvome. Nuo vasario 26 iki kovo 8 dienos buvome rūsyje. Kartu buvo apie 100 žmonių“, – tikslino Galina.
Ji dar pasakojo, kad dalis vietinių žmonių per prievartą buvo išvežti į Baltarusiją, esą ten saugu.
„Gal ir išvežė, o kaip atgal grįžti? Ten gi užsienis, vienos problemos. Visus evakavo, aš likau netoliese. Mano sūnus dirbo kino teatre, ten ir pasilikome. O jie čia prišiko mums į kibirus, košmaras“, – sakė ji.
Palaidojo mamą
Prie kito namo sutiktas 56 metų Vitalijus „Delfi“ sakė, kad prie oro uosto esančiame kvartale su mama gyveno nuo 1973 metų.
„Per okupaciją ją ištiko insultas. Palaidojome skraidant kulkoms netoliese. Supylėme kapelį ir palaidojome“, – apie mamą papasakojo jis.
Vyras toliau dėstė, kad jo name tuo metu buvo likusios dar keturios močiutės.
„Buvo šalta, iš pradžių slėpėmės rūsiuose, paskui pagalvojome, kad taip mirsime nuo alkio ir šalčio. Sugrįžome į namą. Ten kūrenome krosnelę, gaminome maistą – ant laužo lauke. Čia daug žmonių gyveno, ir senų, ir jaunų. Čia miestelyje nemažai jaunimo iš Ukrainos nacionalinės gvardijos, daug vaikų. Čia pas mus gera mokykla, vaikų darželis, stadionas pastatytas. Sugriovė“, – kalbėjo jis.
Vitalijus sakė, kad nežino, ką darys toliau.
„Kol kas yra namas kaime, gyvensiu ten. Bandysiu susirasti darbą, iš kažko gyventi. Sako, kad šituos namus nugriaus, jau nebėra prasmės jų atstatyti“, – svarstė jis.
Jis, kaip ir Galina, nurodė, kad okupantai daug vietinių žmonių išvežė į Baltarusiją.
„Atėjo ir pasakė, kad važiuosite į Baltarusiją. Jei kas turėjo giminių Rusijoje, sakė, kad tegul atvažiuoja ir pasiima. Tų žmonių likimas nežinomas“, – sakė jis.
Tiesiog nekenčia jų
Bekalbant su Vitalijumi vietiniai tvarkdariai susidomėjo vieno buto, kuriame buvo apsistoję rusų kareiviai, durimis. Jos – užpūstos putomis, todėl įtarta, kad gali būti užminuotos. To paties baiminosi ir Vitalijus, nenorėjo atidaryti savo šaldytuvo durelių. Vis dėlto šios baimės nepasitvirtino.
Su „Delfi“ pasikalbėti sutiko ir Hostomelyje gyvenusi Sveta. Ji pasakojo, kad vasario 24 dieną čia iš Kyjivo atvažiavo taksi.
„Maždaug per pietus važiavau ir pakeliui mus jau sustabdė „kadyrovcai“. Toks savotiškas pokalbis rusiškai buvo, na, jie ir panašūs į kaukaziečius. Viskas. Sustojome ir toliau ėjome pėsčiomis. Pakeliui jau radome gilzių, mačiau tolumoje, kad viename poste stovi ne mūsiškiai. 16 val. matėme, kad jie artėja. Vasario 25 dieną mane išvežė. Vos spėjome išvažiuoti ir jie jau atvažiavo čia tiesiai į Hostomelį. Tada čionai prisiskambinti nebegalėjau“, – pasakojo ji.
Trečiadienį pirmą kartą namo grįžusi moteris dėstė, kad jos bute viskas išdaužyta, išvogta, išnešta.
„Po mano langu apskritai sprogo kažkas. Televizorių pavogė, DVD, pusės daiktų, sofos nebėra“, – sakė viena gyvenusi Sveta.
Ji atsakė, kad dabar kur gyventi neturi, tačiau liks Ukrainoje.
