„Rusijos Federacija įklimpo. Ir gal per pereiname į labai slenkančio, ilgalaikio karinio konflikto karo scenarijus“, – toks pastebėjimas, kurį pateikė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas šiomis dienomis kartojamas daugelio karą atidžiai analizuojančių stebėtojų.
Regis, tame nieko naujo ar keisto: per kelias dienas išvaikyti ukrainiečius tikėjęs Vladimiras Putinas kone kas savaitę skalambija, kad viskas esą vyksta pagal planą, tačiau milžiniškų nuostolių patyrusios rusų pajėgos mėnesį nepajuda iš vietos, telkia rezervus ir stengiasi bombardavimais bei artilerijos apšaudymais naikinti tiek Ukrainos karinę, tiek civilinę infrastruktūrą.
Vis dėlto tai dar yra ne blogiausia, kas artimiausiu metu gali laukti ukrainiečių: net ir atsilaikę, atmušę atakas, o vietomis perėję į kontratakas jie puikiai supranta, kad ambicijoms išvaduoti visą šalį nuo okupantų tiesiog neužtenka jėgų.
Išsekimas, pačių ukrainiečių patirti nuostoliai, net ir su Vakarų teikiama karine pagalba neleidžia vykdyti didelio masto puolamųjų operacijų, kurios pleištais pramuštų rusų pozicijas, leistų apsupti dideles priešininkų karines grupuotes ir lemtų pergalę kare.
Ir nors būtent tokių optimizmo apraiškų jau netrūksta – Ukrainos kontratakos į šiaurės rytus ir vakarus nuo Kyjivo jau kurį laiką kelia grėsmę vis labiau apsikasančių ir į gynybą užimtoje teritorijoje pereinančių rusų pajėgoms patekti į vadinamuosius katilus, Ukrainos pietuose ir rytuose besiklostanti situacija yra ne tik itin sudėtinga ukrainiečiams, bet ir, galimai, rodo rusų ketinimus.
Kodėl keičiama atakos kryptis
Pastarųjų Rusija, regis, pernelyg neslepia. Dar savaitgalį paskelbusi, kad „specialiosios karinės operacijos“ tikslai esą iš dalies pasiekti ir dabar „pereinama į kitą etapą“, antradienį Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad nuspręsta drastiškai sumažinti karinį aktyvumą Kyjivo ir Černihivo kryptimis.
Tai iš dalies patvirtino ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas, kuris kiek anksčiau pranešė, kad, kad Rusija atitraukinėja atskirus savų pajėgų padalinius iš Kyjivo ir Černihivo sričių.
„Puolamosios operacijos tikslo priešas nepasiekė. Tenka stebėti atskirų Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų dalinių atitraukimą iš Kyjivo ir Černihivo sričių. Visgi grėsmė, kad Rusijos pajėgos gali suduoti smūgių į karinės ir civilinės paskirties objektus, išlieka gana didelė“, – nurodoma Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo pranešime.
Kai rusų pusė tikina, kad viskas vyksta pagal planą, esą taip ir turėjo būti, o ukrainiečiai jau džiaugiasi kad ir taktine, bet labai svarbia moraline pergale, atrodo, jog dėmesys prikaustytas būtent šiose srityse, iš kur atsitraukia Rusijos pajėgos.
Ar jos bėga, ar traukiasi tvarkingai besikaudamos dabar jau nėra tiek ir svarbu – akivaizdu, kad per pirmąsias dienas desantine operacija užėmę Hostomelio oro uostą ir iš čia pamėginę veržlia šarvuotosios technikos remiama ataka užimti Kyjivą Rusijos pajėgos nieko nepešė.
Milžiniški technikos, gyvosios jėgos, ypač patyrusių, gerai parengtų karių ir karininkų iš desantinių bei specnazo dalinių nuostoliai šiaurės kryptimi įklampino ilgai karinei kampanijai čia logistiškai nepasiruošusias rusų pajėgas taip, kad belieka tik trauktis.
Panaši situacija ir aplink Černihivą, kurį iš trijų pusių apsupusi Rusijos 41-oji armija nesugebėjo užspausti apsupties žiedo ir mieste esančios ukrainiečių pajėgos aršiai priešinasi, kasdien augina Rusijos šarvuotosios technikos nuostolius – čia ypač gausu sudaužytų rusų tankų ir šarvuočių kolonų, o nesaugus užnugaris rusams reiškia naikinamus benzinvežių, kitų aprūpinimo sunkvežimių konvojus ir situaciją, kai netgi rusų artilerija negali jaustis saugiai.
Bet neatsitiktinai tokie atsitraukimai skelbiami tuo metu, kai Stambule vyko derybos tarp Rusijos ir Ukrainos atstovų. Vienas pastarųjų, Davidas Arachamija po įvardijo siūlymus dėl Saugumo garantijų Ukrainai susitarimo, kuris sudarytų sąlygas užbaigti karą. Tai turėtų būti tarptautinis susitarimas, pasirašytas visų saugumo garantų, įsitikinusi Ukrainos delegacija. Kaip teigia Ukrainos delegacija, tokiais saugumo garantais galėtų tapti Jungtinė Karalystė, Kinija, Jungtinės Valstijos, Turkija, Prancūzija, Kanada, Italija, Lenkija ir Izraelis. Dalis valstybių jam davė pirminį sutikimą.
Susitarime, kaip skelbia Ukraina, taip pat turėtų būti įvardijamas veiksmų mechanizmas dėl šalių-garantų sąveikos. Tai galėtų būti kažkas panašaus į NATO sutarties Penktąjį straipsnį (vienos valstybės narės užpuolimas prilygsta viso Aljanso užpuolimui).
Jeigu prieš Ukrainą prasidėtų karas, agresija arba specialioji operacija, tuomet šalys-saugumo garantai per tris dienas surengtų konsultacijų ir būtų juridiškai įsipareigojusius suteikti Ukrainai pagalbą. Vis dėlto, nepaisant vilčių, ukrainiečiai, regis, neturi pernelyg didelių iliuzijų dėl greitos derybų sėkmės.
„Šis siūlymas nepriimtas, mes jį perduosime Rusijai. Lauksime jų atsakymo“, – teigė D. Arachamija, o Rusijos atstovas derybose Vladimiras Medinskis derybas pavadino konstruktyviomis ir pažymėjo, kad Ukrainos siūlymai bus perduoti V. Putinui.
Kitas etapas – Donbaso „išvadavimas“?
Tad atrodytų, kad vėl viskas grįžta į tas pačias rankas, kurios ir sukėlė šį karą. Vis dėlto svarbus ne tik pats V. Putino iš anksto įrašytas kreipimasis, kuriuo jis paskelbė „specialią karinę operaciją“ prieš Ukrainą, bet ir kita, ypač ankstesnė retorika. Kaip gali su tokiomis paliaubų ar taikos sąlygomis sutikti žmogus, kuris viešai ir ne kartą abejojo Ukrainos valstybingumu?
Apie kokius teritorinius pokyčius gali kalbėti šalies lyderis, jei jis iš pradžių tikino, jog iš viso neturi jokių agresijos planų prieš kaimyninę Ukrainą? Šie fundamentalūs klausimai gali niekada nesulaukti atsakymo, o gali ir priešingai – pasikeitus esminėms aplinkybėms, t. y. Rusijai nepavykus pasiekti savo pradinių pačios invazijos tikslų, leisti prisitaikyti prie situacijos.
Tai reikštų, kad ne vieno eksperto dar prieš karą įvardyta sąlyga, jog pajėgas sutelkęs, o ir karą jau pradėjęs Kremlius, konkrečiai pats V. Putinas negali atsitraukti nieko nelaimėjęs, t. y. neparodęs savo šalies elitui ir agresijos simboliu tapusia raide „Z“ mojuojančiai visuomenei apčiuopiamų tariamos „pergalės“ rezultatų. Iš Kremliaus bent jau derybų metu pastaruoju metu mažiau girdima apie pradinius tikslus – Ukrainos „denacifikaciją“ ir „demilitarizaciją“, tačiau vėl sustiprėjo naratyvai, kad esą reikia „išlaisvinti Donbaso liaudį“.
„Tai tąsa praėjusią savaitę skelbtų tezių, jog nuo šiol bus koncentruojamasi į Donbasą“, – socialiniame tinkle rašė RESC vadovas Linas Kojala.
Kaip Donbaso liaudies „laisvinimas“ susijęs su raketų smūgiais Lvive, Odesoje, rusakalbių gausiai apgyvendintų Charkivo, Mariupolio bombardavimais iš Kremliaus, suprantama, neverta tikėtis atsakymo. Tačiau paradoksalu, kad viešai įvardyti tikslai – kuo didesnių Donbaso teritorijų kontrolės perėmimas pamažu tampa tiek Rusijos valdžios, tiek jos išlaikomų propagandistų, tiek rusų karių leksikono dalimi.
Pavyzdžiui, reguliariuosius Rusijos armijos, Luhansko ir Donecko liaudies respublikų separatistų bei Ramazno Kadyrovo „Tik Toko ir Instagramo armijos“ ginkluotas pamaivas lydintys „specialieji korespondentai“ – liūdnai pagarsėję Kremliaus propagandistai ir informacinio karo dalyviai – pastarosiomis savaitėmis nuolat pabrėžia apie „išvaduotas teritorijas“.
