Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad prieš karą nurašytai Ukrainai sekasi ne tik paneigti visas niūriausias prognozes, bet ir toliau sėkmingai kontratakuoti, atsiimti rusų okupuotas teritorijas, daužyti okupacines pajėgas sausumoje ir danguje. Be to, toliau sekasi išlaikyti Vakarų karinę ir kitokią paramą.
JAV Senatas šią savaitę vienbalsiai priėmė svarbų įstatymą, kuriuo iš esmės atnaujinama Antrojo pasaulinio karo Lendlizo programą: ja leidžiama prezidentui greičiau ir efektyviau, be didesnių apribojimų skolinti arba lizingo pagrindu nuomoti karinę techniką, ginkluotę, šaudmenis ir kitas Ukrainos reikmėms būtinas karo priemones, apeinant eksporto kontrolės sistemas. Panaudota karinė technika gali būti nurašoma, o sunaikinta – neapmokestinama.
Pavyzdžiui, jei anksčiau biurokratinės ir kitos kliūtys būtų lėmusios ilgametes procedūras, išimtis, tai dabar per 14 mlrd. JAV dolerių paramos Ukrainai nestabdys niekas ir Lendlizo įstatymas Ukrainai galios tol, kol karas nesibaigs, o Rusija nepasitrauks iš okupuotų teritorijų (tiesa, 2021-ųjų kovo 1-sosios sienomis)
Ironiška, kad Lendlizo programa Antrojo pasaulinio karo metais leido aprūpinti sąjungininkus ir didele dalimi būtent pasitelkus Lendlizo programą Sovietų Sąjunga atsilaikė prieš nacistinę Vokietiją, galėjo vykdyti operacijas frontuose. Dabar JAV visą paramą tiekia Kremliaus užpultai valstybei.
Jau anksčiau svarstyta, kad tokia – ypač ilgalaikė parama Ukrainai taps kritine ir gali lemti posūkius kare. Tačiau posūkiai – dar ne persilaužimas, o persilaužimas – dar ne pergalė.
Kitaip, nei didžiausi pesimistai, karo Ukrainoje eigą analizuojantys ekspertai, kurių didžioji dalis ankstesnių prognozių pasitvirtino, dabar įspėja, kad mėnuo karo tėra tik pradžia tos ilgos, sunkios, varginančios, kruvinos kovos, kuri, tikėtina truks ne vien artimiausias savaites Donbase, bet ir mėnesius iki pat gruodžio. O eskalacijos rizika taip pat nesumažės – priešingai, augs spaudimas siekti pergalės bet kokia kaina.
Daro tai, kas iš esmės ir buvo nuspėta
Tai, jog iš teritorijų aplink Ukrainos sostinę ir Černihivą pajėgas atitraukę ir paskui save siaubingų karo nusikaltimų įrodymus palikę rusų kariai telkiami lemiamoms kovoms Donbase, kur siekiama apsupti didžiąją dalį Ukrainos pajėgų – jokia paslaptis. Naujiems mūšiams rengiasi ir rusai, ir ukrainiečiai – telkiama technika, kariai, šaudmenys. Bet abiejų pusių planams – tiek ambicingiems, tiek nuosaikiems gali sutrukdyti bet kuriame kare svarbios aplinkybės.
Rusams dabar svarbu įveikti paskutiniuosius Mariupolio gynėjus, kurie net ir su senkančiomis ginklų, šaudmenų, maisto ir kitomis būtiniausiomis atsargomis vis dar sugeba atremti iš kelių pusių puolančių rusų atakas. Net ir tokia Pyro pergalė – Mariupolio užėmimas Rusijai leistų atlaisvinti dalį pajėgų ir jas nukreipti Donbaso kryptimi.
Lyg tyčia viename su Rusijos karinėmis oro pajėgomis glaudžiai siejamame aviacijos „Telegram“ kanale pasirodė nuotraukos, iš kurių galima spėti, kad Rusija signalizuoja naudosianti strateginius bombonešius „Tu-22M3“. Tokių bombonešių Rusija prieš Mariupolį oficialiai iki šiol nenaudojo ar bent jau neviešino jų naudojimo fakto: įprastai „lėktuvnešių žudikais“ vadinami bombonešiai skirti gabenti sparnuotąsias ir priešlaivines raketas, tačiau gali vykdyti ir įprastesnes bombardavimo misijas – tam gali būti skirtos milžiniškos FAB-3000 konvencinės bombos, sukurtos dar Antrojo pasaulinio karo laikais. Viena tokių – aprūdijusi užfiksuota prie skrydžiui rengiamo Tu-22M3.
Tai gali būti tik signalizavimas – ukrainiečių priešlėktuvinė gynyba iš arti neprileidžia Rusijos strateginės aviacijos, todėl ši naudoja sparnuotąsias raketas iš Rusijos gilumos. Bet kuriuo atveju Ukraina dėl Mariupolio iš esmės nieko nebegali padaryti – ukrainiečiams dabar kyla rimtesnių dilemų: ar perdislokuoti pajėgas taip, kad jos galėtų atlaikyti naują Rusijos puolimą Donbase ir sukelti apsupimo riziką, ar atitraukti kariuomenę link Dniepro ir taip sutrumpinti logistikos linijas, sutelkti turimus, bet sparčiai senkančius išteklius būsimoms kovoms.
Įdomu tai, kad tokie scenarijai jau buvo analizuoti gerokai anksčiau ir leidžia pateikti profesionalų prognozes, kaip toliau gali vystytis konfliktas. Kovo pradžioje JAV Jūrų pėstininkų universiteto tyrėjai paviešino prieš pat karą Ukrainoje vykdytos karinės simuliacijos scenarijų ir rezultatus.
Jie iš esmės sutapo su tuomet tik būsimu karu, išskyrus kelias detales: stalo pratybose rusų pajėgos buvo smarkiau pasistūmėjusios iš Baltarusijos link Kyjivo, o rusų puolimas ties Chersonu įstrigo. Realybėje viskas įvyko priešingai: ukrainiečiai sustabdė rusus Kyjivo prieigose – tiek rytuose, tiek šiaurėje, tiek vakaruose ir galiausiai juos iš ten privertė trauktis su dideliais nuostoliais. O Chersoną rusams pavyko užimti ir dabar ten šeimininkauja Rusijos pajėgos.
Be to, scenarijuje tikėtasi reikšmingesnio ir sėkmingesnio Rusijos aviacijos vaidmens – rusai jau turėjo valdyti padanges virš Ukrainos ir patirti 30–40 numuštų orlaivių nuostolių.
Vietoje to Rusijos aviacija buvo ir tebėra gana pasyvi, atakuoja nesėkmingai ir netaikliai, Ukrainos aviacijos bei priešlėktuvinės gynybos, nepaisant pastarųjų patiriamų nuostolių bei kiekybinio ir kokybinio rusų pranašumo, nesugebėjo sunaikinti nei ant žemės, nei ore, o Rusija jau neteko apie 70 (ukrainiečių teigimu – per 150) orlaivių.
Visa kita – Rusijos bandymai Ukrainos rytuose ir pietryčiuose užimti kaip galima daugiau teritorijos, aršus ukrainiečių pasipriešinimas, sumanaus plano laikymasis, staigmenos priešui ir sėkmingos kontratakos pasitvirtino.
Kovos užtruks iki Kalėdų?
Praėjus mėnesiui po šios analizės paviešinimo pasirodė naujas keturias dienas trukusių vadinamųjų karo žaidimų arba simuliacinių stalo pratybų vertinimas. Savo vertinimus, patarimus pateikė JAV karininkai, kitų NATO šalių atstovai, du ekspertai, susipažinę su sprendimų priėmimo praktika Rusijoje, ir Ukrainos atsargos pulkininkas, turintis patirties Ukrainos generaliniame štabe.
Šį kartą vietoje kasdienių ataskaitų iš mūšių laukų buvo analizuojami kasmėnesiniai pokyčiai – vien tai yra iškalbinga, mat tai rodo spėjimą, kiek dar gali tęstis šis karas.
Tokia nuostata yra paremta ir esama padėtimi fronte: ukrainiečių kontratakos turi aiškų tikslą išstumti okupacines pajėgas iš šalies – Bučos skerdynės ir spėjimai, kad ir kitose užimtose teritorijose rusai vykdo karo nusikaltimus prieš Ukrainos gyventojus, pašiurpino, bet ir dar labiau sutelkė šalį – atsikovoti kiekvieną centimetrą, išlaisvinti likusius gyvuosius, kurie kasdien turi kęsti Rusijos pajėgų žvėriškumus dabar yra ne šiaip ukrainiečių pareiga, bet ir visuotinis siekis.
Tuo metu Rusijos pajėgų telkimas naujai kampanijai Donbaso regione taip pat nesuteikia daug vilčių dėl taikos – jokių reikšmingų pergalių, tik nuostolius, pažeminimą bei pasmerkimą patyrusi Rusija ir jos režimas privalo parodyti, kad pergalė yra pasiekiama. Bet kaip tokia pergalė gali atrodyti ir ar iš viso ji pasiekiama? Jei taip – kokių veiksmų galima tikėtis ir kiek jie truks?
Stalo pratybas aprašę jų autoriai – karo istorikas ir jūrų pėstininkų atsargos pulkininkas Jamesas Lacey, JAV specialiųjų pajėgų strategas, Armijos karininkas, išsamiai studijavęs Rusijos karybą Nathanas Barrickas pažymėjo, kad maksimalių operacinių tikslų Ukrainoje pasiekti nepajėgusi Rusija ir toliau nepalaužiamą valią priešintis pademonstravę ukrainiečiai galiausiai išseko.
Tad pratybose visą pavasarį ir vasarą vykusios ribotos kovos nenulėmė jokios reikšmingos karo baigties: Rusija nebeturėjo pajėgų vienu metu keliomis kryptimis tęsti puolimo, kaip tai darė pirmąsias karo savaites, toliau nesugebėjo užimti nė vieno didesnio miesto, bet ir ukrainiečiai, neturėdami pakankamai pajėgumų, nesugebėjo išstumti rusų iš okupuotų teritorijų.
Nė vienai pusei nepavykus tęsti puolimo, karas pateko į aklavietę. O tai, pasak tyrėjų, reiškia dar didesnius nuostolius abejoms pusėms – žmogiškuosius, sunaikintos technikos, ekonominius nuostolius. Tai taip pat reiškia nenutrūkstamus pabėgėlių srautus.
Būtent todėl Lendlizo įstatymas yra ypač tinkamu laiku, JAV siekiant sistemizuoti, organizuoti tolesnę paramą Ukrainai, sukurti ne tik logistines bazes, viena kurių yra Žešuve, Lenkijoje, kurią saugo priešlėktuvinės gynybos baterijos, bet ir saugius, mokymų centrus, kur ukrainiečiai galėtų atkurti kovinę galią, mokytis valdyti naują, sunkesnę iš Vakarų tiekiamą karinę techniką, ginkluotę ir įrangą.
Apmokymai užtrunka, tačiau karui įstrigus aklavietėje tokie mokymai yra savalaikiai ir jau gali būti pradėti (arba jau yra patyliukais pradėti) dabar – prisitaikyti net prie sovietmečiu gamintos, tačiau Vakaruose pagal NATO standartus modernizuotos technikos, įrangos reikia laiko, gebėjimų.
Pirmojo pasaulinio karo atgarsiai
Šios stalo pratybos taip pat pateikė staigmenų, kurios galėtų paguosti ukrainiečius: net ir su atsilaisvinusiomis pajėgomis po Mariupolio ir kitų miestų šturmo Rusija bent jau simuliacijoje nesugebėjo pasiekti reikšmingų pergalių per pirmus keturis karo mėnesius.
Kovinė galia – tai ne tik ir netgi ne tiek tie popieriniai šimtai tūkstančių rusų karių, tankų, šarvuočių, tai ir kovinis parengimas, technikos būklė, motyvacija, gebėjimas vadovauti. Šie veiksniai Rusijos armijai pasirodė iš ypač negatyvios pusės – demoralizuoti, prastai parengti ir aprūpinti, vieną taktinę klaidą po kitos darantys rusų kariai ir ypač karininkai nedemonstruoja to, kas verstų šias pajėgas vadinta „antrąja pasaulio armija“.
Kita vertus, tyrimo autoriai pateikė nors ir logišką prielaidą, bet kartu ir rizikingą prielaidą, kad karinių sprendimų priėmime Rusijoje svarbiausi politiniai motyvai. Tai reiškia, kad kaip ir karo pradžioje, kai karinę logiką bei sumanymus užgožė Kremliaus režimo padlaižiai su pernelyg optimistinėmis prielaidomis dėl greito Ukrainos ginkluotųjų pajėgų bei politinės vadovybės subyrėjimo, taip ir toliau karo tikslus nustatinėja pats Vladimiras Putinas.