„Jei iki to neišvažiavau, tai ir dabar liksiu. Kalbant dėl namų – ar juos griauti, ar remontuoti. Aš nežinau. Tikėkimės kažko, bet ir tai greitai neįvyks. Didžiausi sugriovimai įvyko, kai buvo šaudoma į oro uostą. Čia raketos, šaudymas buvo tiesiog siaubingas“, – sakė ji.
Paklausta, kaip jaučiasi moteris atsakė taip: „Aš jų tiesiog nekenčiu. Tiesiog nekenčiu... Visiškai, trūksta žodžių“.
Aptiko masinę kapavietę
Bučoje esančios Apaštalo Andriejaus Pirmojo cerkvės kunigas Andriejus papasakojo, kad pirmuosius sprogimus išgirdo ir sraigtasparnius bei lėktuvus pamatė vasario 24 dieną.
„Bombardavo oro uostą, tai truko kelias dienas, viską puikiai matėme ir girdėjome. Vasario 27 dieną pirmą kartą atėjo čečėnų kolona, „kadyrovcai“. Jie apšaudė cerkvę ir nuvažiavo toliau.
Tačiau galiausiai mūsų pajėgos juos sunaikino. Po to kelias dienas čia buvo tik mūsų žmonės, bet maždaug kovo 4 dieną atėjo rusų kariuomenė“, – apie įvykius Bučoje pasakojo jis.
Maždaug iki kovo 31 dienos trūkusių mūšių metu Andriejus iš priemiesčio buvo išvykęs.
„Aš tuo metu čia nebuvau. Nežinau, ar laimei ar nelaimei, bet teko išvažiuoti. Jie gyveno mano kaimyno name, tanką paliko prie mano namų. Kaimyno namą susprogdino ir sudegino. Perspektyva nelabai gera buvo. Išties jie pas mus pirmus ir atėjo.
Jie darė „valymą“ per visus namus. Jei buvo žmonės, tai atidarydavo, vykdavo paieška. Jei nieko nebūdavo, išlauždavo duris, lįsdavo vidun. Sunku būtų surasti namą ar butą, į kurį nebūtų įėjusi „išlaisvintojų“ pėda“, – sakė jis.
Popas į savo šventyklą (taip jis vadina cerkvę) grįžo, kai miestelį atkovojo ukrainiečiai.
„Radau čia masinę kapavietę. Buvau ekshumacijų liudininkas. Šiuo metu tai jau baigta. Buvo dvi ilgos duobės ir kelios paskiros kapavietės. Pavyzdžiui, vienoje buvo trijų asmenų šeima – moteris ir du vaikai. Jie sudegė automobilyje. Vyras liko gyvas, bet be kojos.
Tikslaus rastų kūnų skaičiaus pasakyti negaliu, ne aš pats ekshumacija neužsiėmiau, galiu suklysti. Tačiau tikrai daugiau nei 100. Čia buvo ir mūsų ekspertai, ir Prancūzijos kriminalistai. Buvo labai svarbu maksimaliai skaidriai parodyti, kas įvyko. Kad nebūtų rusiškos propagandos pasakų, kad čia „feikas“. Kad patys čia kažką numetėme. Juolab, kad pas žmonės (ir mane patį) yra vaizdo įrašų, kai kovo 10 ir 11 dieną yra fiksuota, kai čia laidoja. Lukašenka ar Putinas aiškina, kad čia britų žvalgyba ar dar kas kasė kūnus, bet kaip okupacijos metu tai būtų įmanoma?“ – kalbėjo Andriejus.
Pašnekovas įvardijo, kad Bučoje iš viso žuvo apie 400 žmonių.
„Toliau bandysime gyventi. Kad tai bus normalus gyvenimas – sunku pasakyti, bet kiek pakalbu su pažįstamais, visi nori sugrįžti, atsistatyti ir gyventi čia. Jie nori sugrąžinti mūsų miestą į tą padėtį, kokia buvo“, – sakė kunigas.
