Nepalaužiama ukrainiečių valia ir atvirkščiai – žema rusų karių moralė, priešininko nuvertinimas, tikintis greitos pergalės lėmė, kad „sėkminga kelių dienų specialioji operacija“ rusams virto jau beveik mėnesį trunkančiu kruviniausiu karu per pastaruosius kelis dešimtmečius.
Ir atvirkščiai, ukrainiečiai, kurių pareigūnai, nepaisant labai aiškių, nedviprasmiškų įspėjamųjų signalų, dar visai neseniai beveik atsainiai ramino, esą „nėra jokio pagrindo teiginiui apie plataus masto puolimą prieš Ukrainą“, mat Rusija „nėra suformavusi jokios smogiamosios grupuotės, kuri galėtų įsiveržti per sieną“ prasidėjus karui, paneigė visas skeptikų prognozes, esą Kyjivas kris per 96 valandas, o rusų planus žaibiškai užimti sostinę, sudaužyti, apsupti ir priversti Ukrainos kariuomenę kapituliuoti teko greitai pamiršti.
Vis dėlto tokia padėtis ne tik sulaukė susižavėjimo Vakaruose, sukėlė kol kas nepagrįstų lūkesčių ir sukūrė perdėto optimizmo pavojų, bet ir raginimų NATO įsikišti, stoti jei ne tiesiogiai į ukrainiečių pusę, tai bent jau į neutralią – skelbti neskraidymo zoną, saugius humanitarinius koridorius. Tokie, dažniausiai emocijomis, politinėmis ambicijomis, atsakomybės ir žinių stoka motyvuoti pasiūlymai kol kas neatsitiktinai sulaukia skeptiško NATO šalių sprendimų priėmėjų vertinimų.
Tačiau manevriniam karui Ukrainoje beveik visu perimetru sustojus, dabar kalbama ne tik apie operacines pauzes, bet ir aklavietę – kruviną, ilgalaikę padėtį kare, kurios metu priešininkai alinami ribotais koviniais veiksmais, pridarančiais milžiniškų nuostolių.
Paradoksalu, kad kaip ir didelio intensyvumo manevrinis karas, taip ir tokia aklavietė, primenanti Pirmojo pasaulinio karo kovas arba netgi pastarųjų 8 metų mūšius Donbaso fronte – tik šį kartą gerokai didesne apimtimi visoje Ukrainos teritorijoje, ryja išteklius – tiek žmogiškuosius, tiek materialinius. O persilaužimus gali lemti jų pakankamas kiekis ir atvirkščiai – trūkumas. Tad dabar jau svarbi ne tik valia priešintis, bet ir galimybes tai daryti leidžiančios priemonės.
Viską naikinantis ir ryjantis procesas
Atrodytų, kad tai yra paprasta, tūkstantmečių karų suformuota, bet ne visiems, ypač civiliams suprantama patirtis: karas yra viską naikinantis procesas ir jam būtinas nuolatinis reikalingų priemonių tiekimas.
Šios priemonės yra pirmiausia, žinoma, karinės, bet ne tik: kai kariaujama, ne tik civiliai gyventojai, bet ir visa šalies ekonomika patiria milžinišką krūvį ir stresą – Ukrainai tai yra išgyvenimo klausimas, tad įprasti verslai, įstaigos neveikia, nuostoliai patiriami ir be tiesioginių veiksmų, pavyzdžiui, fizinio infrastruktūros naikinimo.
Rusijai didžiausi ekonominiai nuostoliai dar tik laukia dėl tarptautinių sankcijų, užsienio verslų ir kritinių technologijų atitraukimo iš šalies – viena yra dėl „Instagram“ paskyrų panaikinimo raudančios žvaigždutės, visai kas kita yra karui reikalingų žaliavų ar svarbių komponentų trūkumas.