Ir tai nėra naujiena. Dar pernai, kai Rusija pradėjo telkti pajėgas prie Ukrainos sienos ir jos okupuotose teritorijose, jau pasirodė svarstymų, kas Rusija gali bandyti gaivinti 2014-aisiais išmėgintas, tik dar anksčiau suformuluotas idėjas.
„Karinių dalinių aplink Ukrainą iš Rusijos pusės sutelkimą galima apibūdinti tokia formule: jeigu anksčiau jų būdavo tiek, kad palaikytų okupuotų Donbaso teritorijų užnugarį, <…> dabar jau tie skaičiai yra tokie, kad jie bent jau teoriniame lygmenyje, pagal pajėgumus, gali pradėti platesnio masto ataką, kas reikštų okupuotų teritorijų išplėtimą, galbūt „Novorusijos“ projekto įgyvendinimą, kas reikštų atplėšimą visos Rytų ir Pietų Ukrainos nuo Kijevo dalies“, – pernai lapkritį sakė L. Kasčiūnas.
Iš stalčiaus traukia seną planą
Novorusija, arba Naujoji Rusija yra istorinis buvusios Rusijos imperijos regionas, užimantis teritorijas į šiaurę nuo Juodosios ir Azovo jūrų. Šios žemės taip pavadintos todėl, kad Rusijos imperijos dalimi tapo tik XVIII a antroje pusėje, kai jos buvo užkariautos.
Nuo Jekaterinos Didžiosios laikų šis pavadinimas dar kelis sykius buvo vartojamas ir „į madą“ grįžo po Maidano įvykių Kyjive 2014-ųjų pradžioje tada prieš prorusišką valdžią sukilę privertė ją sprukti, o įsikišusi Rusija iš pradžių užgrobė Krymą, tada pamėgino sukurstyti maištus Pietryčių Ukrainoje – būtent ten pasirodė Novorusijos vėliavos ir netgi buvo trumpam įkurta Novorusijos federacija (ji subyrėjo kilus karui Donbase ir įkūrus liaudies respublikas). V. Putinas skelbė, kad Novorusijos teritorijos atiteko Ukrainai per klaidą.
Vis dėlto pats Novorusijos projektas niekada taip ir nebuvo palaidotas – tai patvirtina ir V. Putino žodžiai. Dar pernai liepą pasirodė tuomet tik būsimojo atviro Rusijos karo prieš Ukrainą pagrindą paklojęs neva paties V. Putino parašytas straipsnis rusų, anglų ir ukrainiečių kalbomis.
Apie tokį opusą Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tada atsiliepė pašaipiai. Tačiau dabar, Rusijai pradėjus karą, šio laiško turinys, regis, gali tapti derybų pagrindu.
Net jei V. Putino argumentai grįsti geriausiu atveju pseudoistoriniais išvedžiojimais bei akcentų mišraine, jame jau tada buvo numatytas ultimatumas Kyjivui: V. Putinas jau tada viešai suabejojo Ukrainos valstybingumu ir ukrainiečių, kaip tautos, egzistavimu – esą rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, o „tikrasis Ukrainos suverenitetas įmanomas tik partnerystėje su Rusija“.
Ką reiškia tokia partnerystė, tada leido suprasti Rusijos Valstybės Dūmos vicepirmininkas Piotras Tolstojus. Dalyvaudamas eilinėje Kremliaus propagandinėje laidoje jis pabrėžė, kad „rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, o Ukraina yra vienos didžiosios Rusijos dalis“.
„Problemas kuria dalelė niekdarių, kurie antikonstituciniu būdu užėmė valdžią, štai juos reikia karti ant šviestuvų“, – teigė P. Tolstojus, kuris taip pat yra Rusijos atstovas ir Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje bei šios organizacijos viceprezidentas. Po Kremliaus agresijos prieš Ukrainą Rusija buvo išspirta iš Europos Tarybos, o pakarti jų įsivaizduojamus „niekdarius ant šviestuvų“ rusams nepavyko – tai tūkstančių rusų karių lavonai dabar voliojasi Ukrainoje.
Bet pats laiškas-straipsnis, kurį esą išprovokavo ukrainiečių priimtas „Vietos gyventojų įstatymas Ukrainoje“, neva diskriminuojantis rusus (iš tikrųjų taip nėra, mat įstatymas skirtas pirmiausia Kryme esančioms ir savos atskiros teritorijos neturinčioms autochtonų, t. y. vietinėms, tautoms – jomis įvardyti tik totoriai, krymčanai ir karaimai, kurių teises ir turi ginti šis įstatymas. Beje, ukrainiečių tauta šiame įstatyme nėra išskirta), o tiksliau jo turinys iki šiol naudojamas Kremliaus, kaip argumentai kariaujant prieš Ukrainą.