Pabrėžtina, kad Rusija savo „specialioje karinėje operacijoje“ iki šios savaitės neturėjo paskirto specialaus vado – pirmąsias karo savaites netgi atrodė, kad skirtingomis operacinėmis kryptimis puolančios rusų pajėgos darė tai nekoordinuotai, tarsi varžytųsi dėl sėkmės ir išteklių. To pasekmė – sudaužyta karinė technika, tūkstančiai žuvusių rusų karių, ištampytos logistinės linijos ir pralaimėjimai mūšių laukuose. Jei Rusijos armijai ir toliau nurodinės bei planus braižys ištikimųjų V. Putinui ratas, galima tikėtis ir daugiau panašių klaidų – vietoje politiškai motyvuotų pergalių, pavyzdžiui, gegužės 9-osios proga paimti bent vieną Ukrainos miestą galima sulaukti dar vieno pralaimėjimo.
Būtent pagal pratybų sumanymą visi Rusijos bandymai pakeisti situaciją fronte dramatiškai baigėsi nesėkmėmis, o Ukrainos reguliariųjų pajėgų bei vis aktyviau veikiančių partizanų pajėgos sekino rusų karius, naikino techniką iki tokio lygio, kad net ir su rezervais, net ir su akademijų kursantais Rusija nebuvo pajėgi pralaužti fronto.
Ypač reikšminga turėtų tapti nenutrūkstama Vakarų karinė parama – be minėtų mokymo ir logistinių operacijų, fronte esantys ukrainiečiai toliau turėtų sėkmingai naudoti prieštankinę, priešlėktuvinę ginkluotę, kurių papildymų kasdien sulaukia vis daugiau.
Priešlėktuvinės raketos „Strastreak“, prieš kurias rusų sraigtasparniai neturi jokių kontrpriemonių, prieštankinės „Javelin“ sistemos ar jų kovines galvutes naudojantys nuotoliu valdomi savižudžiai dronai „Switchblade 600“, kurie gali išbūti ore 40 min ir padengti 40 km zoną turėtų būti ypač efektyvūs naikinant Rusijos šarvuotąją ir kitą techniką.
„Jei net ir dešimties taikinių dronas sunaikina vieną per dieną, tai reiškia 150 sunaikintų transporto priemonių per mėnesį ir 1350 nuo dabar iki Kalėdų“, – pažymima tyrime ir pabrėžiama, kad tai yra konservatyvūs skaičiavimai – ukrainiečiai sugebėjo įrodyti esantys puikūs rusiškos karinės technikos medžiotojai, kurie dar turi ir savos gamybos prieštankinių priemonių „Stugna“, gebančių taikinti kaip ir tankus, taip ir atakos sraigtasparnius.
Toks rusų gebėjimas išlaikyti frontą, bet ir nesugebėti prasiveržti tolyn gali lemti panašią situaciją, kurioje abi šalys buvo atsidūrusios po 2015-ųjų, kai Donbase atsirado apkasų linijos. O tai savotiškai primena 1915-ųjų situaciją, kai pamėginusios apeiti vieni kitų sparnus, sąjungininkų ir vokiečių kariuomenės galiausiai Prancūzijoje ir Belgijoje sukūrė ištisą apkasų sistemą. Ji kito nežymiai iki pat 1918-ųjų, o apkasuose galvas paklojo milijonai karių.
Tačiau šimtmečio senumo įvykiai svarbūs ne tik dėl apkasų, bet ir senesnės pamokos: laimėti daugiau galimybių turi tas, kas turi daugiau šaudmenų ir kitų priemonių karui. Jei 1918-aisiais į pavasario puolimą perėjusi Vokietija dar ir sugebėjo pasistūmėti į priekį, galiausiai jiems pristigo šaudmenų, karių ir tiesiog jėgų tęsti karą. Ne koks išdavikų dūris peiliu į nugarą, o elementari matematika ir gebėjimai tęsti kovą lėmė Vokietijos pralaimėjimą.
Kruvina aklavietė ir eskalacijos rizika
Tokia situacija dar nereiškia Ukrainos pergalės, nors apie tokią tariamą neišvengiamybę mėgstama pakalbėti ir Lietuvoje – esą kad ir kaip baigtųsi karas, Ukraina jį jau laimėjo. Norint laimėti, reikia tęstinės Vakarų karinės paramos – jei šiandien JAV ir kitos Vakarų šalys tiekia ginkluotę, techniką, amuniciją, tai dar nereiškia, kad ši duotybė yra garantuota karui įstrigus, pavyzdžiui, iki Kalėdų.
Jei ką Pirmasis pasaulinis karas ir turėjo išmokyti, tai, kad posakis „karas baigsis iki Kalėdų“ dažniausiai reiškia naujas skerdynes ir žlugusias viltis.