Bet nuostoliai mūšių laukuose, žinoma, yra kritiniai – jų kompensavimas artimiausiu metu yra ypatingos svarbos klausimas, todėl neatsitiktinai ukrainiečiai meldžia daugiau paramos iš NATO šalių – ir ją gauna, o rusai, kaip skelbiama, prašo Kinijos paramos.
Ginklai, technika, amunicija – visa tai eikvojama, prarandama. Ir tai nėra neišsenkantys ištekliai: žmonės žūsta, yra sužeidžiami, pavargsta tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl likę gyvi kariai turi atsigauti – turi būti rotuojami, kitaip praranda kovinį efektyvumą.
Pentagono duomenimis, Rusija jau išnaudojo per tūkstantį balistinių ir sparnuotųjų raketų, kuriomis iš pradžių taikėsi į Ukrainos aerodromus, vadavietes, radarus, o pastaruoju metu – į amunicijos sandėlius, kareivines.
Pasitelkiamos ne tik raketos iš strateginio rezervo, bet ir propaganda: Rusijai paskelbus, kad kare Ukrainoje esą buvo panaudota hipergarsinė raketa „Kinžal“, Gynybos ministerijos išplatintame įraše buvo parodytas tariamas taikinys – požeminis amunicijos sandėlis, Ivano Frankivsko srities Deliatyno kaime. Įrašas, kuriame užfiksuotas pataikymas į „amunicijos sandėlį“ greitai sukėlė įtarimų – tai nebuvo panašu į „Kinžal“ pataikymą, o vietovė, kaip paaiškėjo, buvo visai ne šalies Vakaruose, o Rytuose, į pietus nuo Iziumo miesto. Geolokacijos būdu buvo nesunku įsitikinti, kad, tikėtina, aviacine bomba, o ne „Kinžal“ raketa smogta karvidės pastatui.
Tokie triukai Rusijai nėra naujiena, tačiau karo metu slėpti savo tikrąją pajėgų, jų turimų atsargų būklę nėra keista. Pavyzdžiui, ukrainiečių reguliariosios pajėgos vis dar laikosi operacinio saugumo disciplinos – iki šiol nėra paviešintas nė vienas prieštankinių „Javelin“ ar priešlėktuvinių „Stinger“ panaudojimo vaizdo įrašas. Tiesa, socialiniuose tinkluose dalijamasi tiek informacija apie šių vakarietiškų sistemų panaudojimą, tiek jų spėjamais įrašais, tačiau jie priskiriami arba teritorinės gynybos vienetams, arba nėra patvirtinti – savaime teiginys nėra patvirtinimas.
Todėl neatsitiktinai po pirmosios karo savaitės, kai Rusija viešai pripažino netekusi iki 500 karių, daugiau tokios statistikos Kremlius nebeteikė, o Ukraina, priešingai – ne tik pripažino savo nuostolius, bet ir kasdien pateikia šviežią priešininko nuostolių statistiką: spėjama, gerokai išpūstą.
Tai kelia tam tikrų rizikų, mat gali būti sudaromas klaidingas įspūdis ir prisikuriama iliuzijų dėl priešininkų galimybių toliau kautis, bet kartu tai yra natūralu – informacinį karą kariauja abi pusės, o jis sėkmingesnis Ukrainai.
Be to, netgi dokumentuoti, t. y. vaizdiniu būdu iš atvirųjų šaltinių duomenų surinkti ir patvirtinti rusų pajėgų nuostoliai, net jei ir negalutiniai (priešininko užimtoje teritorijoje pamuštą techniką sunku suskaičiuoti), jau yra milžiniški: mažiausiai 7 tūkst. nukautų rusų, sužeistaisiais perpildytos karo lauko ligoninės Baltarusijoje, apie 1,6 tūkst. sunaikintų įvairios karinės technikos vienetų.
Be to, technika ne tik išvedama iš rikiuotės per tiesioginius kovos veiksmus, ji ir genda, stringa Ukrainos purvynuose, stoja be patyrusių mechanikų, atsarginių dalių ir kuro. Neatsitiktinai vienas pagrindinių ukrainiečių teritorinės gynybos taikinių yra benzinvežiai ir kitos logistinių konvojų aprūpinimo priemonės, į kurias pasipila tiek prieštankinių dalinių, tiek artilerijos ugnis.
