Atrodytų, Vladimiras Putinas jau metė prieš Ukrainą viską, ką turėjo nuo pirmos atviros agresijos minutės: sparnuotosios, balistinės raketos, elitinės specialiųjų operacijų ir desantininkų pajėgos, tūkstančiai tankų ir šarvuočių, artilerijos pabūklų ir salvinės ugnies sistemų pavertė Ukrainą dideliu, kruvinu ir svarbiausiu XXI a. mūšio lauku Europoje. Kas iki vasario 24-osios dar šaipėsi, nenorėjo ar atsisakė tikėti Rusijos agresija prieš Ukrainą, dabar baisisi, o kartu ir džiaugiasi, kad Ukrainai pavyko atsilaikyti. Kol kas.

Po nesėkmingos „kelių dienų specialios karinės operacijos“ Rusija atitraukė savo pajėgas nuo Kyjivo, Černihovo ir susikoncentravo Donbase, taikydamiesi į ten esančių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų branduolį ir pasipriešinimo židinius. Pradėta nauja puolimo banga tikimasi pasiekti bent vieną reikšmingesnę pergalę po pasaulį sukrėtusių skerdynių Bučoje, nesėkmingų bandymų užimti Mariupolio griuvėsius, kitų gėdingų pralaimėjimų.

Bent jau kol kas ukrainiečiai laikosi ir, regis, nusiteikę ilgai kovai: jų pusėje yra ne tik valia, sumanumas, mūšiuose įrodyti gebėjimai gintis, kontratakuoti, bet ir priemonės, tarp kurių ypač kritinė yra Vakarų karinė parama. Volodymyras Zelenskis kone kasdien prašo, maldauja, reikalauja ir kitais būdais bando įtikinti Vakarus kuo skubiau tiekti dar daugiau ir sunkesnės ginkluotės, technikos Ukrainai. Suteikta daug: JAV duomenimis nuo karo pradžios Vakarų šalys Ukrainai perdavė 60 tūkst. įvairių prieštankinių ir 25 tūkst. priešlėktuvinių ginklų, o kur dar įvairi technika, amunicija, šaudmenys, pernelyg neviešinama, bet taip pat kritinė žvalgybos parama.

Vakarai žada, kad viso to bus ir daugiau. Bet V. Zelenskio raginimai – neatsitiktiniai: didelis, konvencinis manevrinis karas yra ypač sparčiai materialiuosius išteklius eikvojantis procesas. Kiekviena diena karo – tai tūkstančiai kad ir kaip prasmingai išeikvotų šaudmenų, raketų, milijonai – lengvųjų ginklų amunicijos.

Suvalkų koridorius

Pastarosios, o ir kitos ginkluotės Ukrainai yra perdavusi ir Lietuva. Pats V. Zelenskis įspėjo – po Ukrainos gali ateiti Baltijos šalių eilė, tad Lietuva jau šiemet įsipareigojo skirti 2,5 proc. nuo BVP gynybai, artimiausioje ateityje svarsto skirti 3 proc.

Bet tai – tik procentiniai skaičiai, už kurių – šimtai milijonai papildomų eurų, už kuriuos Lietuva jau gausina ginkluotės, technikos ir šaudmenų atsargas. Vėlgi, tokia skuba aiškinama neapibrėžta saugumo situacija regione. Karas Ukrainoje gali užtrukti. Ir netgi jei rusai Ukrainoje įklimpo ilgam, neatmetami ir tolesni eskalacijos scenarijai, kurie yra vienas už kitą baisesni.

Ar gali panaudoti branduolinius ginklus?

Vienas tokių gali būti branduolinio ginklo panaudojimas. Tai, kas dar prieš kelis mėnesius skambėjo kaip apokaliptiniai svaičiojimai, po skerdynių Bučoje, po Mariupolio sunaikinimo, po neišprovokuotos ir kol kas nesėkmingos Kremliui Rusijos invazijos dabar, regis, jau nėra neįsivaizduojama.

Apie tai dar karo pradžioje yra įspėjęs V. Putinas, neseniai tokios galimybės viešai neatmetė ir JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA), kurios teigimu mažesnės galios branduoliniai ginklai gali būti panaudoti iš desperacijos.

