„Kai kurių sąjungininkų politikų galvose – šiaudai“, „Konfrontacijos su Putinu neišvengsime ir bent jau „norinčiųjų koaliciją“ reikės burti“, „Neapsimetinėkime, su Rusija jau kariaujame“ – tokių ir panašių, netgi dar jausmingesnių, aštresnių reakcijų Lietuvoje, kitose NATO šalyse netrūksta nuo pat vasario pabaigos. Karas Ukrainoje - atvira Rusijos agresija prieš kaimyninę šalį, regis, nepalieka abejingų ukrainiečiams draugiškose valstybėse. Bet emocijos kaista ir toliau.

Neryžtingumu, lėtumu, tariamu bailumu ar netgi atvirai – išdavystėmis kaltinamos kai kurios, ypač didžiosios Vakarų šalys raginamos „atsimerkti“, pamatyti tai, ką pabrėžia Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuris jau nesyk įspėjo, jog „Ukraina tėra tik pradžia“.

Todėl dabar jau ne laikas bijoti rizikuoti, reikia elgtis ryžtingai, nes esą „niekas agresoriaus dar nesustabdė nerizikuodamas“.

Ir, atrodytų, tokie pastebėjimai, raginimai bei spyriai į Vakarų minkštąsias vietas yra tiek morališkai, tiek paties Kremliaus veiksmais pagrįsti teiginiai: juk Rusijos nesustabdė prieš karą ne vieną sykįskirtingų valstybių aidėję žodiniai perspėjimai, ko ji sulauktų pradėjusi karą prieš Ukrainą, nepaveikė ir įvestos sankcijos. Nieko verti buvo ir Rusijos pažadai nepradėti invazijos.

O net ir patyrusi milžiniškų nuostolių fronte – tiek dėl ukrainiečių ryžto, valios, sumanumo, tiek dėl Vakarų šalių tiektų prieštankinių, priešlėktuvinių, kitų ginklų, amunicijos, Rusija, regis, nė neketina sustoti. Tiesiog užsispyrėliškai kartojama, kad „speciali karinė operacija“ esą vyksta pagal planą, o V. Putinas toliau dėsto beprotiškas fantazijas „apie Ukrainos gelbėjimą nuo nacių“ ir tikina, kad tikslai bus pasiekti.

Numušto Rusijos orlaivio liekanos
Foto: Twitter nuotr.

Tad jei Kremlius neketina trauktis, toliau žudo Ukrainos gyventojus ir telkia pajėgas naujam puolimui Donbase, net jei jis, tikėtina, gali užtrukti labai ilgai, netgi jei pats V. Putinas esą serga nepagydoma liga ir vien dėlto linkęs toliau rizikuoti iki pat galo – esą, „kam toks pasaulis, jei jame nebus Rusijos“, tai Vakarams dabar yra pats laikas viską užbaigti: perduoti pačią pažangiausią ginkluotę, kokią turi patys, Ukrainai – viską: tankus, artileriją, naikintuvus – kuo daugiau, kuo skubiau.

O dar geriau – skelbti neskraidymo zoną virš Ukrainos – jei jau rusai nesugeba įveikti ukrainiečių, tai NATO karinės galios tikrai išsigąs, spruks pabrukę uodegas, prašys paliaubų, taikos, nesiryš stoti į kovą su galingiausiu kariniu Aljansu. Ir jau tikrai Kremliuje niekas nenuspaus branduolinio mygtuko. Na o pats V. Putinas – sutrikęs ir pripažinęs pralaimėjimą užvers bunkerio, kuriame pastaraisiais mėnesiais tūno, duris ir baigs dienas kaip Adolfas Hitleris.

Toks optimistinis įvykių scenarijus, regis, ne vienam įvykių vertintojui susuko galvą – viskas taip paprasta ir aišku. Tad ko gi laukia Vakarai, ko bijo, kodėl delsia?

(Ne)pagrįsti Ukrainos priekaištai

Savų priežasčių raginti, piktai reaguoti į tikrą ir tariamą Vakarų delsimą padėti Ukraina, žinoma, turi: Vokietija ilgą laiką atsisakė tiekti ginkluotę ukrainiečiams ir netgi blokavo anksčiau vokiečiams priklausiusių, tačiau pastaruoju metu Estijos turėtų haubicų D-30 perdavimą Ukrainai.

