Kruvina drama: draugę mirtinai subadė, o kūną paslėpė miške

Įsižeidęs dėl draugės pasakytų žodžių 46 metų Ukmergės rajono gyventojas Algirdas Sabaliauskas ją nuvežė į mišką ir subadė peiliu, o kraujais pasruvusį kūną paslėpė po lapais. Tokios aplinkybės paaiškėjo teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kurioje anksčiau du kartus teistas A. Sabaliauskas buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nužudymo.

Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad A. Sabaliauskas už grotų privalės praleisti 11 metų. Be to, jis nužudytosios merginos tėvui privalės sumokėti 8 tūkstančius eurų neturtinei žalai atlyginti.

„Teisėjų kolegijos vertinimu, tėvas dėl savo dukros žūties patyrė sunkius neigiamus dvasinius išgyvenimus, šoką atpažįstant savo mirusią dukrą, ją laidojant“, – teisėjos Jurgitos Kolyčienės pirmininkaujama kolegija pažymėjo, kad nukentėjusiojo ir jo dukros ryšys nebuvo itin artimas, nes tapusi nėščia ji išėjo gyventi pas būsimo vaiko tėvą, o vėliau, kai su juo ryšys nutrūko, gyvendavo „tai pas vieną, tai pas kitą vyrą, o nukentėjusysis nesiėmė priemonių savo dukros nuolatinės gyvenamosios vietos suteikimui“.

Ukmergės rajone esančiame Želvos miestelyje gyvenęs A. Sabaliauskas buvo sulaikytas praėjusių metų balandžio pradžioje, kai Šešuolių seniūnijos Taurupiškio kaime esančiame miške buvo rastas tame pačiame kaime gyvenusios Aurelijos kūnas. Čia jis pragulėjo apie savaitę – merginos kaklas ir rankos buvo nusėtos durtinėmis pjautinėmis žaizdomis.

„Važiuodamas pamačiau prie kelio sukrautą pernykščių lapų krūvą, – sakė miškų urėdijoje dirbantis vyras. – Tai sukėlė susidomėjimą, todėl sustojau pasižiūrėti – vos priėjęs arčiau pamačiau, kad po lapais yra paslėptas kūnas. Kadangi tuo metu buvo labai vėjuotos dienos, todėl jis buvo šiek tiek atidengtas – matėsi veidas, kojos. Tai buvo labai smulki mergaitė, susigūžusi į kamuoliuką.“

Kad merginą galėjo nužudyti būtent A. Sabaliauskas, nedidelio miestelio gyventojams buvo didelė staigmena, tačiau vėliau jie ėmė tarpusavy kalbėtis, kad būtent Algirdukas (taip jį visi vadino) paskutinis matė Aureliją ir ją savo automobiliu išvežė į Ukmergę. O čia jos niekas taip ir nematė.

Įtariama, kad vyras savo draugę galėjo nužudyti apimtas pavydo – nors ir žinojo, jog ši mėgsta vyriškas kompanijas ir dėl to tada net važiavo į Ukmergę, tačiau esą galėjo apimtas įsiučio neatlaikyti; juk jau kurį laiką svajojo, kad Aurelija liausis girtauti, vengs kitų vyrų ir visam laikui apsigyvens jo namuose.

Nors žinia, kad būtent A. Sabaliauskas galėjo nužudyti Aureliją, iki šiol Želvos gyventojams kelia nuostabą, tačiau jie neslepia, jog vyras pavydėdavo savo draugės ir kartais, kai ši viešėdavo jo namuose, išeidamas į darbą ją užrakindavo.

„Gal bijodavo, kad ši pabėgs, juk jis ją labai mylėjo“, – sakė artimiausia A. Sabaliausko kaimynė Virginija P. Moteris prisiminė, kad kaimyno namuose Aurelija pradėjo lankytis nuo 2020 m. gruodžio pabaigos – kaip tik tuo metu jie susipažino. Tiesa, mergina buvo pažįstama – tame pačiame miestelyje gyvena vyras, su kuriuo ši prieš keletą metų susilaukė vaikelio.

„Toks jų ir gyvenimas buvo – tai jis ją į Ukmergę pas kitus vyrus nuveža, tai ji būna jo namuose, – pasakojo Virginija P. – Aurelija buvo Algirduko draugė, net nežinau, kaip įvardyti jų santykius, bet jie gyveno kaip pora. Tačiau Algirdukas jos labai pavydėdavo, o kai supykdavo, visas imdavo drebėti.“

Moteris tikino niekada nemačiusi, kad kaimynas būtų smurtavęs prieš savo draugę, taip pat niekada negirdėjo, jog tarp vyro ir jo jaunos draugės būtų kilę kokie nors konfliktai. Tačiau dėl iš jų buto sklindančio triukšmo ji ne kartą bandė ieškoti pagalbos.

