Tačiau V. Jurkonis atkreipia dėmesį į tai, kad tarptautinė bendruomenė padarys milžinišką klaidą, jei po karo Ukrainoje nekreips dėmesio į tai, jog Rusijos kariai vis dar yra Baltarusijos teritorijoje – tai bus nuostolis ne tik Baltijos valstybėms, bet ir pačiai Ukrainai.
Planavo malšinti protestus
„Rusijos armija planavo karinę invaziją į Baltarusiją. Ukrainos karinės žvalgybos gauti dokumentai rodo, kad 1-oji Rusijos tankų armija ruošėsi įsiveržti ir užgrobti Baltarusijos teritoriją“, – rašoma Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos feisbuko paskyroje.
Žvalgybininkai teigia, kad po sufalsifikuotų prezidento rinkimų Baltarusijoje 2020-aisiais Rusija parengė planą, kaip įsiveržti ir nuslopinti žmonių protestus, o Baltarusijos okupacija buvo planuojama prisidengiant siekiu išvengti Rusijos įsitraukimo į „regioninį ar didelio masto karą su NATO valstybėmis narėmis“.
Ant paskelbto 13 puslapių dokumento nėra datos, tačiau jei šis dokumentas tikras, jis galėjo būti parašytas 2020 metų antroje pusėje, nes jame konstatuojama, kad situacija Baltarusijoje po prezidento rinkimų, kurie vyko 2020 metų rugpjūtį, ir toliau lieka įtempta ir ši įtampa dar gali augti.
Esą Vakarai siekia nuversti A. Lukašenką, „užgroti Baltarusijos teritoriją“ ir priartėti prie Rusijos vakarinių sienų. Tokiu atveju Rusija esą galėtų būti „įtraukta į regioninius ar plataus masto karo veiksmus su NATO šalimis Vakaruose“.
Dokumente spėjama, kad protesto akcijos greičiausiai tęsis, o Vakarų lyderiai bandys ir toliau paveikti situaciją Baltarusijoje.
„Tęsiantis situacijos eskalacijai Baltarusijoje labiausiai tikėtinas scenarijus, pagal kurį A. Lukašenka kreipsis į Rusijos Federaciją karinės pagalbos, taip pat ir konstitucinės tvarkos įvedimui šalyje“, – rašoma dokumente.
Priduriama, esą toks sprendimas sustiprintų Lukašenkos autoritetą jėgos struktūrų ir konservatyvesnių piliečių akyse ir sumažintų protestų aktyvumą, nes žmonės nenorės eiti į konfliktą su Rusija.
Karinių dalinių pergrupavimas ir 1-osios tankų armijos nukreipimas į užduoties vykdymo zoną, anot plano, būtų pateisintas pasiruošimu bendroms Baltarusijos ir Rusijos karinėms pratyboms.
Dokumente vardijami „kritiškai svarbūs“ Vakarų objektai, kuriuos reikėtų sunaikinti – tai: NATO priešakinės kovos centrai, kibernetinių operacijų valdymo centrai, naftos perdirbimo, chemijos fabrikai, elektrinės ir hidroelektrinės.
Buvo numatyta ir kam turėtų būti taikomas informacinis-psichologinis poveikis: Baltijos ir Rytų Europos šalių politiniams ir kariuomenės lyderiams bei opozicinėms partijoms, šių šalių ir Baltarusijos gyventojams.
Politologas: Baltarusija prašė pagalbos
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas, politologas V. Jurkonis Delfi sakė, kad ne paslaptis, jog tuo metu buvo matomas tam tikras pajėgų judėjimas pasienyje, buvo vykdomos intensyvios konsultacijos. Be to, anot jo, tuo pat metu sustiprėjo prokremliška propaganda, informacinė erdvė buvo stiprinama Kremliaus pajėgomis ir naratyvais.
„Šitas dalykas tikrai vyko, karių judėjimas irgi buvo. Bet nereikia to traktuoti kaip vienpusio eismo, nes buvo aiškiai matyti užklausos ir prašymai iš Baltarusijos režimo padėti susidariusioje situacijoje. Tą reikia aiškiai pabrėžti, nes tiek Lietuvoje, tiek bendrai Europoje pastaruosius metus dominavo mintis, kad neva A. Lukašenka bandė gintis, atsiriboti nuo Kremliaus įtakų, kas nėra tiesa“, – kalbėjo jis.
V. Jurkonio teigimu, A. Lukašenka mielai priimdavo finansines injekcijas, politinę, karinę ir kitą paramą tam, kad būtų užtikrinta jo asmeninė valdžia.
Anot jo, 2020 metų vasarą ir rudenį po milžiniško sukrėtimo A. Lukašenkai pavyko išlaikyti kontrolę tik jėgos struktūrų, gyventojų teroro ir Kremliaus finansinių injekcijų dėka.
„Viso to nebūtų pavykę padaryti, jei ne Kremlius. Scenarijus, kad Minskas galėjo prarasti kontrolę ir būtų įvestos papildomos Rusijos pajėgos, buvo pakankamai realus“, – sakė jis ir pridūrė, kad būtent dėl šios priežasties protestų organizatoriai rinkosi nesmurtinio pasipriešinimo kelią – jie nenorėjo suteikti preteksto sakyti, kad vykdoma kažkokia speciali operacija ar yra koks nors jėgų iš užsienio sąmokslas.
„Smurtiniai veiksmai būtų davę pretekstą imtis ryžtingesnių veiksmų. Todėl jei paskleista informacija (Ukrainos žvalgybininkų paskelbtas dokumentas – Delfi) ir yra sufabrikuota, tai ji vis tiek nėra toli nuo tiesos“, – kalbėjo jis.
V. Jurkonio teigimu, dabar baltarusiai nėra patenkinti A. Lukašenkos parama karui – tą matome iš sabotažo akcijų, rusų karių buvimo vietos atskleidimo ukrainiečiams atvejų.
Pasak jo, kad baltarusiai neremia karo rodo ir sociologiniai duomenys. Jis nesutiko, kad Baltarusijoje nebematome protestų – jie vyksta, tačiau V. Jurkonio žodžiais, mes esame šiek tiek išlepinti 2020 metų vaizdų, kai į gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių.
Pasak jo, dalis tuo metu į gatves ėjusių žmonių dabar jau yra kitose valstybėse. Tačiau protesto nuotaikos, tikina V. Jurkonis, šalyje niekur nedingo.
Blogiausia, jei pajėgos liks Baltarusijoje
„Didžiausias nuogąstavimas, kuris šiandien yra, kad Ukrainai laimėjus karą, tarptautinė bendruomenė nekreips dėmesio į tai, jog Rusijos kariai vis dar yra Baltarusijos teritorijoje. Kad bus visas dėmesys pagalbai Ukrainai, kas, be abejo, turi būti, bet būtų milžiniška klaida ir nuostolis tiek Baltijos valstybėms, tiek ir pačiai Ukrainai, jei Rusijos pajėgos liks Baltarusijoje“, – sakė jis.
Politologas pabrėžė, kad Baltarusijos žmonės nenori Rusijos kariuomenės ir mano, kad tai, ką daro A. Lukašenka iš principo yra išdavystė.
TSPMI politologo teigimu, A. Lukašenka ir V. Putinas, nepaisant to, kad tarpusavio meilės tarp jų nėra, yra labai tampriai susiję.
Ir A. Lukašenka esą puikiai supranta, kad žlugus V. Putino režimui, jo režimui kiltų milžiniška grėsmė.
Prašė suformuoti rezervą
2020 metų rugpjūtį tęsiantis masiniams protestams Baltarusijoje A. Lukašenka patvirtino, kad prašė V. Putino pagalbos. Vėliau A. Lukašenka teigė, kad Rusijos prezidentas jam jau po pirmo prašymo pažadėjo visokeriopą pagalbą užtikrinant šalies saugumą karinės grėsmės atveju.
„Kalbant apie karinę dedamąją, turime sutartį su Rusijos Federacija sąjunginės valstybės ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties) pagrindu. Ši sutartis tinkama kaip tik tokiems momentams“, – A. Lukašenkos žodžius citavo valstybinė naujienų agentūra BelTA.
2020 metų rugpjūčio 27 dieną V. Putinas pareiškė, kad Rusijoje jau suformuotas teisėsaugos institucijų darbuotojų rezervas, kuris „esant būtinybei“ padėtų Baltarusijai.
„Rusijos pajėgos nebus pasitelkiamos tol, kol ekstremistiniai elementai Baltarusijoje neperžengs sienų ir nepradės smurtauti“, – pridūrė V. Putinas.
Jis aiškino, kad rezervas suformuotas A. Lukašenkos prašymu. „Aliaksandras Grigorjevičius paprašė manęs suformuoti tam tikrą rezervą iš teisėsaugos institucijų darbuotojų, aš tai padariau. Mes susitarėme, kad jis nebus naudojamas tol, kol situacija nepradės darytis nebekontroliuojama“, – sakė V. Putinas.
Nepriklausomas baltarusių apžvalgininkas Artiomas Šraibmanas tuomet feisbuke rašė, kad Rusijos pajėgų įsiveržimas labai mažai tikėtinas, nes Rusija kariais negelbėja žlungančių režimų, esą išgabenti lyderį – taip, bet gelbėti režimą, kuris neturi palaikymo bazės šalyje – ne.
Be to, jis pabrėžė, kad tik 7 proc. baltarusių tuomet atliktoje apklausoje teigė norintys, kad Baltarusija prisijungtų prie Rusijos, 25 procentai palaikė glaudesnius šalių santykius.
A. Šraibmanas tuomet pabrėžė, kad karinė intervencija būtų atstūmusi palankiai Rusijos atžvilgiu nusiteikusius baltarusius.
