– Rusijos karas prieš Ukrainą vyksta antrą savaitę. ES ir NATO demonstruoja išskirtinę vienybę sankcijomis Rusijai, pagalba Ukrainai, tačiau yra bent vienas klausimas, kuriuo vienybės nėra – naikintuvų tiekimas Ukrainai. Lenkija antradienį paskelbė, kad yra pasirengusi jau perduoti naikintuvus, tačiau Pentagonas pareiškė, kad šios idėjos atsisako. Jūsų žiniomis ir vertinimu, kas vyksta ir kaip šis klausimas bus išspręstas?
– Šiek tiek apmaudu, kad šis klausimas daugiau diskutuojamas viešojoje erdvėje ir dar taip prieštaringai, tuo tarpu sprendimai nevyksta. Tai turbūt šiuo atveju reikėtų vadovautis ta patarle, kad geriau mažiau kalbų, daugiau darbų. Manau, kad tikrai įmanoma rasti tuos logistinius sprendimus ir vieną kartą suteikti realią pagalbą Ukrainai, nes šioje srityje ta pagalba ypatingai reikalinga.
Po to, kai viešai buvo pristatyta, kad neskraidymo zona nėra alternatyva ir neskraidymo zona reikštų įžangą į Trečiąjį pasaulinį karą, kitokio pobūdžio pagalba tampa kritiškai reikalinga – ir kalbu ne tik apie naikintuvus, bet ir kitas oro gynybos sistemas nuo žemės, kurios taip pat Ukrainai šiandien verkiant reikalingos, nes Rusijos pranašumas oro erdvėje tikrai padaro didelių nuostolių Ukrainos kariuomenei.
– Ko reikia, kad tai būtų įgyvendinta?
– Aš manau, kad pirmiausia reikia politinės valios ir akivaizdžiai suprasti, kad vis dėlto galima kalbėti ir nieko nedaryti, o galima daryti ir mažiau kalbėti. Tikiu, kad pačiu artimiausiu metu vis dėlto šitas užsitęsęs, nelabai sėkmingas pokalbis baigsis ir sprendimai bus padaryti.
– O kurioje srityje politinės valios labiau trūksta, jūsų akimis?
– Aš nenoru nieko kaltinti, nes Lietuva tiesiogiai šioje diskusijoje nedalyvauja, kadangi nei naikintuvų turime, nei esame kažkaip kitaip pasirengę. Šioje vietoje, man atrodo, abi pusės turi sutarti, nes kalbame apie dvi NATO aljanso nares, kurios tikrai gali puikiai susitarti.
– Užsiminėte apie neskraidymo zoną, kurios vis prašo Volodymyras Zelenskis. Čia tarsi jau visi argumentai išsakyti ir diskusijų nebelikę. Ar vis dar apskritai šis klausimas dar yra darbotvarkėje?
– Jūs žinote, kad NATO yra 30 valstybių, kurios tikrai yra labai skirtingoje padėtyje ir, ko gero, turi ganėtinai skirtingą požiūrį į įvykius Ukrainoje. Taip, visi pripažįsta, kad tai yra baisus karas, kurį pradėjo Putinas, tačiau vis tiek, kuomet gimsta sprendimai, daug kas priklauso ir nuo to, ar tos valstybės yra toliau nutolusios nuo Rusijos, ar mažiau. Šiuo klausimu aš manau, kad atsakymas ir išvada padaryta, bet tai nereiškia, kad Ukraina paliekama viena.
Prieš kurį laiką NATO daugelis valstybių buvo apskritai kaltinamos, kad jokios apčiuopiamos pagalbos neva suteikti negali. Šiandien turbūt niekas už tai nedrįstų kritikuoti NATO organizacijos, nes ta pagalba teikiama ir teikiama tiek NATO, tiek dvišaliu, atskirų valstybių lygiu. Turbūt ryškiausias pavyzdys yra Vokietijos didžiulis pokytis vidaus politikoje, mąstyme. Šiandien Vokietija yra tarp tų valstybių, kurios tiekia tiesiogiai Ukrainai reikalingus ginklus.
Aš galvoju, kad šiuo klausimu taškas yra padėtas, tačiau pagalba Ukrainai, siekiant jai pačiai apginti savo oro erdvę, tikrai yra teikiama jau dabar ir ji bus dar efektyvesnė ateityje.
– Kiekviena diena yra kritiškai svarbi, čia delsimui vietos nebėra.
– Sutinku. Labai gerai suprantu mūsų draugų ukrainiečių nekantrumą ir norą, kad sprendimai būtų priimti kaip galima greičiau, nes jie kiekvieną dieną už tai moka savo krauju.
– Taip, kasdien žūsta žmonės, taigi pasipiktinimas yra natūralus. Esate sakęs, kad jei nesustabdysime Rusijos, tai kils Trečiasis pasaulinis karas. Tik ką irgi užsiminėte, kad neskraidymo zona būtų žingsnis į tai. Kuo grindžiate tokį teiginį ir kokia tuomet būtų scenarijai?
– Visiškai akivaizdu, kad Rusija pradėjo karą Ukrainoje ir kad ji nepripažins jokių susitarimų arba jokių konvencijų, jei eina kalba apie Ukrainos teritoriją, todėl neskraidymo zonos nustatymas teoriškai įmanomas, o praktiškai jis būtų pažeidinėjamas – tada jau būtų įsitraukimo taisyklių arba instrukcijų davimo klausimas: kaip elgtis, ką daryti tokiu atveju, kuomet neskraidymo zona yra akivaizdžiai pažeidinėjama. Tai galima skristi kartu ir duoti kažkokius įspėjamuosius signalus, kurie nedarys jokio poveikio, tačiau galima imtis ir kraštutinių priemonių bei lėktuvą numušti. Lėktuvo numušimas, jei tai būtų padaryta NATO valstybių arba NATO pajėgų, o ne ukrainiečių, reikštų, kad NATO įsitraukė į tiesiogines karines operacijas, į karą su Rusija.
– Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad tik karas sustabdytų Putiną. Jūsų nuomone, kas iš tikrųjų jį sustabdytų?
– Putiną sustabdys ne mėginimas gaisrą gesinti ugnimi ar dar didesnės eskalacijos galimybė, o pirmiausia jo nuostoliai Ukrainoje. Kuo efektyvesnė ir realesnė bus pagalba Ukrainai ne žodžiais, o darbais ir konkrečia karine įranga, tuo didesni bus Putino nuostoliai, tuo klampesnis taps šis karas, kuris jau akivaizdžiai pranoksta arba, jei žvelgtume iš Rusijos pusės, akivaizdžiai nuvilia tuos karinius planuotojus, kurie tikėjosi Ukrainą įveikti per keletą dienų, o kiekviena nauja diena tiek logistikos, tiek karinių išlaidų požiūriu yra labai brangiai kainuojanti Rusijai, nes tai yra okupanto kariuomenė – jai viskas kainuoja labai brangiai ir ji, tiesą sakant, neturi ypatingos motyvacijos.
Žvelgiant į tuos kareivukus, aš nematau motyvacijos, už ką jie turi kautis. Už Putiną? Kas jiems tas Putinas? Jie, be jokios abejonės, yra agresoriaus kariuomenė, agresoriaus kariai ir, žvelgiant į ukrainiečius, labai gerai supranti, kad jie kaunasi už savo žemę, už savo moteris, už savo vaikus, šeimas, pagaliau – už savo ateitį. Tai jų karinė disciplina arba kovinė dvasia yra visiškai nepalyginamo lygio.
Labai sunku kalbėti, nes kalbame apie kiekvieną dieną prarandamas gyvybes ir prarandamas nieko dėtų žmonių gyvybes, bet kuo ilgiau tęsis šis karas, tuo nesėkmingesnis jis darysis Rusijai, tuo daugiau spaudimo pačioje Rusijoje bus pabaigti jį tiek iš visuomenės pusės, tiek iš oligarchų pusės, tiek ir iš vidurinės klasės pusės, nes ji jau šiandien nustojo naudotis tais malonumais, kuriais buvo pripratusi naudotis Vakaruose ir turbūt tas supratimas, kad viskas, Rusija yra izoliuota ir tai yra ilgam, ateis į jų galvas anksčiau ar vėliau. Koks lėtas tas mąstymas bebūtų, bet jis ateis į tas galvas ir bus suprasta, kad nueita į aklavietę, ir nežinia, kaip iš tos aklavietės išsikapstyti.
– Taip, bet Rusijoje dabar įvestas stalinistinis režimas – už bet kokį pajudėjimą gresia realus kalėjimas ir žmonės tikrai represuojami. Vakarai tikisi, kad Rusijos visuomenė sukils, bet kol kas to nematyti. Ar jūs manote, kad vis dėlto tai yra realu?
– Pasimokykime iš istorijos. Ten buvo stalinistinių režimų. Jūs naudojate Stalino pavardę – žinote, kuo Stalinas baigė. Visiškai neseniai minėjome mirties metines. Taip, kad aš manau, jog bet koks režimas, koks represinis jis bebūtų, turi savo pradžią ir turi savo pabaigą. Taip, iš tikrųjų per tuos metus atsitiko dalykų, kurie Rusijoje, galima sakyti, visiškai išnaikino opoziciją, pastatė į visišką paribį pilietinę visuomenę, bet ten taip pat gyvena jaunoji karta. Kokiomis sąlygomis ji bebūtų užaugusi, bet ji nori keliauti, pažinti pasaulį, pamatyti jį. Net jei ir augusi šiltnamio sąlygomis informacine prasme, kuomet į galvą pumpuoja šovinistines idėjas metai iš metų, ir neleidžia prieiti prie alternatyvių informacijos šaltinių – net ir tokiomis sąlygomis užaugęs jaunimas jau yra kitoks ir aš manau, kad jis vis tiek norėtų gyventi pasaulyje, kuriame yra normali Rusija, normalūs santykiai su kitomis valstybėmis.
Kuo ilgiau ta izoliacija tęsis, tuo pražūtingesnė ji bus Rusijai. Iki šiol Rusija kalbėjo apie saviizoliaciją – apie tokią izoliaciją, kurią ji laikydavo savo dvasinio pranašumo prieš Vakarus fenomenu: neva jų Rytų krikščioniškojo pasaulio vertybės yra aukštesnio lygio arba jų požiūris į moralę ir kitus klausimus yra kažkuo tai pranešesnis už Vakarų vertybes. Galima visokių filosofijų prisigalvoti ir jas įgyvendinti, bet dabar kalbame apie visiškai kitokio pobūdžio izoliaciją, kurią pats pasaulis įgyvendina Rusijos atžvilgiu. Tai yra labai sudėtinga ir labai skausminga izoliacija Rusijai, ir jei ji šito dar iki galo nesuprato, tai tikrai artimiausiais metais supras, kokia baisi ši izoliacija bus tiek ekonominiu, tiek politiniu, tiek sporto, kultūriniu ir visais kitais požiūriais, jau nekalbant apie grynai finansinius, ekonominius nuostolius, kurie bus milžiniški ir jau yra milžiniški.
– Užsiminėte apie sankcijas. Vakarai susivienijo, pademonstravo ypatingą vienybę ir dabar Rusija yra labiausiai sankcionuota valstybė pasaulyje. Jūs sakėte, kad artimiausiais metais pasimatys realus sankcijų poveikis Rusijai. Koks jis bus? Kaip atrodys vidutinio gyventojo gyvenimas, jūsų akimis, Rusijoje?
– Pirmiausia reikia pripažinti – turbūt didelė dalis Rusijos gyventojų tikrai turi pakankamai ribotą supratimą apie tai, kas vyksta pasaulyje ir veikiausiai niekada nebuvo iškeliavę už Rusijos ribų, bet vis dėlto jų gyvenimo lygis priklauso pirmiausia nuo to, kaip sėkmingai Rusijai sekasi prekiauti tarptautinėje rinkoje. Per visus pastaruosius 20 metų, nors buvo kalbėta labai daug apie Rusijos diversifikaciją, reformas, inovatyvumą ir kitus gražius dalykus, nuo tų deklaracijų iki realių darbų nepasistūmėta nė per žingsnį. Kaip buvo Rusijos ekonomika 60-50 proc. priklausoma nuo energetinių išteklių eksporto, taip ir viskas liko.
Viskas dar buvo palyginti neblogai ir Rusija netgi galėjo kaupti savo tarptautines atsargas bei suformuoti jas tikrai įspūdingo lygio tol, kol ir energetikos konjunktūra buvo, ir naftos kainos aukštos, bet svarbiausia – užsienis pirko tuos energetinius išteklius. Šiandien valstybės viena po kitos atsisako pirkti energetinius išteklius – JAV sprendimai, ES, kitų valstybių sprendimai – reiškia, kad šitų išteklių nebus galima parduoti. Jei nebus galima parduoti, didžioji dalis eksporto įplaukų užsienio valiuta kranelis užsisuks iki pat galo. Reiškia, mokėti pensijų ar tiesiog užtikrinti elementarų pragyvenimo lygį Rusijai bus labai sudėtinga, nes ji neturi kitų prekių ir paslaugų, kuriomis galėtų prekiauti ir tiekti tiek vidaus rinkai, tiek eksportui.
– O apie kokias dar sankcijas kalbama yra, kokios, jos dar gali būti?
– Manau, kad būtent dabar mes labai aiškiai suvokiame ir apčiuopiame, kad pagrindinis sankcijų kirtis turi būti nukreiptas į energetikos sektorių, nes tai yra pagrindinis Rusijos ekonomikos pajamos. Ir kad tai turi būti daroma, viena vertus, per finansų rinką – apribojant SWIFT. Manau, kad tai, kas padaryta šiuo atžvilgiu, dar nėra pakankama – nukirpti tik 7 bankai, bet reikėtų šį atjungimą išplėsti į visą finansų sektorių. Bet dar svarbiau – mažinti Rusijos energetinių išteklių importą. Suprantu, kad kai kurioms valstybės šiandien tai yra gana skausminga, tai yra kaina, kurią jos turi mokėti už tą ilgus metus puoselėtą dviprasmišką požiūrį į Rusiją. Tartum suvokiant, kad Rusija yra rizikingas kaimynas, partneris. Bet puoselėjant tam tikras iliuzijas, kad galima su juo susitarti, kad galima būtų įgyvendinti bendrus projektus.
– Jūs turite omenyje Vokietiją?
– Tokių valstybių tikrai galėčiau vardinti, jų galėtų būti nemažai, ir Vokietija. Visa tai yra produktai tos iliuzijos, kad su Rusija galima bendradarbiauti ir dirbti. Šiandien tos iliuzijos byra ir griūva. Ir šiandien kai kurioms valstybės yra labai sunku atsukti viską 180 laipsnių kampu. Ir pasakyti, kad nuo šios dienos mes nebeperkame nei kubinio metro dujų. Tai yra tiesiog neįmanoma, nes jos pernelyg priklausomos. Paradoksas – Lietuva šiuo požiūriu šiandien, bent jau dujų ir žalios naftos, yra gerokai labiau nepriklausoma nei daugelis vakarų Europos valstybių. Išskyrus elektros sistemą, kurį, kaip žinote, vis dar yra prikabinta prie BRELL žiedo. Na, bet ir tai jau yra suskaičiuotų metų klausimas. Ir manau, kad dar vienas padarinys šio baisaus karo bus tas, kad visi mūsų partneriai, įgyvendinantys energetikos sinchronizaciją su kontinentine Europa projektą, šiandien jau kalba apie tai, kad paskubėkime ir įgyvendinkime jį greičiau nei iki 2025 metų, kaip buvo numatyta. Labai gerai.
– JAV antradienį paskelbė, kad atsisako rusiškos naftos ir dujų, teigiama, kad jau yra susitaikyta su tuo, kaip brangs kuras. Jungtinė Karalystė taip pat paskelbė nuo šių metų pabaigos atsisakanti palaipsniui. Ar realu, ar Europa pajėgi atsisakyti rusiškų energetikos išteklių?
– Atsakysiu kitaip – Europa neturi kito kelio. Paskutinę savaitę paskyriau kalbėdamasis su didesne dalimi EVT kolegų, mes kalbėjome ir apie energetinę priklausomybę. Šiandien aš matau, kad nebėra tų diskusijų, kalbų, kurias turėdavome prieš 2–3 mėnesius. Kuomet tartum ir kalbame, kad reikia diversifikuoti, kad reikia įgyvendinti žaliosios Europos tikslus. Bet vis tiek vienaip ar kitaip visi kalbėjo, kad vis tiek reikia, kad energetikos kainos nekiltų, reikia mėgintu susitarti su Rusija. Nenoriu minėti tų žmonių, bet jie tai kalbėjo dar prieš kelias savaites. Šiandien niekas to nebesako, šiandien visi strimgalviais puola įgyvendinti tuos darbus, kurie nebuvo padaryti per pastaruosius metus, o dabar juos reikės padaryti per trumpą laiką. Kito kelio tiesiog nėra.
– Koks Lietuvos scenarijus? Kada ir kaip galėtų atsisakyti rusiškų išteklių?
– Dujų atveju mes tikrai galime ir esame apsirūpinę, galime patenkinti savo dujų poreikį per mūsų suskystintų dujų terminalą. Žalios naftos, kiek man žinoma, Orlen Lietuva, dar įgyvendina likusį susitarimą ir nuo to laiko jau nebeketina pirkti žalios naftos iš Rusijos apskritai. Elektros atveju iš tikrųjų gali būti priverstinis mūsų atsijungimas nuo BRELL žiedo, jeigu pati Rusija nuspręstų naudoti šitą priemonę mūsų atžvilgiu. Žinoma, tokiu atveju reikėtų kardinalių sprendimų. Tikrai iškiltų tam tikro pobūdžio iššūkių. Bet tie iššūkiai būtų pirmiausia susiję su tuo, kad mums reikėtų staigiai įjungti savo papildomus generavimo pajėgumus, kuriuos, kaip žinote, Elektrėnuose turime. Tai būtų tuo būdu galima padengti dalį mūsų poreikio. Tai sukurtų tam tikrų įtampų šioje sistemoje, bet jas būtų galima išspręsti. Svarbiausia, kad mes turėtume susitarimus su mūsų partneriais vakaruose, kurie mums galėtų patiekti papildomos elektros energijos, net ir per NordBalt sistemą.
– Bet mes dabar neturime tokių susitarimų.
– Taip, dar Švedija, ten mes turime, bet ten yra ribojo pajėgumo kabelis. Ir mes, turbūt, kurį laiką turėtume gyventi tokiu ekonominiu režimu.
– Ar tai reiškia, kad ne visada turėtume elektrą?
– Tai būtų problema, bet nebūtų taip, kad prie spingsulės gyventume.
– Tai būtų turbūt kažkiek laiko per parą, nebūtų elektros?
– Nebūtinai išverčiant jau į žmogaus gyvenimo sąlygas, kad nebūtų elektros, nebūtų karšto vandens. Tiesiog pajėgumai mūsų kurį laiką būtų mažesni, bet tai būtų prioritetų klausimas – ar gyventojams ar verslui. Tai kitas aspektas yra tas, kad mes patys turime labai greitai įgyvendinti ir tą, ką mes daug kartų teigėme savo partneriams – greičiau įgyvendinkime izoliuoto režimo bandymą. Padarykime tai, kaip galima greičiau. Ir manau, kad dabar tiek latviai, tiek estai yra pasirengę anksčiau įgyvendinti šį testavimą.
– Kada anksčiau?
– Mes kalbėjome apie 2023 metus. Jie sakė, kad tai galbūt būtų per ankstyva, bet gyvenimas gali surikiuoti viską taip, kad būsime pasirodę teisūs.
– Kaip jūs manote, kada Lietuva nebepirks energijos išteklių iš Rusijos?
– Jeigu mes įgyvendinsime sinchronizacijos projektą, sakykime, anksčiau nei iki 2025 metų, tai gali atsitikti net ir kokiais 2024 metais. Bet, žinoma, nesinori pirma užbėgti į priekį ir sakyti op, kol dar neperšokta per griovį.
– Energijos išteklių kainos dar prieš karą augo, jos atsiliepdavo žmonių sąskaitose. Buvo kalbama apie įvairias anti–infliacines priemones. Dabar ši problema, tarsi pamiršta, palikta tam tikram neapibrėžtumui. Ką ketinama daryti su infliacijos ir energijos išteklių amortizavimu piliečiams?
– Mes neleisime pamiršti šito. Tikrai mano užregistruoti projektai dėl anti–infliacinių priemonių ir infliacijos kompensavimo priemonių bus teikiami Seimui. Seimas tai pavasario sesijoje svarstys. Tai galiu garantuoti, bet kaip bus nuspręsta, negaliu garantuoti. (…) Bet manau, kad šiandien būtų nedovanotina klaida nedaryti nieko siekiant mūsų žmonėms padėti išgyventi šitą padidintą infliacijos laikotarpį. Nes diskusijos apie tai, kad galbūt tai yra tik trumpo laikotarpio šuolis, viskas vėliau nusiramins. Šios diskusijos šiandien yra be pagrindo.
Nes mes matome, kad viskas tik gilėja. Nes karas savo pobūdžiu yra taip skatinantis infliaciją. (…) Ir tai, kad maisto produktų tiekėjos, tiek Rusija, tiek ir Ukraina yra, sankcijų poveikis, kad trąšų ekspertas yra apribotas, Baltarusijai nustatytos sankcijos, Rusija pati uždeda draudimą trąšų eksportui. Visa tai turės įtakos ne kokiems pieštukams, ar kanceliarinėms prekėms, tai turės įtakos maisto produktams. Ir jie brangs toliau. Nenoriu gąsdinti, bet taip atsitiks. Čia nereikia būti dideliu orakulu, kad suprastum, jog infliacija šiais metais bus keletą kartų didesnė nei mes planavome.
– Keletą kartų?
– Na, planuojama buvo 2,5 procento biudžete 2022 metų. Šiandien mes puikiai suprantame, kad tai yra bent keletą kartų sumažinti prognozė. Ir kad nereikia laukti, kol visas poveikis pasijus, reikia užbėgti už akių. Nors, tiesą sakant, jau neįmanoma, nes žmonės šildymo sąskaitas jau moka keletą mėnesių iš eilės.
– Ir tarsi buvo pažadėta, kad jos bus atgaline tvarka mažinamos.
– Taip, bet šiandien nėra dar tų sprendimų. Tiek dėl PVM lengvatos šildymui, nes tai yra toks turintys ir pliusų, ir minusų sprendimas. Šiandien dar nėra garantijos, kad jis bus priimtas. Štai kodėl mes norėjime, kad neeilinėje sesijoje Seimas apsvarstytų šiuos pasiūlymus. Bet atsitiko taip, kad nuspręsta neorganizuoti. Dabar prasideda normali sesija. Ir mes tikimės, kad ilgai neatidėliojant prie šių sprendimų grįšime. Mes nesame užsiciklinę, kad turi būti įgyvendinama tik taip, kaip mes įsivaizduojame. Situacija net ir per paskutines savaites pasikeitė ir gal reikia dar stipresnių priemonių.
– Ir norėjau to klausti, nes jūsų anti–infliacinės priemonės buvo teiktos dar prieš karą. Kalba buvo apie NPD didinimą. Bet galbūt reikia imtis radikalių sprendimų?
– Galima būtų ir apie kitokius skaičius kalbėti, dėl NPD – mes siūlėme padidinti iki 510 eurų, išmokėti vienkartines 100 eurų sumas. Čia yra skaičiai, dėl jų galima susitarti. Aš visiškai atviras ir kitoms idėjoms, gal yra kitų pasiūlymų. Gal ir dėl PVM.
– Turite omenyje maistui?
– Taip pat, neturėtų būti tabu. Neturėtų būti šiek tiek ortodoksinis mąstymas, kad jei jau apie PVM lengvatas, tai jokiu būdu ne. Šiandien situacija nėra ortodoksinė.
– Taip, tai jūsų nuomone, reikia mažinti PVM maistui?
– Jeigu Lenkija tai daro, nežinau, ar mes automatiškai turime kopijuoti tai, ką daro jie. Bet bent jau diskutuoti apie tuos sprendimus, vertinti jų privalumus ir trūkumus mes galime. O sprendimai gims tokie, kokie gims. Bet svarbiausia, kad būtų noras ir politinė valia duos sprendimus daryti. Nes šiandien mūsų taikiklis nusimušė tik į saugumo klausimus. Ir tai yra prioritetas. Bet jeigu mūsų visa energija bus sunaudota tik šiame sektoriuje, o kituose – nieko nedarysime. Nebus gerai, nes kalbame apie mūsų visuomenę, kuri išgyvena infliacijos padarinius. Ir mums be galo svarbu rūpintis ne tik išorės saugumu, bet ir vidaus saugumu. Ir kad žmonės pirmiausia jaustų, kad valstybė jais rūpinasi, tada ir valstybė susilauks dėmesio iš žmonių, kai tos paramos tikrai reikės.
– Visuomenė tikrai jaučiamas nerimas, dėl situacijos neapibrėžtumo pirmiausia saugumo prasme, nes visai netoli mūsų vyksta karas, Rusija užpuolė, mes esame NATO nariai, nuspręsta didinti išlaidas gynybai. Ko dar bus imtasi ir kokia jūsų žinutė Lietuvai?
– Mes tikrai labai gerai žinome tuos darbus, kuriuos turime daryti, juos darome. Pirmiausia – tai labai intensyvus dialogas su mūsų ES partneriais, su kuriais tas dialogas buvo tikrai labai darbingas ir efektyvus dar nuo nelegalios migracijos laikų. Turime puikius santykius su EVT prezidentu, EK. (…) Bet dabar mūsų kontaktai stiprėja su mūsų pagrindiniais NATO partneriais, NATO kaip organizacija. Labai noriu pasidžiaugti darbiniu ryšiu su Vokietijos politikais, kancleriu. (…) Norėtųsi, kad sukurtume tokią gynybos sistemą, kad niekam nesinorėtų jos tikrinti. Kad visi būtų tikri, kad kolektyvinio saugumo sistema NATO įsipareigojimai Lietuvoje veikia. Ir jie veikia ne tik deklaracijų apie 5 NATO straipsnį, bet veikia ir konkrečių žingsnių, kurie priimame čia ir dabar prasme. Tai kaip tik tokie sprendimai yra priimami. Ir jie man tikrai teikia tas garantijas, kurias galiu transliuoti ir Lietuvos žmonėms, kad Lietuva yra ir ES, ir NATO narė. Ir naudojasi visomis garantijomis, kurias šios organizacijos teikia. Tai nereiškia, kad mes neturime daryti savo namų darbų, bet uos namų darbus dėl krašto apsaugos išlaidų mes darome.
– Premjerė jau ne kartą užsiminė, kad pastebima kai kuriais atvejais, kad dalis visuomenės V. Putino nusikaltimus priskiria rusakalbiams žmonėms. Kokia būtų jūsų žinutė mūsų visuomenei šiuo klausimu?
– Tai yra baisi klaida. Mes jos negalima sau leisti. Ir žmonės, kurie teikia panašaus pobūdžio žinutes, turi prisiimti visą atsakomybę už tokius neatsakingus pareiškimus. (…) Tautinės mažumos, gyvenančios Lietuvoje, yra ne mūsų problema arba grėsmė. Tai yra mūsų turtas, kuris praturtina mūsų visuomenę įvairove. Ir nėra nieko bendro tarp to, kokia žmogus kalba kalba ir jo pažiūrų. (…)
– Į Lietuvą bėga ir pabėgėliai iš Ukrainos, kurie yra rusakalbiai, mes turime daug pabėgėlių iš Baltarusijos. Kiek Lietuva gali priimti pabėgėlių iš Ukrainos?
– Aš manau, kad Lietuva yra pasirengusi tikrai labai didelį skaičių pabėgėlių ir stengsis, kad tas skaičius didėtų. (…) Reikia tam tikro parengiamojo darbo, kuris leistų sudaryti normalias, orias gyvenimo sąlygas jiems. (…) Šiandien tai yra mūsų pareiga, ne kaip Lietuvos Respublikos, o civilizuotų žmonių pareiga, pasirūpinti kenčiančiais žmonėmis. Žinoma, iš valstybės, kuri yra artima mums daugeliu požiūriu ir Ukraina tikrai yra kraštas, kuris tiek istoriškai, tiek empatiškai mums yra labai artimas. Ir kančia, ko gero, dar arčiau priartina. Todėl manau, kad mūsų valstybė yra pasirengusi pagal savo dydį, pagal savo galimybes siekti maksimumo. Ir priimti tiek, kiek yra pajėgi priimti.