Neatsitiktinai, kai tik kalba pasisuka apie derybas dėl paliaubų, nuolat išnyra ir istorinių pretenzijų, ir minėtas kalbos įstatymas. Bet svarbiausia yra tai, kad Rusijos įsivaizduojama Novorusija yra iš esmės kaip tik tose teritorijose, kurias arba jau kontroliuoja, arba į kurias taikosi okupacinės pajėgos. Būtent didžiausi rusų pasistūmėjimai nuo pat karo pradžios įvyko iš Krymo pusės ties Azovo jūra – čia užimti Chersonas, Berdianskas, Melitopolis, o iš visų pusių apsuptas ir su žeme naikinamas svarbiausias miestas – Mariupolis, regis, gali kristi artimiausiu metu.
Ir nors ukrainiečiai priešinasi ne tik pačiame Mariupolyje, kurio centrą ir kelis rajonus dar kontroliuoja, o ir užimtose teritorijose pasitaiko tiek pilietinio nepaklusnumo akcijų, civilių pasipriešinimo atvejų, tiek netikėtų atakų prieš Rusijos karines pajėgas, būtent ši teritorija yra sunkiausiai atkovojama ukrainiečiams.
Juo labiau, kad dabar didžioji Rusijos pajėgų koncentracija pastebima ir atakų smaigaliai krypsta į Donbaso frontą, kur yra pajėgiausi Ukrainos reguliariosios kariuomenės daliniai – atlaikę ne vieną Rusijos pajėgų ataką, apšaudymus ir bombardavimus dabar ukrainiečiai rizikuoja būti atkirsti ir apsupti iš Šiaurės, Iziumo ir pietų – Mariupolio. Tam rusams reikėtų pirma užimti arba neutralizuoti abu minėtus miestus bei ten esančias ukrainiečių pajėgas, o kol kas to padaryti nesiseka ir ukrainiečiai netgi sugeba toliau atsiiminėti teritorijas, atsargiai kontratakuoti.
Vis dėlto atlaisvinus Kyjivo ir Černihivo operacines kryptis, ten pereinant į gynybą rusai turi rezervų, kuriuos gali mesti prieš Donbaso fronte esančias ukrainiečių pajėgas taip, kad joms teks arba atsitraukti, arba žūti vietoje.
Iki to dar, suprantama toli, tačiau būtent tam dabar ir naudojamos derybos – vilkinant jų procesą, derantis dėl neesminių sąlygų ir nuolat pateikiant tokius reikalavimus, kurių kita pusė, suprantama, negalės įgyvendinti. Bet kartu toks vilkinimas reiškia, kad karas tęsis – Rusija toliau bombarduos, apšaudys Ukrainos miestus, naikins karinę ir civilinę infrastruktūrą, tikėtina, tai darys dar intensyviau, stengiantis primesti savo sąlygas ir sustiprinti derybines pozicijas. Mat karo nutraukimu kol kas oficialiai suinteresuota tik Ukraina ir jos sąjungininkai, o ne Rusija.
Pastaroji šalis, kurią toliau smaugia sankcijos, nuostoliai kare, žinoma, irgi negali kariauti amžinai, tačiau bent jau kol kas daugiau motyvų nutraukti ugnį turi ukrainiečiai. Tiesa, pastarieji turi ir daugiau motyvų kautis už savo šalį, tad galiausiai viskas susiveda į tai, kiek kuri pusė turi ir valios, ir galimybių, t.y pačių išteklių tęsti kovą. Ukrainiečiai gali rengti ribotas kontratakas, tačiau norint išstumti Rusiją iš visos savo teritorijos reikia kur kas daugiau.
Be to, patys Vakarai, kurie visaip signalizuoja nenorintys karo su Rusija eskalacijos gali imti spausti ukrainiečius galiausiai sutikti su „kompromisinėmis“ sąlygomis – esą bloga taika geriau už tolesnį siaubingą karą. Juo labiau, kad Rusija turi ir kitą pasirinkimą – eskaluoti konfliktą dar labiau, panaudojant ir branduolinius ginklus.
Vienintelis klausimas tokiu atveju, jei nenoromis sudaromos paliaubos ir konfliktas yra įšaldomas, yra paprastas: kam viso to reikėjo? Kam Kremliui reikia Novorusijos – karo nuniokoto regiono, gauto mainais į pražudytų tūkstančių karių, sunaikintos technikos ir ant prarajos ribos atsidūrusios Rusijos ekonomikos sąskaita?
