Per interviu „Žinių radijo“ laidai „Dienos klausimas“ kunigas pirmiausia pasidžiaugė, kad į Bažnyčią ateina daug žmonių. Ypač jis džiaugėsi jaunomis šeimomis.
„Vieni galbūt ateina todėl, kad taip yra įpratę, ir jie džiaugiasi, kad vėl galime būti kartu. Kiti ateina paliesti įvairiausių aplinkybių, kurios juos prakalbino. Pandemija, – sako, kad „mes galų gale po dvejų metų galime ateiti ir būti Bažnyčios gyvąja dalimi“.
Kitus prakalbino šiandieniai karo įvykiai Europoje, kur jie pamato, kad nepakanka tik turėti atsarginį druskos kilogramą arba popieriaus ritinėlį, bet labai svarbu vertybiškai turėti į ką atsiremti, turėti dvasinius įrankius. Nes mes šiandien matome ir liudijimą Ukrainos krikščioniškos visuomenės, kuri tikėjimo ir dvasinio gyvenimo lobių dėka, į tai atsiremdami, išbūna ir ištveria tai, kas jiems skirta patirti“, – kalbėjo R. Doveika.
Dvasininkas pasidžiaugė, kad esame atviri įvairiausioms galimybėms būti prakalbintiems.
„Nors, atrodo, sudėtingas laikas, bet ir sudėtingame laike mes, krikščionys, švenčiame šviesą. Nes visa Bažnyčios istorija liudija: kai buvo labai sudėtinga, labai skaudu, labai bloga, didelis dugnas, žmonės, kurie rėmėsi į tikėjimą ir dvasinį gyvenimą išbuvo, ir jų gyvenimas tęsėsi toliau.
Dėl to mes Velykose renkamės į savo bažnyčias, kad dar kartą apsispręstume už save, už artimą, už Dievą, atsiprašytume už savo klaidas, dar kartą apsispręstume už patį gyvenimą“, – sakė R. Doveika.
Pasak kunigo, mes Velykomis ir švenčiame gyvenimą. Mes sakome, kad ne blogis pasakys paskutinį žodį.
„Mes švenčiame įvykį, po kurio mirtis toliau egzistuoja pasaulyje, bet ji turi įtaką tik mano kūnui, bet nebeturi įtakos mano gyvenimui. Ir švęsti Velykas – dar kartą apsispręsti už tą gyvenimą, kuris yra man paruoštas, į kurį esu kviečiamas atsiliepti, įžengti, į jį atsiremti. Nes tik tie, kurie išbus gyvenimo pusėje, bus tie, kurie toliau kurs istoriją“, – kalbėjo R. Doveika.
Jis yra įsitikinęs, kad ir Ukrainos visuomenė po karo siaubų, kai grįš į savo griuvėsius, jie atstatys savo gyvenimą.
„Jie tai padarys dėl to, kad jie yra gyvenimo žmonės, jie yra krikščionys, yra gyvybės pranašai. Šiandieną, kai juose daugiau kaip 40 dienų yra Didysis Penktadienis – kančios, mirties, brutalumo penktadienis, tarsi užstrigusi diena, jie, išgedėję ir atsirėmę į Ukrainos šventųjų lobyną, dar pamatysime, kiek iš jų turėsime išmokti drąsos gyventi, kai visi kiti sakys, kad čia neverta grįžti. O jie grįš, atstatys savo miestų, kaimų gyvenimą ir savo santykius“, – sakė R. Doveika.
Barėsi ant spekuliantų
Pasak kunigo, pandemija, karas labai įvairiai atskleidė žmones.
„Mes net ir Lietuvoje turime ne vieną istoriją, kai tik prasidėjus karo veiksmams buvo paliktas kraštas, išvažiuota. Ir tikrai nekilnojamo turto vystytojai pasakoja, kaip stipriai pakilo nekilnojamojo turto pardavimai kitose valstybėse, salose. Vieni išsigando ir pabėgo“, – sakė R. Doveika.
Kiti, pasak dvasininko, parodė tikrąjį savo veidą.
„Kai mes išėjome į gatves, į mitingus, kai susitelkėme į bažnyčias ir pynėme maskuojančius audinius į karo frontą, kai dalinomės duona, kai telkėmės, atsirado tokių, kurie iš to padarė labai gerą verslą. Tie, kurie buvo piketuose, demonstracijose, kurie kalbėjo apie taiką, kurie priėmė pabėgėlius į savo namus, jie neturėjo laiko padaryti to, ką padarė spekuliantai: supirko druską, kitus dalykus“, – kalbėjo R. Doveika.
Kritiniame laikotarpyje tokį elgesį kunigas prilygino valstybės išdavimui ir tautos paniekinimui.
„Taikos metais suprantama, – smulkus, šeimos verslas – kažkur pigiau nupirkai, kažkur už užsidėtą procentą pardavei, – viskas gerai. Bet iššūkio laike, karo grėsmės akivaizdoje, kai žmonės atidaro savo namų duris, po tokios žiemos, po tokių mokesčių, (…) po didelio netekimo asmeninių lėšų žmonės atvėrė savo duris ir dalinosi duonos kąsniu, atsiranda šiandien valstybės priešai, tautos išdavikai, spekuliantai, kurie tame laikotarpyje tvarko savo finansinius reikalus“, – piktinosi R. Doveika.
Pasak jo, šiuo laikotarpiu viskas priklauso nuo žmogaus širdies.
„Deja, turime pasakyti, kad savo visuomenėje turime išdavikų, turime labai primityvių žmonių, turime spekuliantų, ir turime tokių, kurie turbūt vogčiomis lauktų, kai atėjusi kariuomenė būtų pasitikta su ta nupirkta duona ir druska“, – sakė R. Doveika.
Pasak jo, tas pasimaitė jau ir pandeminiu laikotarpiu, „kai matėme dezinfekcinio skysčio bakelius perparduodant net nenulipus nuo parduotuvės laiptų“.
„Ką mes dabar matome, koks buvo erzelis suneštas, ir kaip buvo dar labiau įaudrinta visa visuomenė. Kai visuomenės dalis stoja ginti vertybes, atverti namus, atsiranda tokių niekšelių kaip pigių spekulianų reiškinys, kuris tiesiog tvarkosi savo ateitį“, – sakė R. Doveika.
Jo nuomone, abai gerai, kad tokių patirčių turime.
„Jeigu išmoksime šitas pamokas, ir tai taps užduotimi pilietiniam, vertybiniam ugdymui, susigrąžinsime į mokyklas ugdymą, atsigręšime vienas į kitą, kai turėsime sugrįžimą į Bažnyčią, į bendruomenes, į kaimynystę, ir tai paliudysime, manau, kad tai ir bus patys gražiausi vaisiai, labai sudėtingu vandeniu palaistyti.
Nes tas vanduo yra atskiestas krauju, netektimis, sugriautais gyvenimais, bet ir tuo pačiu viltimi. Esame turbūt unikalus kraštas Europoje, kur turbūt dar ne vienam karo pabėgėliui nereikia glaustis valdiškuose namuose“, – pastebėjo R. Doveika.
Apie ištvermę ir dvasios milžinus
Kunigo nuomone, šio karo situacijoje kiekvienas iš mūsų turėsime savyje atrasti gerą savybę arba ją įgyti – ištvermės savybę.
„Tai yra laikas, kuris reikalaus didelės ištvermės. (...) Dėl to ir reikalingi tie dvasios milžinai, tie visuomenės autoritetai, šaukliai, kuriuos taip pat turėtume susigrąžinti, arba juos atrasti. (…) Kas visuomenėje visuomet buvo tie dvasios milžinai ir tautos žadintojai, palaikytojai, palydėtojai? Poetai, rašytojai, menininkai, dvasininkai, mokytojai. Šitas laikotarpis parodys, kad gal vis dėlto juos reikia susigrąžinti kaip vertybinius autoritetus“, – kalbėjo R. Doveika.
Jis pabrėžė, kad autoritetai nėra nuomonė, o yra laikysena ir pozicija.
„O autoritetas ir laikosi ne nuomonių įsikibęs, nes žmonės kinta, kaip ir kinta reakcija į bet kokį įvykį. Bet, kas tampa nepajudinama? Laikysena, kuri susiformuoja tam tikrų nuomonių pagalba. Ištvermė, kuri visuomet žadina, aiškina, primena, padrąsina“, – teigė R. Doveika.
Kunigas atkreipė dėmesį, kad krikščionybė jau du tūkstančius metų turi nuostabią patirtį – budėjimo.
„Jeigu mes, krikščionys, prisimena savo tikėjimo dabartinį etapą, tai esame adventinė, laukimo, budėjimo Bažnyčia. Mes laukiame antro Kristaus atėjimo. Tas tęsiasi du tūkstančius metų. Švenčiame savo gyvenimus, krikštijame, laidojame, tuokiamės, statome namus, kuriame civilizaciją. Yra du tūkstančiai metų nuostabios kūrybos. Bet todėl ir susirenkame kartu, kad prisimintume istoriją, kad visuomet dalintumės dabartimi, ir kartu vienas kitą padrąsintume eiti į ateitį ištvermingai“, – sakė R. Doveika.
Pasak jo, tam mums visuomet reikalinga rami širdis.
„O į ramią širdį reikia investuoti kasdienybėje. (…) Bendruomenės vienybė, susitelkimas, – tai mums gali padėti Dievą iš širdies susigrąžinti į gyvenimą. (…) Žmogus, kuris turi Dievą gyvenime ir pavargęs ras būdų atsikvėpti, žinos, į ką reikia atsiremti, žinos, su kuo reikia turėti bendrakeleivystę“, – sakė R. Doveika.
