Likus vos mažiau nei dviem savaitėms iki karo Ukrainoje pradžios, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) pranešė, kad vėliausiai iki 2024 metų ketina atnaujinti gyventojų perspėjimo sirenomis sistemą: bus perkama beveik 200 sirenų, o dalis visos sistemos bus pradėta valdyti centralizuotai.
Tada departamentas daugiausiai dėmesio skyrė netoli Astravo atominės elektrinės gyvenančių žmonių saugumui, tačiau karas viską pakeitė per sekundę: dabar diskutuojama, kaip mes esame pasirengę juodžiausiam scenarijui – jei Lietuva būtų užpulta.
Apie kilusį pavojų šalies gyventojus turėtų įspėti garsinės sirenos, pasigirdus jų signalui žmonės turėtų kuo skubiau įsijungti nacionalinį transliuotoją ir laukti nurodymų.
Tačiau panašu, kad dėl pavojaus sirenų metai iš metų niekas per daug nesuko galvos – Delfi pašnekovai neslėpė, kad dalis jų pasenusios, o kai kur jų tiesiog nėra.
Vilnius laukia pinigų
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Adomas Bužinskas Delfi aiškino, kad sirenų trūksta, bet civilinė sauga yra valstybės funkcija, todėl sirenų įsigijimui ir jų administravimui lėšas turėtų skirti valstybė.
„Kol kas asignavimų sirenų įsigijimui sostinė nėra gavusi“, – pateiktame komentare teigė jis.
A. Bužinsko teigimu, Vilniaus miestas eilę metų sirenas įsirenginėjo savo lėšomis ir iki šios dienos yra nusipirkęs 41.
„Miestui reikėtų dar apie 150 tokių sirenų. PAGD yra numatęs Vilniui skirti 52 papildomas sirenas. Apie poreikį įrengti dar 100 jų esame išsamiai informavę PAGD, laukiame Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sprendimo dėl finansavimo sirenų įsigijimui“, – teigė jis.
A. Bužinskas patikino, kad dabar turimų sirenų administravimui lėšų miestas turi, jos prižiūrimos ir kiekvieną savaitę testuojamos tyliuoju režimu.
Stovi tik Lazdijuose ir Veisiejuose
Kad su sirenomis ne kokia padėtis, neslėpė ir Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Saulius Petrauskas. Lazdijų padėtis yra išskirtinė dėl to, kad jie yra visai šalia Suvalkų koridoriaus, vadinamo NATO Achilo kulnu.
S. Petrausko teigimu, garsinėmis perspėjimo sirenomis savivaldybėje būtų informuojami tik Lazdijų ir Veisiejų miestų gyventojai.
„Bet ir tos sirenos fiziškai ir morališkai pasenusios“, – Delfi teigė jis.
Pasak S. Petrausko, savivaldybė ne kartą kreipėsi į VRM dėl lėšų skyrimo senų sirenų atnaujinimui bei naujų įrengimui, tačiau visais kartais atsakymai buvo neigiamas.
Jo teigimu, pagal galiojusią tvarką, kitos Lazdijų savivaldybės gyvenvietės turėjo per mažai gyventojų, todėl jose garsines pavojaus sirenos nebuvo įrengtos.
„Lazdijų rajono teritorija ribojasi su Lenkija, šalia mūsų savivaldybės – Suvalkų koridorius. Strategiškai svarbi vieta, sausumos keliais jungianti Baltijos valstybes su Lenkija, Vakarų Europa. Manome, kad papildomai sirenas tikslinga įrengti ir kitose rajono gyvenvietėse, per kurias nutiesti svarbiausi sausumos keliai (Kapčiamiestyje, Seirijuose, Šeštokuose, Šventežeryje, Krosnoje), o Lazdijuose ir Veisiejuose būtina atnaujini esamas garsines pavojaus sirenas“, – tikina jis.
Jei kas, skambins varpais
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas Delfi sakė, kad Šiauliuose su sirenomis bėdų nėra, o jei jos neveiktų, būtų ieškoma alternatyvų.
„Jei kas – įjungsime. Ar nuotoliu, ar rankiniu būdu. Šiauliai nėra labai didelis miestas, gali rasti ir kitą būdą, blogiausiu atveju turime bažnyčioje varpus – aš ir juokauju, ir nejuokauju. Koks skirtumas, kaip tą signalą praneši, kaip susitari, nes ir tos sirenos gali nekaukti atkirtus elektrą“, – svarstė jis.
Kiekviena minutė taptų svarbi
Gyventojų perspėjimo sirenomis sistema prašosi atnaujinimo, Delfi sakė Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas, Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius.
Anot jo, Lietuvos miestai ir rajonai naudoja skirtingas sirenas – vienas jas galima valdyti radijo bangomis iš bet kur, kitos įsijungia tik rankiniu būdu vietoje.
„Kai kur tos sirenos yra keistinos ir modernizuotinos. Tai nereiškia, kad jos neveikia, bet kai kurių jų valdymas nėra tas modernusis, kai įjungi sireną radijo bangomis, – pasakojo jis. – Jei kažkas įvyksta savaitgalį, tada keliesi, apsirengi, sėdi į mašiną, važiuoji. Sakyčiau, tai labai archaiškas įspėjimo būdas – kaip iš XX amžiaus“.
Jis neslėpė, kad, jei kas, sirenas rankiniu būdu reikėtų įjungti ir Jonavos rajone.
„Atsakingas darbuotojas man sakė, kad nėra tikras, jog galėtų įjungti iš namų. Tai toks lyg apsunkinimas: viskas tarsi veikia, bet jei nutiktų kokia nors nelaimė, kiekviena minutė taptų svarbi“, – pabrėžė pašnekovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad būtų gerai, jog Lietuvoje žmonės apie pavojų sužinotų vienu metu. „Kad neprasidėtų pletkai ir gandai, kai kažkokios isterijos sklinda, o mes net oficialiai neištransliavę žinios arba ji vėluoja. Tai irgi savotiškai atrodytų“, – kalbėjo jis.
Vis dėlto M. Sinkevičius teigė, kad pergyventi, jog kažkas nesuveiks, dabar nereikėtų, tiesiog šiuo metu atsirado puiki proga imti ir sutvarkyti tai, kas nesutvarkyta. Be to, jis atkreipė dėmesį, jog sirenos nėra vienintelė žmonių informavimo priemonė.
Užleista sritis
Anot LSA prezidento, visoje Lietuvoje civiline sauga užsiima apie 100 specialistų, o per metus šioms reikmėms valstybė skiria gana kuklią sumą – tik apie 2 mln. eurų. Jų pakanka tik darbo užmokesčiui ir garso sirenų priežiūrai.
„Net ir ministrė Agnė Bilotaitė pripažino, kad civilinė sauga buvo užleista sritis“, – kalbėjo jis.
Pasak mero, reikia pripažinti ir tai, kad sirenų gausmą girdėtų ne visi gyventojai –jų nėra dviejų tūkstančių gyventojų neturinčiuose miesteliuose ar kaimuose
„Dabar vyksta diskusijos, kad reikia žiūrėti ne gyventojų skaičių vietovėje, bet apgyvendinimo tankį. Jei tankiai apgyvendinta vietovė, gal tikslinga ir ten tokias sirenas turėti“, – pasakojo M. Sinkevičius.
Atnaujinimo greitai nebus
Delfi VRM pateiktais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 900 perspėjimo sirenų, kuriomis gali būti perspėjama apie 54 proc. šalies gyventojų. Daugiau nei pusė iš jų yra įrengtos prieš 30 metų.
Ministerija teigia numačiusi plėsti sirenų tinklą ir jį atnaujinti.
„Viešojo saugumo stiprinimas ir perspėjimo sirenomis sistemos modernizavimas yra bendras už civilinę saugą atsakingų valstybės ir savivaldybės institucijų reikalas“, – kad už tai atsakingos ir savivaldybės, tvirtina VRM.
Anot ministerijos, perspėjimo sirenomis modernizavimas reikalauja nemažų investicijų, todėl PAGD vykdo investicinius projektus, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, pagal vieną įsigytos ir įrengtos 26 stacionarios pavojaus sirenos ir jų sistemos, kurios sumontuotos 14 savivaldybių, taip pat buvo papildomai įsigyta ir perduota naudoti 20 mobiliųjų sirenų.
PAGD, anot VRM, su partneriais įgyvendina Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamą projektą, pagal kurį numatoma įsigyti beveik 200 sirenų, kuriomis bus galima perspėti ne mažiau kaip 75 proc. gyventojų, gyvenančių gyvenamosiose vietovėse, patenkančiose į Baltarusijos atominės elektrinės iki 100 kilometrų poveikio zoną. Sistemą ketinama iki 2024 metų įdiegti 17 savivaldybių.
