Paaukota vienur, paaukota kitur, prikomentuota ir daugiau nieko kita neišeina trečia diena daryti, tik sekti naujienas ir galvoti viena tema. Dar rašyti į Facebooką, nors tai atrodo kažkaip tuščia. Bet nieko kita negali.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė

„Ir užvakar, ir vakar vis gavau klausimą – ar uždėtos sankcijos yra pakankamos, ar jos sustabdys Putiną? Ir teko vis kartotis – dabartinėje situacijoje, mano įsitikinimu, sankcijos jo sustabdyti negali. Sprendimas priimtas žinant, kad jos bus, ir pasiryžus priimti tas pasekmes. Net jei jos pasirodys didesnės nei skaičiuota, nes tokia šio režimo prigimtis ir tokia per pastaruosius kelis metus vykdyta nuosekli strategija atsisieti nuo globalios sistemos, įskaitant ir nemažą biudžeto rezervą. Nes yra kažkoks protu nesuvokiamas sprendimas eiti „iki tikslo“, kad ir ką tai reikštų, ir labai norėtųsi tikėti, kad savo paties galo“, – feisbuke vertina D. Jakniūnaitė.

Susitarimas dėl atjungimo nuo mokėjimų sistemos SWIFT, pasak jos, džiugina, ir trumpuoju laikotarpiu turėtų būti skausmingas, tačiau nevertėtų nuvertinti Rusijos gebėjimų ilgainiui adaptuotis.

„Šiaip ar taip tai SWIFT yra įrankis, palengvinantis finansines transakcijas, bet ne jas įgalinantis“, – vertina D. Jakniūnaitė.

Tačiau sankcijos svarbios mažiausiai dar dviem kitais aspektais.

„Vienas – tai baudžiamasis, jos niekaip negali būti atšauktos, net jei Ukraina atsilaiko ir net jei kai kurios iš sankcijų nėra itin efektyvios. Čia turėtų būti viskas aišku. Antrasis – simbolinis ir nukreiptas į mus, tuos, ką vadiname Vakarais. Nesvarbu, sustabdys dabar ar ne, sukurs kokį nors efektą ar ne, jos turėjo ir turi atsirasti ir kuo griežtesnės, nes tai aiškiausia galimybė parodyti visiems, o visų pirma sau patiems apie gebėjimą susitarti, įveikti (norom ar nelabai norom – žr. Vengrija) savo egoistinius išskaičiavimus. Dar pirmą karo dieną sakiau, kad manau, kad daliai valstybių užtruks pasiryžti, ir kartu pridėjau, tik tikiuosi, kad tai bus dienų, o ne savaičių klausimas“, – dėsto D. Jakniūnaitė.

Ji siūlytų itin nedramatizuoti ir nesistebėti, kad užtrunka susivokti, jog nebėra prasmės pasilikti sankcijų atsargų ateičiai, o bet koks abejingumas gali būti prilygintas išdavystei.

„Nes tiesiog įvyko dalykas, kurio daugelis iš mūsų, net prileisdami užpuolimo tikimybę, negalėjome įsivaizduoti kaip realaus. Manau, visai galima džiaugtis, kad nesislepiama, kad bent kažkokie ir gana ryžtingi sprendimai atsirado per parą, pusantros, kad parama, atsiribojimai, palaikymo akcijos, laiškai vyksta visokiausiais lygmenimis ir kad galų gale Europa bus priversta ir pradės gyventi be Rusijos naftos ir dujų, ir jos oligarchų pinigų“, – sako profesorė.

Ji kartu siūlo nepamiršti ir dar vieno dalyko: kuo stipresnės ir reikšmingesnės sankcijos režimui, tuo didėja tikimybė, kad jos atsilieps ir sankcijas uždedantiems išaugusiomis kainomis, tiekimo sutrikimais, prarastomis darbo vietomis, verslų bankrotais.

„Štai tada ir tik tada pasimatys, kiek iš tikrųjų visos deklaracijos ir pasiryžimai yra verti. Ir mūsų, ir visų kitų europiečių. Ir galų gale – jei ne sankcijos, bent jau artimiausiu metu, kas tada sustabdys šitą nesąmonę? Liūdna, bet karinę jėgą gali sustabdyti tik toks pat karinis pasipriešinimas. Ir dėl to man periodiškai norisi verkti nuo pat ketvirtadienio ryto, nes Ukrainos žmonės nebeturi jokio kitokio pasirinkimo ir kad didžioji dalis mūsų realiai nieko negali padaryti, kad situacija pasikeistų“, – mini D. Jakniūnaitė.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją