Lietuvos apeliacinio teismo paskelbta nutartis įsiteisėjo iš karto nuo jos paskelbimo, todėl neteisėtai į Lietuvą atvežti vaikai jau netrukus galės grįžti gyventi pas tėvą į JK.
„Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti, kad nepilnamečių vaikų prisitaikymas prie naujos aplinkos Lietuvoje yra tokio lygio, kad grąžinus juos į ankstesnę aplinką, būtų pažeistas juos ir naują aplinką siejantis ilgalaikis (nuolatinis) ryšys, būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas, – paskelbė teismas. – Byloje nepateikta įrodymų, kad nepilnamečiai vaikai, būdami kartu su tėvais JK, jautėsi blogai, ar, kad patyrė kokius nors blogus išgyvenimus, todėl grąžinti į jiems įprastą aplinką, jie neturėtų patirti neigiamų pasekmių, juolab kad Lietuvoje nepilnamečiai vaikai gyvena žymiai trumpesnį laikotarpį nei JK.“
Į teismą dėl vaikų sugrąžinimo į JK kreipėsi jų tėvas – jis prašė išduoti leidimą grąžinti du nepinamečius vaikus.
Vyras nurodė, kad su lietuve susituokė dar 2014 m., jiedu kartu susilaukė dviejų vaikų, kurie nuo gimimo visą laiką gyveno JK. Vienas vaikų yra JK pilietis.
Jo teigimu, praėjusių metų vasarą sutuoktinė su vaikais, iš anksto nepranešusi, išvyko į savo gimtinę – Lietuvą.
„Po to man pranešė, kad ji ir nepilnamečiai vaikai negrįš į JK“, – vyro teigimu, netrukus motina savo ir vyresniosios dukros gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje, o jaunesniojo sūnaus gyvenamoji vieta Lietuvoje nebuvo deklaruota, nes jis yra JK pilietis.
Vaikų tėvo teigimu, į Lietuvą atvežti vaikai nekalba lietuviškai, todėl jie realiai negali nei įgyti draugų, nei suformuoti emocinių ryšių su jų motinos šeimos nariais ir giminaičiais.
„Vaikų motina prisipažino, kad dėl darbo keliomis dienomis per savaitę palieka vaikus močiutės priežiūroje“, – teigė jis. Ir pridūrė, kad jau kreipėsi į JK kompetentingą šeimos bylų teismą, prašydamas nutraukti santuoką ir išspręsti visus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus.
Tuo metu vaikus į Lietuvą išsivežusi jų motina teismui nurodė, kad į tėvynę sugrįžo, nes iš sutuoktinio esą patirdavo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, dėl to ji prieš išskrisdama į Lietuvą su vaikais buvo išsikrausčiusi gyventi į kitus namus.
„Prieš išvykdama į Lietuvą aš jį informavau, kad išvažiuoju laikinai atostogų į Lietuvą, bet jam neleidau susitikti su vaikais, nes bijojau, jog jis man jų nebegrąžins“, – moteris teigė, kad jos sutuoktinis esą yra neprognozuojamas ir be jos žinios „neteisėtai atliko mažamečio sūnaus lytinių organų apipjaustymą“.
Moteris teismui nurodė, kad draugystės ir santuokos pradžioje jų santykiai buvo labai geri: „Tarp mūsų nebuvo kalbos apie skirtingas religijas, draudimus, tačiau, kai gimė dukra, tarp mūsų išryškėjo labai skirtingi požiūriai į gyvenimą, vaikų auklėjimą, kasdienius buitinius dalykus.“
Moteris teigė, kad nuo sutuoktinio nuslėpė, jog neplanuoja grįžti į JK.
„Jis nebūtų išleidęs manęs su vaikais išvykti į Lietuvą“, – Lietuvos pilietė nurodė, kad nori nutraukti santuoką, o kadangi ji buvo įtraukta į apskaitą ir Lietuvoje, todėl būtent čia ji inicijuoja santuokos nutraukimo bylą, taip pat kreipėsi dėl privalomos mediacijos.
Moteris pabrėžė, kad nori gyventi su vaikais Lietuvoje, planuoja vaikus pasiimti iš jų močiutės, kur jie gyvena laikinai.
„Tai yra laikina, aš dėsiu pastangas kuo greičiau įsitvirtinti (susirasti geriau apmokamą darbą su įprastu darbo grafiku), kad galėčiau pati nuolatos gyventi su vaikais ir jais rūpintis“, pabrėžė ji.
„Vaikams sekasi gerai, jiems patinka gyventi su močiute ir mama, jie noriai eina į mokyklą ir po truputį mokosi lietuvių kalbos, – tvirtino motina. – Vaikai jau susirado draugų, patinka su jais susitikti ir žaisti tiek mokykloje, tiek po pamokų.“
Moteris pabrėžė, kad vaikų tėvas pats nesugebėtų pasirūpinti vaikais, nes gyvenant kartu visa buitimi rūpinosi būtent ji.
„Vaikų ryšys su mama yra stipresnis negu su tėvu, nes ir gyvenant JK vaikais ir visų jų poreikių tenkinimu rūpinausi aš“, – ji teigė, kad vaikams nedraudžia bendrauti su tėvu, jis šiems nuolat skambina per vaiberį.
„Tačiau dažniausiai jų pokalbiai nebūna malonūs, nes tėvas kaltina vaikus, kodėl jie pasirinko gyventi su motina“, – aiškino ji.
Moteris įsitikinusi, kad, jei vaikai būtų sugrąžinti į JK, esą kiltų rizika, jog „grąžintiems vaikams bus padaryta fizinė arba psichinė žala arba vaikai paklius į kitą netoleruotiną situaciją“.
„Manau, kad tėvas nesugebės pats pasirūpinti vaikais ir tenkinti jų visus kasdieninius poreikius, jis yra labai griežtas, kategoriškas vaikų auklėjime“, – moters teigimu, tokie veiksmai yra prilyginami psichologiniam smurtui prieš vaikus.
Į tarp tėvų kilusį ginčą taip pat buvo įtraukta Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Jos atstovai nurodė, kad buvo patikrinta, kaip iš JK atvežti vaikai gyvena Lietuvoje.
Pasak tarnybos specialistų, vaikai su motina gyvena dviejų kambarių bute, kambario plotas yra nedidelis, vaikai neturi atskirų lovų, kartu su motina miega vienoje dvigulėje lovoje.
„Specialistai taip pat bendravo su vaikais, jų gyvenamojoje vietoje, – teigė tarnybos atstovai. – Vaikai nekalba lietuvių kalba, todėl dalyvavo ir motina. Mažametis susitikimo metu buvo žvalus ir linksmas, tačiau atsakė tik į kelis klausimus, nes buvo susitelkęs į žaidimą. Berniukas sakė, kad jam patinka gyventi su mama pas močiutę, patinka žaisti su draugais ir eiti į mokyklą. Vaikas teigė su tėčiu bendraujantis per „Viber“ programėlę. Mergaitė noriai atsakinėjo į klausimus, sakė, kad jai patinka gyventi su mama ir močiute, gyvendama su mama ir broliu ji jaučiasi gerai. Mergaitė pasakojo, kad jai patinka eiti į mokyklą, mokytis ir žaisti. Ji sakė, kad mokytis lietuvių kalbą jai padeda socialinė pedagogė. Mergaitė neišsakė nuomonės dėl grįžimo gyventi į JK.“
Tarp tėvų kilusį ginčą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas patenkino tėvo prašymą ir leido vaikus grąžinti į JK.
„Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, tėvo ir motinos paaiškinimus, taip pat byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad nepilnamečiai vaikai buvo išvežti bei atitinkamai šiuo metu laikomi Lietuvoje neteisėtai, t. y. nesant tėvo sutikimo tokiam nepilnamečių vaikų išvežimui bei laikymui Lietuvoje, dėl ko buvo pažeistos jo globos teisės“, – nurodė pirmosios instancijos teismas.
Anot teisėjų, vien ta aplinkybė, jog vaikams yra suteiktas gyvenamasis būstas ir yra patenkinti būtinieji vaikų poreikiai nesudaro pagrindo spręsti, kad vaikai yra visiškai prisitaikę prie naujos aplinkos.
„Be to, ši aplinkybė, jog vaikai lanko ugdymo įstaigas nepatvirtina esant per šešis mėnesius jau susiformavusį stiprų prisirišimą prie naujos aplinkos, todėl nepagrindžia prisitaikymo prie naujos aplinkos Hagos konvencijos pagrindu“, – teismas taip pat pabrėžė, kad nėra duomenų, kad vaikų tėvas nepilnamečių vaikų gyvenimo metu būtų su jais netinkamai pasielgęs ar jo elgesys atitinka išskirtinės grėsmės, kuri atitiktų reikalingos įrodyti grėsmės pagal Hagos konvencijos mastą.
Teisėjai taip pat padarė išvadą, kad vien tėvų kultūriniai, religiniai skirtumai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl vaikų išvežimo iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos į Lietuvos Respubliką (ne)teisėtumo ir vaikų negrąžinimo išimčių taikymo.
Sprendime teismas taip pat akcentavo tai, kad teismo leidimas grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą nereiškia vaikų globos teisių tarp tėvų padalijimo ar vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo. Šie klausimai yra atskiros bylos ar šalių susitarimo objektas.
Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko vaikų motina – pateiktame apeliaciniame skunde ji nurodė, kad teismas neįsigilino į visą situaciją ir nevertino visų faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų kompleksiškai, nesivadovavo vaikų interesų apsaugos viršenybės principu, todėl tokia teismo nutartis pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus.
„Teismas galėjo ir net privalėjo išklausyti vaikų nuomonę, nes vaikai nenori grįžti į JK“, – buvo teigiama skunde.