Apie tokią galimybę užsiminė ir V. Zelenskis, kuris interviu CNN pareiškė, kad visos pasaulio šalys turėtų būti pasirengusios tam, kad Rusijos prezidentas V. Putinas gali panaudoti taktinius branduolinius ginklus.

„Ne tik aš – visas pasaulis, visos šalys turėtų nerimauti, nes tai gali būti netikra informacija, bet tai gali būti tiesa. Cheminiai ginklai, jie gali tai padaryti, jiems žmonių gyvenimas yra niekas... Turime galvoti, nebijoti, bet būti pasiruošę. Bet tai yra klausimas ne Ukrainai, ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui, manau“, – sakė V. Zelenskis.

Ir nors Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusija neketina to daryti kare prieš Ukrainą, jis pats anksčiau yra minėjęs, kad Rusija panaudotų branduolinius ginklus tik tuomet, jei jai iškiltų „egzistencinė grėsmė“. Ką tai reiškia Ukrainos karo kontekste iki šiol neaišku.

Laidoje „Delfi tema“ Lietuvos prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys taip pat pripažino, jog vien tokia tema – branduolinių ginklų panaudojimas jau nebėra tabu.


„Tokie pasvarstymai skamba gąsdinančiai, bet nėra tabu, ypač šalyse, kur branduolinio konflikto scenarijai Šaltojo karo metu buvo norma“, – teigė K. Budrys. Tokios šalys, kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, turinčios savo branduolinius ginklus, o ir Vokietija, Nyderlandai, Belgija, Italija, kurios dalyvauja NATO branduolinio dalijimosi programoje, pačios buvo Kremliaus branduoliniais taikiniais – tiek strateginiai, tiek taktiniai, mūšio lauke naudotini branduoliniai ginklai Šaltojo karo laikais buvo tiesiog vienas iš savaime suprantamų dalykų, kas iki šiol atrodo neįtikėtinai. Karas Ukrainoje sugriovė šią iliuziją.

Ir net jei, anot K. Budrio, tokie scenarijai pagrįstai atrodo, kaip siaubo filmas, turint omeny baisias ir mirtinas panaudojimo pasekmes, patys svarstymai, anot pašnekovo, yra natūralūs.

„Tolimesnė galima eskalacija priklauso nuo Rusijos siekių: jei tikslų grupė susijusi su konfliktu, įstrigimo atveju galima manyti, kad jie svarstytų taktinio branduolinio ginklo panaudojimą deeskaluojant konfliktą, norint pasiekti taikos susitarimą“, – teigė K. Budrys, priminęs, jog beveik visas savo didžiąsias pratybas „Zapad“ Rusija baigdavo imituojama branduolinio ginklo ataka.

Iskander

„Jį panaudojus visi atsilošia, natūralu – visiems šokas. Ir tada natūralu yra kitokių išeičių ieškoti. Rusija pratindavo sprendimų priėmėjus, kad tai tikėtinas scenarijus. Tad taip, tai būtų šokas. Ar už ribos? Ne. Į tai atsižvelgiama“, – pažymėjo K. Budrys. Kaip reaguotų NATO į Rusijos branduolinio ginklo, tegu ir demonstracinį panaudojimą nėra žinoma – Aljansas laikosi strateginio neapibrėžtumo politikos. Tai tik dar vienas ženklas, kad NATO, būdamas branduolinis Aljansas labai rimtai vertina Rusijos grasinimus ar net signalizavimus.

Dar prieš atvirą Rusijos agresiją prieš Ukrainą Kremlius kėlė sąlygas, pirmiausiai susijusias ir su JAV bei NATO karinės infrastruktūros buvimu Rytų ir Vidurio Europoje, išskiriant amerikiečių branduolinį ginklą.

Tad jei dabar Rusija naudotų tokius ginklus, siejant jų panaudojimą vien tik su Ukraina, anot K. Budrio, būtų viena reakcija, o jei siejant su ankstesnėmis sąlygomis NATO, tikėtina ir kita reakcija. Tiesa, anot pašnekovo, kol kas Rusijos retorikoje grasinimai naudojama kaip politinio spaudimo priemonė, pavyzdžiui, bauginant Švediją ir Suomiją, siekiant atgrasyti jas nuo įstojimo į NATO, kas pačiai Rusijai sukeltų didelių problemų.

