Praėjus daugiau nei trims savaitėms nuo iš anksto įrašyto V. Putino kreipimosi, kuriuo jis paskelbė „specialią karinę operaciją Ukrainoje“, visos Kremliaus viltys apie žaibišką ir Rusijai sėkmingą kelių dienų karą išgaravo, o šiam košmarui pabaigos dar nematyti.
„O kas jums sakė, kad Ukraina yra galutinis tikslas? Jei manote, kad sustosime Ukrainoje, pagalvokite dar 300 kartų. Priminsiu, kad Ukraina tėra tarpinis etapas siekiant užtikrinti Rusijos strateginį saugumą“, – eteryje plyšavo vienas pagrindinių Kremliaus propagandistų Vladimiras Solovjovas. Žinoma, į tai galima būtų nekreipti dėmesio, tik kaip į sankcijų prispausto ir pikto veikėjo svaičiojimus. Tačiau adekvatumu pastaruoju metu nespindi ir pats V. Putinas.
V. Putinas lyg užsikirtusi plokštelė kartoja ryžtą tęsti karo veiksmus, esą „operacija vyksta sėkmingai ir griežtai laikantis planų“. Tiesa, jis pats jau kurį laiką nesirodo viešumoje, o jo iš anksto įrašyti pasisakymai sukėlė abejonių dėl autentiškumo – kur iš tikrųjų yra Rusijos lyderis ir kokiame iliuzijų pasaulyje jis gyvena, jei kalba apie sėkmingai įgyvendinamą planą?
Atrodo, kad Rusijai kaip tik nesiseka: ji jau patyrė siaubingų nuostolių: tūkstančiai rusų karių žuvo, šimtai karinės technikos vienetų buvo sunaikinta, Rusijos kariuomenė, regis, beviltiškai įstrigo Ukrainoje. Pastarajai toliau plūsta karinė pagalba ir jos žadama dar daugiau, o nuo pasaulio vis labiau izoliuojamai Rusijai žadami sunkūs laikai. Tad jei tai yra sėkmė, kas tada būtų nesėkmė?
O iš Kremliaus toliau liejasi grėsmingos žinutės. Jau pirmąją karo savaitę Kremlius įspėjo apie „padidintą strateginių pajėgų parengtį“.
Šią Rusija tikrino prieš pat karą surengtose pratybose, o ketvirtadienio rytą, regis, dar kartą tikrino Vakarų budrumą – pastebėtas sujudimas Rusijos oro erdvėje, kai iš Maskvos vienas po kito pakilo „specialieji reisai“ – ypatingos paskirties orlaiviai, pavyzdžiui, skraidanti vadavietė Tu-214PU ir kiti, naudojami paties V. Putino, aukščiausios šalies politinės ir karinės vadovybės, jei kiltų branduolinio karo grėsmė arba tam būtų ruošiamasi pratybose.
Tai, kad lėktuvai pasuko link Pietų Uralo, kur stūkso Jamantau kalnas, po kuriuo esą slypi paslaptinga bunkerių sistema, o joje – pusiau automatinė sistema „Perimeter“, dar vadinama „pasaulio pabaigos mašina“, viešojoje erdvėje pasėjo spekuliacijų dėl to, kam ruošiasi Rusija.
Žinoma, tokius veiksmus galima vertinti kaip ir V. Solovjovo pasisakymus: nesėkmingai besiklostanti karinė kampanija verčia Kremlių nervintis, svaidytis grasinimais, signalizuojant Vakarams nesikišti ir kitaip juos stengiantis įbauginti.
Vis dėlto net ir optimistai, kurie stebi padėtį Ukrainoje ir tikisi ukrainiečių pergalės, regis, temato trumpalaikės perspektyvos uždavinius. Jie racionalūs – sustabdyti karą. O kas toliau? Kaip tuomet, apie ką ir ar iš viso galima kalbėtis su pasitikėjimo ir reputacijos likučius iššvaisčiusia Rusija?
Planas toks: stabdyti, bausti ir viltis geriausio
Tokie klausimai šiuo metu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek ankstyvi: net ir nepasiekusi pergalės Ukrainoje, net ir stabdoma atkaklaus ukrainiečių pasipriešinimo Rusija yra užėmusi didelę dalį kaimyninės valstybės teritorijų. Net jei Rusijos armija visų užimtų žemių visiškai kontroliuoti nepajėgia – tiek karinis, tiek pilietinis pasipriešinimas Rusijos agresijai yra įspūdingas, tai, kad okupacinės pajėgos šeimininkauja dalyje Ukrainos ir nesirengia iš ten trauktis, tebėra faktas.
