Naktį liko miškuose
Incidentas su keturiais migrantais iš Kubos Lietuvos pasienyje užfiksuotas savaitgalį. Keturi kubiečiai bėgo nuo Kubos komunistinio režimo ir per Baltarusijos miškus atkako iki Lietuvos sienos. Tačiau čia jie susidūrė su Lietuvos pasieniečiais, kurie esą labai uoliai vykdė apgręžimo politiką ir esą bandė juos jėga išstumti atgal į Baltarusiją.
Šie keturi asmenys turėjo Europos žmogaus teisių teismo sprendimą dėl laikinos apsaugos, tačiau esą į pateiktus dokumentus net nebuvo reaguojama. „Viskas baigėsi detektyvine istorija, naktį vyko bėgiojimai, žaidynės ir gaudynės, kubiečiai liko miškuose Baltarusijoje, niekas toliau nežino jų likimo“, – Delfi TV laidoje, kuri buvo filmuojama Šiauliuose, pasakojo jos vedėjas Vytautas Bruveris.
Situacija esą pasikeitė, kai į šią istoriją įsiliejo ir savanoriai. Valstybės sienos apsaugos tarnyba ketvirtadienį patvirtino, kad trečiadienį Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje sulaikytiems 4 asmenims yra taikomos Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) laikinosios apsaugos priemonės. Juos apžiūrėję medikai jokio pavojaus sveikatai nenustatė. Šiuo metu asmenys yra viename iš VSAT padalinių.
Taip pat laukiama COVID-19 testų rezultatų, o vėliau bus sprendžiamas klausimas dėl užsieniečių laikino apgyvendinimo vietos. Užsieniečiai pateikė prieglobsčio prašymus.
Pasieniečiai neviešina šių keturių asmenų duomenų, tačiau galima numatyti, jog kalbama būtent apie tuos keturis kubiečius.
Faktas, jog žmonės pasienyje miršta
„Migrantų krizė buvo ir prieš karą Ukrainoje, tik gal dabar labiau pajaučiame tuos skirtumus. Matome, kad lietuviai labai solidarizuojasi su ukrainiečiais, bet tie migrantai, kurie iš Baltarusijos bando patekti į Lietuvą, taip pat bėga nuo grėsmės. Sakoma, kad nelegalūs migrantai, bet tai yra nereguliariai kirtę sieną žmonės, kas pagal tarptautinę teisę nėra nusikaltimas. Tik Lietuvos politika yra priešiška tiems žmonėms, mes nuolat girdime, kad jie yra A. Lukašenkos ginklai, kad vykdoma hibdridinė ataka.
Tačiau toje situacijoje yra žmonės su savo istorijomis, ne visos jos yra vienodos, nereikia sakyti, kad tarp tų 4000 pabėgėlių, kurie yra Lietuvoje, visi yra vienodi, kad visi yra ekonominiai, ieškantys geresnio gyvenimo, todėl nė vienam nereikia prieglobsčio. Žinutės ir eina tokios, kad netikri pabėgėliai, į jų situaciją nėra įsigilinama ir tie žmonės atsiduria gyvybei pavojingose situacijoje“, – aiškino organizacijos „Sienos grupė“ savanorė Ugnė Raščiūtė, kuri dalyvavo ir kubiečių istorijoje.
Ji pabrėžė, kad tie vyrai i Kubos buvo atsidūrę nežinioje, nes Lietuva jų neįsileidžia, o Baltarusija taip pat stumia lauk. Kas sukelia tokį Lietuvos pasieniečių elgesį?
„Tai apgręžimo politika. VSAT yra tik vykdytojai, yra nurodymai ir įsakymai. Ir Lietuva pamiršta apie žmones, mato tik tai, kad reikia apsiginti, neįleisti tų žmonių, Manau, kad yra labai daug baimės, stereotipų, nežinojimo apie žmones, nekompetencijos.
Girdime tokį argumentą, kad jei vieną įsileisime, tai ateis tūkstančiai. Bet mes matome, kad ukrainiečių įsileidome jau daugiau nei 40 tūkst. Į Lietuvą bandantys patekti ne ukrainiečiai taip pat bėga nuo grėsmės, nuo mirties. Dėl tos vykdomos apgręžimo politikos žmonės pasienyje miršta, tai yra faktai. Vadinasi, jie yra gyvybei pavojingose situacijoje, yra vaikai naktį apgręžiami miškuose“, – dėstė U. Raščiūtė.
Vyksta karas ir ne karas
VU Istorijos fakulteto tyrėjas Simonas Strelcovas teigė, jog abi situacijos – tiek pabėgėliai iš Ukrainos, tiek migrantai iš Baltarusijos yra panašios, tačiau Lietuvoje jos išskiriamos dėl kelių priežasčių.
„Tai, ką matau nuo pernai rugpjūčio ir dabartinę situaciją, tai manau, kad mes praleidžiame vieną emocinį, psichologinį momentą. Prancūzai sako: „Ieškokite moters“, perfrazuojant reikėtų sakyti – „Ieškokite Rusijos“. Per paskutinius 400 metų Lietuvoje nebuvo nė vienos kartos, kuri neturėtų kažkokių neigiamų emocijų ar asociacijų dėl Rusijos veiksmų.
Tai pagalba Ukrainos pabėgėliams emociškai žmonių suprantama, kaip nukentėjusiems nuo Rusijos. Čia toks „savas-svetimas“ fenomenas. Šitą fenomeną visiškai suprantu, bet manyčiau, kad empatija turėtų būti visiems vienoda, nes mes kalbame apie žmones. Ir man atrodo, jog kai žmones įvardijame pabėgėliais, prarandame žmogiškumą. Jausmine prasme tai vis tiek yra žmonės, ieškantys sprendimo sau, savo šeimoms“, – kalbėjo S. Strelcovas.
Jam iš dalies antrino Socialinės apsaugos ir darbo viceministras, Šiaulių savivaldybės tarybos narys Martynas Šiurkus, tačiau jis pabrėžė, kad situacijos yra labai skirtingos.
„Vyksta karas ir ne karas. Jei kalbame, kiek lietuviai tolerantiški kitataučiams, tai Ukrainos atveju mes esame artimi tam, nes mes žinome, kokia yra ta Rusija. Nesvarbu, ar lenkai bėgtų nuo Rusijos, ar kita tauta, mes juos priimtume ir gelbėtume. Priminsiu, kad iš Afganistano bėgantys žmonės taip pat buvo Lietuvoje priimami.
Tie pabėgėliai, kurie buvo vasarą, ir dar dabar jų yra, tai yra A. Lukašenkos ir Rusijos įrankis, gal patestuoti sienas, gal patikrinti, kaip veikia tarnybos. Su ta situacija apie kubiečius nesu susipažinęs, bet įsivaizduokite ir pasienio darbuotojus. Mes dabar de facto turime sieną su Rusija, o ne su Baltarusija, tai visos tos įtampos yra daug stipresnės ir rimtesnės, naktį dar sunkiau įvertinti situacija, tad klysti yra žmogiška. Tik klaidas reikia ištaisyti“, – pabrėžė M. Šiurkus.
Už visų stovi Rusija
Šiaulių savivaldybės tarybos nario Maliko Agamalijevo nuomone, požiūris į migrantus iš Baltarusijos yra kitoks nei į nuo karo bėgančius ukrainiečius dėl vis dar gajų stereotipų. „Tie migrantai dažniausiai būna iš artimųjų rytų, musulmoniškų kraštų. O mes turime gajų principą, kad jei musulmonas, tai teroristas. Bet pamirštame vieną dalyką, kad tarp atvykėlių turėjome ne tik musulmonų, bet ir jazidų grupę, kuri tikrai bėgo nuo persekiojimo, nuo jų mažumos žudymo ir apie tai niekas daug nekalbėjo, kol neįsikišo iš Europos pareigūnė“, – priminė M. Agamalijevas.
Anot Seimo nario Domo Griškevičiaus, skirtingą lietuvių požiūrį į pabėgėlius lemia ir Lietuvos politika. „Juk iš pradžių mes migrantus įsileidome, tik po to atsirado atgrasymo politika po vienos iš Europos komisarių apsilankymo. Šiaip už abiejų istorijų stovi Rusija. Tik vienoje istorijoje ukrainiečiai yra aukos, o kitoje yra žmonės, kurie traktuojami kaip įrankis mums pakenkti. Žinoma, į ukrainiečius palankiau žiūrima ir dėl to, kad daugelis jų pabrėžia, kad čia yra laikinai, jog kai tik galės, grįš namo, jie nenori būti išlaikytiniai. Bet kiti pabėgėliai be teismo sprendimo yra jau beveik metus laikomi uždaryti. Tai akivaizdu, kad šitas problemas reikia spręsti“, – teigė D. Griškevičius.
„Vienas žmogus iš tos migrantų stovyklos yra parašęs, kad galvojau, jog atvykau į ES šalį, o atvykau į postsovietinę. Mes sakome, kad esame ES, demokratija, gerbianti žmogaus teises, bet iš esmės tiesiog reikia būti kritiškiems ir jautriems. Juk faktas, kad tie žmonės yra gyvybei pavojingose situacijose, kad baltarusiai smurtauja, kad Baltarusija nėra saugi šalis grįžti.
Negalime sakyti, kad grįžkite į Baltarusiją, nes atvykote kaip turistai. Sirams, kuriems yra suteiktas prieglobstis, organizacijos neranda išnuomoti butų, o ukrainiečius visi priima. Tai ar reikia lygintis, kieno kančia yra didesnė, gal galime pasirūpinti ir kaimynu iš antro aukšto, ir kaimynu iš penkto aukšto, o nesakyti, kad tu esi arčiau, todėl man labiau rūpi“, – kalbėjo U. Raščiūtė.
S. Strelcovas atkreipė dėmesį, jog visuomenei trūksta žmogiškų istorijų apie tuos nelegalius migrantus. „Jei žmogiškų istorijų būtų viešumoje ištransliuotų, visuomenė galėtų su jais susipažinti, nes mes gyvename stereotipuose. Tai nemaža dalis visuomenės ir pakeistų nuomonę, o dalis net neturi išankstinio nusistatymo“, – išeitį pasiūlė S. Strelcovas.
