Pagrindinės Igorio veiklos zonos – Slavutičius ir Černigovas, į šiuos miestus gabena humanitarinę pagalbą ir iš ten išveža žmones (didelė jų dalis patenka į Lietuvą).
„Antrą karo dieną įstojau į Teritorinę gynybą. Supratau, kad galiu būti naudingesnis, nei su automatu stovėdamas blokposte, todėl organizavome struktūrinį padalinį „Krovinys 200“ (taip vadinami žuvę kareiviai - red. past.). Nes per pirmuosius mūšius Černigovo srityje buvo sudaužytos rusų kariuomenės kolonos ir liko daugybė rusų kareivių lavonų“, – pasakojo savanoris.
Pirmosiomis karo dienomis I. Papkovič susisiekė su Rusijos ir Baltarusijos motinų organizacijomis, Lenkijoje užsakė lavonmaišius. Rusijos motinų asociacijai pranešė, kad Ukrainoje labai daug žuvusių rusų kareivių ir todėl reikia kažko imtis. Reikėjo rusų motinoms paaiškinti, kas čia vyksta, ko jos nesupranta ir nesuvokia. Kontaktai su Baltarusijos motinų organizacija labai greitai nutrūko, o su Rusijos motinų asociacija bendraujama iki šiol.
„Tačiau tos sienos pramušti iki šiol nepavyko – jos netiki ir nesupranta, kas čia vyksta. Mums nepavyko surinkti tų lavonų. Nerealu juos surinkti dėl dviejų priežasčių: gyvenvietės, aplink kurias guli palaikai, yra izoliuotos ir nėra galimybės ten dirbti, antra priežastis itin baisi – miškai pilni žvėrių, laksto Černobylio šunų gaujos. Žvėrys tuos lavonus ėda, likučius ištampo po miškus ir iš palaikų nieko nelieka“, – pasakojo savanoris.
Padalinys „Krovinys 200“ rusų kareivių motinų organizacijai siūlė kartu siekti, kad palaikai būtų renkami, būtų sutariama dėl humanitarinių koridorių ir lavonai iš Černigovo srities būtų išvežami į Baltarusiją. Bet tai turi būti suderinta su gynybos ministerijomis, o to padaryti nepavyko.
Nieko nepavyko padaryti ir dėl belaisvių. Rusijos motinų organizacija davė dviejų į nelaisvę patekusių rusų kareivių duomenis, vienas iš jų – vaikinas iš Saratovo srities. Jo motina neįgali, vaikščioti negalinti moteris (naudojasi invalido vežimėliu). Ji ir dar vieno į nelaisvę paimto kareivio motina norėjo pasiimti savo sūnus. Igoris, padedant lietuviams iš Mariaus Pareščiaus organizacijos Pagalba.LT ir Rusijos motinų asociacijai, sukūrė planą, kaip toms moterims patekti į Baltarusiją, iš ten į Lietuvą, o paskui į Ukrainą. Misijoje turėjo dalyvauti Raudonojo Kryžiaus atstovai, žurnalistai, lietuvių humanitarinė misija.
Jei toms motinoms ir nebūtų pavykę atgauti sūnų, jos bent būtų galėjusios su jais susitikti. Mainais iš jų buvo prašoma paskui sudalyvauti spaudos konferencijoje. Bandant realizuoti šį planą, viską sustabdė tos pačios motinos, kurios dar prieš kelias dienas siūlėsi būti apkeistos į jų sūnus. Pasak Igorio, rusiška propaganda joms taip išplovusi smegenis, kad jos siaubingai bijo patekti į Ukrainą – esą jas čia nužudys arba įkiš į kalėjimą.
Bet pagrindinė padalinio „Krovinys 200“ misija yra išspręsti likviduotų okupantų palaikų problemą: ką daryti su tais likučiais, kaip juos identifikuoti ir kaip perduoti motinoms. Padaliniui į pagalbą pasisiūlė kriminalistai, turintys kareivių palaikų identifikavimo patirties, kurią sukaupė šalies Rytuose, kur karas su Rusija ir jos marionetėmis vyksta jau 8 metus. Misijoje pasisiūlė dalyvauti ir patyrę šios srities specialistai iš Izraelio. Savo pagalbą identifikuojant kūnų likučius pasiūlė specialistai iš Baltijos šalių ir Belgijos.
Bet tai reikia daryti kuo skubiai, nes, kaip minėta, kūnus ėda ir ištampo žvėrys, be to, prasidėjo pavasaris, tuoj atsigaus augmenija ir palaikus rasti bus dar sudėtingiau. Tose vietose veikiančių Teritorinės gynybos dalinių kariai turi svarbesnių reikalų, nei priešų palaikų laidojimas – jiems reikia kariauti, todėl jie „užkapsto“ tik vieną kitą kūną.
I. Papkovičiaus manymu, Černigovo srities miškuose yra šimtai rusiškų lavonų. Jų supakavimui Lenkijoje buvo užsakyta tūkstantis lavonmaišių (jau po mūsų pokalbio krovinys, sutvarkius daugybę formalumų, buvo pristatytas į Ukrainą). O mūšiai ten tebevyksta.
Slavutičius
Černobylio atominę elektrinę aptarnauja Slavutičiuje gyvenantys specialistai. Prieš karą ten buvo apie 25 tūkst. gyventojų, dabar jų gerokai mažiau. Tarp miškų esantis miestas buvo visiškai izoliuotas – visi keliai buvo užversti nupjautais medžiais. Tačiau tai trukdė ne tik okupantams, bet ir savanoriams, į Slavutičių vežantiems humanitarinę pagalbą ir išvežantiems moteris bei vaikus.
O mieste daugybę dienų nebuvo elektros (ji atsirado tik praėjusį šeštadienį, bet tiekiama su pertrūkiais), išsijungus šaldikliams, žmonėms teko skubiai suvartoti turėtas atsargas, todėl greitai ėmė trūkti maisto. Trūksta vaistų sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms ir t.t.
Pavyzdžiui, mieste daug naujagimių, tačiau dėl streso ir nuolatinės įtampos jų mamoms dingsta pienas. O gretimame kolūkyje pieno daugybė, tačiau atvežti jo į Slavutičių neįmanoma. Todėl kolūkis kasdien išpila 25 tonas pieno. Vietos savanoriai naujagimiams pieno dviračiais atveža per miškus.
Humanitarinę pagalbą gabenantys savanoriai, padedant vietos medžiotojams, prakirto 19 kilometrų keliuką per miškus: medžiotojai parodė vietas, kur gali pravažiuoti mašinos, teko pjauti medžius, trukdančias šakas ir t.t.
Bet atšilus orams tas šunkelis tapo labai sunkiai pravažiuojamas, nes vietovė pelkėta.
O kovo 21 d. Slavutičiuje pasirodė „orkai“ (taip ukrainiečiai vadina rusų kareivius). Pasak Igorio, jie iš karto įsakė miesto gyventojams nerakinti durų, kad okupantai bet kuriuo momentu „be kliūčių“ galėtų patekti į bet kurias patalpas.
Plačiau apie gyvenimą Slavutičiuje Igoris pasakoja čia esančiame vaizdo įraše.