Rusija, savo ruožtu, vis dažniau, ypač šalies pietuose ir rytuose, kur daugiausiai ir sėkmingiausiai pasistūmėjo okupacinės pajėgos, pasitelkia atakos sraigtasparnius bei bepiločius orlaivius, kurie saugo aprūpinimo konvojus, medžioja ukrainiečių dalinius.
Tokia palyda reiškia, kad sraigtasparniai tampa taikiniais ukrainiečių priešlėktuvinei gynybai – Lietuvos, Latvijos, JAV, Vokietijos, Nyderlandų ir kitų šalių perduotos mobilios priešlėktuvinės gynybos sistemos „Stinger“ yra pavojingos Rusijos aviacijai.
Pirmąją karo dieną, kai masine sraigtasparnių ataka rusai išlaipino desantą ir užėmė Hostomelio oro uostą, kur buvo numušti keli rusų orlaiviai, sraigtasparniai Ka-52 pasirodė esantys išties atsparūs: naudodami tvyksles dar kitaip vadinamas šilumines gaudykles jie visaip bandė išvengti priešlėktuvinės gynybos, tačiau vienas pamuštas sugebėjo avariniu nusileidimu (jį Rusijos gynybos ministerija pavadino „taktiniu nusileidimu“) nutūpti ir įgula sėkmingai evakavosi. Bet tai vis tiek yra nuostolis – pažeistą orlaivį reikia išgabenti, remontuoti.
O tokių yra ne vienas – be nepataisomai sugadintų, į gabalus išsprogdintų sraigtasparnių Rusija vien Chersono oro uoste ant žemės neteko keliolikos tokių orlaivių, kai juos apšaudė ukrainiečių artilerija. Dalį pažeistų teko išgabenti sausuma.
Kritinė parama iš Lietuvos
Bet kiekviena sunaikinta priešininkų šarvuotųjų pajėgų kolona, kiekvienas numuštas sraigtasparnis ar kitas orlaivis reiškia išeikvotą prieštankinės ar priešlėktuvinės gynybos raketą.
Net jei, kaip skelbiama, Pentagono duomenimis, iš 112 ukrainiečių paleistų „Javelin“, sėkmingai sunaikinta 100 taikinių, tai reiškia ir per šimtą sunaudotų raketų – jų atsargas reikia papildyti. Kiti prieštankiniai ginklai, tokie, kaip NLAW, kurių vien Jungtinė Karalystė Ukrainai pristatė per 3,6 tūkst. yra vienkartiniai – dalis jų sunaudota, dalis gali būti sunaikinta ar užgrobta.
Ten, kur ukrainiečių padėtis yra ypač sudėtinga, pavyzdžiui, rusų apsiaustame ir naikinamame Mariupolyje, tokius prieštankinius ginklus pristatyti yra ypač sudėtinga arba tiesiog neįmanoma. Tokia sudėtinga situacija rodo, kad tiekimo problemų patiria ne tik Rusija, bet ir Ukraina.
Spręsti šias problemas padeda tarptautinė pagalba, kurioje svarbi nebūtinai vien taip vadinamoji letalinė parama. Pavyzdžiui, tarptautinės žiniasklaidos dėmesio susilaukęs perdarytų ir karo reikmėms skubiai pritaikytų visureigių konvojus iš Lietuvos neatsitiktinai yra tikslinė „Blue Yellow“ parama.
JAV dienraščio „The Washington Post“ aprašytas konvojus netgi atgaivino draugiškas Baltijos šalių tarpusavio konkurencijos varžybas – socialiniuose tinkluose šį straipsnį ypač karštai ėmė komentuoti latviai, pabrėžiantys, kad jų parama visureigiais bus dar didesnė, nei lietuvių.
Karas Ukrainoje jau parodė, kokie svarbūs gali būti tokie visureigiai teritorinės gynybos, specialiųjų operacijų pajėgų, kitiems daliniams – šiais automobiliais pristatomos amunicijos, naktinio matymo prietaisų, prieštankinių, priešlėktuvinių raketų siuntos, kurias mūšiuose apgyvendintose vietovėse arba miškuose, ypač nakties metu gali sėkmingai pasalose naudoti mobilūs daliniai.
O ir Ukrainos reguliariosios pajėgos gali sėkmingai naudotis ne tik išliaupsintų „Bayraktar“, bet ir mažesnių, taktinių, taip pat ir lietuvių dovanotų bepiločių orlaivių parama: pakibusios netoli žinomų priešininkų pozicijų tokios skraidyklės dažnai padeda ne šiaip žvalgyti vietovę, bet ir koreguoti mirtiną artilerijos ugnį – iš už keliasdešimt km atskriejusių sviedinių ar salvinių ugnies sistemų „Uragan“ raketų salvė gali per kelias akimirkas sėkmingai ištaškyti bataliono dydžio koloną.
Priešlėktuvinės gynybos svarba
Šie pavyzdžiai tėra dalis platesnio paveikslo, kaip net ir mažų valstybių, savanorių parama gali padėti ukrainiečiams stabdant Rusijos pajėgas, pridarant joms didelių nuostolių.
Be to, rusams klimpstant į aklavietę, jau pastebėta požymių, kad operacinės pauzės tam tikrose užimtose Ukrainos dalyse yra ne tik priverstinės, bet ir verčia permąstyti taktiką – tuo metu rusų kariai ir technika imasi įprastų, dešimtmečius patikrintų veiksmų: apsikasa esamose pozicijose, patys naudoja artileriją ir laukia ukrainiečių kontratakų.
Kita vertus, lengvieji prieštankiniai ir priešlėktuviniai ginklai, net ir sumaniausiai naudojami negali išspręsti esminių problemų: Rusija Ukrainoje vis dar veržiasi gilyn, vis dar turi per 100 tūkst. karių, o nuo artilerijos apšaudymų ir aviacijos antskrydžių vis dar kenčia Ukrainos miestai. Norint pakeisti tokią padėtį iš esmės reikia dviejų dalykų: oro erdvės kontrolės ir pajėgų kontratakuoti.
Tai, kad didelių nuostolių patyrusi Rusijos karo aviacija vis dar prisibijo ukrainiečių priešlėktuvinės gynybos – bombonešiai, atakos lėktuvai ir sraigtasparniai linkę skraidyti žemiau, o, pavyzdžiui, Ka-52 taikinius atakuoja nevaldomomis raketomis aukšta trajektorija, t.y. ypač netaikliu būdu, iš didesnio ir tariamai saugesnio atstumo paleidžia salvę, kurių sklaida ir efektyvumas yra abejotinas, rodo, kad rusai verčia rizikuoja sulaukti „Stinger“ šūvio, nei „Buk“ ar S-300 šūvio.
Pastarosios priešlėktuvinės gynybos sistemos, kurių prieš karą Ukraina turėjo nemažai, nors ir pasenusių modifikacijų, o ir patyrė nuostolių, yra vis dar efektyvios.
O svarbiausia – ne visos sunaikintos. Tačiau ilgesnės karinės kampanijos metu tai tėra laiko klausimas – kada pasibaigs arba pačios raketos, arba priešlėktuvinės gynybos sistemos bus sumedžiotos Rusijos karinių oro pajėgų, kurios, tiesa, vis dar nesugeba to padaryti.
Bet kuriuo atveju klausimas yra pernelyg rizikingas: kas turi daugiau tokių išteklių ir gebėjimų – Rusija su savo aviacija sunaikinti Ukrainos priešlėktuvinės gynybos tinklą, ar ukrainiečiai, su turimomis priešlėktuvinės gynybos priemonėmis neleisti rusams dominuoti ore? Išgyvenimo dilemą sprendžianti Ukrainos valstybė neturi pasirinkimo prabangos.
