Pateikė preliminarius naujausios apklausos duomenis
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala trečiadienį feisbuke pateikė informaciją apie „Levada“ centro atliktą rusų apklausą.
„Sociologinius tyrimus atliekančio „Levada“ centro vadovas teigia, kad preliminarūs duomenys rodo, jog 2/3 Rusijos gyventojų palaiko „specialią karinę operaciją“ Ukrainoje. Jis pažymi, jog Rusijos žiniasklaidoje draudžiant naudoti „karo“ terminą ir skelbiant apie „gėlėmis sutinkamus rusų karius“, agresijos mastas viešojoje erdvėje yra iškreiptas.
Ilgainiui situacija turi potencialą keistis (apie 7 tūkst. Rusijos gyventojų sulaikyti protestuose per pirmąsias kelias dienas). Didžiausi demografiniai lūžiai šio vertinimo kontekste – tarp Rusijos didžiųjų miestų, kurių gyventojai kritiški, ir regionų, taip pat – amžiaus grupių (jaunesni kur kas mažiau palaiko Putino sprendimus).
Ir jis, ir kiti ekspertai iš Rusijos taip pat pažymi, jog rublio kritimą iš dalies atlieps aplinkybė, jog 2/3 gyventojų neturi jokių santaupų (kitaip tariant, sąskaitos nenuvertėja). Todėl tiesioginės sankcijos finansų sistemai pirmiausiai paveiks aukštesnę-vidurinę Rusijos gyventojų grupę. Greta to, žinoma, yra sankcijos, kurios matomos visiems – pvz., Rusijos šalinimas iš sporto turnyrų ir pan.“, – feisbuke rašė L. Kojala.
Apklausose Putinas visada populiarus: nuo 2020-ųjų nebuvo žemiau 50 proc.
Žvelgiant į „Levada“ tyrimų centro duomenis, vienas iš žemesnių V. Putino reitingų buvo 2018 m. rugsėjį po didelio pasipiktinimo sulaukusios pensijų reformos. Tuomet šalies lyderį „Levadai“ teigė palaikantys 66 proc. Rusijos gyventojų. Klausimas buvo formuojamas taip: „Ar palaikote prezidento Vladimiro Putino veiklą?“.
Reitingų nuosmukį, nors ir nuosaikesnį, tuomet fiksavo ir valstybiniai visuomenės nuomonės tyrimų centrai. Tiesa, bendrai visos valdžios reitingai („Ar pritariate Rusijos vyriausybės veiklai?“) Rusijoje dažniausiai yra daug prastesni nei išskirtinai prezidento. Tais pačiais 2018 metais, po to, kai buvo pranešta apie įpykdžiusią visuomenę pensijų reformą, Rusijos vyriausybės populiarumas nukrito iki 28 proc.
Nuo 2000-ųjų metų, „Levada“ duomenimis, žemiausias V. Putino reitingas buvo 2020 m. balandį - 59 proc. Visgi čia svarbu įvertinti, kad dažniausiai Rusijos prezidento reitingas svyruoja paklaidos ribose. Ryškesnis palaikymo šuolis buvo fiksuotas po Krymo opukacijos: 2013 m. lapkritį jo reitingas siekė 61 proc., o po metų, 2014 m. spalį – net 88 proc. Tai vienas aukščiausių „Levados“ fiksuotų V. Putino populiarumo reitingų.
Ragina neskubėti su išvadomis: įvykių dinamika yra labai didelė
Komentuodamas naujausias sociologines apklausas, Rytų Europos studijų centro (RESC) vadovas Linas Kojala Delfi akcentavo, kad išvadų daryti dabar nereikia.
„Dabartinė įvykių dinamika yra labai didelė, viskas keičiasi kiekvieną dieną – vadinasi, sociologams užfiksuoti kažkokį vaizdinį yra sunku ir nereikėtų kliautis pirmais duomenimis, nes tikėtina, kad dalis apklausti dar prieš karo veiksmus, dalis jiems vykstant, bet tik pačiomis pirmosiomis dienomis. Antras dalykas – sociologija atspindės ir tai, kaip situacija bus pristatyta Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje“, – sakė politologas.
Be to, kaip atkreipė dėmesį L. Kojala, žmonėms kriziniu metu yra būdingas susitelkimas „aplink vėliavą“.