Kaip ir tai, jog Rusijos „speciali karinė operacija“ pridarė siaubingų nuostolių pačiai Ukrainai: toliau bombarduojami ir artilerija naikinami šalies miestai iš kurių desperatiškai stengiasi pasitraukti dalis civilių gyventojų, o kovoti toliau pasiryžę ukrainiečiai nė nežada sudėti ginklų.
Tad kai šluojami ištisi gyvenamieji rajonai, taikomasi į ligonines, kritinę infrastruktūrą, nenuostabu, jog pirmasis prioritetas yra nutraukti ugnį. Bet nutraukus ugnį jau būtų kalbamasi toliau – apie ką?
„Svarbiausia, žinoma, yra apsaugoti žmonių gyvybes. O geopolitiškai vertinant, minimalus raudonų linijų rinkinys, kaip norėtume matyti šios tragedijos pabaigą, tai, kad Ukrainos nepavyktų paversti satelitine valstybe – tie reikalavimai derybose dėl Ukrainos neutralumo, demilitarizacijos, pavertimo antra Baltarusija, kad visa tai sudužtų į šipulius, kaip ir tie reikalavimai dėl pilkosios zonos NATO Rytų sparne, priešingai, norime pereiti nuo atgrasymo prie priešakinės gynybos“, – teigė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Jo manymu, tai pasiekti yra realu, turint omeny, kad Rusija įklimpo Ukrainoje ir didžioji dalis rusų kovingiausių karinių vienetų yra sukaustyti, patyrė didelių nuostolių ir Kremlius artimiausiu metu kitomis kryptimis nebus pajėgus plėsti savo agresijos, pavyzdžiui, į Baltijos šalis.
„Visai kitokia realybė būtų buvusi, jei rusams būtų pasiteisinęs kelių dienų blickrygo scenarijus. O dabar Rusijos dantukai susilpnėjo ir mums tai svarbu, nes ketinimų testuoti NATO jie negalės įgyvendinti dėl sankcijų, kitų baudimo priemonių. Ir visos Rusijos socialinės bei ekonominės sistemos sulaikymas neleis investuoti į karines pajėgas ir agresyvias užsienio politikos priemones trumpuoju ar vidutiniu laikotarpiu“, – pridūrė L. Kasčiūnas.
Vis dėlto net ir jis pripažino, kad net ir Ukrainai palankiomis paliaubų sąlygomis kol kas vienintelis kelias Vakarams esą yra Rusijos baudimas bei istorine patirtimi grįstas tikėjimas, kad galiausiai šalies elitas skils, sukils ir nuvers režimą – tai būtų nevykusio karo ir sankcijų padarinys. Tokiu atveju esą jau neįmanoma kalbėti apie V. Putino režimo transformaciją ar ateitį.
„Tikiu, kad šią šalį galima ir reikia izoliuoti, pirmiausiai energetikos srityje, tai yra jų silpnybė – mums reikia visiškai nuo jų atsijungti.
Suprantu, kad transformacijose visada yra balsų, jog Rusija yra branduolinį ginklą turinti valstybė, kad negalime jos paversti juodąja skyle, bet aš neįsivaizduoju, kad galima grįžti prie įprastinių reikalų su Rusija formos. Aš nesibaiminu to, kad „jeigu ne Putinas, tai bus dar baisiau“ – režimo transformacija turėtų būti tikslas, pirmiausiai Rusijos elito tikslas“, – tikino L. Kasčiūnas.
Ar galima izoliuoti Rusiją?
Tačiau tokia vizija nubausti Kremlių, viltis revoliucijos ar panašių dramatiškų pokyčių ne visiems kelia susižavėjimą. Pirmiausiai todėl, kad tai nėra ilgalaikė, patvari strategija, vedanti link optimistinių permainų scenarijų.
Viena yra norai bausti, izoliuoti Rusiją, stebėti jau vykstančius procesus, tikėtis, kad režimas subyrės greitai ir šaipytis iš Kremliaus drąsinimosi, kad esą jokia izoliacija nėra baisi, visai kas kita – tokią politiką išlaikyti ilguoju laikotarpiu. Tiek istoriniai pavyzdžiai, tiek dabarties realybė rodo, jog tokios viltys gali būti pavojingos ir turi labai didelę kainą.
„Nereikia būti naiviems: su Rusija ekonominis bendradarbiavimas vis tiek kažkoks bus, nes Rusija yra pernelyg didelis išteklių sandėlis, kad būtų ignoruojamas. Klausimai tik, kokie ištekliai, kokiais kiekiais, kokia kaina bus perkami, bet Rusijos niekas negalės ignoruoti, ji yra pernelyg didelė valstybė, ji bus prie derybų stalo“, – įspėjo Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentas, karo studijų programos vadovas Deividas Šlekys.
Jis priminė, kad jau dabar vyksta derybos dėl Irano branduolinės programos ir ten Rusija vaidina svarbų vaidmenį, su ja kalbamasi, kelerius metus įstrigusiose derybose įžvelgiama pažanga. O tai reiškia, kad Rusija yra svarbi ir reikalinga Vakarams – šiandien dėl Irano, rytoj galbūt jau kitu klausimu. Ir todėl JT Saugumo Tarybos narės tiesiog ignoruoti nepavyks.
Dar daugiau – Vakarų reakcija, nepaisant dar prieš karą aidėjusių įspėjimų Rusijai, ko ji sulauks, jei ryšis invazijai į Ukrainą, rodo, kad vis dėlto iki galo nebuvo tikima Kremliaus pasiryžimu tokiai, regis, visiškai beprotybei. O kai Rusija ryžosi pradėti karą, karštligiška Vakarų reakcija – tiek sankcijomis, tiek gynybos biudžetų didinimu netgi iki tol pasyvią poziciją demonstravusioje Vokietijoje, o ir visos NATO gynybos planų peržiūra, Rytų sparno stiprinimu rodo, kad santykis su Rusija keičiasi, jis permąstomas, bet aiškumo, kaip toliau kalbėtis su Kremliumi, nėra.
„Kaip dabar kalbėsime su Rusija? Kuo labiau ji įklimpusi, tuo jos vaidmuo kinta – Vakarams bus sunku civilizuotai kalbėtis su Rusija, kuri iš esmės skerdžia civilius. Ar didžiosios Europos valstybės, JAV ir mūsų Lietuva sąmoningai leis artimoje kaimynystėje – Ukrainoje susikurti juodajai skylei, kur karas vyks nepertraukiamai dešimt metų? Negali leisti kad Ukraina žlugtų, bet dilemos rimtos, nes Europoje konfliktas gali vykti ne vienerius metus“, – priminė D. Šlekys.
Tad net jei Vakarai labai aiškiai signalizuoja nenorintys tolesnės eskalacijos, kuri nežinia kur gali nuvesti, dabar galima kalbėti tik apie strateginę pauzę ir išgryninti prioritetus Rusijos atžvilgiu.
Mat, dabar Kremlius jau nebegali išeiti tuščiomis rankomis, o Vakarai, ypač JAV, nenori įsivelti į konfrontaciją su branduoline valstybe. Bet vienokie ar kitokie pasirinkimai turės būti.
Didžiausią nerimą turėtų kelti ne tiek Rusijos branduoliniai grasinimai, kurie tiesiog savaime negali būti atmesti, bet ir paties Rusijos elito pasiryžimas kariauti – net jei dalis Rusijos elito spruko iš šalies, o Kremlius turi didelių problemų mūšio lauke ir ekonomikoje, pasak D. Šlekio, vien tai, kad Rusija neišsigando ir ryžosi kariauti, gali rodyti viena: ji tai gali pakartoti ateityje.
Siekis išvengti Trečiojo pasaulinio karo
Tai rodo ir Rusijos bei Vakarų istorija. Net jei istorinės paralelės nėra idealus modelis, stengiantis paaiškinti šiandieninio Kremliaus veiksmus bei prognozuoti ateitį, paskutinį sykį Vakarai ir Rusija tiesiogiai kariavo dar XIX a. Krymo kare, kai Rusija patyrė pralaimėjimą.
Paradoksaliai tada karas tada irgi kilo ne tiek dėl paaiškinamų geopolitinių, ekonominių ar kitokių racionalių motyvų, bet daugiau ir dėl Rusijos caro didelio ego, asmeninių ambicijų, o viskas baigėsi Rusijos pažeminimu Paryžiaus taikos derybose – Rusijai netgi uždrausta turėti Juodosios jūros laivyną. Vis dėlto praėjus keliolikai metų ir Europos didžiosioms šalims susipešus tarpusavyje Rusija spjovė į susitarimus ir atkūrė laivyną. O pati Rusija grįžo į didžiųjų valstybių klubą.
„Faktas, didžiosios valstybės nėra išmetamos iš klubo, jos gali būti pabaramos, bet niekas jų neišmeta. Ir klausimas dabar yra toks: ar Vakarai mano, kad tai, kas prasidėjo Ukrainoje, yra pirmas rimtas susikalimas tarp demokratinių valstybių ir autoritarinių režimų, to demokratinio vakarietiško modelio susikibimas su kinišku, rusišku ir arabišku autoritarizmu, ar tai tėra regioninis karas?
O gal tai jau yra idėjinės, vertybinės globalios konfrontacijos tarp skirtingų sistemų pradžia?“, – svarstė D. Šlekys. Neatsitiktinai JAV prezidentas Joe Bidenas, pabrėždamas būtinybę NATO nesikišti į karą Ukrainoje pabrėžė tai, kas prieš kelerius metus vakarų diplomatijos atstovų lūpose skambėjo kaip praeities atgarsis – tai reikštų Trečiąjį pasaulinį karą.
Ir nors netrūksta vertinimų, kad toks konfliktas jau prasidėjo, o karas Ukrainos tėra vienas jo pradinių etapų, akivaizdu, kad vis dar norima išvengti globalių pasekmių, bandoma rasti atsakymą, kas Vakarams artimiausius metus ar dešimtmečius bus Rusija: idealiu atveju – tiesiog autoritarinė valstybė, kurią galima sutramdyti, prognozuoti jos veiksmus ir tikėtis, kad ji žais pagal taisykles, ar jau dabar, kaip sakė kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, karą galima sustabdyti tik karinėmis priemonėmis?
Rūmų perversmo pasekmės
Netgi optimistiniu scenarijumi, kai Rusija yra tiesiog stabdoma ir toliau klimpsta Ukrainoje, Vakarams tai nėra išeitis: jeigu Rusiją stengiamasi nualinti karu Ukrainoje ir netgi tikimasi revoliucijos arba vadinamojo rūmų perversmo – V. Putino pašalinimo, tai, pasak D. Šlekio, jei jau žaidžiama istorinėmis paralelėmis, nieko gero nežada.
„Kai didžioji valstybė įsivelia į karą, įstringa, patiria rimtus nuostolius, nesimato pergalės, ką daro oponentai? Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijai 1917-ųjų nesėkmės baigėsi užnugario subyrėjimu ir revoliucija, Vokietijai 1918 pavasarį smarkiai nukraujavus, šalies politinis elitas stabdė karą paliaubomis“, – pirminė D. Šlekys.
O kuo baigėsi bolševikų revoliucija bei Vokietijos revanšistinės nuotaikos praėjus keliasdešimčiai metų po Pirmojo pasaulinio karo, Europai, matyt, nereikia priminti.
Be to, tai primena ir apie kitą problemą: „rūmų perversmo“ gali tekti laukti, o per tą laiką toliau liesis ukrainiečių – karių ir civilių kraujas, o NATO šalys toliau liks pusiau pasyviomis stebėtojomis, kurios privalės tiekti ginklus karui Europos šalyje.
„Jau dabar ekonominė dimensija įgauna globalinį mastelį, nes kalbama apie maisto, energetinių išteklių trūkumą ir kadangi nėra aišku, koks būtų sankcijų Rusijai likimas pasiekus paliaubas, tai jau yra globalinė pasekmė ir nežinome kuo tai baigsis, kuo tas Rusijos tramdymas baigsis Vakarams.
Todėl užduokime klausimą sprendimų priėmėjams: baudžiam Rusiją, viskas gerai, bet o kokių santykių su Rusija norime ateityje? Ar yra siekiai, kriterijai? Jei Maskvą muši, norėdamas keisti elgesį, kokio elgesio ir kaimyno norime?“, – apie ilgalaikes pasekmes siūlė pagalvoti D. Šlekys.
Tiesa, ir pati Rusija kol kas nerodo jokių ženklų, kad būtų galvojama apie ilgalaikes pasekmes, santykių su kaimyninėmis šalimis ateitį – karas prieš Ukrainą bei pasirinkta Kremliaus retorika meluoti pasauliui apie šio karo priežastis, didinti eskalaciją branduoliniais grasinimais bei šalies ekonomikos privedimas prie prarajos ribos nėra tie signalai, kurie reikštų, jog iš Maskvos tiek artimiausioje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje galima tikėtis teigiamų žingsnių ar tiesiog racionalumo. Ir tai dar tėra optimistiniai scenarijai, tikintis, kad Kremlius tik grasina ir neketina paskui save į prarają nusitempti visos šalies ir pasaulio.
