Vilniuje, Gedimino prospekte esančiame pastate sovietmečiu buvo nužudyta per tūkstantį žmonių, jie buvo kankinti.
Istorikas teigė, jog minėtose patalpose po 1944 iki 1969 metų virš tūkstančio žmonių buvo įvykdyta mirties bausmė.
„Pačios sąlygos buvo tokios, kad jas galima drąsiai vadinti kankinimai. Jie vyko ir rūsiuose, bet ir suimtieji galėjo būti vedami pas tardytojus į aukštesnius pastato aukštus. Ten irgi vyko kankinimai, mušimai. Po 1944 metų, kai Lietuva antrą kartą buvo okupuota sovietinės armijos, visas šis pastato rūsys buvo užimtas kalėjimo, buvo 57 kameros“, – sakė jis.
Gana mažoje kameroje be gultų vienu metu galėjo būti ir iki 10 žmonių, kalbėjo istorikas V. Avgulis.
„Nieko nebūdavo, grindys irgi galėjo būti cementinės, ne medinės, žmonės sėdėdavo susigrūdę, maisto daviniai irgi buvo maži, buvo pokaris, buvo sunku.
Labai didelė drėgmė, po kelių parų pradėdavo net drabužiai pelyti. Miegoti būdavo galima tik naktį, bet naktimis taip pat dažnai vykdavo tardymai. Tai naktį neleisdavo išsimiegoti, o į tualetą vesdavo kartą per dieną. Kambario kampe stovėdavo kibiras, tai atitinkamai ir kvapas būdavo nemalonus“, – LNK žinioms pasakojo muziejininkas.
Karceriuose žmones laikydavo už kalėjimo taisyklių nesilaikymą, ar nenorą bendradarbiauti su tardytojais. Keletas dienų šaltame karceryje, kuriame leidžiama miegoti tik 5 valandas, be viršutinių drabužių, tapdavo kankyne.
Muziejininkas V. Avgulis teigė, jog ne visada žmogų reikia kankinti mušimu – galima suveržti tramdomaisiais marškiniais, suleisti „atitinkamų medikamentų“.
Suimtuosius sovietų pareigūnai kankindavo ir šlapiuosiuose karceriuose.
„Kankinimo esmė tokia – ji vykdavo Stalino valdymo laikotarpiu. Suimtas asmuo būdavo atvedamas į kambarį su apatiniais drabužiais ir pastatomas ant šalto vandens baseinėlyje esančio disko. Šio kankinimo esmė – kad jis negalėdavo užmigti.
Jeigu žmogus stovėdamas parą pradėdavo snausti, jis prarasdavo pusiausvyrą ir krisdavo į tą šaltą vandenį. Žiemą vanduo net užšaldavo ir būdavo ledas. Žmogus keldavosi, vėl stodavosi ant disko, vėl užmigdavo ir krisdavo į vandenį. Tokia buvo šio kankinimo esmė“, – apie šlapiuosius karcerius LNK žinioms pasakojo muziejininkas.
Jis pasakojo, jog negalėdami palaužti Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo, sovietai imdavosi pačių barbariškiausių priemonių.
„Viena iš tokių buvo partizanų kūnų niekinimai. Nukauti, nužudyti partizanai būdavo atvežami į miestelio aikštes, dar papildomai subjaurojant kūnus, viešai apžiūrai. Tą patį matome ir Ukrainoje, tai yra panašumas. Kad kuo daugiau gyventojų pamatytų, kas jiems bus, jei priešinsis“, – kalbėjo istorikas.
„Laikotarpiai skirtingi, bet žiaurumai yra žiaurumai visais laikais. Tai, kas vyksta Ukrainoje – tai besaikis žiaurumas, kuris niekuo nepridengtas. Paprasčiausias barbarizmas“, – sakė LNK pašnekovas.
Visą LNK pokalbį su istoriku, muziejininku V. Avguliu žiūrėkite čia:
