NATO Achilo kulnas – vieta, per kurią Rusija galėtų atkirsti Baltijos šalis sausumoje nuo likusių Aljanso valstybių. Taip nuo 2015-ųjų pradėta kalbėti apie vadinamąjį Suvalkų koridorių – siaurą, maždaug 100 km sausumos pasienio ruožą tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Iš vienos pusės – Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis, iš kitos – taip pat Rusijos jau faktiškai kontroliuojama Baltarusija su tūkstančiais rusų karių. O tarp tokių žnyplių esanti NATO teritorija jau ne vienus metus įvardijama ir kaip pažeidžiamiausia, labiausiai tikėtina Rusijos agresijos, jei tik ji kiltų prieš Baltijos šalis, vieta.

Galimos Rusijos pajėgų puolimo kryptys

Ir nors pats koridorius vadinamas pagal miestą Lenkijoje, neslepiama, kad jei kas šioje teritorijoje ir prasidėtų, tai būtų Lietuvos pusėje: mažesnė, mažesnes karines ir sąjungininkų pajėgas turinti šalis nei Lenkija. Tad būtent Lietuvoje yra tikrasis Suvalkų koridorius – nuo sienos su Baltarusija, iš kur esančio Hožos poligono atsirita pratybų dundesys, per Druskininkus, Lazdijus, Kalvariją, Marijampolę, Vilkaviškį ir mažesnius miestelius bei kaimelius plytinti teritorija, kurioje tektų saugoti, o prireikus – ir ginti kelius, geležinkelio atšakas, tiltus, kitus strateginius objektus.

Lietuvos, sąjungininkų politiniai ir kariniai sprendimų priėmėjai tikina, jog artimiausioje ateityje bet kokia agresija prieš Lietuvą, kaip ir kitas NATO šalis, yra menkai tikėtina – Rusija giliai ir ilgam įklimpo Ukrainoje, ir niekas nelinkęs rizikuoti: net tie, kurie prieš karą Ukrainoje kalbėjo, kad jo „tikrai nebus, nes Vladimiras Putinas nesiryš beprotybei, jį atgrasys Vakarų ryžtas, o ir patys rusai sustabdys“, dabar suprato, kad iš neprognozuojamo Kremliaus jau visko galima tikėtis.

Rusų tankas ant sunaikinto tilto

Papildomi JAV, Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos, kitų šalių pajėgumai jau dislokuoti Lietuvoje, jei reikės – paramos žadama ir daugiau, papildomai statomos trys lauko stovyklos, o visai šiai infrastruktūrai atseikėta apie 40 mln. eurų.

Pastarąsias savaites kiekvieną pirmadienį skelbiami reagavimo į orlaivių skrydžius prie Baltijos valstybių sienų duomenys, ir čia atsirado anksčiau nematytos statistinės informacijos – NATO oro policijos naikintuvai patruliavo palei Baltijos šalių oro erdvės sieną su Rusija ir Baltarusija. Anksčiau NATO naikintuvai kildavo tik perimti ir atpažinti palei Baltijos šalis skraidančių rusų orlaivių, o dabar patruliuojama kone nuolat ir arčiausiai to, kas karo atveju vadinama koviniu oro patruliu. Bet sąjungininkai – ne vieninteliai, kurie ruošiasi.

Dar prieš karą Ukrainoje budrumą sustiprinusi Lietuvos kariuomenė Rytų ir Pietų Lietuvoje pradėjo intensyvių pratybų ciklą, kurio tikslas – ne šiaip palaikyti aukštą kovinę parengti, leisti suprasti potencialiems priešininkams, kas jų lauktų, bet ir pasirodyti vietos gyventojams, nuraminti juos, susipažinti su vietove, kurios, kaip visi tikisi, nereikės ginti ginklu.

O jei prireiktų? Ką apie tai mano patys vietos gyventojai ir kokiomis nuotaikomis gyvena? To „Delfi“ pasidomėjo būtent šioje tikrojo Suvalkų koridoriaus teritorijoje gyvenančių ir, jei tektų, ją ginti pasiryžusių žmonių.

Sprogimų pasienyje ir tolimesnio karo aidas

Tai, kad terminas „Suvalkų koridorius“ jau ne vienus metus linksniuojamas NATO generolų, analitikų ataskaitose, apžvalgose, vertinimuose, vargu ar daro įspūdį vietos gyventojams ir ar iš viso ką nors reiškia, kai daugeliui Suvalkai asocijuojasi su apsipirkimu Lenkijoje.

Tiesa, karas Ukrainoje negalėjo neatkreipti dėmesio į pakitusios saugumo situacijos pasekmes: Pietų Lietuvos danguje dažniau pastebimi skraidantys orlaiviai, keliuose – judanti karinė technika, o šaudymo aidas, atsiritantis iš Baltarusijos pusės, susiliejo į vieną tirštą visumą, paskatino ne tik budrumą, bet ir „vienas kaimynas pasakojo“ istorijas. Ypač aktyviai pastaraisiais mėnesiais socialiniuose tinkluose komunikuojanti Lietuvos kariuomenė dalijosi raminamomis žinutėmis.

Suvalkų koridorius

„Visi kariniai orlaiviai, kuriuos matote virš galvos, yra mūsų arba sąjungininkų, ir taip, ne visi matomi viešuose šaltiniuose, nes tai – kariniai orlaiviai. Lietuvoje dislokuoti NATO šalių naikintuvai, savo savybėmis šviesmečiais lenkiantys rusiškus, todėl jokie svetimi orlaiviai į mūsų oro erdvę patekti negali“, – teigiama viename Lietuvos kariuomenės įraše feisbuke.

„Tad jei šūviai šalia Druskininkų esančiame Baltarusijos Gožos poligone bus kas nors daugiau nei įprastos pratybos arba proskynos Kaliningrado srityje kitapus Šešupės bus kertamos kam nors daugiau, nei apvaliajai medienai pagaminti, viskas bus užfiksuota, įvertinta ir pakelsime ant kojų viską, ką reikės pakelti“, – pabrėžiama kitame įraše.

Suprantama, tokios žinutės pasiekia ne visus, ypač tuos, kurie galbūt nebūtinai aktyviai naudojasi socialiniais tinklais ar seka viską, kas vyksta. Štai ponas Sigitas iš Leipalingio patvirtino, kad šūviai iš Hožos poligono už maždaug 20 km išties girdėti, bet taip būdavo ir iki karo Ukrainoje.

Suvalkų koridorius, ponas Sigitas

„Kai sode būnu, tai net žemė dreba. Ten – tankai, gal patrankos. Jeigu kokie manevrai, tai ten poligone jie ir duoda“, – sakė Sigitas. Jis, kaip ir daugelis vietos gyventojų, jau įpratęs prie griausmo.

„Kasdien jau kokie dvidešimt metų girdėti. Mes ten ir grybauti važiuojame į tokį miškelį, tai užpraeitais metais buvo nejauku, aišku, toli, bet jau buvo girdėti ir automatų šūviai“, – sakė į vietinę parduotuvę skubėjusi ponia Marytė.

„Garsas ten žiaurus, kriokia. Gal čia toks laikas, bet nejauku“, – pridūrė Leipalingio gyventoja. Tiesa, čia, Dzūkijoje, jau prieš tai buvo apsilankę Lietuvos kariai – įspūdžių vietiniams liko iki šiol.

„Reikėjo atvažiuoti prieš savaitę, tai čia tik burzgė tie „Vilkai“, tos naujos vokiškos mašinos. Pas mane penkiaaukštin atvažiavo, tai ant stogo susikraustė, žemėlapius nešėsi“, – dzūkavo Sigitas.

„Vaikščiojo jie ir gatvėje, nesislėpė, bendravo su žmonėmis, užkalbindavo, ir mes užkalbindavome“, – antrino Marytė. Tiesa, jai, kaip ir dar vienai užkalbintai poniai, labiau buvo „gaila kareivukų“ – siaubingi karo Ukrainoje vaizdai vis dėlto yra paveikūs, o Vladimiras Putinas ir jo valdoma šalis nekelia pasitikėjimo.

Suvalkų koridorius

„Jau kas bus, teip ir bus, – tas gyvulys eis ir viskas, kareivėliai ant stogo neapsaugos“, – linguodama numojo ranka garbaus amžiaus pašnekovė.

Atsargos ir paruoštas šautuvas

Leidžiantis dar labiau į pietvakarius, link Veisiejų miestelio, fatalizmo taip pat, regis, netrūksta. Sutiktas meistras Danielius pripažino retkarčiais matąs pro miestelį pravažiuojančius lietuvių karius.

„Viena kita mašina pravažiuoja, nes pasienis. Gal aną savaitę. Kareivukai tiltą per Ančią mieravo. Matot, aš Afganistane tarnavęs, tai suprantu, kad jiems reikia viską sužinoti. O taip čia viskas tyku ir ramu“, – sakė ponas Danielius. Pastebėjimas apie tiltus – neatsitiktinis.

Tokie objektai yra strateginės reikšmės ir kariams išties reikia tiksliai žinoti, kuris tiltas kokią karinę techniką atlaiko, o gal ir tai, kiek karo atveju reikėtų sprogmenų, norint tiltą susprogdinti, ir taip bent jau sulėtinti priešininko šarvuotosios kolonos judėjimą – tokių veiksmų Ukrainoje sėkmingai ėmėsi ukrainiečiai. Ir jei taikos metu, regis, taikus, niekuo neišsiskiriantis miestelis kaip Veisiejai išties atrodo visai nereikalingas priešininkui, tai karo atveju jis arba, pavyzdžiui, Merkinė, dėl savo tilto per Nemuną gali būti ypač svarbūs.

Merkinės tiltas

Dėl to vietiniai gal ir nesuka galvos, tačiau karo veiksmų Ukrainoje pasekmės juntamos tiek Lietuvos didmiesčiuose, tiek ramiuose Veisiejuose, – čia irgi iš lentynų buvo iššluota druska,

„Jūs dar patirties neturit, aš juk tarybinis berniukas, buvo laikai, kai visko trūko. Kur nustveri, tai ir griebi viską, ir liko tas kraujyje. Kodėl gi neprisipirkti?“ – šypsodamasis teigė ponas Danielius ir ėmė telefone išdidžiai rodyti savo sandėliuke sukauptų atsargų – cukraus, druskos, uogienių, marinuotų daržovių – nuotraukas. Danielius neslėpė atidžiai sekantis visą informaciją iš įvairių šaltinių ir iš to, ką mato, sako, kad jam „vaizdas šiurpokas“.

Suvalkų koridorius

O dešimtmečius Sibiro tremtyje išgyvenęs ponas Jonas pats užkalbino žurnalistus – pasitempęs ir skvarbaus žvilgsnio senolis patvirtino kasdien girdintis sprogimus anapus sienos, bet nei nepritekliaus, nei karo jis nebijo.

„Man jau ko bijoti? Aš – 84 metų, pragyvenęs, dar turiu šautuvą. Jeigu koks nors [ateitų], tai aš ginčiausi! O kaipgi? Mano du sūnūs – Lietuvos kariai“, – su neslepiama pagarba sakė ponas Jonas ir pažymėjo, kad jis, kaip ir sūnūs, yra pasiruošę, nors nei druskos, nei kitų produktų papildomai nepirko.

Suvalkų koridorius

„Aš nebijau karo. Karas yra karas. Ką tu prisipirksi? Turime pakelį druskos, lašinukų, visko, ko reikia, apsiperkame“, – šyptelėjo pašnekovas.

Tarptautinių misijų pamokos

Pasiruošimo pėdsakų galima pamatyti judant paskui Lietuvos kariuomenės dalinius, kurie iš pradžių treniravosi Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje, o dabar pratybos „Vieningas atsakas“ – iš Pietų į Suvalkiją. Marijampolės, Vilkaviškio, Kalvarijos rajonuose esančiuose miesteliuose ir kaimuose kariai įsirengė laikinus susitelkimo rajonus, patruliavo ir bendravo su vietos gyventojais.

Tokia iš pirmo žvilgsnio labiau tarptautinėse misijose įprasta praktika, o ir įgyta patirtis dabar pritaikoma savos šalies teritorijoje, kuri, paradoksalu, bet iš Ruklos ar dar toliau atvykusiems daliniams gali būti menkiau pažįstama. Kitaip sakant, tai yra ir savos karinės galios demonstracija.

Kai kur ji jau pasiteisino. Į vakarus nuo Marijampolės, dar vienoje strategiškai svarbioje vietoje, – Gižuose – į čia beveik kelias savaites apsistojusius karius buvo žiūrima išpūstomis akimis. Aktyvi Gižų kaimo bendruomenė kovo viduryje priėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karius – keli šimtai jų daugiau nei savaitę treniravosi kaimo apylinkėse, gyveno vietos bendruomenės patalpose.

Suvalkų koridorius, Gižai

„Žinokit, tie kareivukai taip pagyvino kaimą. Taip jie šauniai elgėsi. Mokyklos stadionas atnaujintas. Jie ten vakarais sportuoja, malonu žiūrėti. Nežinau, ar jiems įsakyta, ar jie kaip žmonės patys tokie malonūs. Visada pasisveikins, nusišypsos, nusijuoks. Ir šiandien prieš išvažiuodami atėjo, sako: „Sudie, laimingai“, – pasakojo vietos parduotuvėje dirbanti ponia Nijolė.

Suvalkų koridorius, ponia Nijolė

Pašnekovė pripažino, jog karo Ukrainoje tema yra neišvengiama ir čia, Gižuose. Nors bent jau dalis vietinių žino, ko, pavyzdžiui, nori su prisipirkta druska.

„Pirmiausia visą druską išpirko vienas medžiotojas – prisišaudęs galės prisūdyti tris šaldiklius žvėrienos. Jeigu dingtų elektra, tai logiška, kad ji turi būti pasūdyta. Paskui jau pamačiau bėdą – pasilikau dvidešimt pakelių ir duodavau tik tada, jei tu gražus ir geras. Juokinga, bus tos druskos“, – vėl ėmė kvatoti ponia Nijolė.

Tiesa, anot jos, kuopos karių įsikūrimas – ne juokas. Anksčiau kriminalistai antru parduotuvės aukštu naudojosi slaptai stebėjimo operacijai vykdyti, kai buvo bandoma sučiupti krikštyti vaiką sumaniusį vietos banditą, o dabar įsikūrę kariai vietiniams atrodė kaip 2014-aisiais į Lietuvą atvykę amerikiečiai – pastarieji tuštino „Coca Colos“ atsargas, o lietuviai pirko šokoladą, pieną, meduolius, „Medžiotojų“ dešreles.

Didžiausia šventė – vietos vaikams; pirmadienio popietę Gižuose išties buvo galima sutikti nebent vaikų iš vietos mokyklos, bet net ir po praėjusio savaitgalio, kai buvo surengtas karinės technikos pasirodymas, anot ponios Nijolės, „vaikai dar visi nutirpę iš laimės“.

Kariuomenė čia – ne tik pasirodymui

Gižai gali pasirodyti eilinis, jokiam agresoriui nereikalingas kaimelis, kurio net didžioji dalis Lietuvos gali būti negirdėjusi. Bet panašiai girdėti iki karo buvo ir Bučia, Irpinė, Čornobajivka – nedideli taškeliai Ukrainos žemėlapyje, kurie dėl savo strateginės svarbos ir ukrainiečių ryžtingo pasipriešinimo tapo atpažįstamais simboliais. O taip pat – ir griuvėsiais.


Gižai nuo sienos su Baltarusija nutolę per 80 km, bet yra gerokai arčiau Rusijos – per 30 km į Vakarus. Netoliese svarbus ne tik pats Marijampolės miestas, tiltas per Šešupę, tačiau ir strateginių kelių sankirta. Nuo čia iki Varšuvos – vos apie 340 km. Bet tą kelią karo atveju tektų išlaikyti.

Taigi ne atsitiktinai, kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, pagrindinis karių uždavinys – ne tik fiziškai būti svarbiose Lietuvai vietovėse, ne tik bendrauti su vietos gyventojais, bet ir išlaikyti reikiamą kovinės parengties lygį. Jeigu kas. O tai reiškia, kad šios pratybos skiriasi nuo įprastų – kariai dalyvauja ne su imitaciniais šaudmenimis, bet su realia kovine amunicija.

Suvalkų koridorius, PKM Vilkas

Būtent tokį visiškai ginkluotą ir bene pajėgiausią Lietuvos kariuomenės dalinį – Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono II „Kumščio“ kuopą – „Delfi“ pasivijo netoli Kalvarijų, dar vieno strategiškai svarbaus miesto, kontroliuojančio kelius į šiaurę ir pietus, o taip pat link Alytaus ir į priešingą pusę – link Vištyčio ežero, kurį kertanti siena jau nesyk buvo pažeidinėjama rusų karinių sraigtasparnių.

„Kumščio“ kuopą atpažinti buvo nesunko iš tolo – pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“ siluetai net ir iš po maskuojančių tinklų sunkiai supainiojami su bet kuriuo kitu šarvuočiu. Į beveik 35 tonas sveriantį „Vilką“ telpa ekipuotų ir ginkluotų karių skyrius, jį gali remti 30 mm pabūklo ugnimi, o bet kurį tanką iš kelių kilometrų atstumo naikinti prieštankine raketa „Spike LR“.

Prieštankinės raketos Spike šūvis iš PKM Vilkas

Tokių PKM „Vilkas“ Lietuva įsigijo 88 vienetus ir nors dar ne visi pristatyti, turimi jau paskirstyti po dalinius, kartu su jais mokosi sąveikauti ir mūšio lauke veikti pėstininkai.

Būtent „Kumščio“ kuopa su „Vilkais“ – kelyje sutiktomis šešiomis pėstininkų kovos mašinomis – dabar rotuojama veikti Suvalkijoje. Kitaip nei miškingose Dzūkijos kalvose, kur siauruose keliuose ir posūkiuose galima rinktis, kur rengti pasalas, Suvalkijos lygumos, beveik panašiai kaip ir pietryčių Ukraina, kur tarp Chersono ir Mariupolio tvyrančiose plynėse technikai slėptis tinka nebent apgyvendintos vietovės, skirta manevruoti, nuolat judėti. Karo atveju – nejudėsi, nepasislėpsi, tapsi patogiu taikiniu aviacijai. Judėti „Vilkai“ gali ir greitai.

Tiesa, sutikta kuopa kaip tik turėjo poilsio valandėlę – išsilaipinę kariai ir jų pėstininkų kovos mašinos neatsitiktinai traukė pravažiuojančių vietos gyventojų dėmesį: tai pirma tokia užduotis kariams, tarp jų ir šauktiniams, kai važiuoji ne šiaip į pratybas, ne šiaip į poligoną, o į realią vietovę, kur kuopa aprūpinta visu koviniu komplektu – nuo asmeninių „G-36“ iki 30 mm pabūklų, minosvaidžių ir prieštankinių ginklų. Karas Ukrainoje šiems kariams, suprantama, taip pat aktuali tema.


„Delfi“ pasivijus „Vilkų“ koloną, grupelė karių kaip tik gyvai aptarinėjo karo veiksmus – ukrainietiškos prieštankinės sistemos „Stunga-P“ sėkmingą pasirodymą ir nesenus epizodus iš Mariupolio, kur ukrainiečių šarvuotasis transporteris „BTR-4“ sunaikino rusų šarvuotį, už jos besislėpusius karius, „iš rikiuotės išvedė“ tanką. Ir visa tai buvo pakartota dar kartą.

Šypsenos, dvigubi Lietuvos ir Ukrainos vėliavėlių antsiuvai bei žvilgsniai į panašią ugnies galią turintį, tačiau modernesnį ir geriau apsaugotą „Vilką“ nei ukrainietiškasis šarvuotis, neleidžia suabejoti pasitikėjimu savimi.


Ir nors prieš tai sutiktų vietos gyventojų pastebėjimai apie „vargšus kareivukus“ patiems kariams kėlė šypsenas – dalis karių po pernykščių pratybų Vokietijoje vis dar pasilikę po siaurą ūsiukų ruoželį ir išties atrodo lyg suaugti skubantys jaunuoliai iš Pirmojo pasaulinio karo laikų arba atvirkščiai – lyg retro stilių pabrėžiantys hipsteriai, užsisakinėjantys retą kavą madingoje didmiesčio kavinėje, – vadai nebuvo linkę juokauti.

Vienas būrio vadas reikšmingai parodė kokybės ženklu garsėjančias „Vilko“ padangas – smulkmena, bet ji, regis, tapo esmine rusų ratiniams šarvuočiams Ukrainoje, kurie dėl nekokybiškų kiniškų padangų net ir be kovos buvo „išvedami iš rikiuotės“. Lietuvių karių ginkluotė, technika ir pasiruošimas, netgi kalbėjimo maniera jau, regis, niekuo nesiskiria nuo kitų Vakarų sąjungininkų.

Suvalkų koridorius

„Pratybos yra ir planinės, bet kartu ir reakcinės į tai, kas vyksta prie mūsų sienų. Iš esmės turime du kaimynus, kurie dabar tiesiogiai įsitraukę į konfliktą, ir ne paslaptis, kad šitos pratybos vyksta čia, regione, tam, kad būtume, ruoštumėmės, demonstruotume savo pasirengimą tiek gyventojams, tiek potencialiam agresoriui“, – kaip iš amerikietiško ryšių su visuomene vadovėlio išpyškino II kuopos vadas, kapitonas Marius Dzencevičius.

Suvalkų koridorius, kpt. M. Dzencevičius

Jis pažymėjo, kad dar įsikurti netoliese esančioje stovyklavietėje nespėję kariai jau planuoja susitikimus su vietos bendruomene, judėjimą po rajoną, o ir didesnius žygius. Vienas jų – į Šeštokus, kur jau kelerius metus iškraunama ir pakraunama sąjungininkų karinė technika.

Šeštokai – tarpinė stotelė, mat čia baigiasi europinė 1435 mm geležinkelio vėžė ir ten reikia perkrauti techniką ant platesnės vėžės esančių platformų. Apie tai, kad šiame iš pirmo žvilgsnio nykokame miestelyje būta sąjungininkų, liudija ir palikti ženklai specialiai kariškiams.

Suvalkų koridorius

Bet sąjungininkai čia neužsibūna – technika iškraunama, pakraunama ir vėl į kelią. O kaip į visa tai žiūri vietos gyventojai, ką jie mano, kas jiems svarbu? Tai galės išsiaiškinti „Kumščio“ kuopa.

„Kiekviena civilinė vietovė mums yra naujiena ir iššūkis, nes turime prisitaikyti iš poligono aplinkos prie civilinės. Mums tai – įvairiapusė nauda“, – sakė kpt. M. Dzencevičius. Jis nesileido į kalbas apie tai, ką kariai veikia apžiūrinėdami tiltus, bet pripažino, kad tai yra natūralu.

