Pirmoji karo diena visada sukelia šoką: ankstyvą rytą per valstybinius kanalus rodoma transliacija, kurioje iš anksto pasisakymą įrašęs Vladimiras Putinas dėlioja „denacifikacijos“, demilitarizacijos ir panašius absurdiškus argumentus, kodėl reikia „specialios karinės operacijos“ prieš kaimyninę valstybę. Šios šalies gyventojus prikelia ne V. Putinas, jie ankstyvą rytą išgirsta keistą gaudesį – dešimtys ypač žemai skriejančių sraigtasparnių prašvilpia pro namų stogus. Pirmieji karo kadrai.
„Mūsiškiai?“, – už kadro girdisi sunerimusios moters balsas. „Ne“, – jai atsako vyras, tai rusų kariniai sraigtasparniai, iš kurių laipinasi rusų desantininkai strateginiame oro uoste, netoli sostinės. Panašių filmuojamų vaizdų daugėja.
Atakos orlaiviai Ka-52 tuo metu atakuoja menkiausius pasipriešinimo židinius – tikrus ir spėjamus. Vienas pamušamas, turi priverstinai tūpti.
Kitame įraše fiksuojamos keliasdešimties metrų aukštyje prašvilpiančios sparnuotosios raketos – jos lekia link strateginių taikinių: vadaviečių, oro uostų, kurių rusai neketino užimti – tokie naikinami tam, kad jais niekas negalėtų pasinaudoti.
Tokios Rusijos atakos pirmąją karo dieną pasipylė Ukrainoje. Bet neatsitiktinai stiprinamas NATO rytinis sparnas, kaip ir 2014-siais, Rusijai pirmą kartą įsiveržus į Ukrainą nenuveja į šalį minčių, kad panašūs vaizdai gali pasikartoti ir čia, Lietuvoje. Jei Kremlius, nepaisydamas visų įspėjimų, visų sankcijų, Vakarų karinės paramos ukrainiečiams ryžosi peržengti vienas raudonąsias linijas, kodėl dabar negalėtų to pakartoti ir peržengti kitas linijas, net jei tai būtų NATO ribos?
Juo labiau, kad Kremliaus propagandiniuose kanaluose žinomi ir nebūtinai veikėjai jau plyšauja, kad esą, Ukraina tėra tarpinė stotelė – tuoj reikės „pamokyti arogantiškąsias šalis“ – Lietuvą, Lenkiją, prasikirsti sau erdvę ties Suvalkų koridoriumi. Pastarajame jau vyksta pasiruošimai – Lietuvos kariuomenė stiprina savo pajėgumus, matomumą regione.
Tad jei Kremliui nepavyko žaibiška „kelių dienų speciali karinė operacija“, net jei dabar kalbama apie ne tokius ambicingus planus Ukrainoje, net jei praėjus daugiau nei mėnesiui rusai, regis, beviltiškai įstrigo kaimyninės šalies teritorijoje, patyrė milžiniškų gyvosios jėgos, technikos nuostolių, net jei Rusijos ekonomiką vis labiau smaugia sankcijos, užsienio verslų ir savų piliečių masinis bėgimas iš šalies, neatsitiktinai šis karas jau atidžiai analizuojamas NATO šalyse.
Jei Rusija toliau nepaisytų jokios logikos ir, kaip įspėjo Volodymyras Zelenskis, ryžtųsi veržtis į Baltijos šalis, ką pastarasis mėnuo parodė ir ko galima pasimokyti iš karo Ukrainoje? Net jei dabar dar yra anksti skelbti išvadas, kai karas dar nesibaigė, kai kurie dalykai, kuriomis kryptis ką reikia stiprinti, patikrinti ar kitaip atkreipti dėmesį jau dabar aiškūs.
Pirmoji pamoka: pažink savo priešą
Kad ir koks baisus būtų pats karas, kad ir kokie siaubingi vaizdai bei milijonų pabėgėlių istorijos pasiektų iš Ukrainos, vienas dalykas, kuris nuo pirmųjų dienų krenta į akis, kaip pažymėjo atsargos majoras Darius Antanaitis, yra tai, jog „Rusijos kariuomenė nėra tokia stipri, o Ukrainos – nėra tokia silpna, kaip buvo teigiama prieš karą“. Išties, pastaruoju metu galima išgirsti lengvesnių atodūsių ir pripažinimų, jog Rusijos karinės pajėgos Vakaruose buvo pervertintos.
Visos kalbos apie tai, kad Kyjivas kris per 48 ar 96 valandas pasirodė klaidingos: Rusijos karine galia, regis, patikėjo ne tik Vakarai, bet ir patys politinių sprendimų priėmėjai Kremliuje.
Šalimi-melu tapusi Rusija pastaruosius dešimtmečius gyrėsi „analogų pasaulyje neturinčia technika ir ginkluote“, bet į karą siunčia ir morališkai pasenusius tankus, šarvuočius, tinkamai neparengtus, neaprūpintus, nežinia dėl ko besikaunančius karius, tarp jų ir šauktinius, kurių dalis bent jau iš pradžių, regis, išties manė, kad dalyvauja pratybose. Net jei rusų karinė vadovybė numatė konkrečius taikinius Ukrainoje ir parinko arti Kyjivo esantį Hostomelio oro uostą desantinei operacijai, akivaizdžiai apsiskaičiuota dėl to, kaip bus sutiktos okupacinės pajėgos.
Ukraina, priešingai, dar likus iki karo pradžios savaitei viešai netgi nepripažino artėjančios grėsmės, menkino tokią galimybę – esą karas Donbase tęsiasi 8 metus, tad kas gi čia tokio ypatingo. Bet Ukraina prieš savo akis turėjo visą paveikslą – tiek savų, tiek priešininkų pajėgų. Dar prieš karą regione – tiek virš Baltijos, Juodosios jūrų, tiek virš pačios Ukrainos sukiojosi nepamainomi NATO šalių, daugiausiai JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybiniai orlaiviai: elektroninės, signalų žvalgybos, taikinių ant žemės ar ore aptikimo orlaiviai – visa tai leido susidaryti aiškų paveikslą.
JAV žvalgybos kruopščiai tekinta informacija į viešumą apie Rusijos pasirengimą karui tebuvo ledkalnio viršūnė – kiek jautrios, nepaviešintos žvalgybinės informacijos iš JAV ir kitų NATO šalių prieš karą buvo perduota Ukrainai gali paaiškėti dar negreitai.
Tačiau, kaip pažymėjo Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius, viena svarbiausių šio karo pamokų nuo pat pradžių buvo strateginio žvalgybų vaidmens pademonstravimas – tiek renkant indikatorius apie artėjančią invaziją, tiek vertinant pajėgas, jų išsidėstymą. Įdomu tai, kad netgi patyrusiais analitikais ir politikais laikyti asmenys prieš karą kalbėjo, kad eskalacija sunkiai tikėtina, mat Rusijai esą dar trūksta pajėgų.
Nors būtent JAV dosniai tekinami žvalgybiniai duomenys ir netgi „Twitter“ laisvai prieinami bei analizuojami atvirųjų žvalgybinių šaltinių duomenys (OSINT) rodė Rusijos pasirengimą bei ketinimus. Kad tie Rusijos užmojai buvo pernelyg ambicingi, lemti politinių sprendimų, nežinia kuo grįstu optimizmu, o ne racionalia logika sutvirtinti ketinimai – jau kita kalba.
Tai, kad nuo pirmųjų karo minučių Rusija susidūrė su ryžtingu, sumaniu ir galingu ukrainiečių pasipriešinimu, o patys rusai nedemonstravo nieko įspūdingo karinės minties srityje, priešingai – darė vieną klaidą po kitos, tai jau yra pačios Rusijos problema. Ir atvirkščiai, kaip vienoje nufilmuotoje pasaloje pripažino Ukrainos karys – ukrainiečių sėkmė, kad „rusai tokie buki“.
To viltis, žinoma, galima, bet tuo kliautis, kad rusai kartotų savo klaidas konvencinio karo su NATO šalimis atveju, verčiau nereikėtų. Todėl bet kokio teorinio konflikto Baltijos šalyse atveju ypač kritine taps tiksli žvalgybinė informacija apie priešininką, jog pajėgumus, ketinimus – laiku surinkus, įvertinus tokią informaciją ir duomenis pritaikius galima tikėtis sėkmės mūšio lauke.
Antroji pamoka: valia priešintis ir sumanumas
Bet turėti aiškų paveikslą apie savo, sąjungininkų bei priešininko pajėgas, netgi numatyti ketinimus dar ne viskas. Tai iš istorijos gerai žino ar bent jau turi žinoti Lietuvos karinė ir politinė vadovybė: lemtingame 1940-ųjų birželio posėdyje, kai svarstyta, ar verta priešintis ultimatumą paskelbusiems sovietams, paveikslas buvo aiškus – priešininko kiekybinis ir, galimai kokybinis pranašumas yra milžiniškas, sėkmingai pasipriešinti esą nėra galimybės. O svarbiau už tokį vertinimą, kuriam dėl savų motyvų pritarė ir dalis aukštų tuometinės Lietuvos kariuomenės karininkų buvo valia.
Tiksliau jos trūkumas. Tuo metu 2022-ųjų vasario 24-ąją Ukraina rusų karius pasitiko ne nuleidusi rankas, ne su gėlėmis ar sumišusiu abejingumu, o ginklais. Šūviai į okupantų tankus, šarvuočius, orlaivius po 8 metų apkasų karo Donbase gal ir nustebino dalį rusų, kuriems buvo pasakyta, kad jie ateina „denacifikuoti, demilitarizuoti ir kitaip išvaduoti“ Ukrainos „nacių engiamos liaudies“, bet patiems ukrainiečiams tai buvo tiek savaime suprantamas dalykas, tiek įsakymas.
Be aiškios politinės ir karinės vadovybės įsakymo priešintis, be jų vadovavimo ir matomumo ukrainiečiai, tikėtina, būtų net ir tokiu atveju ginklais pasitikę priešus. Tačiau efektyvi, nesunaikinta ir nepabėgusi – kaip to, galimai, tikėjosi Kremlius – Ukrainos politinė valdžia su V. Zelenskiu priešakyje tapo stipriu psichologiniu veiksniu.
V. Zelenskis – buvęs komikas, iš kurio prieš karą niekas pernelyg daug nesitikėjo, tapo ne šiaip pasauline žvaigžde ir įkvėpimu, kurį norėjo mėgdžioti net Emmanuelis Macronas, bet ir ramsčiu, teisingo Ukrainos reikalo vėliavnešiu, aplink kurį būrėsi visa simbolinė, moralinė, politinė ir karinė parama. Kasdieninės V. Zelenskio spaudos konferencijos, teletiltai į pasaulio parlamentus, emocingai kartojant strategines žinutes bei pašiepiant priešą, anot kurio V. Zelenskis, esą pabėgo iš šalies, užtikrino, kad ukrainiečiai neliks vieni.
Nuo pirmosios karo dienos Ukraina neatsitiktinai laimi labai svarbų informacinio karo frontą.
Bepiločių orlaivių nufilmuoti antskrydžių vaizdai, kaip garsieji „Bayraktar“ ketvirtą karo savaitę daužo nieko neįtariančių rusų kolonas yra ukrainiečių ir jų sąjunginikų moralę stiprinantis mažos pergalės gurkšnis. Legendos apie „Kyjivo vaduoklį“ ar močiutę, kuri raugintų agurkų stiklainiu nukovė rusų droną gal ir atrodo pernelyg komiškos, kad būtų tikros, bet jos stiprina kovinę dvasią.
„Kaip jie tikėjosi užkariauti tokią šalį?“, – klausiama Vakaruose ir stebimasi ukrainietės moters drąsa, kuri rėkia ant rusų okupanto ir ragina nešiotis saulėgrąžų sėklas. Šis vaizdo įrašas buvo sumaniai panaudotas dar vienam ukrainiečių simboliui – saulėgrąžoms, kurios esą išdygsta iš nukautų rusų karių kūnais patreštos žemės.
Ukrainiečių žinutės, net jei jos, galimai, išpūstos, kaip kasdien papildoma rusų nuostolių statistika, išgalvotos arba niekaip neįrodytos istorijos – savo iškalba, sklandžia ir raminančia kalbos maniera išgarsėjęs V. Zelenskio patarėjas Oleksijus Arestovičius pirmąją karo dieną tikino, kad Hostomelio oro uostas atsiimtas, nors tai nebuvo tiesa, o „du virš Hostomelio numušti rusų transporto lėktuvai Il-76 su šimtais desantininkų“ iki šiol tėra legenda – įkvepia Ukrainos žmones ir jų rėmėjus. Istorijomis, statistika apie rusų nuostolius norima tikėti, nesvarbu, ar tai patvirtina, ar nebūtinai tikra informacija – toks lūkesčių ir iliuzijų susikūrimas, žinoma, turi savų pavojų, kaip ir bendrai priešo nuvertinimas, tačiau šiuo metu tai yra kuras ukrainiečių valios mašinai.
Ir priešingai – visa informacija iš Kremliaus, kitaip, nei, pavyzdžiui, 2014-siais, kai dar Vakaruose buvo abejojančių, kad, galbūt, „reikėtų išklausyti abi puses, nes jos abi turi argumentų“ dabar laikoma tiesiog nepatikima, iš absurdo ir fantastikos srities. Kai esi ne šiaip šalies agresorės pilietis, bet ir aktyviai prisidedi prie to veiksmo nežinodamas, ko sieki, moralė anksčiau ar vėliau susvyruos.
Tiesą pasakius, ji svyruoja jau nuo pirmųjų karo dienų. Kaip pastebėjo D. Antanaitis, jei nuo karo pradžios rusai linkę pasiduoti į nelaisvę ir plėšikauti, tai rodo žemą rusų karių moralę. Tai kartu naudinga, bet ir grėsminga ukrainiečiams, ypač likusiems užnugaryje – teritorijose, į kurias jau įžengė rusų kariai ir siekia šias teritorijas kontroliuoti.
Tai grėsminga, mat plėšikaujantys kariai yra neprognozuojami – jie gali plėšti, prievartauti ir žudyti civilius, bet tai rodo ir okupantų silpnybes, kurias galima išnaudoti, pavyzdžiui, renkant arba perkant iš rusų karių kritinę informaciją, rengiant pasalas, netgi verbuojant į savo pusę.
Ukraina jau skelbė apie mažiausiai vieną atvejį, kai rusų karys už atlygį atidavė savo tanką, o informacija apie plėšikauti išėjusius ir svarbią karinę techniką palikusius dalinius gali būti aukso vertės ne tik ukrainiečiams, bet ir visai NATO – vien ko vertas Rusijos karių apleistos elektroninės kovos priemonių sistemos „Krasucha-4“ atvejis.
Tai taip pat yra svarbus ženklas Lietuvos ir kitų NATO šalių kariuomenėms, kurios, kitaip, nei Rusija, investuoja į puskarininkių rengimą ir bendrai į individualių karių rengimą, jų įgūdžių, tobulinimą, lyderystės skatinimą. Tiesa, tuo pačiu reikia suprasti, kad karo atveju patyrusių seržantų, viršilų, netgi grandinių poreikis bus milžiniškas, o atsakomybė – taip pat.
Tarptautinė Rusijos izoliacija politinėje, diplomatinėje, verslo, sporto ir kitose srityse nebeleidžia Kremliui vynioti tradicinio „nepainiokime šios srities su politika“ argumento – Rusija viešojoje erdvėje yra akivaizdi agresorė, o Ukraina – auka, o netgi tokio akivaizdaus fakto tarptautinis pripažinimas yra svarbus ukrainiečių valiai.
Kita vertus, jokia tarptautinė nuomonė, pasmerkimai ar užuojautos, netgi karinė parama, kuri plūsta į Ukrainą neregėtais tempais, būtų bevertė pagalba, jei ukrainiečiai nesipriešintų patys. Afganistanui du dešimtmečius amerikiečiai ir sąjungininkai teikė milijardus karinės ir kitokios paramos, o šalis subyrėjo, lyg kortų namelis per kelias savaites po veržlaus talibų puolimo.
O Ukrainiečiai priešinasi aktyviai, drąsiai ir sumaniai. Nuo reguliariųjų pajėgų, kurių veikimą iki šiol gaubia karo migla – dėl gebėjimo laikytis operacinio saugumo reikalavimų apie Ukrainos reguliariųjų pajėgų operacijas nėra daug žinoma, dažniausiai jų sėkmę rodo tik sunaikintų rusų pajėgų kolonos, iki teritorinės gynybos vienetų – į juos stoja emigrantai, dainininkai, teniso žvaigždės ir specialiųjų pajėgų – visi, regis, pasiryžę ginti šalį.
Neatsitiktinai jau karo pradžioje Ukrainos miestuose, ypač sostinėje užkirstas kelias įvairiems sabotažo atvejams – bandymų žymėti strateginius objektus, juos ar svarbius asmenis atakuoti netrūko, tačiau tiek žvalgybos, tiek akylų piliečių dėka sulaikytas ne vienas diversantas.
Net tie, kurie neima ginklo į rankas, net užimtuose miestuose – Chersone, Melitopolyje ir kitur stoja prieš rusų tankus ir karius su vėliavomis, šūkiais, kurių populiariausias – vėlgi, legendomis apipintos Gyvačių saloje nuskambėjęs raginimas rusų karo laivui ir kur jam eiti.
Tokios pamokos nėra lengvai išmokstamos ar įdiegiamos: galima prirašyti begales pilietinio pasipriešinimo strategijų, panašių dokumentų ir kalbėti apie būtinybę jau mokykloje stiprinti pilietiškumą, apie bendruomenių įsitraukimą. Tačiau realybėje tiek lyderystė, vienybė, tiek pilietiškumas ir valia priešintis pasirodo tik didžiųjų išbandymų metu.
Lietuvoje tokių savybių visuomenėje, regis, netrūksta: lietuviai ypač aktyviai remia Ukrainą viskuo kuo gali – pinigais, priemonėmis, prieglobsčiu ukrainiečių pabėgėliams. Tai daroma sumaniai, koordinuotai, yra ir savo sritį išmanančių žmonių, ir priemonių, kuriomis galima pasiekti efektingą rezultatą. Koronaviruso pandemijos metu tūkstančiai savanorių – vieni viešai skelbdamiesi, kiti tyliai prisidėjo prie to, kad sveikatos apsaugos sistema nesubyrėtų.
Tačiau lyderystė šlubavo arba kėlė trinčių – dar gaisro Alytuje metu atsivėrė pasirengimo reaguoti į ekstremalią situaciją žaizdos: trūko priemonių, koordinavimo, o svarbiausia – atsakomybės jausmo.
Pandemijos metu chaotiškas sprendimų priėmimas, komunikacijos trūkumas ar pernelyg didelė jos gausa bei neaiškumai, blaškymaisi, valdžios institucijų tarpusavio kivirčai bei politinės lyderystės stoka tapo įprasta kasdienybe. Dalis šių trūkumų pasikartojo ir migrantų krizės akivaizdoje. O juk tai buvo kad ir ekstremalių situacijų, bet vis dėlto ne karo padėtis – priemonių Lietuvai trūko ne todėl, kad šalis buvo bombarduojama, o dėl pavienių asmenų ir institucijų nesusikalbėjimo, ambicijų, biurokratijos ir su ja siejamos ryžtingų sprendimų bei atsakomybės baimės.
Tad jei dėl pilietinių iniciatyvų, pasiryžusiųjų ginklu ar kitomis priemonėmis ginti, tikėtina atsirastų pakankamai, nepaisant iki karo dažnai sklandžiusių mitų esą „Lietuvos niekas negins, visi išsibėgios, patys žmonės Seimą sudegins“, dėl lyderystės pavyzdžių gali kilti abejonių.
Jei Lietuvoje kalbama, kad esą daroma viskas, kad tik 1940-ųjų situacija nepasikartotų, tai dėl kariuomenės nusiteikimo tai galima ramiau patvirtinti – net jei nebūtų įsakymo, kariuomenė priešintųsi, turėtų tokią teisę, pareigą ir valią.
Kitas klausimas, kas ir ką darytų su provokatoriais, 5-ja kolona ir iš anksto infiltruotais ar tai padaryti ketinančiais sabotažo specialistais? Ir nors Ukrainoje tokių diversantų išaiškinimo, sulaikymo ar likvidavimo akcijų buvo ne viena, dar neaišku, kiek prasprūdo pro akis.
Lietuvoje, kur pokario partizaninį judėjimą iš esmės sugriovė provokatorių, išdavikų tinklas, o talkinti Rusijai arba jos išlaikomiems režimams norinčių, prisidengiant kilniais taikos ar gerų santykių tikslais, arba atvirai Kremliui šnipinėjančiųjų netrūko ir, regis, netrūksta iki šiol, toks klausimas gali būti ypač svarbus.
O ar karo atveju Lietuvoje atsirastų vietos Zelenskis, kuris galėtų sumaniai ir įkvepiančiai savo šalies piliečiams bei pasauliui paaiškinti, už ką mes kaunamės, ką giname ir kodėl mums turi padėti? Ar kuris nors patarėjas ar kitas pareigūnas galėtų tapti tuo Arestovičiumi, kuris įtaigiai paaiškintų, nuramintų, įkvėptų? O gal išsislapstytų ir išsilakstytų?
„Aišku, kad turėtume. Istorijoje įvykiai daro žmones. Neabejoju kad didvyriškumui kartais reikia aplinkybių, ir tik tada paaiškėja, kas iš tikro yra kas. Situacinė lyderystė labai dažnai laimi prieš pasirengimą, senose knygose tai buvo vadinama istorijas našta. Karo metu reikia kiaušų, avantiūrizmo, jėgos. To neįmanoma numatyti“, – teigė komunikacijos ekspertas Mykolas Katkus ir priminė, kad ir Zelenskis prieš karą nebuvo laikomas stipriu lyderiu. O ir Rusija neatsitiktinai jau pirmą karo dieną skleidė gandus, kad jis esą pabėgo iš šalies.
Trečioji pamoka: karas naikina viską ir visur
Paradoksalu, kad vienas veiksnių, kuris mažina mito, kad Lietuvos lyderiai išsilakstytų, yra Lietuvos geografija – laiku pabėgti, kai karas jau ant nosies, būtų ypač sunku: oro keliai gali būti nesaugūs dėl Rusijos priešlėktuvinės gynybos priemonių – tegu ir apgailėtinai pasirodžiusių kare Ukrainoje, kur iki šiol sėkmingai veikia nesunaikinta ukrainiečių aviacija, jūros keliai – tokie pat pavojingi, mat rusai gali prarasti vieną savo laivų Berdianske, tačiau blokuoti Ukrainos uostos kol kas jiems pavyksta, o Lietuva iš esmės teturi vieną reikšmingą uostą, kuris šalia sienos su Kaliningradu. Tuo metu sausumos kelių į Vakarus nėra daug ir jie veda per Suvalkų koridorių.
Lietuva, kitaip, nei Ukraina, neturi nei tiek gyventojų skaičiaus, nei teritorijos, o tai reiškia, kad ir neturi daug operacinės erdvės veikti. Rusijos pasirinkta ambicinga strategija per kelias dienas užimti Kyjivą pasibaigė nesėkme, bet kitose srityse rusams pavyko pasistūmėti, ypač iš Krymo.
Tai reiškia, kad Rusijai teko keliomis operacinėmis kryptimis sutelkti skirtingas karines grupuotes – net jei dabar galima kalbėti, kad ir tie minėti pasistūmėjimai nėra strateginės pergalės, ypač turint omeny rusų nuostolius bei praėjusį laiką, didelė Ukrainos teritorija vis dėlto yra vienas veiksnių.
Ir net jeigu agresijos prieš Lietuvą atveju rusai kartotų savo klaidas – nepakankamas dėmesys paramai iš oro, nesėkmingas savo elitinių dalinių panaudojimas ir prastas logistinis aprūpinimas lemtų, kad įsiveržę į Lietuvą ir teoriškai per 12 valandų ją pervažiavę rusų tankai paprasčiausiai pritrūktų degalų, o įgulos – maisto, pačiai agresijai įgyvendinti Rusijai reikėtų mažiau laiko.
Atkirsti strategiškai svarbų Vilnių – vos už keliasdešimt km nuo sienos su Baltarusija, Suvalkų koridorių, Klaipėdos uostą su sutelktomis pajėgomis pasienyje yra ne tas pats, kas veržtis į Ukrainą. Žinoma, tai padaryti yra sunkiau, nei pasakyti – vis dėlto išankstiniai žvalgybiniai perspėjimai, sąjungininkų parama, narystė NATO, o ir Lietuvos kariuomenės pasiruošimas yra veiksniai, kurie gali tapti koziriais Lietuvos rankose.
Tačiau neatsitiktinai šis scenarijus – Rusija surengia žaibišką invaziją ir užima teritorijos gabalą, o tada grasina branduoliniu ginklu, ne kartą minėtas įvairiose pratybose, karo veiksmų simuliacijose.
Rusijos nesėkmės Ukrainoje gali netgi sukelti perdėto optimizmo pavojų – Kremlius nieko nelaimėjo, bet dar ir nepralaimėjo, mat rusų kariai vis dar giliai įsirėžę kaimyninėje šalyje, dalį jos kontroliuoja. O pagundų nuvertinti priešininką, mat jis esą niekam tikęs, nieko nesugeba ir jei jau prieš ukrainiečius taip pasirodė, tai prieš NATO tikrai nieko nesugebės, tikėtina, bus tik daugiau.
Priešo nuvertinimas bei manymas, kad jis nesugeba pasimokyti iš savo klaidų, adaptuotis ir pateikti staigmenų yra pavojingas kelias, kurį Rusijos priešininkai istoriškai jau yra numynę. Kita vertus, geografija riboja ir galimybes remti Lietuvą karo atveju.
Jei ukrainiečiai kaunasi šalies rytuose, pietuose ir aplink sostinę, tai vakarinė Ukrainos dalis, nepaisant tolimojo nuotolio atakų sparnuotosiomis raketomis į ukrainiečių karinius ir kitus objektus, lieka bent iš dalies saugi.
Ukraina turi beveik 1,4 tūkst. km pasienį su NATO šalimis – Lenkija, Slovakija, Rumunija ir Vengrija. Lietuvos jungtis su Vakarais tėra apie 100 km pasienyje su Lenkija, mat karo atveju siena su Latvija vargu ar būtų saugi, jei latviai taptų Rusijos taikiniu.
Būtent iš Lenkijos saugiai plūsta karinė ir humanitarinė pagalba Ukrainai, tai labai svarbu, mat didelio intensyvumo kare nepertraukiamos ir palaikomos tiekimo linijos, per kurias plūsta viskas, ko reikia karui – nuo šovinių iki maisto, yra kritinio svarbumo veiksnys.
Pavyzdžiui, galbūt tai ir pasirodys persūdyta, tačiau, anot CNN, ukrainiečiai savo poreikius amerikiečiams įvertino nekukliai: po 500 prieštankinių „Javelin“ ir priešlėktuvinių „Stinger“ per dieną.
Šių raketų atsargas, neabejotinai teks papildyti ir Lietuvos kariuomenei. Net jei tai nebūtinai yra realūs skaičiai, ne paslaptis, kad didelio intensyvumo kare jam būtinos priemonės eikvojamos įspūdingai tempais ir būtina papildyti atsargas.
Pavyzdžiui, iš 10 „Javelin“ raketų viena gali būti prarasta konvojuojant, per apšaudymą, kita – nepataikyti į taikinį ar jo visiškai nesunaikinti dėl šaulio nepatyrimo, paskutinę sekundę tanko įgulos atlikto manevro ar kitų aplinkybių, dar kita raketa gali atitekti priešininkui – taip jau yra nutikę. Tad viena „Javelin“ nėra lygu vienam sunaikintam tankui.
Žmonės taip pat yra ypač svarbus išteklis. Idealu, jei dalis žmonių gali kautis, o tada pailsėti, o kiti – saugiai pasitraukti. Pavyzdžiui, į Lenkiją daugiausiai traukiasi moterys ir vaikai – vyrai, žinodami, kad jų artimieji yra saugūs, gali ramiau likti savo šalyje ir kautis. Bet idealių sąlygų nebūna.
Lietuva tokios prabangos neturėtų – didelė dalis šalies gyventojų susitelkę didžiuosiuose miestuose, kuriuos, išskyrus nebent Kauną, galima pamėginti blokuoti ar bent jau apšaudyti pirmosiomis karo valandomis. Ta dalis ukrainiečių, kurie likus iki karo mėnesiams ar savaitėms bent jau minimaliai pasiruošė (pasidomėjo, kur yra artimiausia slėptuvė, susikrovė išvykimo krepšį), turėjo daugiau galimybių laiku ir saugiai pasitraukti iš apšaudomų miestų – ne visi, žinoma, bet turėjo daugiau galimybių išgyventi už tuos, kurie netikėjo jokia karo grėsme, nesiruošė ir buvo užklupti netikėtai.
Rusija neatsitiktinai griebėsi tokios bombardavimų bei apšaudymų taktikos Ukrainoje – tai yra ir psichologinis spaudimas ukrainiečiams, stengiantis juos įbauginti, pasėti chaosą, sutrikdyti logistines grandines, galiausiai netgi palaužti kariaujančiųjų valią – kai žinai, kad tavo artimieji civiliai yra nesaugūs, galvoji apie juos, o ne apie užduotį.
Bet kokie bandymai trauktis, bėgti tik sukeltų spūstis, kurios kariuomenės ir kitų institucijų darbui sukeltų tik apsunkinimų – jei keliu dėl spūsčių negali judėti karinė technika, kurios mobilumas yra vienas esminių veiksnių manevriniame kare, ji tampa stacionariu taikiniu.
Beje, būtent į tokius gali taikytis Rusijos aviacija – Ukrainoje rusų orlaiviai parodė nesugebėjimą naikinti priešininko mobilius, t. y. judančius dalinius, tačiau bepiločiai orlaiviai dažnai seka taikinius iki jų sustojimo vietos ir tada, jei turi galimybių, naikina.
Tai ne tik rusų trūkumas savaime, to įtaka gali būti juntama kitose pajėgų rūšyse. Pavyzdžiui, tai reiškia, kad sunaikinti vienam taikiniui reikia gerokai daugiau žvalgybinių pajėgumų, laiko, pačių orlaivių ar kritiškai svarbių sparnuotųjų bei balistinių raketų, kurių ištekliai nėra begaliniai, naudojimą netgi nesant tikriems, ar sunaikintas reikiamas bei vertingas taikinys.
Jei tokie kariniai taikiniai – šalia civilinių objektų, kas tokiame kare dažniausiai yra neišvengiama ir tik dažniausiai giliai susirūpinusių politikų, teisininkų dokumentuose bei išvedžiojimuose atkreipiama, kad taip negalima daryti, civiliai irgi tampa taikiniais.
Negali būti jokių iliuzijų dėl pasirenkamų civilinių taikinių – jei tai yra karinis dalinys, kad ir karo medicinos tarnybos vienetas, jei tai yra kareivinės, karo akademija, netgi vietos administracijos pastatas ar slėptuvę turinti mokykla, visi jie gali tapti taikiniais sparnuotosioms, balistinėms raketoms, bomboms, artilerijai. Tad jei kariškiams visada reikia pagalvoti apie alternatyvias vadavietes, civiliams tektų galvoti bent apie kelias potencialias slėptuves.
O slėptis nuo bombardavimų Lietuvos miestuose, žinia, būtų sudėtinga – pritaikytų slėptuvių, kuriose ilgiau, nei parą galima slėptis šalyje trūksta.
Ir nepaisant šio fakto, karo atveju slėptis nuo antskrydžių ar artilerijos apšaudymų tektų visiems – ir kariams, ir civiliams – kiekvieno priešininko lėktuvo, sparnuotosios raketos ar juo labiau bombos bei artilerijos sviedinio nenumuši. Tai reiškia pataikymą, o pataikymas reiškia sugriovimus ir neišvengiamus nuostolius. Rusija jau pademonstravo neketinanti laikytis jokių karo taisyklių – artilerija šluojami ištisi miestai, o ir proporcingumo principas negalioja – jei lietuvių valdomame prekybos centre saugoma karinė technika, į tą prekybos centrą sminga balistinė raketa „Iskander“.
Be to, reikia suprasti, kad karo atveju visi objektai, kurie gali būti svarbūs karo eigoje, pavyzdžiui, gamyklos, dirbtuvės, sandėliai, kuro saugyklos, jau nekalbant apie karines ir politines vadavietes, esančias prie civilinių pastatų, taptų taikiniais.
Netgi karinės vertės neturintys objektai, pavyzdžiui, senos „Chruščiovkės“ gali tapti taikiniais, jei ten nori pasirodyti Ramzanas Kadyrovas ir jo „tik toko“ pamaivų armija, kuri vien dėl įrašų socialiniuose tinkluose, vaizduodami kaip kaunasi, gali apšaudyti gyvenamąjį namą, net jei jame nėra jokių karių.
Galiausiai, turint omeny apgailėtiną Rusijos aviacijos bei artilerijos taiklumą taikiniais taptų ir aplinkinė teritorija – ne tik dėl taiklumo, bet ir tradicinės Rusijos armijos strategijos, kai nepavyksta greitas puolimas, prasideda sekinanti kampanija, kurios metu priimamas politinis sprendimas bet kokia kaina užimti norimą objektą, pavyzdžiui, miestą.
Ir Mariupolio pavyzdys rodo, kad net ir karinės reikšmės netekęs miestas verčiau bus sulygintas su žeme ir užimtas, nei blokuotas. Tą patį būtų galima pasakyti tiek apie Klaipėdą, tiek apie Suvalkų koridoriaus strateginius miestus – Marijampolę, Kalvariją, Lazdijus. Šių miestų gyventojai, nesvarbu, kokia jų tautybė, gali tapti taikiniais, net jo to neįtaria. tad vietoje klausimų „Kodėl aš? Kodėl mūsų miestas?“ verčiau savęs paklausti iš pirmo žvilgsnio, regis, bauginančio, tačiau labai svarbaus klausimo: ar aš bent jau minimaliai pasiruošiau ir žinau, ką daryti tokiu atveju?
Pasivažinėjus po Suvalkų koridorių – Dzūkiją, Suvalkiją ir pasiteiravus vietos gyventojų nuomonės, buvo juntamas tam tikras fatalizmas: „kaip bus, teip jau bus, nieka čia nepadarysi“. Kai mieste į gyvenamuosius kvartalus pradeda kristi balistinės raketos, kasetinės bombos, fosforo užtaisai, o, regis, niekuo dėtų privačių namų kvartaluose, prabangių kotedžų terasose ar sodų bendrijose ima sproginėti artilerijos sviediniai, jau vėlu galvoti, ką reikėjo daryti.
Tokiam košmariškam scenarijui, suprantama, niekas negali tinkamai 100 proc. pasiruošti, tačiau galima padaryti namų darbus – ne tik konstatuojant esamą slėptuvių padėtį, evakuacijos planų realumą, tikrinant turimų išteklių atsargas, bet ir realiai taisant trūkumus.
Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė bei sąjungininkai iš NATO priešakinių pajėgų dar prieš karą Ukrainoje ėmė sparčiai pildyti šaudmenų, kitų karui būtinų priemonių atsargas. Konteineriai su šiomis kritinėmis karui priemonėmis toliau plūsta į Lietuvą, paskirstomi, decantralizuojant, kad netaptų patogiais taikiniais aviacijai.
Inventorizavimo ir užduočių skyrimo darbai vykdyti dar pernai, mokantis iš pandemijos klaidų, kai kritinę valandą paaiškėjo, kad „visko turime, nieko netrūksta“ tėra biurokratinę bejėgiškumą dengiantis politinio neatsakingumo mitas.
Tačiau kad ir kiek ruošis kariuomenė bei kitos institucijos, karo atveju reikia nusiteikti, kad dalis amunicijos ir ginkluotės sandėlių bus sunaikinti, pateks priešui į rankas, o pagalba greitai nebūtinai atkeliaus. Teks verstis su tuo, ką turi arba tuo, ką atėmei iš priešo.
Be to, jei pandemijos metu Lietuvos sveikatos apsaugos sistema šiaip ne taip ištempė nesubyrėjusi, karo atveju, kai ir ligoninės tampa Rusijos taikiniais, o gydytojai, slaugytojai – ypač svarbiais asmenimis, tais tikraisiais VIP - jų, o ne susireikšminusių ir tauškiančių žvaigždučių nuolat reikėtų, būtent medicinos paslaugų prieinamumas taptų gyvybės ir mirties klausimu.
Kaip įprastai statistika gali rodyti iškreiptą paveikslą: jei iki pandemijos Lietuva galėjo girtis, kad tūkstančiui gyventojų Lietuvoje tenka daugiau gydytojų, nei vidutiniškai ES, tačiau kiek jų yra provincijoje, kiek gali dirbti su karo metu patiriamomis traumomis, kiek jie iš tikrųjų turi reikiamų medikamentų? Neabejotinai, ekstremalioje situacijoje specialistai geba prisitaikyti, verstis su tuo, ką turi ir atrasti savyje jėgos bei drąsos rezervų.
Atrodytų, kad dabar lietuviai gali kiek kitokiomis akimis pažiūrėti į privalomas naujas vaistinėles automobiliuose, peržiūrėti jų turinį ir, galbūt, pagalvoti, kaip teikti pirmąją medicinos pagalbą, kaip stabdyti kraujavimą – didelės dalis nuostolių dažniausiai patiriama per artilerijos apšaudymus, nuo skeveldrų, kai žmonės mirtinai nukraujuoja. Vėlgi, minėta, regis, smulkmena, kaip tinkami, ne ant manekeno per mokymus, o realiai naudojami, tvirti turniketai gali išgelbėti gyvybę, o tokie, kurie skirti dėl akių tiks nebent pirštui apsivynioti.
Jei kariuomenėje tokie įgūdžiai yra privalomi, o NATO šalių kariuomenėse dar ir įprasta daugiau dėmesio skirti gyvybės išgelbėjimui – per pastarųjų dešimtmečių karus vienam žuvusiam kariui tekdavo 7-8 sužeistieji, kurių gyvybes dažnai pavykdavo išgelbėti skubiai suteikiant medicininę pagalbą ir evakuojant į karo lauko ligonines, o iš ten perkeliant į aukštesnės klasės medicinos įstaigas, tai Rusijos vien oficialūs nuostoliai, kuriuose vienam nukautam tenka trys sužeistieji rodo, kad gyvybė rusų kariuomenės gretose gali būti vertinama mažiau – tad ką jau kalbėti apie civilius, kurie Rusijos kariuomenei iš viso nerūpi.
Tokie pastebėjimai svarbūs žiūrint ir į platesnį paveikslą, kodėl Rusijoje išsikerojęs ir visur persismelkęs melas, susipynęs su korupcija bei nusikalstamu atsainumu prisideda prie didelių nuostolių.
Rusija neigė ir neigs, nepripažins besitaikanti į civilinius objektus, bet nuo to niekam geriau nebus. Vis dėlto žiūrint į padėtį Lietuvoje karo medicinos aktualumas – nuo sužeistųjų evakuacijos ir gydymo iki paramedikų ar evakuacinių priemonių skaičiaus turėtų tapti ypatingos svarbos klausimu.
Turint omeny itin ribotus žmogiškuosius išteklius – vienas karininkas ar netgi eilinis karys gali būti nepakeičiamas mūšio lauke. Jei jo nepavyksta išgelbėti, tai gali atsiliepti visai operacijai. Todėl svarbu turėti pakankamai ir kokybiškų priemonių atlikti tokias kritines užduotis.
Tai ypač aktualu ir taupytojams Lietuvoje, kai pagal reikalavimus viešųjų pirkimų konkursą neretai laimi mažiausią kainą pasiūlęs tiekėjas.
Pavyzdžiui, karo metu ukrainiečiai pastebėjo, kad neproporcingai didelis skaičius rusų šarvuočių bei šarvuotų automobilių išvedamas iš rikiuotės dėl paprastos priežasties – pigių, netgi kariniams poreikiams nepritaikytų kiniškų padangų.
Dalis tokios technikos paimta iš sandėlių, kuriuose ji buvo „saugoma“ ilgą laiką, netinkamomis sąlygomis arba, pavyzdžiui, klastojant ataskaitas apie tikrąją būklę. Netgi prieš karą ant rusų tankų bokštelių pastebėtos konstrukcijos, kurios esą apsaugo nuo prieštankinių „Javelin“ raketų jau tapo pašaipos objektais – kai kurie rusų kariai prie bokštelių prisitvirtino ir „emocinius šarvus“ – iš metalinių lovų paskubomis suręstas ir nuo nieko nesaugančias apsaugas.
O prasidėjus karui ir techniką išgabenus į mūšio lauką Rusiją lydi klasikinė sėkmė – dalis technikos genda pakeliui, nė nepasiekusi priešiškų pozicijų.
Kai „Delfi“ leidosi į kelionę po Suvalkų koridorių ir pasivijo naujausių Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“ koloną, patruliuojančią netoli Kalvarijų, vieno būrio vadas, jaunas leitenantas išdidžiai pademonstravo naujas, patvarias ir kokybiškas garsaus prancūzų gamintojo padangas.
Ketvirtoji pamoka: šarvas, ugnies galia ir kokybė
Tokios detalės gali pasirodyti smulkmeniškos, tačiau kare jos lemia ne mažiau, nei individualūs karių įgūdžiai, valia ar sumanus vadovavimas. Elementari karių apsauga – nuo kokybiškų turniketų iki šalmų ir šarvinių liemenių gali lemti vieno kario gyvybę, nuo to gali priklausyti ir jo dalinio kovingumas bei veiksmai. Tuo metu Lietuvoje kol kas dažniau pastebima tie ryškiai šaudantys dalykai, kurie, kaip karinė Vakarų parama plūsta ir naudojami kare Ukrainoje.
Pavyzdžiui, daugelis karą stebinančių, analizuojančių, vertinančių žmonių Lietuvoje bei visame pasaulyje atkreipia dėmesį, kad ukrainiečiai itin sėkmingai veikia rengdami pasalas, iš Vakarų gautais ar savais prieštankiniais ginklais efektyviai naikina Rusijos šarvuotųjų pajėgų kolonas.
Esą tai tik parodo, jog tankai yra atgyvenęs praeities reliktas, neefektyvi priemonė, o ukrainiečių pavyzdys turėtų būti užkrečiamas – jei tik Lietuva įsigyti tūkstančius prieštankinių, priešlėktuvinių ginklų ir juos tiesiog išdalintų kiekvienam gyventojui, tai būtų tikrasis atgrasymo efektas, o karo atveju garantuotų sėkmę. Galima tūkstantį kartų įrodinėti, kad savaime x skaičiaus prieštankinių ginklų turėjimas nelemia y skaičiaus tankų sunaikinimo, tačiau daug paprasčiau yra tuo tikėti.
Suprantama, savaime prieštankinė ginkluotė yra ypač svarbi – tiek ilgojo nuotolio, tiek trumpojo. Pavyzdžiui, be „Javelin“ ukrainiečiai dar naudoja ir gerokai sunkesnę, ne tokią mobilią, tačiau didelę kovinę galvutę turinčią ir operatoriui iš saugesnio atstumo valdomą vietos gamybos „Stugna-P“.
Tokiomis ukrainiečiai sėkmingai pasalose iš didelio atstumo naikina bet kokią rusų šarvuotąją techniką, o Lietuva dar prieš kelerius metus svarstė apie panašią, tik modernesnę izraelietišką „Spike NLOS“ – sunkiausia iš „Spike“ šeimos raketų ji gali naikinti taikinius, esančius už 25 km. Tokia raketa gali netgi pridaryti žalos karo laivams, pavyzdžiui, jų jautrioms ar kritinėms ginkluotės, radarų sistemoms.
Bet ne mažiau svarbūs šiame kare pasirodė esantys ir trumpojo nuotolio lengvi prieštankiniai ginklai, kurių ukrainiečiai turėjo ir patys, bet dar gavo ir įvairiausių iš Jungtinės Karalystės (NLAW), Vokietijos (Panzerfaust-3), Norvegijos (M-72), Švedijos (AT-4), Ispanijos (C90) ir kitų šalių.
Jei kiekvienas skyrius turi bent po kelis papildomus vienašūvius granatsvaidžius NLAW, AT-4 ar bent jau M-72 (tūkstančių tokių sulaukė KASP), tai jau reikšmingai sustiprina jo kovinę galią kaunantis su priešiška šarvuotąja technika, nebūtinai tankais – rusiškiems šarvuotiems visureigiams, šarvuočiams ar sunkvežimiams sunaikinti ar išvesti iš rikiuotės visiškai užtenka minėtų granatsvaidžių, kai „Javelin“ galima pasitaupyti.
Bet vėlgi, reikia nepamiršti, kad granatsvaidžiai, kaip ir kiti ginklai ar jų šaudmenys intensyvaus karo sąlygomis naudojami labai greitai, todėl net pradinėje konflikto fazėje būtina turėti ne minimalius, o maksimaliai didelius jų išteklius. Be to, iš Lietuvos ir kitų šalių neatsitiktinai į Ukrainą išvyko visureigių konvojai: didelį pravažumą turinčios ir erdvios, talpios civilinės transporto priemonės yra idealios mobilioms prieštankinėms komandoms, kurios bagažinėje gali gabentis nemenkas „Javelin“, NLAW ir kitų prieštankinių ginklų atsargas.
Smulkmenos yra svarbios – be paruošimo, be taktikos tokį ginklą turintis asmuo tėra potencialus savižudis. Ir atvirkščiai – tai, kad rusai daugelyje vietų iki šiol demonstruoja savo savižudišką užsispyrimą, t. y. šarvuotosios jėgos naudojimą be pėstininkų paramos yra nebūtinai ukrainiečių įgūdžių ir jų ginklų turėjimo rezultatas, o rusų problema. Iš tokių klaidų rusai linkę mokytis – per kraują ir lavonų kalnus, bet galiausiai pasimoko ir bent kurį laiką nekartoja.
Beje, tarp pasiūlymų, kurie bent jau iš pirmo žvilgsnio skamba egzotiškai ir iš pamokų, kurių nereikėtų kartoti, galima paminėti „inžinerinių–fortifikacinių įtvirtinimų juostą“. Tokią idėją pasiūlė Tėvynės sąjungos -Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai Seime priklausantis buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Arvydas Pocius.
Jis tikino, kad tokie įtvirtinimai visais laikais pasiteisino, nors dar garsusis JAV generolas George'as Pattonas, kurio vadovaujamos pajėgos įveikė vokiečių įtvirtinimus, vadinamąją Zygfrido liniją, apie šią bei prancūzišką Mažino gynybinių įtvirtinimų juostą yra atsiliepęs kaip apie „paminklą žmogaus kvailumui“.
Kita vertus, modernūs, jutikliais, kitais stebėjimo prietaisais, minomis ar fiziniais barjerais aprūpinti inžineriniai įtvirtinimai, siekiant stabdyti priešą, aptikti jo judėjimo kryptį ir laimėti laiko nebūtinai yra prasta mintis. Tiesiog ji ypač daug kainuotų ir surytų nemenką dalį biudžeto, kurį galima panaudoti sumaniau, pavyzdžiui ginkluotei, kuria galima patikimai stabdyti priešą.
Juo labiau, kad kol kas kare Ukrainoje rusams koją kiša netgi tokios banalios smulkmenos, kaip sunkvežimių naudojamos medinės dalys gali lemti nuostolių skaičių.
Rusų sunkvežimiuose gausu medienos medžiagų – jos pigesnės, nei plienas, tačiau net ir per apšaudymą iš minosvaidžių medis žyra į šipulius, lekia skeveldros, kurios gali sužeisti arba pražudyti visą būrį. Tuo metu tie sunkvežimiai, kuriuose daugiau plieno, yra sunkesni, brangesni, bet gali padėti išvengti tokios baigties.
Karas Ukrainoje jau parodė, kad silpniau šarvuotos transporto priemonės – ar tai būtų visureigiai, ar šarvuočiai, ar senesnės konstrukcijos tankai su pirmos ar antros kartos, t. y. praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio dinaminiais šarvais gali tapti mirtinais spąstais.
Ir atvirkščiai – geriau šarvuotoms transporto priemonėms, jei jos patenka į prieštankinės ugnies arba dažniau į artilerijos apšaudymo pasalą dažniau pasiseka išsaugoti bene svarbiausią pajėgumą – žmones. Patyrusio mechaniko, taikytojo, šarvuočio vado greitai nepakeisi.
Techniką – pažeistą ar netgi sunaikintą galima pakeisti, idealiu atveju, jei yra pakankamai evakuacinių tankų arba bent jau traktorių – nuvilkti, galbūt pataisyti.
Net nedidelės šarvuotąją galią bei pėstininkų parą turinčios, sąveikauti mokančios grupės gali įgyti ribotą kokybinį ar kiekybinį pranašumą tam tikroje vietovėje, paralyžiuoti arba pridaryti priešininkui daug žalos. Bet yra kita problema: Lietuvoje mokančių efektyviai vairuoti rusišką tanką, vadovauti įgulai, nutaikyti pabūklą ir pan. vargu ar yra ypač daug netgi tarp mobilizacinio amžiaus vyrų, nebent būtų tikimasi, jog Lietuvos traktorininkų nutemptus rusų tankus šiuolaikiniame kare galėtų sėkmingai valdyti 50-mečiai ir vyresni. Tiesa, jie galėtų padėti bent remontuoti tankus.
To svarbą 1973-ųjų kare įrodė izraeliečiai, kurie, neturėdami nei kiekybinio, nei kokybinio pranašumo, sugebėjo efektyviai palaikyti kovinę savo šarvuotųjų pajėgų parengtį, pagal galimybes taisė sugedusią ar pamuštą techniką. O rusai savo techniką dažniausiai palieka mūšio lauke.
Nestandartiniai sprendiniai – nebūtinai tankų įsigijimas ateityje, tačiau bent jau įgulų apmokymas arba „agresorių eskadronų“ – mokomųjų dalinių Lietuvoje dislokavimas, kad be NATO dislokuotų tankų ir Lietuvos kariuomenėje būtų bent jau baziniai įgūdžiai panaudoti tankus, teoriškai gali būti pritaikomi svarstant karo Ukrainoje pamokas.
Bet kuriuo atveju Lietuvos atveju šias pamokas teks pirmiausiai įsisąmoninti priimant sprendimus dėl papildomo pėstininkų kovos mašinų įsigijimo. Tokie sprendimai jau buvo svarstomi dar gerokai prieš karą Ukrainoje – Lietuvos kariuomenė įsigijo 88 PKM „Vilkas“, kurių apsaugos lygis bei gebėjimai naikinti priešą iš didelio atstumą savo klasėje yra nepalyginamai geresni, nei rusų ar ukrainiečių naudojamų atitinkamų PKM. Tačiau nedidelis jų skaičius bei poreikiai apginkluoti dar mažiausiai du batalionus, o pageidautina ir antrąją Lietuvos kariuomenės brigadą yra didesni.
„Vilkai“ Lietuvai kainavo beveik 386 mln. eurų. Tai brangiausias pirkinys Lietuvos kariuomenės istorijoje. Ir jei iki karo Ukrainoje dar būta svarstymų įsigyti ne tokių brangių, galbūt menkiau šarvuotų PKM, dabar, Gynybos biudžetui ūgtelėjus iki 2,5 proc. ir įvertinus karo pamokas, savaiminis reikiamo skaičiaus turėjimas šarvo bei karių gyvybės sąskaita gali būti peržiūrimas.
Čia svarbus ne tik planavimas, bet ir strateginis komunikavimas – jei pirmosiose žinutėse apie įsigijimus akcentuojami tokie pajėgumai, kaip sraigtasparniai ar išminavimo laivas, kurie karo metu dėl savo riboto skaičiaus negalėtų vadinti reikšmingo vaidmens, tai dar prieš karą tiek kariuomenės vado, tiek kitų kariškių kalbos apie papildomas PKM, bet, galbūt, ne tokias pajėgias pritilo.
Iki šiol, regis, net nėra nuspręsta, ar verta tęsti ratinių PKM įsigijimus, ar rinktis vikšrinius, kurie yra brangesni. Kol kas karas Ukrainoje rodo, kad vikšras nebūtinai pasiteisina prieš ratus.
Pavyzdžiui, ukrainiečiai stengiasi tausoti savo techniką, nerizikuoja jos klampinti į purvą ir daugiau naudojasi keliais, o į apšaudymo zoną lenda tik tada, kai leidžia situacija.
Kaip pastebėjo buvęs britų kariškis, sausumos kare besispecializuojantis ir patarėju šarvuotosios technikos gamintojui KMW dirbantis Nicholas Drummondas, visos manevrinio karo subtilybės pasitelkiant mobilumą, šarvą bei ugnies galią karo Ukrainoje atveju neretai palydimos klaidingų išvadų – esą tankas atgyveno, dabar svarbios tik itin tikslios raketos.
Atvirkščiai – apgailėtina rusų taktika, kai tankai dažnai juda be pėstininkų paramos, o artilerija naudojama dažniausiai prieš stacionarius objektus, pavyzdžiui, pastatus miestuose tėra rusų problema. Tuo metu gerai šarvuoti transporteriai ar pėstininkų kovos mašinos, tankai, artilerijos oro oro parama, kai veikia išvien, tebelieka kritiškai svarbus veiksnys 2022-ųjų mūšio lauke.
„Daugelis NATO kariuomenių dar gerokai prieš Rusijos invaziją suprato, kad tankai be pėstininkų, artilerijos ir aviacijos paramos sumokės didelę kainą, jei nesilaikys kombinuotų pajėgų vadovėlio. Rusų nesėkmės nereiškia, kad tankai atgyveno – prieštankinių sistemų ir dronų-savižudžių grėsmė reiškia, kad tam reikia aktyvios apsaugos priemonių“, – teigė N. Drummondas pabrėžęs, kad bet kokiai rimtesnei atakai (arba kontratakai) būtina priemonė yra šarvą ir ugnies galią jungiantys tankai, jei tik jie sumaniai naudojami. O jei naudojami taip, kaip daro rusai, tai tankai atsiduria upių dugne, pakelių grioviuose, siautėja arba po pasalų smilksta miestuose.
Ir tai nereiškia, kad Lietuvos kariuomenei būtina įsigyti tankų jau artimiausiu metu – poreikių esama didelių ir įvairių, o apie tankus buvo galvojama svarstyti geriausiu atveju nuo 2030-ųjų.
Tačiau šarvas, mobilumas ir ugnies galia išties įrodė savo svarbą kare Ukrainoje – nesvarbu, ar pėstininkus vežanti, ar ugnimi remianti kovos priemonė yra ratinė, ar vikšrinė – abu principai turi savų privalumų. Be šarvo ir ugnies galios ukrainiečiai galėtų vykdyti tik ribotas kontratakas.
Vis dėlto svarbiausiu ginklu kaip ir 2014-siais Donbase, netgi kaip ir 1914-siais Vakarų fronte, taip ir 2022-siais Ukrainoje tapo karo dievas – artilerija. Ukrainiečiai sugebėjo ne tik išsaugoti reikšmingą dalį savo turėtų artilerijos priemonių – nuo 122 mm ir 152 mm iki toliašaudžių haubicų 2S7 „Pion“, bet ir naudoja jas sumaniai, kartu su bepiločių orlaivių, specialiųjų operacijų pajėgų pagalba, tiksliai nukreipiant sviedinius į rusų kolonas. Visa tai gali daryti ir Lietuvos kariuomenė: artileriniais smūgiais naikinti priešininką, ypač, jei artilerija yra mobili, turi pakankamai šaudmenų, o gal ir ne tik įprastų, bet ir išmaniųjų.
Be to, šiame kare ypač efektyviomis dar kartą pasirodė esančios salvinės ugnies sistemos, kuriomis ukrainiečiai tokiais pačiais principais į pasalas įviliojo tiek logistinius rusų konvojus, tiek elitinius rusų desantininkus, kurie su savo šarvuočių BMD kolonomis buvo ištaškyti Kyjivo priemiesčiuose.
Tai bus ypač aktualu ir Lietuvos kariuomenei, kuri tokio pajėgumo, kaip salvinės ugnies sistemos iki šiol neturėjo, tačiau jau šiemet skubos tvarka perka kartu su kitomis Baltijos šalimis iš JAV. Salvinės ugnies sistemos MLRS gali pasiekti taikinius, esančius už 85 km, nors bandymu metu pataikyta ir už 100 km buvę taikiniai. O svarbiausia tai, kad šiomis sistemomis galima ne tik padengti didelį plotą, kuriame, pavyzdžiui, yra priešo šarvuotoji technika, bet ir ypač tiksliai smogti į norimą tašką.
Dar daugiau, MLRS sistemos naudoja ne tik įprastas ar valdomas 270 mm raketas, bet ir balistines ATCMS, kurios gali pasiekti už kelių šimtų km esančius taikinius.
Tai būtų ypač svarbu, kalbant apie priešiškų pajėgų išsidėstymą giliau teritorijoje, pavyzdžiui, oro uostus, logistines bazes ar susitelkimo rajonus. Daryti tai, ko iš tavęs nesitiki priešininkas yra vienas būdų pasiekti kad ir nedideles, bet labai svarbias psichologines pergales.
Ir atvirkščiai – priešui padarius net ir minimalią fizinę žalą, gali sukelti daug psichologinių, moralės problemų. Viena tokia operacija, kaip spėjamas, nes iki šiol nei patvirtintas, nei paneigtas ukrainiečių sraigtasparnių reidas į Rusijos gilumą pridarė ne tik nuostolių pačiai naftos saugyklai, bet ir pažemino rusų priešlėktuvinės gynybos pajėgumus, kurie dabar turės būti stiprinami palei visą perimetrą, vietoje to, kad būtų naudojami Ukrainoje.
Artilerijos ar salvinės ugnies smūgiai į priešininko teritoriją praėjus savaitėms ar net mėnesiui po to, kai tokie tavo pajėgumai jau turėjo būti sunaikinti taip pat yra iškalbingas ženklas, suteikiantis tau pasitikėjimo, o priešui– baimės jausmą.
Žinoma, norint efektyviai valdyti tokį pajėgumą, reikia pirma išmokti tai daryti, įgyti patirties, o visa tai užtruks bent kelis metus. Be to, kaip ir šarvuotąją techniką, taip artileriją tenka dengti nuo antskrydžių.
Neturėdami oro viršenybės, bet ir integruotu, kad ir apdaužytu, bet vis dar nesunaikintu priešlėktuvinės gynybos tinklu neleidžiantys viršenybės įgyti rusams, ukrainiečiai sėkmingai naudoja būtent artileriją, kaip efektyvią priemonę stabdant ir naikinant netgi pajėgiausius Rusijos kariuomenės dalinius.
Tai taip pat yra gera pamoka Lietuvai: turimas moderniausių savaeigių 155 mm haubicų PzH2000 batalionas yra pasiekęs pilną operacinį pajėgumą, tačiau tai tėra vienas batalionas – likęs kol kas apginkluotas velkamomis mažesnio, 105 mm kalibro haubicomis M-50.
Jei šis didelio intensyvumo karas ką ir dar kartą įrodė, tai, kad XXI a. buksyruojamos, stacionariose pozicijose pernelyg ilgai užsibuvusios artilerijos priemonės tampa taikiniai priešininko aviacijai arba artilerijai. Tokias haubicas išskleisti, paruošti šūviams ir supakuoti užtrunka pernelyg ilgai laiko – netgi patyrę artileristai yra bejėgiai prieš tokį principą.
Todėl norint sėkmingai mūšio lauke naudoti artilerijos pajėgumą netgi mažos šalies, kaip Lietuva artileristai privalo būti kuo mobilesni, gebėti pasiekti taikinius iš didesnio atstumo, nei priešininkas ir turėti patikimą priešlėktuvinę gynybą. Be to, ką, beje, pademonstravo ir patys rusai, ypač pasiteisina ir valdomų sviedinių „Krasnopol“ naudojimas.
Šie dar sovietmečiu sukurti ir 152 mm haubicų naudojami sviediniai gali tiksliau, nei įprasti smogti taikiniams iš 20-25 km. Beje, rusai nėra vieninteliai, kurie naudoja artileriją tiksliems smūgiams: ukrainiečiai turi modernesnes technologijas ir naudoja lazeriu nutaikomus sviedinius „Kvitnyk“.
Lietuvos savaeigės haubicos PzH2000 yra dar pajėgesnės ir taip pat gali naudoti valdomus išmaniuosius sviedinius, kurie gali tiksliai smogti taikiniams, esantiems ir už 60 km.
Iš padidinto gynybos biudžeto asignavimų jau suplanuota papildoma vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos NASAMS baterija – su turimomis visas NASAMS pajėgumas teoriškai galėtų dengti apie 100 km erdvę.
Akivaizdu, kad tai nėra pakankamai, ypač turint omeny, jog dengti nuo antskrydžių – tiek naikintuvų, tiek atakos sraigtasparnių tektų ne tik sausumos pajėgas, bet ir strateginius objektus, pavyzdžiui, oro uostus, karines bazes.
Daugiau priešlėktuvinės gynybos reiškia dar didesnes išlaidas, mat kaip ir PKM ar savaeigė artilerija visa tai labai daug kainuoja. Ir nors sumanus panaudojimas atsiperka, o sumanumas dar yra ir savalaikis turimų pajėgumų panaudojimas bei atvirkščiai – nenaudojimas, o kaip tik išsaugojimas, ką įrodė ukrainiečiai prieš pirmąją Rusijos sparnuotųjų raketų ataką išvedę dalį karių ir technikos iš dalinių teritorijų, o rusų raketos smigo į jau tuščius pastatus, galiausiai reguliariųjų pajėgų išgyvenamumą lemia jų kokybė, skaičiai bei karių įgūdžiai.
Kitaip sakant, jei reguliarioji kariuomenė geba išgyventi pirmąją puolimo bangą ir stoti į mūšį su reikiamu, lengvai pasiekiamu šaudmenų, kuro ir kitų būtinų karui komplektu, ji turi daugiau šansų ne tik atsilaikyti pati, suduoti mirtinų smūgių net tokiai kariuomenei, kaip Rusijos, bet ir laimi laiko teritorinės gynybos – Lietuvos atveju KASP, kovinių šaulių, kitų mobilizuotų ginkluotųjų vienetų daliniams susiorganizuoti, efektyviau veikti draugiškoje, o gal net ir formaliai užimtoje teritorijoje.
Iki šiol Lietuvoje netgi viešojoje erdvėje vyravusios tam tikros psichologinės trintys tarp reguliariųjų ir nekonvencinių pajėgų – ką rodė ir ne vienerius metus vykusios reformos, aprūpinimo klausimai po karo Ukrainoje turėtų išnykti, suprantant, kad vieni daliniai gali papildyti kitus.
Pavyzdžiui, savaeigės haubicos gali iš didelio atstumo naikinti taikinius, tačiau tiksliai juos nurodyti gali reikiamoje vietoje tinkamu metu įsitaisę specialiųjų operacijų pajėgų kariai arba netgi kariai savanoriai, iškėlę nedidelį ir sunkiai aptinkamą droną su termovizoriais.
Ukrainoje NATO šalių patirtis kariauti naktį turint naktinio matymo prietaisus bei termovizorius – dalį šių kritinių pajėgumų skyrė ir lietuviai – neretai lemia sėkmingų atakų, kontratakų baigtį arba naikina kritiškai svarbius rusų pajėgumus – nuo benzinvežių iki patyrusių aukšto rango karininkų. Kol kas dar nėra patvirtintų duomenų, kad Ukraina jau naudoja JAV savižudžius dronus „Switchblade“, tačiau, tikėtina, tokius ukrainiečiai turėtų gauti, kaip ir, spėjama, Lietuvos kariuomenė.
Bepiločiai orlaiviai, netgi civilinėje rinkoje įprastos skraidyklės gali būti ypač naudingos ir dienos metu, kai sunkiai aptinkamos priešininkui, jos pakimba virš mūšio lauko ir netgi šarvuota galia priešininkui nusileidžiančios pajėgos gali iškviesti artilerijos arba minosvaidžių ugnį, ją koreguoti ir itin taikliai šaudyti į pasirinktus taikinius. Tai privačių pokalbių metu yra pripažinę ir NATO šalių kariškiai, dislokuoti Lietuvoje.
Vis dėlto paskutinė pamoka susiveda į visų karų klasiką: niekada negali nuvertinti priešininko ir tikėtis, kad jis pakartos savo klaidas prieš tave. Kitą kartą priešininkas gali būti geriau pasiruošęs, naudoti kitokią taktiką, kitokią ginkluotę, kitoje operacinėje erdvėje. Būtent todėl karas Ukrainoje kol kas dar studijuojamas ir daugiau išvadų teks palaukti, nors viena aišku – jei Rusija ir turi rimtų ketinimų prieš Baltijos šalis, Ukraina dabar joms laimi laiko, kuriuo jau, regis, bandoma pasinaudoti.
