Nuo ankstyvo ketvirtadienio ryto raketų smūgiai ir aviacijos antskrydžiais prasidėjusi neišprovokuota, „denacifikacija“ ir panašiais argumentais pagrįsta atvira Rusija karinė agresija prieš Ukrainą turėjo tapti žaibišku karu – blickrygu.
Po vieno tokio blickrygo 1941-ųjų Kijevas krito labai greitai – ironiška, kad tada miestą puolė nacistinės Vokietijos kariuomenė, o gynė sovietų armija, kurią taip liaupsina Vladimiras Putinas: būtent jo okupantų armiją ukrainiečiai dabar vadina „rusofašistais“ arba atvirai – naciais.
Stebint vaizdus iš puolamų, užimamų Ukrainos miestų, kur šeimininkauja rusų kariai, matant sudaužytas Ukrainos kariuomenės kolonas, žuvusiųjų kūnus, iš kurių tyčiojasi okupantai gali susidaryti įspūdis, kad Kremliui pavyko, kaip ir Hitlerio kariuomenei 1941-ais Ukrainoje.
Kelios pagrindinės Rusijos kariuomenės puolimo kryptys – iš okupuoto Krymo link Chersono, Mikolajevo ir Melitelio bei Mariupolio, nuo Belgorodo ir Kursko link Charkivo ir Černigovo, o svarbiausia – iš rusų placdarmu tapusios Baltarusijos – link Ukrainos sostinės Kijevo pleištais įsirėžė į Ukrainos žemę.
Vien tai, kad mūšiai antra para verda Kijevo priemiesčiuose, netoli kurio esantis Hostomelio oro uostas tapo aršių mūšių vieta – po rusų desantininkų užgrobimo ketvirtadienį jis ėjo kelis iš rankų į rankas kelis sykius, bet taip ir liko neaišku, kas jį kontroliuoja: ukrainiečiai kelis sykius skelbėsi atkovoję bene svarbiausią „Antonov“ lėktuvų gamyklai priklausantį oro uostą su 3,5 km ilgio pakilimo taku, pritaikytu leistis didžiausiems pasaulyje lėktuvams, bet tai nebuvo patvirtinta.
Vadinamoji karo migla, kai informacijos yra ypač daug – nuo pareiškimų iki vaizdo įrašų ir jų interpretacijų srauto, kai neaišku, kas ir kur vyksta, kuri informacija yra patikima, kas yra gandai, propaganda, kas sumaištyje pasiklydusių interpretacijų mišrainė vis dar gaubia karo veiksmų zoną.
Bet nei ši migla, nei aršūs mūšiai negali paslėpti kelių dalykų: jei Rusija tikėjosi per 24 ar 48 valandas palaužti Ukrainą, priversti kariuomenę kapituliuoti, valdžią – išsilakstyti, o ukrainiečius – įbauginti ir tyliai nulenkti galvas prieš okupacines pajėgas, tai taip neįvyko. Tai svarbu ir svarstant, kas bus toliau.
Rusiškasis blickrygas: ko tikėjosi ir ką gavo
Pasak Taline įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Taline tyrimų vadovo Tomo Jermalavičiaus, pagrindinis Rusijos sumanymas pradiniame operacijos tiksle buvo aiškus: neutralizuoti ukrainiečių pajėgas, jų grupuotes rytinėje, šiaurinėje, pietinėje dalyse, nuslopinti arba sunaikinti valdymo ir konrolės elementus, priešlėktuvinę gynybą. Bet to padaryti visiškai nepavyko.
„Nepavyko paralyžiuoti oro gynybos sistemos, oro atakomis palaužti ginkluotųjų pajėgų – jos išvestos į operacines ir taktines pozicijas“, – pabrėžė T. Jermalavičius. Išties, ankstyvą vasario 24-osios rytą pasipylusios sparnuotųjų raketų, tikėtina ir balistinių raketų atakos, antskrydžiai smogė pagrindiniams Ukrainos kariniams aerodromams, karinėms bazėms. Rusiškosios „Kalibr“ buvo užfiksuotos skriejančios link objektų ir tai galėjo atrodyti siaubingai.
Bet dar penktadienį Ukrainos aviacija pademonstravo, kad ji visa nėra sunaikinta. Priešingai – Ukrainos karo lėktuvai toliau atakavo taikinius – rusų sraigtasparnius ir naikintuvus. Tai, ką keliolika metų buvo galima pamatyti tik kompiuteriniuose žaidimuose – modernių naikintuvų oro kautynes dabar vyko realiai Ukrainos danguje, neretai virš miestų.
Be to, ukrainiečiai sugebėjo išsaugoti bent dalį trumpojo nuotolio balistinių raketų „Točka-U“ ir, tiesa, nepatvirtintais duomenimis, jomis smogė Milerovo oro pajėgų bazei Rostovo srityje, Rusijoje, už keliasdešimt kilometrų nuo sienos su Ukraina. Smūgio faktą patvirtino vietiniai Milerovo gyventojai, tiesa, pati Rusija nekomentavo, kad mažiausiai vienas jos naikintuvas Su-30SM buvo sunaikintas ant žemės.
