Rusų desantininkai išsilaipina iš sraigtasparnių Hostomelio oro uoste, užima pozicijas aplink visą perimetrą, laukia pastiprinimo. Tokius vaizdus iš vasario 24-osios operacijos už keliasdešimt km į šiaurę nuo Kijevo paviešino Rusijos gynybos ministerija.
Praėjus daugiau nei 2 savaitėms nuo karo pradžios tai yra ir viskas, kuo belieka girtis – bent kiek sklandesne, nors galutinio tikslo ir nepasiekusia operacija, sekti pasakas apie „didvyriškai kritusius rusų karius, sunaikinusius dešimtis ukrainiečių tankų“. O visas žaibiško karo planas nuėjo velniop.
Tad pamažu pasitelkiama nauja taktika: iš pradžių jokių vaizdų iš karo nepateikęs ir bet kokius nuostolius aklai neigęs Kremlius pastarosiomis dienomis jau rodo cenzūruotus įrašus, kuriuose užfiksuotos „puolančios“ rusų tankų kolonos, bepiločių orlaivių, sraigtasparnių filmuoti vaizdai. Sudaromas įspūdis, kad „speciali karinė operacija“ vyksta pagal planą.
Nerodomi tik vis dažniau pasitelkiamos rusų taktikos – Ukrainos miestų bombardavimų ir artilerijos apšaudymų vaizdai. Kremliaus kanalai nerodo ir siaubingų nuostolių – sunaikintos, į pasalas bukai lendančių rusų šarvuotosios technikos kolonos, numuštų Rusijos orlaivių liekanos, besivoliojantys rusų karių kūnai ar šimtai karo belaisvių.
Tačiau net jei ir tokios pastangos negelbsti – beviltiškai Rusijos pralaimimas informacinis karas Kremlių pasaulio akyse pavertė ne šiaip agresoriumi, bet ir pajuokų objektu, o Ukraina, priešingai – sulaukia vis daugiau susižavėjimo, užuojautos, paramos dėl ukrainiečių ryžto ginti savo šalį, perdėto optimizmo pavojus yra ne vienintelis veiksnys, kuris iškraipo suvokimą apie šį karą.
Jei Rusijoje informacija apie karą yra griežtai cenzūruojama – vien už žodžio „karas“ paminėjimą ir panašias „neteisingas“ interpretacijas gali sulaukti 15 metų kalėjimo bausmės, tai Vakaruose, ypač Lietuvoje netrūksta vilčių, kad ukrainiečiai jau tuoj nugalės, demoralizuota Rusijos armija pakriks, išsilakstys. Esą iš Vakarų tereikia tik duoti ukrainiečiams to, ko jie prašė – neskraidymo zonos ar bent jau naikintuvų, kas bent jau buvo pažadėta. Vis dėlto tokie lūkesčiai gali būti apgaulingi.
Net jei Rusija išties patiria didelių nuostolių, o stringa tiek nevykusi „specialioji operacija“, tiek informacinė kampanija, dabar daug svarbesnė artimiausių dienų, o gal net savaičių karo eiga. Persigrupuoti mėginančios rusų pajėgos nerodo jokių atsitraukimo ženklų, priešingai – toliau, net ir kartodamos klaidas, pamažu slenkasi į priekį: spiečiamas Mariupolis, supamas Kyjivas, intensyvinama bombardavimų ir apšaudymų kampanija. Tai ir yra tikras, didelis, konvencinis karas.
Ir ekspertai pripažįsta – tokioje kovoje Ukrainai nepadės sidabrinė kulka, pavyzdžiui, naikintuvai. Priešingai, dabar reikia prisiminti, jog karus laimi ne taktikai, ne geriausi ginklai, netgi ne vien ryžtas ir valia priešintis savaime, o šių veiksnių visuma ir nuo jų neatsiejamas, ko gero, svarbiausias veiksnys – logistika. Karą laimi tas, kas gali pastoviai tiekti efektyviausias priemones tęsti kovą.
Ne naikintuvai, o priešlėktuvinė ir prieštankinė gynyba
Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, jog Vakarai pernelyg būgštauja dėl Rusijos reakcijų. Būtent todėl iki paskutinės minutės nebuvo sutarta dėl sankcijų Rusijai, o ir jas įvedus bei sugriežtinus, neslepiama, kad nepaisant pirminio šoko efekto, pasekmėms pajusti prireiks laiko, o savaime tokia bausmė Kremliaus agresijos nesustabdys.
Tragikomedija virtęs naikintuvų Mig-29 perdavimas Ukrainai taip pat yra minimas, kaip blaškymosi, neryžtingumo pavyzdys. ES diplomatijos vadovo iškelta idėja dėl Lenkijos turimų naikintuvų perdavimo ukrainiečiams tapo karšta bulve: nuo svarstymų pereita prie paneigimų, tada, regis, jau buvo sutartas planas į kurį įtrauktos net JAV, bet galiausiai šis pasiūlymas buvo atmestas.
JAV pajėgų Europoje ir NATO vyriausiasis pajėgų vadas, generolas Todas Woltersas pripažino, jog lenkų naikintuvų Mig-29 perdavimas – iš pradžių amerikiečiams į JAV bazę Ramšteine, Vokietijoje, o iš ten – ukrainiečiams būtų pernelyg rizikingas. O naudos iš to būtų mažai.
„Naikintuvų Mig-29 perdavimas nepadidins Ukrainos karinių oro pajėgų efektyvumo – jos vis dar geba kasdien vykdyti misijas, turi orlaivių, o žvalgybos bendruomenės manymu, naikintuvų perdavimai Rusijos gali būti interpretuoti, kaip eskalaciniai ir baigtis eskalacija su NATO, o tai jau sukeltų didelės rizikos scenarijų“, – pažymėjo gen. T. Woltersas, pats patyręs naikintuvų pilotas.
Išties, Rusija jau pagrasino, kad į Ukrainos oro erdvę įskridus naikintuvams iš trečiosios šalies, ji gali tapti Rusijos atakų taikiniu, nesvarbu, ar ji priklauso NATO.
Be to, kaip pažymėjo T. Woltersas, ukrainiečiai patys su turimais orlaiviais dar geba priešintis rusams – vien ko verti bepiločių orlaivių „Bayraktar“ antskrydžiai prieš Rusijos šarvuotųjų, aprūpinimo, priešlėktuvinių pajėgų vilkstines.
Kita vertus, Rusija ir taip pagrasino, jog gali taikytis į Vakarų tiekiamą paramą ginklais – tad gali kilti klausimų, ar iš viso yra skirtumas tarp, pavyzdžiui, naikintuvų Mig-29 tiekimo ir priešlėktuvinių „Stinger“, jeigu abiem galima numušti Rusijos orlaivius.
Vėlgi, problema yra ne tiek Rusijos požiūryje, o logistikoje: tiekti lengvus, pėstininkų nešiojamos priešlėktuvinius arba prieštankinius ginklus galima nesudėtingai, juos transportuojant, paskirtstant ir naudojant be didelių logististinių iššūkių, be ypatingos infrastruktūros.
Vien Ukrainos kariai, pozuojantys su atgabentais prieštankiniais ginklais įrodo, jog Rusijos prasiveržimus stabdantys ginklai labai greitai pasiekia tuos, kam jų labiausiai reikia: iš Vakarų šalių į Žešuvo oro uostą, o iš ten civiliniais visureigiais – tokių transporto priemonių parama atkeliavo ir iš Lietuvos – paskirstomi po ukrainiečių dalinius.
Tuo metu naikintuvams reikalinga sudėtingesnė infrastruktūra: oro uostai, radarai, aptarnavimo, remonto bazės, aviaciniai degalai, bazių apsauga nuo antpuolių – į visa tai iš didelio nuotolio ir vis labiau į Vakarus pastaruoju metu sparnuotosiomis raketomis arba antskrydžiais taikosi Rusija.
Vakarų paramos efektyvumas
Neatsitiktinai būtent prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų svarbą savo įraše ir pabrėžė NATO pajėgų vadas gen. T. Woltersas – tolesnis tokių ginklų tiekimas, anot jo yra efektyviausias būdas remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas kovoje su Rusija.
„Ukrainiečiai puikiai naudojasi šiais ginklais“, – pažymėjo T. Woltersas. Išties, dar prieš karą pradėta prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų tiekimo Ukrainai kampanija tęsiasi ir yra įgavusi pagreitį: iš viso JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Ispanija, Lenkija, kitos Vakarų šalys Ukrainai pristatė per 20 tūkst. įvairių prieštankinių ginklų.
O juk dar visai neseniai Ukrainai buvo vengiama tiekti tokią ginkluotę, baiminantis, kad tai išprovokuos Rusiją, o patys ginklai iš ukrainiečių pateks į nepatikimas rankas arba tiesiogiai Rusijai. Pastarasis argumentas nėra naujas, mat dar sovietų karo Afganistane laikais iš pradžių taip pat netrūko dvejonių dėl priešlėktuvinių gynybos sistemų „Stinger“ tiekimo afganams – dalis „Stinger“ išties atiteko sovietams, bet šimtai rusų orlaivių Afganistane vis tiek buvo numušti.
Vien Jungtinė Karalystė, kuri pirmoji prieš karą pradėjo masinį prieštankinių ginklų „Javelin“ bei NLAW perdavimą jau yra pristačiusi per 3,6 tūkst. tokių ginklų.
Be to, šalies Gynybos sekretorius Benas Wallace'as patvirtino, kad artimiausiu metu Ukrainai ketinama perduoti priešlėktuvinės gynybos sistemos „Starstreak“. Tai yra vienos moderniausių britų turimų artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų, kurias gali naudoti tiek pėstininkai, tiek kiti mobilūs daliniai.
Kitaip, nei Lietuvos, JAV, Danijos, Vokietijos dovanotų „Stinger“, „Starstreak“ beveik neįmanoma nuslopinti arba suklaidinti orlaivių turimomis kontrpriemonėmis, be to, pati „Starstreak“ yra greičiausia savo kategorijoje, o pati kovinė galvutė padaro didesnę žalą orlaiviui, nei konvenciniai sprogmenys.
Be to, jau atvirai kalbama, kad Ukrainai iš NATO šalių gali būti tiekiamos priešlėktuvinės gynybos sistemos S-300 – tokių karo pradžioje turėjo ir ukrainiečiai, tačiau per kovos veiksmus jos patyrė nuostolių ir turi būti papildytos. Panašių modifikacijų sistemas S-300 NATO turi Graikija, Bulgarija ir Slovakija.
Per pastarąją savaitę reikšmingai išaugę Rusijos karinių oro pajėgų nuostoliai – ukrainiečiai skelbia apie 160 numuštų, net jei tai yra pagražinti skaičiai, mažiausiai keliasdešimt sunaikintų įvairių tipų orlaivių sunaikinimas patvirtintas fiziniais įrodymais, tarp jų ir moderniausių atakos sraigtasparnių, naikintuvų – priskiriami būtent priešlėktuvinei gynybai.
Panaši statistika atsispindi ir kovoje su Rusijos šarvuotąja technika: ukrainiečiai skelbia apie 1,5 tūkst. sunaikintų tankų ir šarvuočių. Ir nors įrodymais galima kalbėti apie kiek mažiau, nei 500 sunaikintų tankų bei šarvuočių (ir antra tiek išvestų iš rikiuotės arba užgrobtų), tai, vis dėlto yra įspūdingi skaičiai ir netgi Rusijai tokie nuostoliai milžiniški.
Ypač turint omeny, kad didelė dalis sunaikintų arba užgrobtų rusų tankų yra naujausi arba pajėgiausi, pavyzdžiui T-72B3, T-90A, o milžiniškus nuostolius patyrusios elitinėmis laikytos Rusijos desantininkų pajėgos neteko virš šimto šarvuočių BMD, BTR-82A. Tikimybė, kad artimiausiu metu precendento neturinčių sankcijų prislėgta Rusija gebėtų dideliais kiekiais pasigaminti tokią techniką bei būtinų komponentų iš Vakarų šalių yra vis mažesnė.
Karo nuovargis ir rezervai
Todėl nenuostabu, kad pastarosiomis dienomis pasirodė kardinaliai priešingų nuomonių apie tai, ko galima laukti artimiausiu metu: arba visiško Rusijos armijos pralaimėjimo, arba atvirkščiai – ukrainiečių išsekimo, pajėgų apsupimo ir neišvengiamo sutriuškinimo.
Argumentų turi abi pusės: viena vertus kol kas Rusijos pajėgos toliau juda gilyn į Ukrainą, stengiasi apeiti miestus, juos supti, palaužti bombardavimais ir artilerijos apšaudymais. Grėsmė toliau kyla Kyjivui, kurį metodiškai bandoma supti iš Rytų ir Vakarų, o Šiaurėje esančiose Irpenėje ir Bučioje verda nuožmios kovos, rusų desantininkams bandant toliau prasiveržti gilyn. Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos taip pat veržiasi į Ukrainos gilumą, trikdydamos ukrainiečių dalinių judėjimą.
Iš Ukrainos Pietų ir Rytų, kur Rusijos pajėgos, nepaisant didelių nuostolių, pasistūmėjo labiausiai, ypač judant nuo Krymo, kyla grėsmė Ukrainos pajėgų apsupimo grėsmė – pagal įprastą logiką tai lemtų ukrainiečių atsitraukimą, o besitraukiančias pajėgas sunku suvaldyti ir apsaugoti, todėl kol kas ukrainiečiai laikosi ir atmušinėja atakas.
Kita vertus, dalyje karą vaizduojančių žemėlapių rodomos okupacinių pajėgų užimtos teritorijos dar nereiškia jų kontrolės – ukrainiečiai, ypač specialiosios pajėgos, teritorinės gynybos vienetai ir rečiau viešojoje erdvėje minimi reguliariųjų pajėgų daliniai nuolat kontratakuoja, rengia pasalas, į kurias toliau patenka ištisos rusų pajėgų kolonos, toliau judančios taip, tarsi būtų išvažiavusios į paradą, o ne į karą.
Dideli Rusijos nuostoliai taip pat nebūtinai yra kompensuojami: prarasta šarvuotoji technika, ypač naujausia gali būti pakeista tūkstančiai kitų šarvuočių ir tankų, kurių Rusija turi atsargoje. Tačiau jų kovinė parengtis, apsauga nuo prieštankinės ginkluotės yra gerokai menkesnės.
Ta pati problema yra ir kalbant apie personalą – Rusija gali mesti papildomus dešimtus ir šimtus tūkstančių pėstininkų, netgi pasitelkti Sirijos režimo kovotojus ar Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo kariuomenę, kurios dalis jau telkiama Ukrainoje. Tačiau patyrusių tankų vairuotojų, vadų, mechanikų ir kitų specialistų taip paprastai pakeisti lengvai nepavyks.
Be to, Rusijos pajėgose taip pat jaučiamas nuovargis – ir taip nuostolių demoralizuota kariuomenė, kurioje dalis karių net nežino, už ką kaunasi (priešingai, nei ukrainiečiai) yra pavargusi: rusams tai yra trečioji karo savaitė, tačiau dalis pajėgų apgailėtinomis sąlygomis tiesiog laukuose šio karo laukė nuo pernai rudens.
Bet kuriame kare pajėgos turi būti rotuojamos, siekiant išlaikyti jų kovinį efektyvumą, o jei to padaryti dėl intensyvių kovos veiksmų, parengtojo rezervo trūkumo neįmanoma, galima tikėtis ir didesnių problemų, susijusių su morale, klaidomis, pasidavimu į nelaisvę.
Kas išsilaikys ilgiau – svarbios istorijos pamokos
Tad galiausiai viskas susiveda į logistiką: kuri pusė gali savo pajėgas išlaikyti mūšio lauke ilgiau, palaikyti jų kovinį efektyvumą tiek kalbant apie karių moralę, tiek apie priemones, kuriomis galima kautis. Ukraina šiame karo etape jau pripažino netekusi apie 1,5 tūkst. karių, bet dar svarbiau ukrainiečiams yra technikos nuostoliai – tankai, šarvuočiai, artilerija, priešlėktuvinė gynyba yra tos priemonės, kuriomis galima ne tik stabdyti rusų pajėgas, bet ir sėkmingai kontratakuoti. Vien trofėjiniai, legendinių traktorių nutempti arba tiesiog mūšio lauke paimti tankai nėra tinkamas nuostolių kompensavimas.
Lengvieji pėstininkai, kad ir kiek turėtų prieštankinių ginklų, gali tik stabdyti besiveržiančių Rusijos pajėgų kolonas, erzinti Rusijos orlaivių pilotus, pridaryti jiems nuostolių ir užtęsti šį karą. Tačiau bet kuriame didelio intensyvumo konflikte, kuris įspūdingais tempais ir kiekiais ryja žmones, techniką, ginklus ir kitus išteklius, būtina sąlyga palaikyti tokį tempą yra prieiga prie tokių išteklių.
Ukrainai, regis, pasisekė su sąjungininkais: Vakarai tiekia ir toliau tieks ginkluotę, amuniciją ukrainiečiams, o tai yra didelė paspirtis – modernūs ginklai bei amunicija kol kas netrukdomai keliauja iš Žešuvo oro uosto, kurį jau saugo JAV priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemos „Patriot PAC-3“.
Jei NATO baiminasi, kad tiesioginis įsikišimas, pavyzdžiui, neskraidymo zona reikštų karą su branduolinius ginklus turinčia Rusija, tai ši taisyklė galioja ir atvirkščiai – bet kokie bandymai taikytis į NATO karinę pagalbą Aljanso teritorijoje Rusijai baigtųsi karu su branduolinius ginklus turinčia NATO. O atakos prieš ginkluotės ir amunicijos vilkstines Ukrainos Vakaruose yra ne tik rizikingos Rusijos aviacijai, bet ir eikvoja ribotus išteklius, ypač sparnuotųjų, balistinių raketų, kurių Rusija jau panaudojo per 700.
Dar daugiau, į Ukrainą plūstelėjo mažiausiai keliolikos tūkstančių savanorių banga – dauguma jų yra patyrę, koviniuose veiksmuose užgrūdinti Vakarų šalių kariai, kurie gali tiek mokymais, patarimais, tiek tiesioginiais veiksmais prisidėti prie ukrainiečių sėkmės mūšiuose. Tokių karių atvykimas gali būti gerokai reikšmingesnis, nei „Prada“ batus avinčių čečėnų ar Sirijos režimo karių pasirodymas Ukrainoje.
Tai nėra pirmas karas, kai padėti kariaujančioms šalims plūsta savanoriai ar ginkluotė bei kitos karui reikalingos priemonės iš trečiųjų šalių. Kremlius galėtų prisiminti – kad ir nenoriai, kad Antrojo pasaulinio karo metais, kaunantis su nacistine Vokietija būtent Vakarų pagalba padėjo išvengti katastrofos: nuo 1941 iki 1945 pagal Lendlizo programą Sovietų sąjungai buvo pristatyta
per 400 tūkst. visureigių ir sunkvežimių, užtikrinusių sovietų logistinių vilkstinių veikimą, 14 tūkst. lėktuvų, leidusių sovietams neprarasti oro kontrolės, 13 tūkst. tankų, milijonų tonų naftos produktų, leidusių šarvuotajai technikai judėti, 4,5 mln. tonų maisto produktų, dėl kurių sovietų armija nemirė iš bado. Logistika, o ne vien tik sovietų karo menas padėjo Kremliui pasiekti pergales fronte.
Paradoksalu, kad tokią pamoką, regis, pamiršo pati Rusija. Nuo pat karo pradžios tapo akivaizdu, kad Rusijos pajėgas kamuoja rimtos logistinės problemos: tankai ir šarvuočiai strigo keliuose – vieniems baigėsi degalai dėl pernelyg optimistinio planavimo, ukrainiečių pasalų ar elementarios korupcijos, kai prieš invaziją degalai buvo masiškai perpardavinėjami.
Šarvuotoji technika, nepaisant kasmetinių patikrinimo pratybų buvo prastai prižiūrėta, gedo pakeliui ir niekas negalėjo jos sutaisyti. Užimtuose Ukrainos miestuose ir gyvenvietėse plėšikaujantys rusų kariai, kuriems pristigo maisto rodė tiek prastą moralę, tiek logistinės grandinės ydas.
Savaime tai neturėtų stebinti – logistinis aprūpinimas buvo ir yra tradicinė Rusijos ar sovietinės armijos bėda. Tačiau šį kartą Vakarų karinė pagalba skirta ne Kremliui, o jo užpultai Ukrainai. Tuo metu Rusijai belieka kliautis savo silpstančiomis jėgomis.