Anot motinos, vaikus grąžinus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą jiems bus padaryta psichinė žala ir vaikai gali pakliūti į netoleruotiną situaciją: „Tėvas labai griežtai ir kategoriškai auklėja vaikus (draudžia vaikams valgyti mėsą, motinai nežinant apipjaustė sūnui lytinį organą ir pan.), tėvas neina į jokį kompromisą, yra neprognozuojamas.“
Tuo metu vaikų tėvas su tokia savo sutuoktinės pozicija nesutiko ir pažymėjo, kad vaikai nekalba lietuviškai, todėl jie realiai negali nei įgyti draugų, nei suformuoti emocinių ryšių su suinteresuoto asmens šeimos nariais ir giminaičiais.
„Vaikų motina nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių mano neigiamą elgesį su vaikais, priešingai, mano atžvilgiu nebuvo nustatyta jokių teisės pažeidimų, tai patvirtina JK kompetentingos institucijos išduota pažyma“, – vyro teigimu, vaikų motina niekada nesikreipė į jokias institucijas ir nesiskundė dėl tariamai netinkamo jo elgesio ar vaikų auklėjimo.
Anot teisėjų, bylą nagrinėjant pirmosios intancijos teisme motina nekėlė klausimo dėl vaikų nuomonės išklausymo tikslingumo ir tik pateikusi atskirąjį skundą teigia, kad vaiko teisių specialistai netinkamai išsiaiškino vaikų poziciją, nes vaikai, jos teigimu, nenori grįžti į JK.
Tačiau, teismo teigimu, motina galėjo teismo prašyti įpareigoti specialistus atlikti pakartotinį nuomonės išklausymą arba inicijuoti vaikų išklausymą teismo posėdyje.
„Teisėjų kolegijos vertinimu, vaikų išklausymas apeliacinės instancijos teisme ar pakartotinis vaikų nuomonės išreiškimas specialistams yra netikslingas, be to, nepagrįstai užvilkintų procesą ir neatitiktų vieno esminių Hagos konvencijos tikslų – kad teismai turi sparčiai nagrinėti vaikų grąžinimo į kilmės valstybę klausimą bei užtikrinti greitą jų sugrąžinimą“, – apeliacinės instancijos teismo teigimu, teismas neturėjo absoliučios pareigos išklausyti vaiką.
Anot teisėjų, vien aplinkybės, jog nepilnamečiai vaikai turi tinkamas sąlygas augti, lanko ugdymo įstaigas ir yra suteiktas gyvenamasis būstas bei patenkinti būtinieji vaikų poreikiai, nepatvirtinta esant per šešis mėnesius jau susiformavusį stiprų prisirišimą prie naujos aplinkos, todėl nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijoje įtvirtintą išimtį ir atsisakyti grąžinti nepilnamečius vaikus į kilmės valstybę.
„Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nepilnamečiai vaikai per šį laikotarpį prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir, kad šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jų interesų.“, – teisėjų teigimu, vaikų ugdymo įstaigų lankymas Lietuvoje trunka tik sąlyginai trumpą laiką, vaikai kalba tik anglų kalba, užduotis jiems padeda atlikti socialinė pedagogė, todėl lietuvių kalbos nemokėjimas taip pat sudaro socialinį barjerą, kuris stabdo socialinę integraciją ir prisitaikymą prie naujos aplinkos.
Pasak teisėjų, negalima teigti, kad nepilnamečių vaikų prisitaikymas prie naujos aplinkos Lietuvoje yra tokio lygio, jog grąžinus juos į ankstesnę aplinką, būtų pažeistas juos ir naują aplinką siejantis ilgalaikis (nuolatinis) ryšys, būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas.
„Byloje nepateikta įrodymų, kad nepilnamečiai vaikai, būdami kartu su tėvais JK, jautėsi blogai, ar, kad patyrė kokius nors blogus išgyvenimus, todėl grąžinti į jiems įprastą aplinką, jie neturėtų patirti neigiamų pasekmių, juolab kad Lietuvoje nepilnamečiai vaikai gyvena žymiai trumpesnį laikotarpį nei JK“, – pabrėžė teismas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nei viena iš motinos nurodytų aplinkybių (draudimas valgyti kiaulieną, lytinio organo apipjaustymas) nepriskirtina prie kraštutinių atvejų, dėl kurių nepilnamečiai vaikai grįžę į JK negalėtų normaliai vystytis.
Pasak Lietuvos apeliacinio teismo, pirmosios instancijos teismas, prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos principą įgyvendino įvertinęs, kad nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijoje įtvirtintų išimčių, leidžiančių negrąžinti nepilnamečių vaikų į kilmės valstybę.
„Teismas įvertino vaikų interesus, nes analizavo nepilnamečių vaikų prisitaikymo prie naujos aplinkos lygį ir kitas reikšmingas aplinkybes (kalbos barjeras, nepilnamečių vaikų atskyrimas nuo tėvo ir didžioji dalis laiko praleidžiama be motinos ir kt.), – nurodoma nutartyje.
