Rusijos agresija prieš Ukrainą, t.y. seniai prognozuota eskalacija neslopsta: rusai jau daugiau nei savaitę bando veržtis gilyn į kaimyninės valstybės teritoriją, nepaisydama siaubingų nuostolių. Be to, pamažu pildosi ir įspėjimai, kad Rusija gali griebtis teroro taktikos – Ukrainos miestų bombardavimai, nebesirenkant taikinių ir masiškai griaunant civilinę infrastruktūrą, intensyvėja.
Nenuostabu, kad stebint siaubingus vaizdus iš liepsnojančių Ukrainos miestų bei cinišką Rusijos reakciją, Vakaruose auga spaudimas ką nors daryti. Juk būtent NATO per pastaruosius kelis dešimtmečius ne sykį stabdė ar bandė stabdyti bei bausti režimus, už vykdytus susidorojimus su civiliais gyventojais – ar tai būtų JAV koalicijos kampanija Irake dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ar NATO antskrydžiai buvusioje Jugoslavijoje, Libijoje, Sirijoje.
Vis dėlto net ir ginčytini šių antskrydžių kampanijų rezultatai, kai paskelbus neskraidymo zonas teko ne tik numušinėti priešininko lėktuvus, bet ir bombarduoti taikinius sausumoje, neužgožia esminės kliūties šiuo atveju: bet kokia neskraidymo zona reikštų tiesioginį įsitraukimą į karą su Rusija. Bet net ir tai pripažįstantys amerikiečių pareigūnai neslepia – iki karo vykę pokalbiai su rusų diplomatais, stengiantis išvengti eskalacijos, parodė, kad Kremlius gali būti ne tik nesuinteresuotas taika, bet ir gali eiti toliau. Karas Ukrainoje gali būti tik pradžia.
Įspėjo ir dėl Baltijos šalių
Perspėjimai, kad kritus Ukrainai eilė gali ateiti ir kitoms NATO valstybėms, pavyzdžiui, Baltijos šalims, nėra naujiena.
„Jeigu neturite galios uždaryti oro erdvės, tuomet duokit man lėktuvų! Jeigu, neduok Dieve, mūsų nebeliktų, tuomet ateitų Latvijos, Lietuvos, Estijos eilė. Patikėkite manimi“, – ketvirtadienį tikino Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Apie panašius pavojaus signalus dar prieš pat karą kalbėjo ir ypač nesėkmingu vizitu Maskvoje pasižymėjusi Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorė Liz Truss, kuri taip pat teigė, kad „jei Rusija nebus sustabdyta dabar, V. Putinas sieks atsukti laikrodį į 1990 metus, galimai aneksuos Baltijos šalis“.
O dar 2008-ųjų rugpjūtį, į rusų bombarduojamą Tbilisį su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi atvykęs tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis taip pat ištarė, regis, pranašiškus žodžius apie Rusijos taikinius.
„Gerai žinoma, kad šiandien tai yra Sakartvelas, rytoj bus Ukraina, o tada – Baltijos šalys ir, galbūt, mano šalis, Lenkija“, – tikino L. Kaczynskis, kuris mįslingomis aplinkybėmis 2010 m. žuvo netoli Smolensko per aviakatastrofą.
Dabar tokius įspėjimus apie tai, kad Ukraina gali būti ne paskutinis Kremliaus tikslas, jau dalija ir aukšti amerikiečių pareigūnai. Išskirtiniame interviu „Delfi“ JAV ambasadorius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje Michaelas Carpenteris pažymėjo, kad „Kremlius šia plika agresija siekia kontroliuoti visą Ukrainą, o gal ir ne tik Ukrainą“.
Diplomatija nerūpėjo – tik karas
Kas lemia tokį amerikiečių požiūrį? JAV, kuri dar prieš karą pasiuntė ne vieną įspėjimą apie galimus Rusijos kėslus, invazijos datą ir mastą, regis, neklydo – Rusija, jos rėmėjai ir šiaip skeptikai viešai abejojo, šaipėsi iš amerikiečių perspėjimų, kad Ukraina bus užpulta. Tačiau JAV pareigūnai laikėsi savo, o vienintelis neaiškumas buvo ir liko – priežastis, dėl kurios Kremlius ryžosi agresijai.
„Tikrai ne man, kaip Amerikos diplomatui, spekuliuoti, kokios priežastys yra Putino galvoje. Bet akivaizdu, jog Kremlius nori pavergti visą Ukrainą. Ir prezidentas Putinas kalbėjo atvirai apie savo troškimą atkurti Rusijos imperiją. Kas yra gąsdinanti mintis, kai pagalvoji apie tuos XX a. pradžios sienas.
Galiu tik pasikliauti jo žodžiais, nežinau, kas slypi už tos retorikos, bet tai Maskva skelbia oficialiai. Užsienio reikalų ministras Lavrovas sakė, ir aš jį praktiškai cituoju, kad „JAV atėmė Ukrainą iš Rusijos“ ir tai yra fantastiškas pareiškimas, tarsi mes galėtume bet ką paimti, juk kalbame apie nepriklausomą Ukrainą, bet būtent tokį požiūrį jis ir artikuliuoja“, – „Delfi“ teigė M. Carpenteris.
Jis 2014-siais dirbo tuometinėje prezidento Baracko Obamos administracijoje, buvo atsakingas už Rusijos ir Ukrainos klausimus, vėliau darbavosi Pentagone bei Josepho R. Bideno diplomatijos ir tarptautinių santykių centre prie Pensilvanijos Universiteto.
Jis ir gerai žino Vašingtono politinę virtuvę, kai kalbama apie Ukrainą ir ankstesniame interviu „Delfi“ neslėpė, kad anuomet „buvo kažkiek naivumo dėl ilgalaikės Rusijos trajektorijos. Ypač klaidinga buvo santykių „perkrovimo“ politika“.
Dabartinis jo darbas, kaip JAV atstovo ESBO, taip pat leido iš arčiau pažvelgti į Rusijos kelią link karo. Ir nors dabar JAV atvirai kalbama, kad Rusija „pažeidė visas tarptautinio elgesio normas: sulaužė JT Chartijos principus, Helsinkio susitarimą ir visus kitus dokumentus“, kad „nebėra pagarbos sienoms, suverenumui“, daug iškalbingesnis buvo kitas M. Carpenterio pastebėjimas apie rusų diplomatų elgesį prieš pat karą.
„Atrodo, kad jie daugiau nebeapsimetinėja, nes nebuvo jokios realios dingsties šiai invazijai. Mes čia ESBO ir kolegos NATO siūlėme įvairias diskusijas Rusijai ir ji viską atmetė.
Nebuvo jokio realaus bandymo diskutuoti mūsų siūlomomis temomis – ar tai būtų ginklų kontrolės, abipusių ribojimų, karinio skaidrumo, pasitikėjimo priemonių klausimais, buvo nulis susidomėjimo.
Kai siūlėme susitikimus dėl Vienos dokumentų, kas yra ESBO karinio skaidrumo priemonė, Rusija boikotavo visus keturis susitikimus likus savaitei iki karo prieš Ukrainą. Tad panašu, kad jie nebuvo suinteresuoti diplomatija nuo pat pradžių“, – pažymėjo M. Carpenteris.
Išties, ukrainiečų karių rasti planai tarp kirtusių ar į nelaisvę paimtų rusų, regis, įrodo, kad sprendimai Kremliuje dėl invazijos į Ukrainą buvo priimti vėliausiai sausio mėnesį, nors tada dar J. Bideno administracija viešai tikino, jog „Putinas nepriėmė sprendimo“. Ir tik likus kelioms dienoms iki karo J. Bidenas jau neslėpė, kad Rusijos prezidentas išties priėmė tokį sprendimą.
„Pažymėčiau, kad Rusijos ambasadorius ESBO kalbėjo apie Minsko susitarimų įgyvendinimą likus dienai iki Rusijos invazijos pradžios. Nežinau, ar tai reiškia jo neišmanymą apie tai, kas turėjo nutikti, ar pasiruošimo pretekstui trūkumą.
Todėl ir manau, kad tai tik įrodo, jog Kremlius šia plika agresija siekia kontroliuoti visą Ukrainą, o gal ir ne tik Ukrainą“, – įspėjo M. Carpenteris.
Kodėl neskraidymo zona – sunkiai tikėtina
Pokalbio metu jis išskyrė Euroatlantinės bendruomenės vienybę – esą visos Vakarų šalys, net tos, kurios buvo labai nelinkusios pripažinti, kad Rusija ryšis agresijai, dabar sako tai, ką mato.
Tačiau matyti, smerkti ir bausti sankcijomis, netgi remti Ukrainą ginkluote bei kitomis priemonėmis yra viena, o sustabdyti Rusijos agresiją – visai kas kita. JAV diplomatas ne tik pakartojo iš JAV ir visos NATO sklindančią tą pačią liniją – Vakarai tiesiogiai neketina kištis į karą, pavyzdžiui, palaikyti neskraidymo zonos arba įgyvendinti tokią operaciją, bet ir prisipažino, jog neįsivaizduoja, per kiek laiko precendento neturinčių sankcijų poveikis privers Rusiją atsitraukti.
„Sankcijos, kurias priėmėme prieš Rusiją, tarp jų ir atjungimas nuo SWIFT, sankcijos rusiškų svarbiausių bankų pervedimams, o tai yra trilijonai dolerių kasdien – tai neturi precendento, ne dvigubai ar trigubai, ar keturgubai stipriau, nei darėme 2014-siais, tai daugiau, nei esame anksčiau svarstę. Ir nors tai tikriausiai nesustabdys Rusijos bombardavimų ir kraujo praliejimo artimiausiomis dienomis, bet Rusijos ekonomika po dviejų mėnesių bus suplėšyta į gabalus, – teigė M. Carpenteris, bet perklaustas, ar tai reiškia, kad Ukrainai reikia ruoštis keliems mėnesiams kraujo praliejimo, kol Rusija pajus sankcijų poveikį, jis patikslino, – nežinau, ar tai užtruks mėnesius, ekonomikai gali prireikti ir savaičių, nežinau, nesu ekonomikos ekspertas“.
Tuo metu neskraidymo zonos paskelbimas virš Ukrainos, anot M. Carpenterio, reikštų tiesioginę JAV ir Rusijos pilotų konfrontaciją, o tai jau vestų link pavojingos karo ribos tarp branduolinių valstybių.
„Patikėkite, to niekas nenori“, – įspėjo JAV diplomatas. Vis dėlto yra ir daugiau priežasčių, kodėl neskraidymo zona šiuo metu yra vargiai įmanomas sprendimas: neskraidymo zona nestabdo Rusijos vykdomų Ukrainos miestų apšaudymų iš artilerijos, salvinės ugnies sistemų ar juo labiau šarvuotųjų pajėgų pleištų. KO NATO paskelbta neskraidymo zona virš Libijos 2011 metais ir išmokė, tai to,kad greitai tokia kampanija tampa antskrydžių kampanija prieš sausumos pajėgas. Vėlgi, tai reikštų tiesioginį NATO įsitraukimą į karą su Rusija.
Bet net jeigu ir tai būtų realu, net jei būtų galimybė išvengti branduolinį ginklą turinčios Rusijos atsako, tokiai operacijai parengti reikia daugybės žingsnių.
Pirmiausiai reikia politinės valios ir iniciatyvos (to šiuo metu nėra), tarptautinio palaikymo arba plačios koalicijos (kuri kol kas abejotina), mandato vykdyti tokią operaciją (JTO tai galėtų Saugumo Taryba, tačiau joje visada veto teisę turi pati Rusija), plano (kurio parengimas užtrunka), didelių pajėgumų (nuo žvalgybinių, logistinių, kuro papildymo ore orlaivių, lėktuvų ir ginkluotės, skirtų slopinti bene labiausiai pasaulyje išvystytą integruotą priešlėktuvinę gynybą, aptarnaujančio personalo sausumoje iki pačių naikintuvų) ir jų didelio skaičiaus bei sukoncentravimo arti karo veiksmų zonos (to neįmanoma paslėpti nuo Rusijos).
Rusijos kelias veda „į tamsią vietą“
Anot M. Carpenterio, Rusijos vaidmuo tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip ESBO kol kas lieka neaiškus, nors ir nėra visiškai atmestinas, mat galiausiai su Maskva gali tekti kalbėtis. Bet ne dabar.
„Kaip mes kalbėsime su režimu, kuris teigia, jog Ukrainos valstybė neegzistuoja? Kaip mes pasieksime susitarimus, kai Rusija taip grubiai pažeidžia tarptautinę teisę?“, – prieš kelias dienas ESBO posėdyje retoriškai klausė M. Carpenteris ir pripažino, kad pats neturi atsakymų iš šiuos klausimus.
„Kaip jūs pasieksite susitarimą su režimu, kuris juos laužo? Kaip gali netgi diskutuoti su kita puse, jei ji nuolat meluoja? Labai sunku racionaliai diskutuoti su tokia puse. Nežinau, kur tai veda – potencialiai į labai tamsią vietą“, – įspėjo JAV ambasadorius ESBO.