„Jeigu iškyla kažkokia grėsmė, netikrumas dėl ateities, lyderių reitingai paprastai auga, bet tai yra toks gana trumpalaikis reiškinys. (…) Truputį pakilimas ir tada jau įvertinimas, kas iš tikrųjų vyksta, kurio tikriausiai reikės palaukti 3-4 savaites, priklausomai nuo to, kas vyks“, – sakė pašnekovas.
Aiškindami aukštą V. Putino reitingą, Delfi kalbinti ekspertai akcentavo autoritarinių režimų bruožus, kurių vienas – kai lyderis tampa tarsi jungiamasis veiksnys plačioje ir labai skirtingoje šalies visuomenėje.
„Prisiminkime, kaip Putinas iškilo kaip lyderis – Čečėnijos karas, įrodęs, kad ir Rusijos viduje gali būti ne tik susiskaldymų, bet ir bandymų atsiskirti arba netgi kariniai konfliktai. Būtent tai, kad jis juos sugebėjo suvaldyti, leido jam, ko gero, įgyti didelį politinį kapitalą ir įtaką, kurią jis vėliau išnaudojo kurdamas savo politinę sistemą.
Iki šiol jaučiasi tas naratyvas Rusijoje, kad mums yra reikalinga telkianti jėga ir lyderystė, antraip ši milžiniška geografiškai, didelė gyventojų skaičiumi šalis galėtų būti per daug fragmentuota viduje. Čia Putinas tampa tuo veiksniu, kuris sujungia tas įvairias skirtingas sroves, respublikas, kultūras ir laikomas tokiu stabilumo garantu – bent jau buvo iki dabartinio karo“, – komentavo L. Kojala.
Pokyčių gali būti: Putinas iki šio karo ir prasidėjus jam
Visgi RESC vadovas atkreipė dėmesį į tai, kad pradėtas karas Ukrainoje keičia visas nuostatas, nes yra su niekuo nepalyginamas kontekstas.
„Putinas iki karo ir Putinas prasidėjus karui yra du skirtingi dalykai. Pirmasis Putinas yra 22 metai, bet tai yra tam tikras veikimo modelis, kuris buvo drastiškai pakeistas. Pakeistas ne tik modelis – pradėtas karas, labai pakelta rizikos tolerancijos kartelė, bet ir atsiranda kiti veiksniai: Vakarų sankcijos, spaudimas, Rusijos sportininkų boikotai ir panašiai.
Tai yra veiksniai, kuriuos sunku prognozuoti ir įvertinti, todėl, kad jie niekada nebuvo patikrinti nei Rusijos, nei kitų šalių kontekste. Vadinasi, apie tai, kaip tai lems Putino vertinimą, jo atskirų politikos sričių vertinimą, mes galime tik spėlioti“, – paaiškino L. Kojala.
„Visi modeliai, visos lentelės, kurios buvo iki šiol, nustoja galioti tol, kol mes nepamatysime, kad jos išliko nepasikeitusios, o jei pasikeis, tai kaip“, – akcentavo jis.
L. Kojala teigė, kad labiausiai eilinių Rusijos gyventojų nuotaikos bus labiausiai paveiktos pajutus tiesioginį drastiškų sankcijų poveikį – kai Kremlius nebesugebės savo vidiniais resursais amortizuoti rinkos milžiniškų nuostolių ir kai produktų kainos bei pinigų nuvertėjimas suduos smūgį gyventojams.
„Tai, kas arčiausiai žmogaus, yra labiausiai paveiku. Potencialas kilti nepasitenkinimui dėl to, kad blogėja socioekonominė situacija, yra net ir autoritarinėse sistemose, bet paprastai visada yra veiksmų visuma. Kodėl kalbama, kad Putinas labai smarkiai rizikuoja – todėl, kad jis tą rizikingų veiksnių sau pačiam ir bendram Rusijos gerbūviui ratą išplečia labai smarkiai: ir karas, ir žūtys, ir Vakarų atsakas, ir sankcijos, ir spaudimas, ir bendra socialinė įtampa.
Visų veiksnių visuma sukuria labai pavojingą terpę, kurioje gali atsirasti išcentrinės jėgos – ar jos atsiras, ar ne, mes nežinome, nes represinis aparatas ruošėsi, (…) bet toks potencialas bent teoriškai galėtų būti“, – sakė ekspertas.
Jo vertinimu, net ir esantys didžiuliame cenzūros ir informacinės blokados burbule bei nesinaudojantys Vakarų privilegijomis, kuriomis naudojasi oligarchai, eiliniai rusai jau po truputį ims suprasti, kad kažkas yra ne taip.
„Taip turėtų būti, nes kažkas galbūt domisi futbolu – nematys Rusijos futbolo rinktinės. Kažkas domisi kultūra – nematys „Eurovizijos“. Kažkas domisi kitomis sritimis – ten taip pat Rusijos nebus. Kas norėtų kur nors skristi, negalės to padaryti. Kas norės išsikeisti dolerius, matys, kad negali išsikeisti“, – pastebėjo L. Kojala.
Visgi toliau, pasak jo, viskas priklauso nuo žmonių interpretacijų – kaip bus vertinama ir aiškinama pati situacija.
„Interpretacijos gali būti dvi. Viena interpretacija – vėl mus Vakarai puola, spaudžia, vėl kažkokios jėgos pagal bendrą valstybinį naratyvą bando užgniaužti Rusiją, nes ji tiesiog gina savo interesus.
Visgi gali būti ir kitas tų įvykių interpretavimas – taip, galbūt kiekvienas iš šių reiškinių galėtų būti traktuojamas kaip nedraugiškas kokio konglomerato susimokymas prieš Rusiją, bet jeigu tai daroma tokiu mastu, tokia aprėptimi nuo simbolių iki ekonomikos ir tai daro ne tik JAV bei Europa, bet ir Šveicarija, Japonija, kitos šalys, tai galbūt problema yra su Rusijos veiksmais, gal ir Rusija kažką padarė, kas iššaukė tokią reakciją“, – sakė pašnekovas.
Esminis klausimas: kiek patikimos sociologinės apklausos autoritariniuose režimuose?
Privalu atkreipti dėmesį, kad sociologinės apklausos autoritariniuose režimuose turi labai stiprią specifiką, kurią reikia įvertinti, komentuojant ir darant išvadas iš jų rezultatų. Į tai Delfi atkreipė dėmesį tiek L. Kojala, tiek Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Mažvydas Jastramskis.
„Aš negaliu pasakyti nieko konkrečiai apie „Levada“, tačiau turint galvoje, kad Rusija yra uždara, konsoliduota diktatūra, kas reiškia, kad tai yra režimas, kuris neleidžia jokiai aštresnei politinei, pilietinei opozicijai pasireikšti, būtų keista, kad ten apskritai būtų įmanomas koks nors skaičių, socialinių tyrimų paskelbimas, kuris kažkaip reikšmingai galėtų režimui kenkti“, – pastebėjo politologas.
M. Jastramskis taip pat atkreipė dėmesį ir į pačių Rusijos gyventojų atsakymus.
„Aš nesu Rusijos visuomenės ekspertas, (…) bet apskritai yra apklausose toks psichologinis efektas. Galima pradėti nuo demokratinių valstybių, bet principas yra ganėtinai panašus – apklausose būna daugiau žmonių, kurie sako, kad dalyvavo rinkimuose nei buvo iš tikrųjų. Lygiai taip pat būna, kad porinkiminėse apklausose gerokai daugiau žmonių sako, jog balsavo už nugalėtoją nei iš tikrųjų“, – pateikė pavyzdį jis.
Tad kai kurie žmonės, pasak jo, stengiasi pataikyti į tai, kas yra socialinė norma.
„Jei socialinė norma, pavyzdžiui, yra dalyvavimas rinkimuose ar neseniai laimėjęs žmogus, kuris yra populiarus, tai ir atrodo, kad ta socialinė norma yra jį paremti. Kai kurie žmonės tiesiog gali tą daryti“, – komentavo M. Jastramskis.
Jo teigimu, tai gali būti ypač būdinga gyvenant represyviame režime.
„Ar nėra taip, kad žmonės, kurie atsakinėja į tuos klausimus, turėtų jausti labai stiprią socialinę normą pasakyti, kad jie remia Putiną, jo sprendimus, nors galbūt galvotų ir kitaip? Aš nežinau, ar jie galvoja kitaip, neturiu informacijos, bet tiesiog objektyviai žiūrint, tos socialinės normos, kurios net demokratinėse valstybėse kai kuriais klausimais žmones stumia šiek tiek parodyti didesnius skaičius nei yra iš tikrųjų, tai tokius dalykus tokiose valstybėse kaip Rusija mes galime kelti kubu“, – sakė VU TSPMI politologas.
Panašiai kalbėjo ir L. Kojala.
„Vertinama, ar nėra paprasčiau pasakyti taip, nes atsakymas „ne“ gal turėtų papildomų pasekmių arba tiesiog nenorima niekuo rizikuoti“, – teigė jis.
Dėl šių priežasčių, kaip apibendrino M. Jastramskis, turėti tikslius duomenis apie nuoširdžią Rusijos gyventojų nuomonę, tiesiog yra neįmanoma.
„Aš nebandau pasakyti, kad rusai iš tikrųjų nepalaiko Putino sprendimų. Aš sakau, kad neįmanoma išsiaiškinti tiksliai, ar jie palaiko, ar ne šiuo metu“, – akcentavo M. Jastramskis.
„Riddle Russia“ redaktorius: Rusijoje protestuoti bijoma labiau nei bet kada anksčiau
Portalo kalbintiems ekspertams antrino ir žurnalo internete „Riddle Russia“ redaktorius Antonas Barbašinas.
„Rusai pasitiki sociologais, kiek tai įmanoma autoritariniame režime. Žinoma, yra tylos aspektas ir prisitaikymas prie lūkesčių. Dažnai žmonės atsako į klausimus plačiai priimtino atsakymo naudai. Taigi, sociologams Rusijoje tikrai sudėtinga“, – Delfi sakė analitikas.
Jis taip pat pabrėžė, kad dinamiką matyti svarbu, tačiau labai daug priklauso nuo klausimų apklausose formuluotės.
„Yra milžiniškos galimybės manipuliuoti apklausomis, priklausomai nuo klausimų ir tai Rusijoje dažnai daroma. Taigi, nors „Levada“ yra patikimiausia, vertinant apklausas Rusijoje yra daug „bet“, – paminėjo A. Barbašinas.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad žmonėms Rusijoje pateikiama informacija yra visiškai kitokia, tad ir sociologiniai tyrimai tikro vaizdo atspindėti negali.
„Jei sociologai turėtų kažkokias grupes, kur respondentai galėtų laisvai reikšti savo mintis, jie galėtų būti daug nuoširdesni. Tuomet ir jų atsakymai būtų labiau nenuspėjami, nei tiesiog kalbinant rusus gatvėje ar telefonu. Taigi, realybėje mes nepažįstame Rusijos visuomenės, nes niekada nebuvo darytos rimtos studijos, kurios neįmanomos dėl vienų ar kitų klausimų, bet tai būdinga visoms autoritarinėms visuomenėms“, – akcentavo jis.
A. Barbašinas pasakojo matęs Rusijoje apklausas su klausimais tokiais kaip: „Ar jūs palaikote Vladimiro Putino sprendimą apsaugoti Donbasą?“.
„Jei tu taip formuluoji, daug rusų sakys, kad mes palaikome sprendimą apsaugoti žudomus žmones. Taigi, mes nežinome, ką tiksliai ir kiek rusų realiai palaiko, nes yra papildomų faktorių“, – pabrėžė jis.
Analitiko vertinimu, bendram žiaurumui žmonės nepritartų, tačiau propagandos mašina jau daug metų ruošėsi, dirbo ir tebedirba maksimaliais pajėgumais.
„Vertinant kitus papildomus faktorius ir signalus, mes galėtume pasakyti, kad ne, nėra didelės paramos tam, kas vyksta. Kuo daugiau informacijos pateiktume rusams apie karo aplinkybes ir žiaurumus, tuo labiau įžvelgtume nepritarimą.
Visgi kai karas buvo tik pradedamas, didžioji dalis populiacijos buvo įtikinta, kad NATO yra atsakinga, o Rusija save tik gina“, – sakė A. Barbašinas.
Jis pažymėjo, kad nuomonių skirtumai priklauso ne tik nuo klausimų formuluotės, tačiau ir socialinio konteksto.
„Galima sakyti, kad daugiau jaunimo rinktųsi provakarietiškus, liberalius ar radikalesnius atsakymus Putino atžvilgiu nei vyresnioji karta, bet tai nėra garantuota. Viskas priklauso nuo temos, formuluotės, išsilavinimo, lokacijos, kur buvo atliekama apklausa“, – sakė „Riddle Russia“ redaktorius.
Kalbėdamas apie protestus, A. Barbašinas pastebėjo, kad jų prevencijai itin atsakingai dirba represinis aparatas.
„Natūraliai matytųsi, kad rusai linkę protestuoti daugiau, bet tuo pačiu metu ir neketina protestuoti, nes tam buvo pritaikyti įstatymai, ir žmonės bijo daug labiau nei bet kada anksčiau. Visgi dalies žmonių tai nesustabdo – jie protestuoja ir netgi ribojimai juos skatina, tačiau vėlgi, po to matome sulaikymus, sulaikymus ir sulaikymus. Dalis jų patenka į kalėjimus ir tai veikia gana efektyviai, ypač dabartinėmis karo sąlygomis“, – pridūrė pašnekovas.
Apklausos prieš karą: maždaug pusė rusų manė, kad karas neprasidės
„Levada Center“ direktoriaus pavaduotojas Denisas Volkovas dar prieš prasidedant karui, sausio 18 d. tekste „Riddle Russia“ aptarė tuo metu gautų apklausų duomenis. Jis rašė, kad kiek daugiau nei 50 proc. rusų tuomet manė, jog susirėmimai Rytų Ukrainoje neperaugs į karą tarp Rusijos ir Ukrainos. Nemaža dalis respondentų – 39 proc. (atsakiusių, kad „tai neišvengiama“ arba „labai tikėtina“) – manę kitaip. Vos 15 proc. apklaustųjų tokią galimybę visiškai atmetė.
Ketvirtadalis respondentų manė, kad ginkluotas konfliktas tarp Rusijos ir NATO yra įmanomas.
„Tai gal ir nėra didelis skaičius, tačiau šis skaičius viršija ankstesnių apklausų rezultatus (2019 m. – 14 proc., 2018 m. – 19 proc., 2017 m. – 23 proc.). Daugiau nei pusė apklaustųjų kalbėjo apie santykių su Vakarų šalimis ir NATO pablogėjimą 2021 metų pabaigoje, o tai yra vienas aukščiausių rezultatų per visą stebėjimų istoriją. Išskyrus konfrontacinius 2015 metus, procentas didesnis tik 2014 m.“, – žurnale rašė D. Volkovas.
Dar labiau Rusijos visuomenėje paplitusi Pasaulinio karo baimė. Kaip rašė D. Volkovas, dar 2021 metų pavasarį tokią baimę patyrė 62 proc. respondentų, o tai yra rekordas tarp įprastų per pastarąjį ketvirtį amžiaus atliekamų nacionalinių apklausų.
„Levada“ taip pat tyrimai parodė, kad 50 proc. rusų dėl įtampos kaltina NATO ir JAV. Respondentai, kaip rašė D. Volkovas, ne kartą savo atsakimuose minėjo žodį „provokacija“, o JAV ir Vakarus įsivaizdavo ne tik kaip šalis, atsakingas už konfliktą, bet ir kaip šalis, kurios sąmoningai ir tikslingai tempia Rusiją į karą.
Svarbus aspektas, kurį minėjo D. Volkovas, tai, kad paprastam rusui visi pastarųjų mėnesių įvykiai (Vakarų prieštaravimai „Nord Stream 2“, Baltarusijos pasienio krizė, NATO karinio jūrų laivyno pratybos prie Krymo krantų, nuolatinė naujų sankcijų grėsmė, Vakarų kritika dėl Rusijos karinės pagalbos Kazachstanui ir kalbos apie gresiančią invaziją į Ukrainą) jau seniai susiliejo į prastai pastebimų neigiamų naujienų srautą, ateinantį iš Vakarų. Šios naujienos, pasak „Levada“ atstovo, didžiajai daugumai rusų nebekėlė nieko, išskyrus susierzinimą, ir jie tiesiog ėmė vengti jų.
Visą D. Volkovo sausio 18 d. apžvalgą „Riddle Russia“ skaitykite čia.