Kyjivas netgi simboliškai pademonstravo Berlynui, kad dabar iš vokiečių ne šiaip tikisi daugiau, bet ir prisimena, kas Vokietijoje yra Rusijos draugai: Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris, kuris planavo vykti į Kyjivą, sulaukė žinios, kad jo vizitas „nepageidaujamas“.

Frankas Walteris Steinmeieris, Vladimiras Putinas

Vienas labiausiai prorusiškų Vokietijos politikų, buvęs užsienio reikalų ministras jau prasidėjus Rusijos invazijai galiausiai sugebėjo išspausti, kad „grįžti prie normalių santykių su Rusija nebus įmanoma, kol valdžioje yra V. Putinas“.

Tiesa, Ukraina pati buvo supykdžiusi Vakarų partneres, kai dar prieš karą menkino galimos Rusijos invazijos grėsmę – esą Kremlius karą pradėjo dar 2014, tad kas gi čia naujo.

Invazijos tikimybę, beje, neigė ir pati Rusija, kurios ambasadorius JTO Anatolijus Antonovas dar vasario 20-ąją tikino, kad Rusija „neketina atimti užsienio šalių teritorijų“ ir patvirtino, kad Donbasas yra Ukrainos dalis, nors JAV dar gerokai prieš karą atvirai dalijosi jautria žvalgybine informacija apie rengiamą Rusijos agresiją.

Vis dėlto Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius galiausiai pripažino, jog sprendimas neviešinti to, ką jau prieš mėnesį iki invazijos žinojo ukrainiečiai buvo priimtas siekiant išvengti „visiško chaoso“.

Atlaikę pirmąją, antrąją ir dar vieną Rusijos puolimo bangas, atmušę rusus nuo Kyjivo ukrainiečiai vėl ėmė garsiau prašyti: užverkite dangų, įveskite neskraidymo zoną ir duokite daugiau ginklų, nes jų sulaukiame nepakankamai, tokių skerdynių, kaip Bučoje ar Borodiankoje gali būti ir daugiau.

Paradoksalu, jog ginkluotės tiekimas – ypač prieštankinių „Javelin“ ir priešlėktuvinių „Stinger“ vyko kryptingai, gausiai ir to rezultatai – šimtai sunaikintos rusų karinės technikos. Pavyzdžiui, Lietuvos dovanotais „Stingeriais“ ukrainiečiai, kaip tikino Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, „sunaikino 8 taikinius“.

Iš viso vien JAV Ukrainai perdavė apie 7 tūkst. „Javelin“ prieštankinių sistemų – tai yra trečdalis viso JAV arsenalo, kurį pakeisti užtruktų apie metus (maždaug tokios yra „Javelin“ gamybos galimybės). „Stingerių“ perduota apie 2 tūkst. – tai ketvirtadalis JAV turimo arsenalo, o jis ir nėra pakeičiamas – „Stinger“ gamybos linijas reikėtų atnaujinti, nors JAV jau svarsto pakeisti šias raketas naujos kartos nešiojamomis priešlėktuvinės gynybos priemonėmis.

Vis dėlto reikšmingas turimų pažangių ginkluotės atsargų ištuštinimas be atlygio perduodant jas Ukrainai – nuo atgabenimo iš sandėlių į logistikos bazę Žešuve, Lenkijoje iki anksčiau vykdytų mokymų ir rizikavimas apkrauti gamybinius pajėgumus artimiausiai metais vargu ar gali būti įvertintas kaip „nepakankamas“.

Tai greičiau jau yra neretai pamirštama intensyvaus ir didelio konflikto pasekmė, kai ginkluotė, amunicija ir kitos priemonės kare eikvojamos įspūdingais tempais – dalis tų priemonių gali nepasiekti fronto linijų dėl logistinių iššūkių, dalis sunaikinama sandėliuose ar užgrobiama mūšio lauke, dalis panaudojama atliekant po kelis šūvius į vieną taikinį.

Tiesa, Vakarų šalių lyderiai gali prisiminti ir tą dieną, kai ES diplomatijos vadovas Josepas Borrelis neatsargiai leptelėjo, kad kai kurios Bendrijos narės yra pasirengusios Ukrainai tiekti naikintuvus. O tai jau ne šiaip pėstininkų naudojama ginkluotė – tai yra visa sistema.

Tada iš karto kilo nemenkas triukšmas. Žvilgsniai kaip mat nukrypo į Bulgariją, Slovakiją ir Lenkiją, kurios turi naikintuvus Mig-29 – iš viso kelias dešimtis panašios modifikacijos orlaivių, kokius pilotuoja ir ukrainiečių pilotai.

Tačiau minėtų šalių vyriausybės sutartinai paneigė J. Borrelio paskleistus teiginius, netgi Lenkija viešai neigė, jog ketina Ukrainai perduoti naikintuvus ar leisti naudotis savo oro erdve, iš kur šie lėktuvai galėtų kilti. Ir nors Lenkija vėliau pristatė gudrų planą, kaip naikintuvai galėtų būti perduoti, iki šiol tai nėra padaryta.

Be to, Vokietijoje jau atvirai kalbama, kad nepaisant pažadų aktyviai remti Ukrainą, šalies socialdemokratų partiją su kancleriu Olafu Scholzu priešakyje nuolat vilkina ar toliau blokuoja įvairias ginkluotės ir technikos siuntas ukrainiečiams, kai koalicijos partneriai – Žalieji su Užsienio reikalų ministre Annalena Baerbock ragina „neieškoti pasiteisinimų ir greičiau tiekti sunkiąją ginkluotę ukrainiečiams“.

Pavyzdžiui, Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris dar karo pradžioje pasisakė prieš sunkiosios ginkluotės perdavimą ukrainiečiams, nes, pasak Vokietijos žiniasklaidos, manė, jog Ukraina kris per keliasdešimt valandų ir teks kalbėtis su Kremliaus paskirtomis marionetėmis.

Todėl kai Ukraina išreiškė pageidavimą įsigyti pėstininkų kovos mašinų „Marder“ tiesiogiai iš Vokietijos bendrovės „Rheinmetall“, kurių nurašytų yra apie 100, prasidėjo pasiteisinimų koncertas iš Vokietijos gynybos ministerijos.

Problemos su vakarietiška ginkluote

Tiek vokiškų šarvuočių, tiek lenkiškų naikintuvų istorija turi kitą – kuo skubesnio Vakarų šalių ginkluotės perdavimo rėmėjų dažniausiai ignoruojamą arba tiesiog nesuprantamą pusę. Atrodytų, abejonės, jog ukrainiečiai negalės naudotis visa ukrainietiška ginkluote skamba lyg įžeidimas – juk ne ietimis ir akmenimis jie kariauja.

Būtent „Marder“ perdavimas arba pardavimas yra komplikuoto proceso pavyzdys. „Rheinmetall“ kovo pabaigoje kreipėsi į gynybos ministrę Christine Lambrecht dėl 4 mln. šarvuočiams reikalingų šaudmenų perpirkimo ir tiekimo Ukrainai, o taip pat siūlė, kad Vokietijos karinės pajėgos nedelsiant Ukrainai perduotų savo turimus „Marder“, o vėliau bendrovė kariuomenei tiektų naujus šarvuočius. Tačiau antram pasiūlymui paprieštaravo Vokietijos gynybos ministerija, o į pirmąjį neatsakė.

„Marder“ yra senos vokiečių PKM, kurias vokiečių kariai nuo 2016-ųjų su Vokietijos vadovaujamų NATO priešakinių pajėgų batalionų rotacijomis atsigabena į Lietuvą. Neoficialiai tokios PKM buvo netgi siūlytos Lietuvai. Tačiau jų resursas netgi po nepigaus modernizavimo nėra ilgas, o silpnas šarvas ir 20 mm pabūklas nebeatitinka šiuolaikinio karo poreikių. Kita vertus, Vokietija juos naudoja, mat kol kas neturi pajėgumų greitai pakeisti PKM „Boxer“ ir PKM „Puma“.

Ne Bundesvero, o gamintojo, t.y. „Rheinmetall“ sandėliuose esantys šarvuočiai nėra pačios geriausios būklės – „prikelti“ naujam gyvenimui užtruktų. Be to, tektų spręsti amunicijos tiekimo klausimą – 20 mm pabūklo šaudmenų ukrainiečiai nenaudoja, tad tai apsunkintų logistines operacijas.

Marder
Foto: Scanpix

Savos šarvuotosios jėgos nuostolių patyrę Ukrainos kariai, žinoma, būtų laimingi kautis su bet kuo, kas tik turi šarvą ir ginkluotės sistemas, tačiau „Marder“ jiems yra nepažįstamos, vakarietiškos ginkluotės pavyzdys – vien baziniai ukrainiečių mokymai, vokiečių skaičiavimas, truktų 4 mėnesius. O didžioji dalis „Marderių“ Ukrainos ginkluotąsias pajėgas galėtų pasiekti tik kitų metų pradžioje. Ukraina neturi tiek laiko.

Kiek geresnė situacija su Bundesvero atsargoje esančiai tankais „Leopard“. Jie esą galėtų būti parengti per 6 savaites.

Tiesa, tai nėra nauji „Leopard -2A6“ ir netgi ne „Leopard-2“, o senutėliai „Leopard 1A5“, kurie turi silpną šarvą, 105 mm pabūklą (vėlgi – ta pati amunicijos problema) ir įgulų bei mechanikų paruošimas taip pat užtruktų mėnesius, nors „Rheinmetal“ generalinis direktorius Arminas Pappergeris gyrėsi, kad ukrainiečius esą galima apmokyti kariauti su „Leopard 1“ per kelias dienas.

Leopard 1A5
Foto: Wikipedia Commons

Tad ką jau kalbėti ne apie Šaltojo karo reliktus, o dar pažangesnę ginkluotę bei techniką – nuo naujausių „Leopard-2“, „Abrams“ tankų iki naikintuvų F-16, kurių pageidavimą jau keliuose interviu išreiškė ukrainiečių pilotai. Nepažįstama vakarietiška technika net patyrusiems ir mūšiuose pasižymėjusiems ukrainiečių pilotams gali tapti mirtinais spąstais.

Ir tai – jeigu tokius naikintuvus pavyktų panaudoti ore: didelę dalį finansinių ir laiko kaštų sudaro naikintuvų priežiūra, t.y. aptarnavimas sausumoje – bazėse, remonto dirbtuvėse, kurias Ukrainoje nuolat bombarduoja rusų aviacija ir sparnuotosios raketos, o patys ukrainiečiai neturi nei įgūdžių, nei patirties aptarnauti modernius vakarietiškus orlaivius, nei turi atsarginių dalių, kurių tiekimas – atskira istorija.

Tad kai Vakarų šalys siūlo perduoti ar parduoti „sunkiąją ginkluotę“ ginkluotę Ukrainai, esminė problema yra ne ryžto stoką, o objektyvūs veiksniai.

Pavyzdžiui, kita Vokietijos bendrovė „Krauss-Maffei Wegmann“ pasiūlė Kyjivui įsigyti 100 savaeigių haubicų PzH2000. Tokių pilną batalioną turi ir Lietuvos kariuomenė. Nuo 2016-ųjų, kai buvo įsigytos šios haubicos, pilnas jomis perginkluoto bataliono operacinis pajėgumas pasiektas tik šiemet. Ukrainos atveju komplikacijų taip pat galima tikėtis, juk tai nėra NATO šalis.

Tad net ir Vokietijai sutikus, haubicos esą galėtų būti tiekiamos po 30 mėnesių nuo kontrakto pasirašymo dienos, tai yra ne anksčiau nei antrą 2024 m. pusmetį. O visos ginkluotės perdavimas būtų baigtas ne anksčiau kaip 2027 m.

PzH2000 schema
Foto: KAM

Vėlgi – net mūšiuose daugiau realios kovinės patirties už vokiečius turintys ukrainiečių artileristai turėtų mokytis naudotis jiems visiškai nepažįstama sistema, kuri yra gerokai modernesnė už jų turimas.

Užtrunka vien baziniai artileristų mokymai valdyti pačias haubicas, o kur dar mechanikų mokymai, atsarginių dalių, skirtingo kalibro šaudmenų (Ukraina naudoja 152 mm, NATO šalys – 155 mm artilerijos šaudmenis) tiekimo klausimai, sąveika su kitais ukrainiečių daliniais – tokie terminai įvardyti neatsitiktinai.

Tad kol kas Ukraina gali kliautis tik jiems pažįstamos technikos pagalba – iš Čekijos balandžio pradžioje atkeliavo nemodernizuotų tankų T-72 ir šarvuočių BMP-1 siunta, pastarosiomis dienomis skelbta apie Lenkijos dovanotus modernizuotus tankus Т-72М1R su termovizoriais – per šimtą tokių perduoti ukrainiečiams.

Be to, Ukrainai Slovakija perdavė priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300. Tačiau dėl vakarietiškos ginkluotės perdavimo, kuri būtų skirta ne tik pėstininkams, kol kas dar, galima sakyti „tebevyksta diskusijos“.

Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė Ukrainai pažadėjo daugiau „aukštos kokybės karinės įrangos“, įskaitant priešlėktuvines raketas „Starstreak“ ir 800 prieštankinių raketų, o taip pat ir „priešlaivinių raketų“.

Ir nors viešojoje erdvėje netgi rimtais laikomi stebėtojai ėmė dalintis jokiais oficialiais šaltiniais nepatvirtinta informacija, kad Jungtinė Karalystė esą perdavė priešlaivines sistemas „Harpoon“, galinčias naikintu rusų karo laivus 200 km atstumu, pamiršta, kad ukrainiečiai neturi galimybių naudoti „Harpoon“ – šių raketų integracija ukrainiečių laivuose ar orlaiviuose užtruktų, o iš sausumos paleidžiamų „Harpoon“ Jungtinė Karalystė tiesiog neturi.

Ką reiškia Vakarų karinis įsikišimas?

Galiausiai, visos šios detalės ar, galbūt, politikams „nereikšmingos techninės smulkmenos“ gali pasirodyti išties menkesnėmis, palyginus su tuo spaudimu, kuris taikomas Vakarų šalims „kuo skubiau imtis ryžtingų veiksmų“, t.y. reaguoti į Bučos skerdynes, Mariupolio apsiaustį ir galimą cheminio ginklo panaudojimą šiame Ukrainos uostamiestyje.

Foto: Zuma Press / Scanpix

JAV jau paskelbė turinti įtikinamų žinių, kad Rusija gali panaudoti cheminį ginklą Ukrainoje. JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas sakė „neturįs galimybės patvirtinti“ pastaruoju metu paskelbtų pranešimų, esą Maskva panaudojo cheminius ginklus strategiškai svarbiame Azovo jūros uostamiestyje, tačiau tai esą išlieka galimybe.

Pirmadienį Mariupolį ginantis Ukrainos pajėgų pulkas „Azov“ pranešė, kad Rusijos bepilotė skraidyklė numetė „nuodingosios medžiagos“ ant karių ir civilių šiame mieste. Pajėgos tvirtino, kad žmonėms sutriko kvėpavimas ir pasireiškė neurologinių sutrikimų.

Toks įtariamas cheminio ginklo panaudojimas, o ir faktas, kad JAV prezidentas Joe Bidenas pagaliau pirmą kartą pavadino Rusijos veiksmus „genocidu“, regis, gali tapti lemiamu posūkiu, lemsiančiu Vakarų įsikišimą į karą.

Pavyzdžiui, atsargos pulkininko Vaidoto Malinonio teigimu, jei pasitvirtintų informacija apie cheminio ginklo panaudojimą Mariupolyje, tai jau būtų žalia šviesa NATO taikos misijos karių įvedimui – ką prieš kurį laiką siūlė daryti Lenkija.

Vis dėlto visi argumentai už panašias misijas, pilnas ar net dalines NATO neskraidymo zonas Ukrainoje kol kas atsimuša į paprastą ir iki šiol neišspręstą klausimą.

Nėra tokio dalyko kaip dalinė neskraidymo zona“, – pažymėjo JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas, reaguodamas į raginimus nustatyti tokį apribojimą virš Ukrainos, nes tai „iš tikrųjų reiškia, kad jūs dalyvaujate kare. Jūs kariaujate su Rusija“. Apie tai, beje, atvirai yra kalbėjęs ir pats V. Putinas.

Vis dėlto šiuo atveju svarbesni yra ne tiek tokie gąsdinimus primenantys pareiškimai, kiek pats argumentas, ką iš tikrųjų reiškia neskraidymo zona: nuo politinio sprendimo rizikuoti karu prieš branduolinius ginklus turinčią valstybę iki techninių ir ekonominių tokios operacijos įgyvendinimo priemonių. Tai yra ir žvalgybinių, ir logistinių pajėgumų sutelkimas, išskleidimas, apsauga, aprūpinimas, operacijos apimties, laiko rėmų nustatymas, ir pačių naikintuvų dislokavimas, priešininko taikinių – tiek orlaivių, tiek priešlėktuvinės gynybos identifikavimas, naikinimas.

Net jei Kremliaus „speciali karinė operacija“ Ukrainoje ir yra įstrigusi, Rusija turi pakankamai galimybių pridaryti nuostolių bet kokios neskraidymo zoną įtvirtinančios operacijos metu: ar tam yra pasiryžusios Vakarų šalys, ypač tos didžiosios, kurios turi pajėgumus vykdyti tokią operaciją, o ne mažosios ir jų politikai bei visuomenės veikėjai, kurie rėkia garsiausiai? JAV jau nesyk leido suprasti, kad tam neturi noro. O jei nesiveržia amerikiečiai, kokia tikimybė, kad tai padarys britai, prancūzai, vokiečiai ar kiti – rizikuos savo pilotų, karių gyvybėmis kare, kuriame jie nekariauja?