„Žinote, ne kartą girdėjome, kaip jie už sienos mylėdavosi, – teisme kalbėjo Virginija P. – Dėl to triukšmo net kreipiausi į seniūniją, bet man liepė skambinti į policiją. Na, bet ar dėl tokio triukšmo trukdysi pareigūnus?“

Kaimynė neslėpė, kad A. Sabaliauskas jau kurį laiką su savimi nešiojosi peilį – teisinosi, kad savigynai, nes esą kartą vyrai, su kuriais linksminosi Aurelija, jį sumušė.

Nors ir nebuvo baisaus nusikaltimo liudininke, tačiau moteris su savo vyru buvo vieni paskutiniųjų, kurie Aureliją matė gyvą – jos teigimu, kovo 27 d. nuo pat ryto ji triukšmingai šventė savo 19-ąjį gimtadienį. O dar kitą dieną Virginija P. sulaukė kaimyno prašymo.

„Tada su vyru grįžome iš darbo ir sutikome Algirduką, – pasakojo moteris. – O jis sako, ateik, ką parodysiu. Užėjau į jo butą, o vidury kambario ant grindų gulėjo Aurelija, – sakė, padėkit ją nuvesti iki automobilio, prašo nuvežti į Ukmergę. Nepadėjome, aš net nusistebėjau, negi tu ją tokią kominę veši.“

Pagalbos nesulaukęs vyras savo draugę bandė išnešti, bet nesugebėjo – laiptinėje nugriuvo. Tik tada kaimynės sutuoktinis padėjo merginą nuvesti iki automobilio.

„Nuo to laiko daugiau jos nematėme“, – sakė kaimynė.

O kitomis dienomis Algirdukas, paklaustas, kur yra Aurelija, į kalbas nesileisdavo – esą šią nuvežė į Ukmergę, išsilakstys ir sugrįš.

Tuo metu su Aurelija vaikelio susilaukęs Želvos miestelyje gyvenantis buvęs jos draugas teisme prisipažino, kad dalyvavo savo vaiko motinos gimtadienyje. Tiesa, trumpai, nes esą Aurelija „pradėjo durniuoti“, todėl jis daugiau nenorėjo žiūrėti „spektaklio“ ir išėjo į namus.

„Į gimtadienį mane pakvietė Aurelija su Algirduku, jie buvo atėję į mano namus, – pasakojo vyras. – Su draugu nuėjau, išgėrėme, bet buvome neilgai, nes tarp Aurelijos ir Algirduko kilo konfliktas – ji norėjo nusimauti kelnes ir apsirengti labai trumpą sijoną, o Algirdukas neleido. Jie susipyko, Algirdukas sijoną numetė už lovos, po to garsiai surėkė ir jai net už kaklo buvo sugriebęs. Mes tada ir išėjome.“

Liudytojas taip pat prisipažino žinojęs, kad A. Sabaliauskas ne kartą buvo Aureliją užrakinęs savo namuose. „Man apie tai Aurelija pati žinutėse rašė – esą išvažiuodamas Algirdukas ją užrakindavo, nes nenorėdavo, kad ji gastroliuotų ir neišvažiuotų pas kitus bachūrus“, – prisipažino jis.

Po 19-ojo gimtadienio netikėtai dingusios Aurelijos niekas nepasigedo – buvo įprasta, kad mergina dažnai girtauja Ukmergėje su kitais vyrais. Bet miške suradus jos kūną viskas pasikeitė – vyro kaimynai prisiminė, kaip šis buvo prasitaręs, jog bendrauja su Aurelijos seserimi, tačiau ši esą jam nieko apie Aureliją taip ir negalėjo pasakyti.

Kadangi A. Sabaliauskas buvo paskutinis, kuris Aureliją matė gyvą, patyrusių kriminalistų akys iš karto nukrypo būtent į jį. Per apklausą jis neprisipažino, kad nužudė savo draugę, bet apžiūrėjus jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną buvo surasta vaizdo įrašų, kuriuose jis intymiai bendrauja su nužudytąja. O atlikus kratą jo motinos, pas kurią jis lankėsi nepraėjus nė savaitei, namuose, pareigūnai surado peilį, kuriuo, įtariama, mergina ir galėjo būti nužudyta. Peilis buvo paslėptas sofoje.

Kiek laiko areštinėje praleidęs A. Sabaliauskas nutarė parašyti nuoširdų prisipažinimą, tačiau vėliau savo žodžių išsižadėjo – aiškino, kad esą tai pareigūnai parašė, kaip buvo nužudyta jo draugė.

Tokios pozicijos vyras laikėsi ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme. Jis sakė, kad po gimtadienio Aurelija paprašė ją nuvežti į Ukmergę, kur turi draugų.

„Gal norėjo nuvažiuoti pas juos dar išgerti“, – A. Sabaliauskas tikino, kad nesutiko merginos nuvežti, todėl ši namuose pradėjo daužyti jo daiktus į grindis. Vėliau jis persigalvojo ir Aureliją nutarė nuvežti į Ukmergę.

„Pusiaukelėje važiuojant link Ukmergės yra Antakalnio kaimas, pamačiau, kad stotelėje sėdi kažkoks vyras, o Aurelija tada pradėjo ieškoti telefono, o aš jai pasakiau neieškoti, nes jos telefoną paslėpiau namuose, jog nesudaužytų, – sakė A. Sabaliauskas. – Netoli Ukmergės aš paklausiau, kada reikės ją pasiimti, o ji man pasakė jos neieškoti, nes jei ieškosiu, jos draugai man „palygins“ galvą, – anksčiau jos draugai mane buvo sumušę. Tada aš jai pasakiau, kad tegul jos draugai ja ir rūpinasi. Aš įsižeidžiau, todėl prie tilto, jau beveik prie Ukmergės, apsukau automobilį ir vežiau ją atgal namo. Pasakiau jai, kad tegul namie išsiblaivo iki rytojaus, o tada ryte tegul galvoja, ar ją vežti, ar ne į Ukmergę. Veždamas ją namo, Antakalnyje pamačiau, kad tas pats vyras, kuris važiuojant į Ukmergę sėdėjo stotelėje, eina į gyvenvietę.

Pamatęs mano mašiną, vyras stabdė, aš sustoti nenorėjau, bet Aurelija pasakė sustoti ir paimti vyrą. Jis įlipo pro galines duris ir įlipdamas truktelėjo Aurelijai už plaukų. Jis pasakė, kad važiuojant bus netoli posūkis į Šešuolius ir paklausė, ar galiu jį ten nuvežti, sakė, kad sumokės už kelionę. Sutikau nuvežti jį į Šešuolius. Važiuojant per mišką, Aurelija paprašė sustoti, nes norėjo į tualetą. Kai sustojau, Aurelija išlipo, paskui – ir tas vyras. Aurelija su tuo vyru pradėjo kažką aiškintis, rėkauti. Iš vyro žodžių supratau, kad šnekėjo apie kažkokią skolą. Išlipau iš mašinos ir to vyro rankose pamačiau blizgančią geležtę. Supratau, kad jis turi peilį.

Priėjęs arčiau norėjau jį atimti, bet jis man spyrė jam į koją ir trenkė per galvą. Vyras stovėjo su peiliu prie Aurelijos, ji bandė atimti peilį – stvėrė tą vyrą už rankos ir gal su peiliu pati persipjovė ranką. Aurelija pradėjo šaukti, aš išsigandau ir sėdau į mašiną ieškoti savo telefono, nes norėjau skambinti 112 – policijai, tačiau telefono neradau. Tada pro mašinos langą pamačiau, kad vyras laiko peilį Aurelijai prie kaklo, ji suklupo ir pradėjo šauktis pagalbos. Išlipau iš mašinos ir bandžiau ją pakelti, o tuo metu tas vyras valė lapais peilį arba rankas. Ir man nurodė prinešti medžių lapų. Bijojau, todėl prinešiau lapų.“

A. Sabaliauskas teigė, kad paskui nepažįstamą vyrą nuvežė į Antakalnio kaimą ir paleido.

„Jis man automobilyje pagrasino, kad jei pranešiu policijai, tuomet jis susidoros su manimi ir mano šeima“, – A. Sabaliauskas sakė, kad buvo labai išsigandęs, todėl apie įvykį miške policijai nepranešė.

Jis tikino manęs, kad Aurelija išsikapstys ir pareis namo, todėl esą jos artimiesiems ir melavo, jog šią nuvežė į Ukmergę ir paliko.

Tačiau A. Sabaliausko versija, kad Aureliją nužudė nepažįstamas vyras, neįtikino nei ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, nei baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo.

Pasak teisėjų, po nužudymo A. Sabaliauskas paslėpė peilį savo motinos namuose, nes esą tai buvo geras peilis, kurį galvojo panaudoti ūkyje pas mamą.

„Paties kaltinamojo teigimu, jam tą vakarą vežant į Ukmergę Aureliją, ji neva pasakė, kad jos draugai jį sumuš, dėl ko jis įsižeidė ir nusprendė grįžti atgal į namus, kad ji išsiblaivytų, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, į namus jos nenuvežė, o nuvažiavo į Šešuolių miško kvartalą, kuriame ir nužudė bei paliko jos kūną, uždengdamas lapais“, – teismo teigimu, jokio trečio asmens nei jiems išvažiuojant iš kiemo, kuomet Aurelija buvo stipriai apgirtusi ir nepaėjo savo kojomis bei buvo nunešta į automobilį, nei vėliau su kartu nebuvo.

Įvertinęs byloje ištirtus įrodymus teismas padarė išvadą, jog A. Sabaliauskas dėl to, kad Aurelija jį įžeidė, ją nužudė ir paliko miške, lapais apklojęs jos kūną.

Šioje byloje A. Sabaliauskas buvo kaltinamas ir dėl savo draugės seksualinio prievartavimo – jam priklausančiame mobiliojo ryšio telefone buvo rasti trys vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, kaip šis Aureliją verčia jį seksualiai patenkinti.

Vaizdo įrašus ištyręs teismas konstatavo, kad prokruorų pateikti įrašai nėra pakankami išvadai, jog Aurelija buvo seksualiai prievartaujama, taip pat nėra pakankamai įrodymų, jog dėl pavartoto prieš ją fizinio smurto ji jautė fizinį skausmą ir buvo bejėgiškoje būklėje, ir dėl to negalėjo pasipriešinti ją nužudant.

Pasak teismo, vaizdo įrašai padaryti gerokai anksčiau nei Aurelija buvo vežama į Ukmergę, be to, iš kai kurių įrašų aišku, kad ji pati sutiko tenkinti lytinę aistrą. Be to, ekspertai nustatė, kad ant Aurelijos rankų aptikti sužalojimai rodo, jog ji priešinosi, taigi nėra pagrindo išvadai, jog ji buvo bejėgiškos būklės.

„Kaltinamojo A. Sabaliausko elgesys, nukentėjusiajai sukeltų kūno sužalojimų kiekis, jų pobūdis ir lokalizacija patvirtina jį veikus tiesiogine tyčia“, – teismo teigimu, A. Sabaliauskas suprato, kad naudodamas smurtą prieš savo draugę ir ją badydamas peiliu į gyvybiškai pavojingas kūno vietas (kaklą), ne tik jai sukels įvairaus mąsto sužalojimus, bet ir atims jai gyvybę ir to siekė.

Teisme buvo apklausta ir A. Sabaliausko motina, kuri yra įsitikinusi, kad jos sūnus nenužudė Aurelijos. Ji sakė, kad nematė, kaip sūnus padėjo peilį, tačiau tikino, jog sofoje buvo laikoma ir daugiau peilių, kuriais anksčiau buvo skerdžiami galvijai.

„Jis yra kaltas tik dėl to, kad susidėjo su jaunesne, savo dukros amžiaus, mergiote, – sakė V. Sabaliauskienė. – Bet jie kartu negyveno – kai sūnus gaudavo pinigų, ji iš karto prisistatydavo, o kai šie baigdavosi, išvažiuodavo. Kartą aš jos net klausiau, ar ketina gyventi su mano sūnumi. O ji net nesuglumo – iš karto pasakė, kad negyvens, savo ateitį sieja su savo vaiko tėvu.“

„Aš duodu galvą nukirsti, kad jis to nepadarė, – sakė V. Sabaliauskienė. – Ne, jis to nepadarytų, tikrai to nepadarytų. Ne kartą jam sakiau, kad tavo dukra vyresnė už Aureliją, kur kiši galvą, bet jis – aš ją myliu. Tą patį jam sakė ir sūnus, bet jis vėl savo – aš ją myliu, noriu su ja nugyventi gyvenimą. Tai man atrodo, kad jeigu žmogus mylėtų, ar jis žudytų?“