Be Vakarų ryžto patiems ukrainiečiams teks semtis daug ryžto, valios ir jėgų toliau kautis – net jei žinojimas, kad kauniesi už savo šalį, regis, suteikia papildomų jėgų, realybė ta, kad ir ukrainiečiai patiria nuostolių. Tai ypač pasakytina apie patyrusius karininkus, puskarininkius – kiekvienas toks nuostolis Ukrainai yra skaudus, net jei rusai nuostolių patiria gerokai daugiau.
Ir atvirkščiai – rusams taip pat svarbūs gyvosios jėgos nuostoliai, ypač patyrusių karininkų gretose, elitiniais laikytuose daliniuose, kurie, kaip 331-oji šturmo brigada yra beveik visiškai netekę savo kovinio pajėgumo. Išsilaižyti žaizdas, atkurti personalą (kurio parengimas net karo, kurio egzistavimo fakto Rusija nė nepripažįsta, sąlygomis užtrunka ne vienerius metus) atstatyti sunaikintą techniką ir ginkluotę bus dar sunkiau.
Vakarų sankcijų prispausta Rusijos ekonomika gali girtis neva atstačiusi rublį į prieškarinį lygį (iš tikrųjų tai tėra fikcija), tačiau be vakarietiškų technologijų ir jų komponentų paleisti gamybos linijas, kad šios greitai atkurtų šimtus sunaikintos technikos pajėgumus gali užtrukti labai ilgai. Tas pats pasakytina ir apie šaudmenų atsargas, ypač išmaniosios ginkluotės – sparnuotųjų ir balistinių raketų atsargas, kurios jau, regis, pradėjo naudoti neliečiamojo strateginio rezervo dalį.
Šiuo požiūriu Rusijai neišvengiamai gali tekti atsigręžti į Kiniją, kurios laikysena kol kas yra dviprasmiška: viena vertus žodžiu Kinija atsargiai užstoja Rusiją, nemini jos bloguoju ir kritikuoja dėl karo pirmiausiai JAV ir likusias Vakarų šalis. Kita vertus, Vašingtonas jau įspėjo Pekiną apie pasekmes, jei Kinija atvirai stos į Rusijos pusę ir rusus rems karui reikalingomis priemonėmis.
Todėl tokioje desperatiškoje padėtyje siekiant greičiau užbaigti karą Rusijos politinei ir karinei vadovybei iš aukščiausių sprendimų priėmėjų Kremliuje gali didėti spaudimas bet kokia kaina pasiekti pergalę. O tai gali reikšti ir masinio naikinimo ginklų panaudojimą.
Bet koks reikšmingesnis Rusijos pasistūmėjimas Donbaso fronte link Dniepro Ukrainai sukuria operacinių ir išgyvenimo dilemų: ar žūt būt ginti pajėgas Donbase ir rizikuoti jų apsupimu, ar atitraukti link svarbiausios šalies upės, bet tuo pačiu atiduoti Charkivą, Kramatorską, Slovjanską ir kitus svarbius miestus rusams į rankas? Tokia dilemą stalo pratybų dalyviai išsprendė mažiau rizikingesniu kompromisiniu variantu – daugumos pajėgų atitraukimu į Vakarus, paliekant Charkivą, kaip stiprų bastioną. Turint omeny, kad Mariupolio rusams nepavyko užimti per mėnesį, nauja apsiaustis jau ir taip išsekintoms rusų pajėgoms vargu ar būtų pageidautina.
Tuo stalo pratybos ir baigėsi 2022-ųjų žiemą, mat toliau prognozuoti įvykių eigos neįmanoma – pernelyg daug nežinomųjų ir įvairiausių scenarijų. Tačiau viena aišku – Ukraina liko stipri, nors ir nepajėgi susigrąžinti prarastų teritorijų, o Rusijai reikėjo ilgos operacinės ir strateginės pauzės atkurti savo pajėgas. Tai reiškia tolesnę aklavietę, tolesnį karą ir be paliaubų ar taikos perspektyvų pratybos numatė tiek augančią eskalacijos riziką – branduolinių ar kitų masinio naikinimo ginklų panaudojimą, o taip pat ir atvirą Vakarų šalių įsikišimą.
„Po pirmųjų pratybų mes turėjome prabangos pažvelgti atgal ir nustatyti, kokie tikslūs buvo spėjimai. Rezultatai mus tenkino ir suteikė pasitikėjimo pažvelgti toliau į ateitį. Vis dėlto tai tėra karo žaidimas, o realios žmonių sąveikos kruviname karo katile gali lengvai supainioti mūsų komandos prognozes“, – įspėjama tyrimo išvadose.