Taip pat, teigia VRM, šiuo metu su Europos Komisija yra derinama 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programa, kurioje planuojame Lietuvai skirti lėšų perspėjimo sirenų įsigijimui. Patvirtinus programą atsirastų galimybė įgyvendinti perspėjimo sirenų modernizavimą visoje Lietuvoje.
VRM atkreipė dėmesį, kad gyventojai informuojami ir SMS pranešimais, per LRT ir kitas informavimo priemones.
„Beje, SMS perspėjimo pranešimai – šiuolaikiška ir itin efektyvi gyventojų informavimo apie galimą pavojų priemonė, kadangi bet kuris žmogus realiu laiku perspėjamas apie gresiančią bet kokio pobūdžio ekstremaliąją situaciją“, – teigia VRM.
Tuo metu sirenos esą yra efektyvios tik tankiai apgyvendintose, urbanizuotose vietose, kaimiškų vietovių žmonės pavojaus atveju gali būti perspėjami ir viešojo saugumo tarnybų ekipažų įjungtais garsiniais signalais – tokia perspėjimo priemonė, kaip papildoma, gali būti taikoma ir miestų gyventojams.
Tikrų slėptuvių gyventojams nėra
Tai, kad kai kur trūksta garso sirenų – ne vienintelė bėda, susijusi su pasiruošimu galimiems pavojams. Prasidėjus karui Ukrainoje buvo susizgribta, kad jei Lietuvai kiltų karinis pavojus, neaišku, kur žmonėms būtų saugu pasislėpti.
Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė gyventojus ramino sakydama, kad vietos pasislėpti pakaktų visiems. Ji tokią išvadą padarė iš Registrų centro gavusi informaciją apie tai, kiek Lietuvoje yra rūsių, požeminių aikštelių ir cokolinių aukštų.
„Tų plotų, kvadratūros, kuris šiandien registruojamas Registrų centre, užtektų visos Lietuvos gyventojams“, – anksčiau aiškino ministrė.
A. Bilotaitė taip pat teigė, kad šalyje iš viso yra 1900 kolektyvinės apsaugos statinių – mokyklų, darželių, arenų ir kitų uždarų erdvių, kurios skirtos laikinam gyventojų prieglobsčiui ekstremalios situacijos atveju.
Tačiau nei ministrės minimi rūsiai, nei kolektyvinės apsaugos statiniai nėra tikrosios slėptuvės, kurios galėtų apsaugoti žmones nuo visų karo pavojų.
Kad tokių Lietuvoje gyventojams nėra, Delfi pripažino PAGD.
Departamento pateiktais duomenimis, nei vienas gyventojas neturėtų galimybės pasislėpti statinyje, kuris pilnai apsaugotų nuo visų karo pavojingų veiksnių – tiesioginio bombardavimo ar cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių (CBRN) ginklų.
PAGD apskaičiavo, kad 34 proc. gyventojų galėtų slėptis kolektyvinės apsaugos statiniuose esančiuose teritorijoje, kurioje „tiesiogiai negresia ekstremaliosios situacijos ar karo pavojingi veiksniai“.
Anot PAGD, saugi teritorija yra tokia, kurioje tiesiogiai negresia ekstremaliosios situacijos ar karo pavojingi veiksniai – tai teritorija kurioje, pvz., potvynio atveju nėra potvynio pavojaus, o karo atveju negalimas priešo antpuolis.
9 proc. gyventojų, anot departamento, galėtų pasislėpti kolektyvinės apsaugos statiniuose esančiuose rūsiuose ar cokoliniuose aukštuose.
Čia žmonės, anot PAGD Civilinės valdybos viršininko Edgaro Gedos, galėtų apsisaugoti nuo dalies karo pavojingų veiksnių, tokių kaip antrinis bombardavimo poveikis – viršslėgio bangų ir skeveldrų. Tačiau tokia slėptuvė nebūtų tinkama apsisaugoti prieš CBRN ginklų naudojimą prieš civilius ar tiesioginio pataikymo atvejais.
Pataria nesiblaškyti gatvėmis
Jei, neduokdie, kiltų karinis pavojus, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis ragina visų pirmiausiai klausytis oficialios informacijos.