„Mūsų mašina gana sunki, technika ir įranga tokia, kad prieš vykdami į kokį nors žygį turime įvertinti, ar tilpsime, ar atlaikys“, – teigė kuopos vadas ir pripažino, kad kariai stebi, kas vyksta Ukrainoje.

Sunaikintas rusų tankas

„Bandome kuo daugiau pamokų iš mūsų brolių ukrainiečių identifikuoti, mąstome, galvojame, kaip jų arba agresoriaus klaidų nekartoti“, – pridūrė pašnekovas.

Iš šono, iš savo namų kiemo, „Vilkų“ ir karių sustojimą atidžiai sekęs vietos gyventojas Edmundas pernelyg nesistebėjo karine technika ir teigiamai vertino jos pasirodymą.

Suvalkų koridorius, ponas Edmundas

„Saugu. Žinokite, ir man yra tekę važinėti vikšriniais. Guseve buvau, Sibire tarnavau. <…>. Žinote, dabar viskas kitaip“, – pasakojo vyras. Jo teigimu, kariuomenės pasirodymas jam ne naujiena – kaip ir Gižuose, kur vietos bendruomenė apie karių pratybas ir apsigyvenimą įspėjo iš anksto, tad niekam nekilo klausimų, kas čia vyksta, kokie ir kieno tankai važinėjasi. Edmundas tikino, kad tokių klausimų bent kiek sekantiems naujienas šiame regione esą per daug ir nekyla.

„Čia siena netoli. Kas gi čia – tuoj Vištytis, ir ten jau paskui rusai“, – ranka pamojo Edmundas. Panikos jis, tikino, nejaučiantis, nors dėl viso pikto įsigijo daugiau druskos – kad nepritrūktų.

Suvalkų koridorius

„Buvau parduotuvėje, tai nusipirkau. Žinote, be cukraus gali gyventi, o druskos vis tiek reikia. Keli šaukštai buvo likę, tai, sakau, reikia nusipirkti, nes mažu visai nebus“, – šyptelėjo pašnekovas.
Kalbai pasisukus apie karą, jis, kaip ir dauguma vietos gyventojų, į viską, regis, žiūri filosofiškai, jei ne kiek fatalistiškai.

„Kaip bus, taip bus. Ukrainoje rusams nesiseka, bet kad daug tų rusų yra. Būtų jų tiek, kiek ukrainiečių, tai kita šnekta, o dabar jų yra daug“, – sakė ponas Edmundas. Ir čia, jo manymu, yra apčiuopiama problema, kuri pirmiausia turėtų rūpėti Lietuvai.

„Kad čia tų žmonių nėra. Čia jų tiesiog nėra. Va, čia – vienas ūkininkas, ir ten, – rodo ranka vyras. – O toliau – kas išmirė, tai išmirė, stovi tušti namai. Mes čia keli likę. Už miško – kaimukas, kiek ten išmirę žmonių, niekas čia neperka, stovi tie namai apleisti.

Suvalkų koridorius

Arba žmonės yra išvažiavę. Mano paties keturi vaikai išvažiavę, Londone. Aš nevažiavau, man čia gerai. Jie norėjo, sako, „atvažiuok“, o ką aš ten veiksiu. Čia darbų nėra, mūsų krašte iš viso viena pieninė, ir viskas“, – kiek susikrimto senolis.

Tačiau kalbai pasisukus apie tragikomišku rusų karių siaubu Ukrainoje virtusius traktorius Edmundas kiek nudžiugo ir ranka pamojo į savo kieme stovintį egzempliorių bei anapus kelio dar du besisukiojančius traktorius.

Būtent tokios transporto priemonės Ukrainoje nutempia pamuštą arba pamestą rusų karinę techniką. Ją tempiančių netrūksta, o ir naikinti, jei prireiktų, yra kam. Ne veltui, kaip pažymėjo kpt. M. Dzencevičius, jo kuopa čia yra su visu koviniu komplektu. Jam bekalbant keliu grėsmingai nuriedėjo vienas vietos ūkininkų turimų traktorių.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją