Ukrainos prezidentas antradienį kreipėsi į Lietuvos Seimą. Kaip laidoje „Delfi rytas“ pastebėjo Rytų Europos studijų centro politologas Linas Kojala, kaip ir įprasta, V. Zelenskis buvo labai emocingas, labai jautrus karo nusikaltimų, vykdomų jo šalyje atžvilgiu, taip pat šiek tiek kritiškas Europos Sąjungos (ES), ypač atskirų valstybių, kurių tiesiogiai nors ir neminėjo, bet turbūt leido suprasti, atžvilgiu.
Politologas atkreipė dėmesį, kad V. Zelenskis savo kalboje pabrėžė, kad, nors ir sankcijos yra taikomos, nors jos ir beprecedentės, bet jos turi pagaliau apimti ir energetikos sektorių, kuris šiandien leidžia Rusijos ekonomikai balansuoti virš bedugnės krašto.
„Matyt, kad Zelenskis tikisi, jog šis ir kiti panašūs kreipimaisi padės judėti ta linkme, kurie kainuos daugiau politinio ryžto, kurie kainuos ir Vakarų šalims“, – kalbėjo L. Kojala.
Kaip pastebėjo ekspertas, kalboje buvo ir lauktų bei malonių aspektų mums visiems, „girdint iš prezidento Zelenskio pagarbą ir pasidžiaugimą, kad Lietuva yra tarp šalių, kuri pasiryžo pirmoji padėti šiai šaliai dar iki invazijos, tiekiant ginkluotę, kuri ir toliau mažina savo priklausomybę nuo Rusijos visose srityse, įskaitant ir visišką atsiribojimą nuo rusiškų dujų“.
„Aš manau, kad buvo graži ir kalbos pabaiga. Ji buvo optimistinė, kiek ji tokia gali būti tokioje kalboje, kalbant apie tai, kad Ukraina bus atstatyta, kad ji atsigaus, kad ji pakils tarsi Feniksas iš pelenų, ir, kad Lietuva ir kitos šalys jau kitais būdais, ne ginklais, o kitomis priemonėmis galės prie to prisidėti. Kad tai bus bendro gerbūvio kūrimas, kurio visi labai laukiame, nes be abejo tam reikia, kad pasibaigtų okupacinių pajėgų judėjimas“, – sakė L. Kojala.
Vienu aspektu kalba buvo išskirtinė
Komunikacijos ir viešojo kalbėjimo ekspertė, „WOW world of words“ įkūrėja Nerija Bliūdžiūtė pastebėjo, kad per visą šitą kalbų maratoną, kai prezidentas V. Zelenskis kreipiasi į įvairių šalių parlamentarus ir visuomenes, labai akivaizdus yra vienas bruožas, kad iš pradžių jis stengiasi atrasti tam tikrų atitikmenų tų šalių istorijose su tuo, kas dabar vyksta Ukrainoje.
„Tai yra tas vadinamas susitapatinimas ir tam tikrų vertybių iškėlimas, kaip Amerikoje buvo Perl Harboras, kaip Nyderlanduose buvo Roterdamo bombardavimas, kaip Suomijoje buvo primintas jiems jų pasipriešinimas 1939 metais. Ir po to seka dalis, „ką aš noriu, kad jūs darytumėte“.
Amerikiečių jis prašė lyderystės, suomių prašė padėti atkuriant jų švietimo reformą, kartu nurodydamas ir duodamas reveransą pagrindiniam suomių pasididžiavimui – jų švietimo sistemai“, – laidoje „Delfi tema“ sakė N. Bliūdžiūtė.
Pasak ekspertas ir Lietuvoje, pirmiausia, buvo apeliuojama į mūsų vertybiškumą, principingumą, ir juo remiantis tada jau prašoma tolesnės paramos tiek ES narystei, tiek sankcijų stiprinimui, tiek galų gale šalies atstatymui.
Vis dėlto vienu aspektu kalba pas mus buvo išskirtinė.
„Kitose kalbose beveik be išimties V. Zelenskis referavo į istorinius įvykius, bandydamas sukurti tose tautose jausmą, ką reiškia, kur yra Ukraina, „kaip mes jaučiamės“ , bandydamas įtikinti, ką reikia daryti daugiau. Lietuvoje šitos dalies nebuvo. Jis tikrai nereferavo nei į mūsų kovą prieš Sovietų Sąjungą, nei į Sausio 13-ąją. Vadinasi, mūsų įtikinėti nereikėjo.
