„Man atvykus 2020 metais santykiai jau buvo ganėtinai pabjurę“, – prisiminė E. Bajarūnas interviu „Žinių radijui“, kurio dalis buvo transliuota laidoje „Dienos klausimas“.
Pirmasis naujai atvykusio ambasadoriaus darbas yra kredencinių raštų kopijų įteikimas užsienio reikalų ministro pavaduotojui.
„Mūsų regioną kuruoja Vladimiras Titovas, pirmasis viceministras. Su juo vyko išsamus pokalbis. Aš įteikiau kredencinių raštų kopijas, diplomatine kalba perbėgame dienotvarkę. Ir kaip diplomatas sakau: „žinau, kad mūsų santykiuose yra šaltukas. Čia nėra ko slėpti. Dirbsime tomis sąlygomis“. Jis sako: „koks šaltukas? Arktinė žiema“, – prisiminė E. Bajarūnas.
Pasak ambasadoriaus, jie Lietuvą kaltino dėl visko – ir dėl energetikos, ir dėl kišimosi su Rytų partneryste, ir dėl NATO, dėl pablogėjusių Vakarų santykių.
„Atmosfera jau 2020 m. gegužę, man atvykus, tikrai nebuvo geriausi, bet, kaip ir būdinga diplomatui, bandai ieškoti ir tame blogame santykių periode, kuris, turint mintyje Rusijos politiką, neturėjo prošvaisčių keisti į gerą pusę. Bet yra kultūra, žmogiški santykiai, lietuvių bendruomenė , kuria rūpintis yra mūsų uždavinys, yra mūsų tremtiniai .
Palyginus su 2005 metais, Lietuvos ir Rusijos ekonominiai santykiai buvo susitraukę daugiau į reeksportą, transporto, turizmo klausimus. Nebuvo ypatingos iliuzijos, kad viskas keisis. Bet man 2020 metais pasakyti, kad po dvejų metų būsime situacijoje, kai Rusija kariaus su kaimyne, ir bombarduos miestus, žudys žmones, būtų buvę radikalu“, – kalbėjo E. Bajarūnas.
Ambasadorius aiškiai prisimena rytą, kai atsikėlė sostinėje šalies, kuri užpuolė kitą šalį. Jis jau buvo išėjęs iš kambario.
„Atėjau į kambarį, savo žmonai sakau: „Giedre, karas“. Nuo to laiko ir gyvename karo sąlygomis“, – sakė E. Bajarūnas.
Putiną matė iš tolo
Lietuvos ambasadorius neturėjo galimybės pasikalbėti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Ambasadoriui pirmoje stadijoje galimas susitikimas su prezidentu yra įteikiant kredencinius raštus. Man nebuvo progos, nes jis vyko kovidinėmis sąlygomis, todėl buvo atstumo reikalavimai. Tai aš tik per atstumą jį esu matęs“, – sakė E. Bajarūnas.
Ambasadorius vengė dabartinei situacijai apibrėžti geležinės uždangos termino. Pasak jo, informacinių technologijų laikais informacijos sklaida yra gerokai didesnė.
„Geležinė siena reikštų, kad mes visai ribojame kontaktus, kas dabar vyksta, kadangi vyksta karas. Bet įsivaizduočiau, kad kažkokioje perspektyvoje, kai eis į kažkokią normalizaciją, bandymas pasiekti visuomenę, kontaktuoti su ja, būtų be galo svarbus. Nekalbu apie valdžią, tai jau yra atskiras dalykas. Čia yra politinis sprendimas, kiek bendrausime ar nebendrausime su valdžia“, – sakė E. Bajarūnas.
Prieš išvažiuodamas iš Maskvos jis pasakojo turėjęs daug kontaktų su intelektualais.
„Jie šokiruoti ir pasimetę. Jiems čia – irgi sunkus periodas. Daug intelektualų yra pasirašę laiškus, ir kiekvieną savaitgalį, nepaisant to, kad jie žino, kad bus suimti, žmonės išeina į gatves. Tų žmonių labai nedaug, bet pažiūrėkite, kiek žmonių 1968 metais išėjo į Raudonąją aikštę pareikšti protestą prieš Sovietų invaziją į tuometinę Čekoslovakiją, prieš tankus Prahoje?
Labai nedaug, gal šeši žmonės, bet jie buvo simbolis to, kad Sovietų sąjunga po daug metų keisis. Man tie žmonės, kurie nebijo, eina į gatves, yra simbolis, kad Rusijoje nėra vieningos nuomonės ir absoliutaus pritarimo karui. O tai rodo, kad ta visuomenė ilgalaikėje perspektyvoje gali keistis“, – kalbėjo E. Bajarūnas.