„Tada bus aišku, kur yra centralizuotai surenkami žmonės ir kur būtų jais pasirūpinta maistu, vandeniu, vaistais. Jeigu to padaryti neįmanoma, raginčiau pasirinkti rūsį arba kitą saugią vietą, pavyzdžiui, požeminę automobilių aikštelę, ir išlaukti kol pasibaigs apšaudymas ar praeis pavojus. Tačiau jokiais būdais nelakstyti ir nesiblaškyti gatvėmis ar aikštėmis“, – Delfi teigė gynybos ekspertas.
Jo teigimu, nėra logikos ir bėgti į miškus, o jei norima pabėgti iš šalies, tarkime, į Lenkiją, reikėtų turėti omenyje, kad į ją yra tik du keliai, kurie greičiausiai būtų perpildyti pabėgėliais bei karine technika, todėl būtų svarbūs taikiniai priešui.
„Bet mano galva, nereikia panikuoti, nereikia dabar blaškytis ar pergyventi, miegoti apsirengus su kuprine“, – patarė jis.
Karo eksperto teigimu, jei žmogus supranta, kad negali būti naudingas visuomenei kitaip – padėti ligoninėje, neįgaliems kaimynams, kariuomenei, būti mobilizuotam, jam logiškiausia būtų pasitraukti iš miesto į kaimo vietovę.
„Kaip matome istorijas su Mariupoliu, Kijevu, Charkivu, rusai apšaudo būtent civilius namus, kur yra žmonių“, – teigė pašnekovas.
Paklaustas, ar mokyklos bei panašūs pastatai būtų saugios vietos bombardavimo atveju, D. Antanaitis sakė, kad visoms negandoms pasiruošti neįmanoma, kaip ir neįmanoma turėti tokių slėptuvių, kurios apsaugotų nuo bet kokių apšaudymų ar net branduolinio smūgio.
„Žmonių surinkimas į vieną vietą padeda lengviau jais pasirūpinti, aprūpinti juos medicininėmis priemonėmis, maistu ar vandeniu“, – pažymėjo jis.
Slėptuvių poreikį sumažino dešimt kartų
Slėptuvių gyventojams nėra todėl, kad prieš 12 metų valdžia nusprendė jas skirti tik valstybės tarnautojams ir pareigūnams, kad jie, įvykus nelaimei, galėtų saugiai dirbti.
2010 metais tuometis Andriaus Kubiliaus vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis paskelbė, kad slėptuvių poreikis Lietuvoje mažinamas dešimt kartų.
„Keičiame Civilinės saugos strategiją ir mažiname slėptuvių poreikį nuo dabartinių 900 iki būsimų 90“, – tuomet aiškino politikas.
Jis patikino, kad Lietuva buvo viena iš paskutinių Europos Sąjungos narių, numatanti slėptuves tik operacijoms atlikti, o ne visiems gyventojams paslėpti. Tuomet įstatyme ir atsirado kolektyvinės apsaugos statinių sąvoka.
Nuo tada įstatyme numatyta, kad slėptuvėse saugomi valstybės tarnautojai ir darbuotojai, vykdantys valstybės ir savivaldybių institucijoms nustatytus uždavinius. Tuo metu visi likę gyventojai, kurie „neturi priskirtų būtinų užduočių“, laikinai saugomi kolektyvinės apsaugos statiniuose.
Sumažino slėptuvių skaičių
2018 metais Sauliaus Skvernelio Vyriausybė patvirtino slėptuvių optimizavimo rekomendacijas, pagal kurias valstybės institucijų ir savivaldybių, turinčių įsirengti slėptuves, skaičius sumažintas nuo 67 iki 50.
Tačiau ir tuomet apie slėptuves gyventojams nebuvo jokios kalbos.
„Atskirų slėptuvių gyventojams nenumatyta statyti. Slėptuvės skirtos operacijų centrams, kur būtų priimami sprendimai likviduojant ekstremalias situacijas“, – sakė tuometis vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
Kaip Delfi pasakojo Šiaulių meras A. Visockas, sudarytame savivaldybių, kurios turi būti įsirengusios slėptuves, sąraše Šiaulių miesto nėra. Dėl šios priežasties miestas negavo pinigų slėptuvės įrengimui.
„Šiauliuose yra oro uostas, mes esame NATO priešakinėse eilėse bet mus kažkodėl vis tiek pamiršo“, – teigė jis.
Meras vylėsi, kad jo vadovaujama savivaldybė į sąrašą pateks ir pinigų slėptuvės įsirengimui galiausiai gaus.