Jis labiau dėjo akcentą, kad „padėkite mums išlaikyti spaudimą Rusijai. Padėkite mums greičiau patekti į ES. Padėkite mums greičiau atstatyti šalį“. Jis kalbėjo ne kaip su šalimi, kurią reikia įtikinti, kad vyksta baisūs dalykai, nes mūsų įtikinti nereikia. Kalbėjo kaip sąjungininkas, kad „eikime ir darykime toliau daugiau“, – aiškino N. Bliūdžiūtė.
Demonstruoja paprastumą
Ukrainos prezidentas, sakydamas kalbą Seime, į Lietuvos valstybės vadovą Gitaną Nausėdą kreipėsi neformaliu kreipiniu „Tu“. Pasak viešojo kalbėjimo specialistės, toks kreipinys yra būdingas V. Zelenskiui, ypatingai su tais lyderiais, su kuriais jis turėjo tiesioginį santykį.
„Lygiai taip pat ir Borisui Johnsonui, kai kreipėsi į JK parlamentą, taip pat buvo labai neformalus kreipinys „you“ ministrui pirmininkui. Neformalumas yra labai stipri Zelenskio savybė – viskame: žodžiuose, kalbos paprastume, aprangoje“, – sakė N. Bliūdžiūtė.
Stipriausiais akcentais jo kalboje Seimui specialistė išskyrė viltį, kad toliau išliksime principingi ir saugosime vertybes, kad užtikrinsime, kad tos vertybės, kaip jis minėjo, bus ne tik eksponatai muziejuose, bet, kad jos gyventų gyvai.
„Pagrindinis akcentas buvo vertybinis stuburas“, – pabrėžė N. Bliūdžiūtė.
Ukrainos prezidentas kalbą baigė viltimi, kad „taika bus, ir bus greitai“. Pasak laidos pašnekovės, čia yra labai tradicinė kalbos pabaiga.
„Apskritai visos kalbos turi būti optimistinės. Jos turi pasibaigti viltimi, kad kažkas bus gerai. Čia yra labai tradicinė kalbos pabaiga. Ji yra pasikartojanti.
Tik gal labiau kitose kalbose kitose šalyse, kurias reikėjo įtikinti, ta pabaiga buvo labiau skirta pagrindiniam motyvui. Kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje: „Scholzai, nugriauk sieną“, ar Amerikos prezidentui: „būk pasaulio lyderiu“. Tai buvo labiau kvietimas. Šita kalba nebuvo skirta mobilizuoti mus kažką labai stipriai veikti, nes jis žino, kad mes jau esame mobilizuoti, mūsų spausti nereikia“, – sakė N. Bliūdžiūtė.
Vakarų nuovargis
Savo kalboje Seime V. Zelenskis kėlė klausimą Vakarams: „ar iš tiesų vertybės gyvos? Ar jos tik eksponatas turistams“.
„Čia yra amžinas klausimas. To klausiame ne tik karo kontekste. V. Zelenskis pasirenka aiškią žinutę, ir ją mums siunčia, kviesdamas mus diskutuoti“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė.
Mokslininkės nuomone, šitoje vietoje V. Zelenskis kalbėjo ne tiek apie vertybių krizę, kiek apie skirtingų valstybių pasirinkimus, akcentuodamas Lietuvą kaip pavyzdį, kuri pasirenka teisingai, o kitos valstybės, jo nuomone, niekaip negali pasirinkti teisingai – neprekiauti, o kariauti su Rusija.
„Buvo parodyta, jo akimis, Vakaruose egzistuojanti įtampa, kurią reikia įveikti. Tam pasirinkta net retorinė strategija: „kiek dar skaičiuosime tų sankcijų – šeštą, aštuntą, dešimtą, dvidešimtą paketą? Kiek visa tai gali trukti. Apsispręsime pagaliau. Priimkite pagaliau galutinį sprendimą dėl galutinės Rusijos kapituliacijos“, – Ukrainos prezidentą perfrazavo D. Jakniūnaitė.
Kartu VU TSPMI profesorė pastebėjo, kad, kuo toliau einame nuo Ukrainos, tuo yra didesnė tikimybė, kad atsargumas dėl radikalių sprendimų Ukrainos kontekste bus didesnis.
„Visiškai nekyla abejonių dėl Vokietijos atsargumo. Visiškai aišku, kad Vengrija bus ta, kuri ginčys bet kokį vieningą sprendimą. Ar vetuos, dar yra klausimas. Galime stebėti, kaip atsargiai reaguoja Olandija. Prancūzai irgi turi savo nuostatas.
Kuo toliau nuo Ukrainos sienų, kuo toliau nuo Baltijos valstybių, Lenkijos, Čekijos ir kitų kaimynių, tuo mes galime kalbėti apie mažesnį emocinį įsitraukimą, kurį matome Lietuvoje. Mums patiems svarbu atkreipti dėmesį, kad tas emocinis krūvis, kuris vis dar nedingęs Lietuvoje, yra gerokai sumažėjęs kitose Vakarų valstybėse. Kad ir kaip tas būtų liūdna, nes daliai žmonių „jau laikas baigti karą“, – kalbėjo D. Jakniūnaitė.
Apie karo mastą kalba ne tik Lietuvoje
Komunikacijos specialistė N. Bliūdžiūtė laidoje sakė, kad V. Zelenskio perspėjimas, kad „Ukraina yra tik pradžia“ skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir ankstesnėse jo kalbose.
„ Žiūrėjau ir, pavyzdžiui, Nyderlandų kalbą. Tai buvo labai meistriškai, komunikaciškai stipriai apgalvota: primenamas Roterdamo bombardavimas, ir primenama ta pati mąstysena, kad ilgai prieš prasidedant Antram pasauliniam karui buvo galvojama, kad buvo užpultos kelios šalys kažkur labai toli, bet staiga bombos nukrito Roterdame. Daroma analogija, kad, nepaisant to, kad, olandų akimis, kažkas dabar atrodo vyksta labai tolimoje Ukrainoje, bet tai bet kada gali išplisti į didesnę invaziją. Šitas motyvas daugumoje V. Zelenskio kalbų matosi“, 0 sakė ji.
Tuo metu VU TSPMI profesorė pastebėjo, kad galimo karo išsiplėtimo buvome išsigandę pirmas porą savaičių.
„Pagal Vakarų žvalgybų ir mūsų pareigūnų raminimus, panašu, kad kol kas niekas neskelbia aliarmo dėl karo veiksmų išsiplėtimo toliau nei Ukraina. Nes Rusija yra labai aiškiai įstrigusi konkrečioje teritorijoje, jie ten kapanojasi, ir dabar mes visi laukiame mūšio Rytuose“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Pasak jos, ši retorinė strategija, kad Ukraina kovoja ne tik už savo laisvę, bet ir Europą, nuo karo pradžios yra. Ji yra labai aiškiai palaikoma Ukrainos. Tokia pati yra ir Lietuvos pozicija.
„Idėja apie tai, kad Rusija turi būti sustabdyta čia ir dabar, o ne kažkur kitur – labai stipri. Ji yra svarbi ir praktine, ir simboline prasme. Labai seniai matome Rusijos agresyvumą, jis buvo tarsi po truputį pratinant europiečius prie to, kas įvyko.
O dabar radikalusis posūkis vasario 24 dieną, priverčia susimastyti, kad mes galime įsivaizduoti labai daug dalykų. Net, jeigu dabar (…) nėra informacijos ir tikėjimo, o trumpuoju laikotarpiu tikrai panašu nėra, kad Rusija imtųsi veiksmų, bet ilguoju laikotarpiu reikia būti pasiruošus“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Pasak jos, net vokiečiai, kurie kažkada tikėjo dialogu, taip nebegalvoja.
„Skirtumas yra tik požiūriuose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir kitur, – kaip greitai tie pasikeitimai turi būti padaryti. Kaip greitai turi būti atsisakyta naftos, anglių, galbūt kada nors ir dujų“, – teigė D. Jakniūnaitė.
Kalbant apie greitą taiką Ukrainoje, profesorė nebuvo labai optimistė.
„Galvoju, kad „tikėkimės, kad viskas bus blogai, bet vilkimės, kad galų gale gausis“. V. Zelenskio žinutė buvo, kad kad Ukraina nugalės karą. Ką jis mums vis kartoja, ir ko belieka tikėtis“, – sakė D. Jakniūnaitė.