Būtent pastarasis argumentas dažniausiai ignoruojamas pasisakančiųjų už neskraidymo zoną Ukrainoje – esą jau ir taip vyksta karas tarp Vakarų ir Rusijos. Vis dėlto, nepaisant rusų diplomatų išsiuntimų iš Vakarų šalių ambasadų, grasinimų nutraukti diplomatinius santykius, pastarasis veiksmas nėra įvykdytas, nė viena Vakarų šalis nėra paskelbusi Rusijai karo – tai teisinis, o ne emocinis veiksnys, turintis visai kitas pasekmes, nes politiniai vertinimai.

Numuštas Rusijos Su-25
Foto: Twitter nuotr.

Ir neatsitiktinai minimas karo su Rusija rizikos veiksnys. Paradoksalu, jog vien pats Rusijos – kaip branduolinės valstybės, dar karo pradžioje įspėjusios Vakarus nesikišti dėl šios priežasties (kad Rusija turi branduolinius ginklus) galimybė panaudoti branduolinius ginklus yra tiek teorinė, tiek praktinė. Atrodytų, tokia tikimybė yra ypač menka, žinant, jog Aljansas „taip pat turi branduolinius ginklus ir Rusija tai žino, todėl ji ir nenaudos branduolinių ginklų“ – tokį argumentą dažnai pabrėžia NATO intervencijos šalininkai.

Tačiau ši tikimybė yra paremta vien tikėjimu, kad Rusija elgsis racionaliai pagal Vakaruose esančių vertintojų įsivaizdavimą – jeigu šis karas apskritai ką nors parodė, tai, kad Rusija nesielgia racionaliai, nepaiso grasinimų, rizikuoja viskuo.

Be to, Rusija ne tik teoriškai turi galimybę panaudoti branduolinius ginklus, bet ir tam aktyviai ruošėsi – nuo šalies karinės ir politinės vadovybės iki kariškių, kuriems net ir išgyvenimas branduolinio karo atveju atrodo įsivaizduojama, svarstytina perspektyva.

Rusija taip pat užsiminė apie sąlygas, kada panaudotų branduolinius ginklus – esą tik tuomet, jei Rusijai iškiltų „egzistencinė grėsmė“. Apie tai užsiminęs Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas kone pažodžiui citavo Rusijos karinę doktriną, kurioje yra ir daugiau sąlygų, pavyzdžiui, jei Rusijai kyla pralaimėjimo konvenciniame kare grėsmė.

Castle Bravo branduolinis bandymas
Foto: Twitter nuotr.

Būtent pralaimėjimas konvenciniame kare prieš NATO ir būtų tikėtinas, jei Aljansas ryžtųsi įsikišti į karą Ukrainoje – technologinis, ekonominis, pramoninis, netgi kiekybinis Vakarų pranašumas yra akivaizdus prieš šalį, kuri nesugeba įveikti tų pačių Vakarų remiamos Ukrainos.

Net jei šiandien branduolinis konfliktas su Rusija atrodo menkai tikėtinas, t.y. jei, pavyzdžiui, NATO ar tarptautinės koalicijos neskraidymo zona savaime ir neišprovokuotų Rusijos branduolinio atsako, eskalacijos laipteliai yra sunkiai prognozuojami, dar sunkiau valdomi, mat jie paremti tik teorija – pasaulis nuo 1945-ųjų Hirošimos ir Nagasakio bombardavimų nematė branduolinių ginklų panaudojimo kare, o nuo to laiko įvyko didelių technologinių, doktrininių pokyčių.

Tad bet kuris asmuo, kuris pasisako už tiesioginį, kad ir ribotą Vakarų karinį įsikišimą Ukrainoje, turi sau (ir kitiems) atsakyti į paprastus klausimus: kaip tokio įsikišimo atveju išvengti karinio susidūrimo su Rusija, o susidūrus – kaip išvengti eskalacijos ir galiausiai – branduolinių ginklų panaudojimo. Atsakyti į šiuos klausimus vargu ar įmanoma argumentuotai.

O vien tikėjimu paremta rizika, kai kalbama apie eskalaciją iki potencialaus branduolinio konflikto, neatsitiktinai sutinkama ypač skeptiškai tose Vakarų šalyse, kurios pačios turi branduolinį ginklą – nerimauti būtent dėl tokio karo yra ne bailumo, o sveiko proto ženklas.