Rusija vis dažniau taikosi į Ukrainos kritinę infrastruktūrą šalies Vakaruose. Tiesa, kol kas tik iš didelio atstumo paleidžiamomis sparnuotomis raketomis, kas rodo arba ribotus Rusijos aviacijos techninius gebėjimus (pavyzdžiui, taikytis į judančius taikinius Rusijos aviacija, kitaip, nei NATO, neturi pakankamai galimybių), arba nesugebėjimą laisvai veikti priešiškoje oro erdvėje.
Bet tai kartu yra ir vienas įrodymų, kad siūlymai perduoti Ukrainai naikintuvus Mig-29 ne veltui JAV buvo sutikti skeptiškai – aerodromai, orlaivių remonto dirbtuvės ir kiti dideli, stacionarūs, o todėl ir Rusijos sparnuotosioms raketoms patrauklūs objektai dažnai tampa atakų taikiniais.
Kita vertus, taip pat neatsitiktinis yra ir Rusijos susierzinimas bei eilinė grasinimų tirada NATO šalims, dėl ginkluotės tiekimo Ukrainai, ypač dėl priešlėktuvinės gynybos sistemų S-300.
„Mes labai aiškiai leidome suprasti, kad bet kokie kroviniai, kurie pateks į Ukrainos teritoriją ir kuriuose, mūsų manymu, bus gabenami ginklai, taps teisėtu taikiniu. Tai visiškai suprantama“, – sakė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Jis ypač perspėjo NATO valstybes nares dėl sovietmečiu sukurtų raketų kompleksų S-300 pristatymo į Ukrainą. S. Lavrovas primygtinai tvirtina, kad tokios šalys kaip Slovakija, kuri pasiruošusi nusiųsti raketų Ukrainai, neturi tam teisės, nes, esą vadovaujantis dar sovietmečiu pasirašytomis sutartimis, negali siųsti ginklų trečiosioms šalims.
Vis dėlto šią savaitę, regis, buvo pasiektas tam tikras lūžis: Slovakija preliminariai sutiko Ukrainai perduoti sovietmečiu sukurtų priešlėktuvinės gynybos sistemų S-300 ar jų raketų Ukrainai.
Iš pradžių Bratislava atsargiai vertino tokią galimybę – slovakų priešlėktuvinė gynyba paremta sovietinėmis sistemomis ir jau dešimtmetį svarstoma, kuo jas pakeisti, tačiau iki šiol tam neatsirasdavo pakankamai finansų. Tiesiog atiduoti savo turimų S-300 Slovakija nenorėjo ir tai leido aiškiai suprasti Bratislavoje viešėjusiam JAV gynybos sekretoriui Lloydui Austinui.
Dar iš buvusios Čekoslovakijos Slovakija paveldėjo vos vieną bateriją sistemų S-300PMU su 48 raketomis. Dalis jų prieš kelerius metus buvo iššaudyta per pratybas Bulgarijoje – tai būtina daryti ne tik palaikant kovinę parengtį, bet ir vertinant, ar trijų dešimtmečių senumo raketos vis dar yra tinkamos naudoti – kaip ir kiekvienas tokio tipo ginklas, raketos turi savo panaudos resursą.
Paradoksalu, kad 2012-siais Slovakija bandė derėtis su Rusija dėl S-300 modernizavimo ir naujų raketų įsigijimo, tačiau derybos baigėsi niekuo.
Dabar, regis, pasiektas sutarimas su Vokietija, kuri į Slovakiją perkėlė savo priešlėktuvinės gynybos sistemų „Patriot“ bateriją – tokiu būdu gali būti neapibrėžtą laiką saugomas Slovakijos dangus, o Bratislavai uždegta žalia šviesa S-300 perdavimui ukrainiečiams.
Slovakijos turimos S-300 yra panašios į Ukrainos naudojamas – jos gali aptikti iki 100 taikinių 300 km atstumu ir vienu metu taikytis į šešis iš karto maksimaliu 150 km atstumu.
Žinoma, viena baterija su keliais paleidimo įrenginiais ir keliasdešimt raketų nėra tas pajėgumas, kuris būtų esminis ir nedvejotinai lemtų persilaužimą kare, juo labiau, kad raketas reikia saugiai nugabenti į Ukrainą ir įsitikinti, kad ukrainiečiai gali jomis efektyviai naudotis, turint omenyje tam tikrus skirtumus tarp slovakų S-300PMU, ir Ukrainos turimų S-300PT, S-300PS ir S-300V.
Iš NATO valstybių papildomų sistemų S-300PMU dar turi Bulgarija ir Graikija – šimtus raketų ir dešimtis paleidimo įrenginių, tačiau jas įtikinti būtų dar sunkiau, nei Slovakiją, mat tektų pažadėti kompensaciją – „Patriot“ baterijas, kurių NATO šalyse taip pat jaučiamas stygius.
Amunicija, tankai ir kroatiška „Audra“
Bet net ir sėkmingai perdavus tokias priešlėktuvinės gynybos sistemas Ukrainai, įjungus jas į priešlėktuvinės gynybos tinklą ir sėkmingai naudojant, Ukrainai galiausiai liktų dar viena problema: norint pasiekti persilaužimą, būtina viena ar kita sėkminga, didelės apimties kontrataka.
Tai reiškia, kad ukrainiečiams reikėtų atsiimti teritorijas – net ir neprisileidžiant Rusijos aviacijos per šūvio atstumą, tam reikia daugiau, nei vien tik prieštankinės ar priešlėktuvinės ginkluotės.
Paprastai kalbant, norint surengti sėkmingą kontrataką, ukrainiečiams reikia paramos iš oro, ugnies paramos iš sausumos bei šarvuoto kumščio – tik tankai, tie patys, „sofų ekspertų“ ir netgi rimtais veidais postringaujančių analitikų nesyk nurašyti tankai yra vienintelė priemonė, kuria galima surengti sėkmingą kontrataką prieš tokią Rusijos armiją, kokia yra sutelkta Ukrainoje.
Jei naikintuvų perdavimo Ukrainai klausimas kol kas pakibęs ore, o ir ukrainiečiai iki šiol sugebėjo išsaugoti kad ir kuklias, bet vis dar pajėgias oro pajėgas, jei artileriją Ukraina iki šiol sėkmingai naudoja, tai svarbiausiais tokių pajėgų panaudojimo klausimais lieka jų saugumas bei amunicija.
Priešlėktuvinės gynybos priemonėmis galima bent iš dalies užtikrinti ukrainiečių artilerijos – nuo savaeigių haubicų iki salvinės ugnies sistemų efektyvumą, o iš NATO šalių, kurios dar turi galimybių tiekti 152 mm ir 122 mm šaudmenis tokios paramos dar galima tikėtis.
Kiek kitas klausimas yra tankai bei šarvuočiai – jų Ukraina šiame kare prarado mažiausiai dešimtis, tikėtina – šimtus. Tai gali reikšti ir patyrusių įgulų netektis, tačiau Ukrainoje vis dėlto dar yra patyrusių karių, kurie gali valdyti nuo sovietų laikų tik iš dalies modernizuotus tankus bei šarvuočius, o pačios prarastos šarvuotosios technikos nuostolius kol kas kompensuoja ir trofėjiniai, iš rusų atimti tankai bei šarvuočiai.
Vis dėlto nei trofėjai, nei ūpą Ukrainai ir jos sąjungininkams keliantys juokai apie rusų šarvuotųjų pajėgų siaubą – ukrainiečių traktoristus, nutempinėjančius Rusijos karinę techniką negali pakeisti efektyvių manevrinių dalinių su reikiamu skaičiumi tankų.
Tad tikėtina, kad būtent tokios karinės pagalbos anksčiau ar vėliau gali prireikti Ukrainai: iš NATO šalių, kurios dar turi sovietinės gamybos ir Ukrainos ginkluotose pajėgose naudojamus tankus T-72 ar šarvuočius BMP galėtų būti Lenkija, Čekija, Slovakija, Bulgarija.
Net jei ši technika kiek skiriasi nuo ukrainiečių, mat yra nesyk modernizuota, įdiegiant vakarietiškas ryšių, ugnies valdymo sistemas, karui Ukrainoje užsitęsus išmokti efektyviai naudoti šią kovinę techniką nėra neįgyvendinamas uždavinys.
Tai nebūtų ir pirmas atvejis: 1991-siais Koratija pradėjo savo nepriklausomybės karą ir iš pradžių beveik neturėjo jokios ginkluotės, bet pamažu perėmė ją iš priešininkų – tuometinės Jugoslavijos ir jos remiamos separatistinės serbų respublikos.
Net ir patirdama didelių nuostolių Kroatija, kuriai dabartinė Ukrainos uostamiesčio Mariupolio apgultis galėtų priminti 1991-siais beveik tris mėnesius trukusią Vukovaro apsiaustį, po kelių metų atsitiesė. Sulaukusi karinės paramos iš NATO šalių – ginkluotė kroatams tada, nepaisant ginklų embargo, buvo tiekiama ir kontrabandos keliais, Kroatija 1995-ųjų rugpjūtį surengė ypač sėkmingą operaciją „Audra“. Vos per kelias dienas separatistinė serbų respublika buvo sutriuškinta, o koratai atsiėmė dideles teritorijas, pasiekė pergalę ir svarbiausia – taiką.
Beje, tokio operacijos „Audra“ scenarijaus Rusijoje ir jos kontroliuojamose Luhansko ir Donecko „liaudies respublikose“ jau kelerius metus buvo viešai baiminamasi, tikinta, kad ukrainiečiai netgi siekia pakartoti kroatų sėkmę. Suprantama, Ukraina šiuo metu nėra Kroatija, o Rusija – buvusi Jugoslavija, vis dėlto Kremlius turi didesnių išteklių karui, o ir branduolinius ginklus.
Kita vertus, Rusijos atsargos, kaip parodė šis karas, gali būti ir niekam tikusios dėl prastų sandėliavimo sąlygų, atsainios priežiūros ar nekokybiškų atsarginių dalių.
Tačiau dabar gausios karinės ir kitokios paramos iš NATO šalių sulaukiantiems ukrainiečiams jau galima pradėti svarstyti ne tik apie atsilaikymą, bet ir išėjimą iš aklavietės: iki to dar, suprantama, labai toli. Bet kokiai reikšmingesnei kontratakai būtina sukaupti daug išteklių, užsitikrinti sklandžią, nenutrūkstamą NATO paramą, tiekimo linijų apsaugą, tikėtis, kad Kremlius ir toliau nedemonstruos taktinių stebuklų, o smaugiama Rusijos ekonomika bei bruzdanti visuomenė neleis plėsti ar ilgai kentėti pražūtingo karo veiksmų, nesugebės efektyviai kompensuoti patirtų nuostolių.
Tik tokiu atveju būtent nuosekli ir tęstinė Vakarų parama gali lemti posūkį kare. Ir netgi tokiu atveju posūkis dar nereiškia lūžio, o lūžis – pergalės. Bet istoriškai iniciatyvos perėmimas kare gali tapti ypač svarbiu momentu, siekiant taikos sau palankesnėmis sąlygomis.
Todėl sparnuota fraze tapęs kalambūras „Man reikia amunicijos, o ne pavėžėjimo“, kurį prieš kelias savaites ištarė Volodymyras Zelenskis, gali tapti pranašišku ir svarbesniu, nei vien simboliniai, ukrainiečių vadovybės ryžtą demonstruojantys žodžiai.