Kuo dar gali padėti Lietuva?

Vis dėlto net ir be Kremliaus branduolinių ginklų, kurių vien turėjimas sukelia didelių dilemų Vakarams dėl jų sprendimo labiau įsikišti į karą Ukrainos pusėje, Rusija turi konvencinių priemonių arsenalą, kuriuo dabar bando sudaužyti ukrainiečių pajėgas Donbase.

O kadangi NATO šalys vis labiau netiesiogiai įsitraukia į konfliktą tiekdamos ginkluotę, esą Kremliui gali kilti ir pagundų plėsti karo veiksmų zoną.

Zapad 2021

Atrodytų tai yra visiška beprotybė: jei rusai nesugeba palaužti ukrainiečių, kuriuos tik ginklais remia NATO šalys, kaip Kremlius gali tikėtis kokios nors sėkmės prieš Aljanso nares, kad ir Baltijos šalis?

Toks argumentas atrodo logiškas, tačiau Rusija jau pademonstravo, kad jos logika – visai kitokia: karą ji pradėjo be aiškių priežasčių, karą ji tęsia nepaisant siaubingų nuostolių, o jei išsilaižyti žaizdas užtruks, kas gali užtikrintai dabar pasakyti, jog Rusija sustos Ukrainoje? Tad paradoksalu, kad viskas priklauso nuo Rusijos stabdymo Ukrainoje.

Būtent todėl, anot K. Budrio, Ukrainai tiesiog būtina nuosekli ir tolesnė Vakarų pagalba – tiek moralinė, diplomatinė, tiek konkreti, karinė parama. Retorinės paramos Ukrainai išties netrūksta.

Karas anksčiau ir vėliau pasibaigs ir vėl, tikėtina, pasigirs dabar pritilę balsai tų, kurie pasisako už būtinybę „sureguliuoti konfliktą taikiomis priemonėmis, diplomatija“ bei „atšauti sankcijas Rusijai“. Tuo metu Lietuva, anot K. Budrio, apie santykių su Kremliumi normalizavimą galės kalbėti tik tuo atveju, jei Rusija veiksmais įgyvendins visas sąlygas – atkurs Ukrainos teritorinį vientisumą, neprimėtinės savo sąlygų Vakarams.

O štai karinė parama Ukrainai jau priklausys labiau ne nuo Lietuvos, kuri skyrė faktiškai viską, ką galėjo – nuo karinių instruktorių, mokiusių ukrainiečius iki atviro karo, amunicijos, lengvųjų ginklų iki minosvaidžių ir priešlėktuvinės gynybos sistemų „Stinger“.

„Kiti kritiniai poreikiai, apie kuriuos kalba V. Zelenskis, jie skirti ne tik apsiginti, bet ir kontratakuoti – sunkioji ginkluotė, šarvuota technika, aviacija, artilerijos sistemos“, – pabrėžė K. Budrys, priminęs, kad Ukrainoje ypač didelį vaidmenį abejose pusėse vaidina būtent artilerija, o ukrainiečiams trūksta ir jos, ir šaudmenų.

Ukrainos karių treniruotė, Javelin raketos šūvis

Ir jei, pavyzdžiui, Slovakija ukrainiečiams pasiūlė parduoti jiems menkai pažįstamo 155 mm kalibro savaeiges haubicas „Suzana“, o JAV jau pažadėjo 18 vienetų 155 mm haubicų su 40 tūkst. šaudmenų, tokie skaičiai yra pernelyg menki, kad galėtų reikšmingai pakeisti eigą fronte. Patys ukrainiečiai šiuo karo etapu neturi galimybių gamintis 155 mm amunicijos, o turimi jiems įprasti 152 mm kalibro šaudmenys sparčiai senka.

Bataliono dydžio haubicų parama, žinoma, yra reikšminga tam tikroje taktinėje situacijoje – ir amerikietiškos velkamos, ir mobilesnės slovakiškos savaeigės haubicos gali šaudyti maždaug 30 km atstumu, tačiau 40 tūkst. šaudmenų net ir taupiai, saugiai bei sumaniai naudojant užtektų geriausiu atveju kelioms savaitėms. O po tiek šūvių jau tektų keisti ir vamzdžius – vėlgi, tai yra amžinas atsarginių dalių klausimas.

Tiesa, kaip pažymėjo K. Budrys – ne visi karinės paramos perdavimai yra viešinami. Tad jeigu, pavyzdžiui, Čekija, Lenkija ne neslėpė, kad perduoda savo kad ir atgyvenusius, bet tinkamus kovai tankus T-72 ir šarvuočius BMP-1, tai dalies šaudmenų ir kitos kritinės karui įrangos perdavimas nėra visuomet deklaruojamas.

Lietuva, tokios sunkiosios technikos, žinia, neturi, bet jau gali mokyti kartu su sąjungininkais ukrainiečius valdyti vakarietišką ginkluotę ir techniką – net jei dabar Donbase besikaunantiems ukrainiečiams tai jau nebepadės, karas pergalingu gegužės 9-osios paradu, tikėtina, nesibaigs, o mokymai pravers ateities mūšiuose.

„Fronto linija gali pasistumti, karas gali tęsti ilgiau, kalbėtume apie ne vienerius metus būsimo karinio konflikto, tai to laiko ašyje, tos pajėgos, kurios yra ir Kyjivo gynyboje, šalies vakaruose, Odesos gynyboje – jų mokymai nepraras prasmės“, – pabrėžė K. Budrys.

Jo teigimu, tai, kad Lietuva jau įsipareigojo toliau mokyti ukrainiečius yra geras pavyzdys. Principas yra aiškus, patikrintas ir veikiantis: lietuviai ar amerikiečiai Lietuvoje ar kitoje NATO šalyje apmoko nedidelį skaičių ukrainiečių naudotis vakarietiška ginkluote, technika, įranga, supažindina su procedūromis, o tada šie apmokyti ukrainiečiai patys tampa mokytojais savo šalyje ir moko bendrapiliečius.

„Sąjungininkai gali atsigabenti techniką ir ja mokyti naudotis ukrainiečius. Lietuva dėl atstumų iki Ukrainos gali būti ta priimančia šalimi. O tai, kad ukrainiečius reikia mokyti, rodo „Stingerių“ perdavimas – tie Ukrainos vienetai, kuriuos lietuviai apmokė, tai padarė sėkmingiau, tai sėkmės koeficientas didelis“, – pabrėžė K. Budrys.


Skuba apsirūpinti atsargomis karui

Tiesa, Lietuvos perduota ginkluotė Ukrainai ne tik patuštino pačios Lietuvos kariuomenės sandėlius, bet ir privertė dar rimčiau pažvelgti į turimas atsargas. Dar prieš kelerius metus, kai Lietuvoje lankėsi tuometinis JAV Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas, jo vienas pirmųjų klausimų Lietuvos kariškiams buvo tiesmukas ir konkretus: o kiek turite atsargų?

Ir tuomet šiam klausimui buvo skirta nemažai dėmesio bei finansų, o ir vienas pirmųjų prioritetų iš papildomų pinigų Krašto apsaugai šiemet buvo būtent atsargų pirkimai – šaudmenų, amunicijos.

Ne tik pakeičiant tą rezervą ar priemones, kurių dalis perduoti ukrainiečiams – kalbama apie gerokai didesnius kiekius, šaudmenų ir ginkluotės decentralizavimą, kad šios karui reikalingos priemonės karo atveju netaptų patogiais taikiniais keliuose dideliuose sandėliuose Rusijos sparnuotosioms raketoms.

Karas Ukrainoje ne šiaip patvirtino taisyklę, kad karui naudojamos priemonės senka sparčiau, nei numatoma pesimistiškiausiuose planuose, bet ir tai, kad kaip ir Ukraina, taip ir Lietuva yra ypač priklausoma nuo sąjungininkų.

Javelin siunta

Neslepiama, kad jau gali kilti sunkumų apsirūpinant ginkluote, kurios dabar staiga prireikė visiems – gamybos linijos Europoje, JAV dabar sulaukusios rekordinių užsakymų keleriems metams į priekį, tad Lietuvai su kuklesniais poreikiais ir mažesniais užsakymais gali tekti palaukti.

„Kai skaičiuojame savo nacionalines atsargas, turime minty, kad mūsų sąjungininkai, kurie turi atsargų, reikalui esant padėtų. Bet realistiškai rinkoje atsargų kiekiai maži, eilės milžiniškos ir sukelia nuostabą – kaip taip gali būti: sako, „lauksite 4-5 metus“. Dabar tai atrodo nepriimtina“, – teigė K. Budrys.

Lietuvos kariuomenė ir NATO augins raumenis

Be to, Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas jau ne kartą pabrėžė, kad Lietuvos kariuomenė turi tapti kokybiškai dar daugiau pranašesnė už potencialius priešininkus. Tai reiškia, kad kariuomenė turi būti ne tik kiekybiškai tinkamai aprūpinta šaudmenimis, amunicija, bet ir kokybiškai. Ką tai reiškia?
Karas Ukrainoje akivaizdžiai pademonstravo, kad tos pajėgos, kurios greičiau gauna patikimesnę žvalgybinę informaciją, valdo dangų arba neleidžia priešininkui jo valdyti, geba geriau kariauti naktį ir smogti priešininkui iš pasalų bei didelio atstumo, yra mobilios ir apsaugotos, gali sukaustyti, aptalžyti ar net priversti bėgti gerokai gausesnį ir ant popieriaus pranašesnį priešininką.

Tai reiškia, kad visi Lietuvos kariai bus aprūpinti naktinio matymo įranga, įvairiais taikikliais, papildomais prieštankiniais ginklais – nuo lengvesnių, Ukrainoje pasiteisinusių Panzerfaust-3 iki papildomų, didesnio nuotolio „Javelin“, o taip pat ir „Spike“ sistemų.

Tai taip pat reiškia, kad Lietuvos kariuomenė gaus papildomų pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“ – dar apie 120 tokių PKM bus įsigyta jau artimiausiu metu, tiesa, tik vienas batalionas, t.y. virš 30 jų bus ginkluoti 30 mm pabūklu bokštelyje su prieštankinėmis „Spike“ – likusiuose bus sumontuoti distanciniu būdu valdomi sunkieji 12,7 mm kulkosvaidžiai.

Taip tikimasi turėti daugiau lankstumo ir sumažinti pirkimo kainą – pėstininkai, kurie į mūšio lauką bus atgabenti lengvesniais „Vilkais“ turės daugiau prieštankinių sistemų „Spike“ ir „Javelin“.

Priešlėktuvinę gynybą turėtų sustiprinti papildoma vidutinio nuotolio sistemos NASAMS baterija, nors kariuomenės poreikis be trijų turėti dar antra tiek. Kariuomenė turės ir papildomos ginkluotės, kuria galima smogti iš didelio atstumo.

Lietuvos kariuomenės įsigijimuose jau numatyti ir papildomi žvalgybiniai bepiločiai orlaiviai, ir smogiamieji savižudžiai, kurių sulaukė Ukraina – „Switchblade 600“ yra amerikietiški bepiločiai orlaiviai, kurie gabena 2,7 kg prieštankinės raketos „Javelin“ kovinę galvutę.

Tik kitaip, nei „Javelin“, operatoriaus per atstumą valdomas bepilotis „Switchblade“ gali kyboti ore 40 min arba nuskristi 40 km ir smogti nieko neįtariančiam priešininkui – ar jis būtų šarvuotyje, ar tanke, karas Ukrainoje parodė, kad prieš „Javelin“ galvutę rusai neturi priešnuodžių.

Patyrusių sausumos pajėgų žvalgybos vienetų ar specialiųjų pajėgų operatorių valdomi „Switchblade 600“ gali iš didelio atstumo taikytis į, pavyzdžiui, sprendimus mūšio lauke priimančius rusų generolus ar vertingą techniką.

Didesnis šūvio atstumas jau yra įkandamas Lietuvos kariuomenei, turinčiai moderniausias savaeiges haubicas PzH2000 – „Delfi“ žiniomis, jau planuojama įsigyti specialių šaudmenų šioms 155 mm haubicoms leistų šaudyti 70 km atstumu.

Antrajam, Brig. Gen. Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionui numatytos ne vikšrinės, bet ratinės savaeigės haubicos „Caesar“ – jas gamina prancūzų gamintojas „Nexter“. Priklausomai nuo sviedinių, jos gali šaudyti 40–50 km atstumu. Jas skubama įsigyti sukomplektuotas ir iškart pradedant įgulų rengimą, kad būtų galima jas naudoti kuo greičiau.

PzH2000 schema

Dar didesnis šūvio atstumas bus iš salvinės ugnies sistemų HIMARS, kurių po bateriją iki 2030 planavo įsigyti visos Baltijos šalys. Dabar šis įsigijimas spartinamas ir ratinė salvinės ugnies sistema gali pasiekti artilerijos batalionus jau po kelerių metų.

Siekiamybė yra turėti pajėgumą, kuris gali būti integruojamas į didesnius amerikiečių artilerijos vienetus su tokiomis pat jų turimomis HIMARS sistemomis, kurias JAV jau pademonstravo galinčios greitai permesti į Baltijos šalis. Tų pačių šaudmenų, ugnies valdymo ir kitų sistemų naudojimas reiškia, kad lietuvių artileristai gali iš HIMARS šaudyti iki 200 km atstumais, kaip ir JAV kariai.

Pabrėžtina, kad visi šie įsigijimai yra arba nauji, arba spartinami iš anksčiau suplanuotųjų, mat pirkti ginkluotę, įrangą, techniką, amuniciją dabar leidžia augantis biudžetas.

Kita vertus, tokia skuba išduoda du dalykus: sparčiai reaguojama ne šiaip į karą Ukrainoje ir jo pamokas, bet ir stengiamasi visas ginkluotės ir technikos sistemas kuo glaudžiau susieti su sąjungininkų turimomis – jei PzH2000 ir „Vilkai“ gali puikiai veikti su NATO priešakinių pajėgų (EFP) branduolį sudarančiais vokiečių ir Nyderlandų analogiška technika, tai „Switchblade“, HIMARS, „Javelin“ bus gerai pažįstami amerikiečiams. Tokios sąsajos sukuria ir priklausomybes.


Žinoma, tokia priklausomybė nuo sąjungininkų yra didelis šuolis nuo 2004-2014 metų, kai buvo kartojama, kad „jeigu kas – NATO mus apgins“. O ir pats NATO EFP principas, kuris nuo 2016-ųjų numatė Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti daugianacionalines bataliono dydžio kovines grupes buvo vadinamas labiau simboliniu dabar jau virsta Šaltojo karo laikus primenančia priešakine gynyba. Bet tai taip pat reiškia didesnius sąjungininkų pajėgų skaičius Lietuvoje.

„Tai reiškia, kad mūsų sąjungininkų čia turi būti tiek, kad nebūtų net pasvarstymų ir apsiskaičiavimų iš Rusijos pusės – siekiame papildomai brigados, su mūsų pačių pajėgomis, integruotomis į didesnį vienetą.

Siekiamybė ilgesniuoju laikotarpiu yra divizija kiekvienoje Baltijos šalyse su galimybę papildyti sąjungininkų pajėgas, kurioms būtų paruoša iš anksto dislokuota įranga su numatytais ir priskirtais pajėgumais kitose šalyse, kad nereikėtų ieškoti“, – pažymėjo K. Budrys.

„Savo partneriams politiniame lygmenyje sakome: nenorime karo Baltijos šalyse, norime, kad nebūtų kariaujama Lietuvoje – atgrasymas turi būti nuo pats sienos. Ne sustabdoma, atsiiminėjima, o kad pajėgų būtų tiek, kad Rusijos pajėgos nenorėtų ateiti. Ir tai bekompromisė Lietuvos pozicija“, – tikino K. Budrys.

Tokia pozicija, žinoma, yra matoma tiek Vašingtone, tiek kitose NATO sostinėse, kur jau ir taip matoma, kad lietuviai dažniausiai vieni pirmųjų linkę drąsiai kibti į atlapus bet kam ir aršiai – ar tai būtų Rusijos ambasadoriaus išsiuntimas, ar Taivano atstovybės atidarymas, taip sukeliant isteriškas Kinijos reakcijas.

Tačiau būtent Lietuvoje vienintelėje iš Baltijos šalių atsirado JAV šarvuotasis batalionas, jam skirta stovyklavietė „Camp Herkus“, būtent Lietuvoje kalbama apie „nuolatinį rotacinį JAV pajėgų buvimą“, kuris artimiausiu metu turėtų būti įtvirtintas ir išplisti nuo Pabradės iki Marijampolės ir Kazlų Rūdos.

HIMARS išrieda iš C-17

K. Budrio paminėtas išankstinis įrangos ir technikos dislokavimas Lietuvai ar juo labiau visai NATO nėra naujiena – Lietuvoje, Mumaičiuose dar 2015-siais buvo saugoma JAV šarvuotojo bataliono technika.

Tai buvo mikrospokipinis ir laikinas pavyzdys tos sistemos, kuri veikė Šaltojo karo laikais ir vadinosi POMCUS – anuomet JAV Vakarų Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir kitur dislokavo šimtus tonų įrangos bei ginkluotės, kuri buvo skirta lėktuvais arba laivais atvykstantiems JAV kariams. Jie jau vietoje turėtų priemones, kurių nereikėtų gabentis su savimi ir galėtų iš karto kautis.

Mumaičių saugykla ir Lietuvos ambicija priimti brigados dydžio vienetą, o dar ir išlaikyti amerikiečius, kuriems čia reikia ne šiaip būti, bet ir nuolat treniruotis, yra ir finansinių, infrastruktūrinių dilemų klausimas. Nei Mumaičių saugykla, nei plečiama JAV karių stovyklavietė „Camp Herkus“ neprilygsta tai JAV karinei infrastruktūrai, kuri buvo sukurta Vakarų Europoje Šaltojo karo laikais. Ir dar didelis klausimas, ar JAV pageidautų leistis į ilgą Šaltąjį karą su Rusija, steigti dideles bazes Lietuvoje ar kitose Baltijos šalyse.

Vis dėlto tiek Lietuvos spartinamas kariuomenės modernizavimas, ginkluotės, technikos įsigijimai, tiek sąjungininkų – atskirai amerikiečių bei NATO EFP bataliono nuolatinio karinio buvimo įtvirtinimas nėra atsitiktinis – jei būtų manoma, kad Rusija bus nepavojinga savo kaimynėms, kad ir Aljanso narėms, vargu ar būtų toks spaudimas NATO šalyse stiprinti Rytinio sparno gynybą.

Prieštankinės raketos Spike šūvis iš PKM Vilkas

Net jei pastaruosius kelis mėnesius karinių ir politinių sprendimų priėmėjai Lietuvoje nuolat kartoja, kad karinės grėsmės Lietuvai šiuo metu nėra – priešingai, rusai daug pajėgų permetė į Ukrainą net iš Kaliningrado – tai nereiškia, kad ši grėsmė negali būti sugrąžinta.

Tad jeigu, pavyzdžiui, regioninis NATO gynybos planas Baltijos šalims turėjo būti išanalizuotas, peržiūrėtas iki 2024-ųjų, dabar skubama tai užbaigti – atsižvelgiant į visus naujausius niuansus iki šių metų lapkričio pabaigos.

NATO viršūnių susitikime birželį turėtų būti apsispręsta dėl Aljanso pajėgumų stiprinimo NATO Rytiniame sparne, bet tai bus tik formalūs sprendimai.

Realūs planai iki šių metų pabaigos numatys konkrečių šalių konkrečias pajėgas, kuriomis turėtų būti stiprinama Baltijos šalių gynyba – tada ir paaiškės, ar Lietuvai dar reikės ir kokių įsigijimų priešlėktuvinės gynybos, kitose srityse, kuriose savų atitinkamų pajėgų turi sąjungininkai.

O ar iki to laiko Rusija nesiryš vienokiai ar kitokiai eskalacijai kol kas vargu ar kas Aljanso šalyse gali užtikrintai teigti. Tačiau viena aišku – nuolatiniai NATO pajėgų dislokavimai Lietuvoje Baltijos šalyse bei nacionalinių pajėgų stiprinimas dar kartą patvirtino nuojautas, kad karas Ukrainoje tapo ne šiaip pamoka ar įspėjamuoju skambučiu, bet ir, galimai, laikmačiu.

Jam tiksint dar yra laiko pasiruošti tam blogiausiam scenarijui, kuo dabar nenorėtų patikėti dauguma Baltijos šalių ar kitų NATO valstybių. Bet tokiu iki vasario 24-osios ryto netikėjo ir ukrainiečiai.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (11)