„Pirmas dalykas – rusai pagal savo doktriną ir koncepciją yra blanki vakariečių devyniasdešimtkažkelintųjų versija. Ir ta pirmoji raketinių smūgių banga – vienas jų pranašumų, į kurį yra daug investavę, dar klausimas, kokį poveikį turėjo.
Jie gal net patys nusivylę, kad tai tebuvo tik psichologinis efektas žiniasklaidai, o ne karinis efektas“, – pažymėjo Rusijos kariuomenę tyrinėjantis analitikas. Be to, jis pabrėžė, kad Rusijos kariuomenė patyrė daugiau nuostolių, nei, galbūt tikėjosi – Ukrainos skaičiavimais per pirmas dvi dienas žuvo apie 800 rusų karių, Jungtinės Karalystės vertinimu – per pusę tiek. Vis dėlto tai yra gerokai daugiau, nei per šešis su puse metų trunkančią Rusijos karinę intervenciją Sirijoje, kur oficialiais duomenimis žuvo 117 rusų karių.
„Ukrainiečiai ginasi organizuotai, nėra žlugimo, traukimasis organizuotas, bandoma laimėti laiko. Tai yra svarbu taktine, operacine, civilių evakuacijos prasme: kuo ilgiau galės Ukrainos vyriausybė galės komunikuoti savo išgyvenimą, tuo didesnis spaudimas Putinui bus iš išorės ir vidaus“, – pažymėjo T. Jermalavičius.
Išties, Rusijos bandymas signalizuoti, kad Kremlius esą pasiruošęs deryboms – net ir keliant neįgyvendinamas sąlygas, bei sugriežtinus retoriką ir vadinant Ukrainos valdžia „nelegitimia, nedemokratiška, neonacistine“ rodo skubą kuo greičiau užbaigti karo veiksmus. Bet vėlgi, viltys surengti žaibišką smūgį, nesitikint rimto pasipriešinimo ir nenaudojant viso ugnies galios pranašumo, regis, neišsipildė.
Ir jei pagrindinis Rusijos pajėgų tikslas, anot T. Jermalavičiaus – Ukrainos valdžios nuvertimas, marionetinės vyriausybės paskyrimas ir Ukrainos valstybingumo sunaikinimas dar dar gali išsipildyti – Kijevo prieigose neatsitiktinai pasirodė Rusijos specialiosios pajėgos, diversantai ir būtent čia nukreiptas vienas pagrindinių Rusijos kariuomenės smaigalių, tai tikėtis visiško Ukrainos pasidavimo Kremliui dabar būtų sunku.
Ukrainiečių staigmena rusams
Pasak atsargos majoro Dariaus Antanaičio, Ukrainos karių aukštą moralę rodo vien 13 ukrainiečių karių didvyriška paskutinė kova Gyvačių saloje.
Internete pasirodė keli įrašai, kuriuose užfiksuotas pokalbis tarp Juodojoje jūroje esančioje Gyvačių saloje dislokuotų Ukrainos karių ir Rusijos karinio jūrų laivyno karininko. Įraše rusų karininkas sako: „Tai Rusijos karo laivas.
Siūlau sudėti ginklus ir pasiduoti, kad būtų išvengta kraujo praliejimo ir bereikalingų aukų. Priešingu atveju būsite subombarduoti.“ Ukrainiečių kareivis atsako: „Rusijos karo laive, eik na***.“ Anot Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, visi Gyvačių salą gynę kariai žuvo.
„Jie neturėjo galimybių išgyventi, tai buvo savižudybės misija ir šis atsakymas į rusų pasiūlymą, tikiuosi, dominuoja Ukrainos kariuomenėje“, – pažymėjo D. Antanaitis. Išties, tokių pavyzdžių, kurie rodo aukštą ukrainiečių kovinę dvasią, pasiryžimą ginti savo šalį ir kautis su okupantais yra ir daugiau. Ir tai ne tik šalies valdžios siunčiamos žinutės apie dalijamus ginklus civiliams, kurie žada „sutikti ir pavaišinti okupantų karius“, bet ir pačių ukrainiečių karių ryžtingi pasisakymai, kartais desperatiškos, savižudiškos akcijos.
Pavyzdžiui, prie Kijevo Ukrainos karinių pajėgų inžinierius Vitalijus Skakunas susprogdino Geničesko tiltą, taip norėdamas užkirsti kelią Rusijos kariams. Deja, pats nespėjo atsitraukti ir per sprogimą žuvo.
O kur dar niekuo neparemtos, tačiau labai populiarios legendos, kurios pastarosiomis dienomis sklando apie „Kijevo vaiduoklį“ – naikintuvą Mig-29 pilotuojantį ukrainietį, kuris jau esą numušė 6 priešo naikintuvus ir tapo asu. Net jei ši istorija tėra pramanas, jis, kaip ir bet kuriame karia skirtas pakelti kovinei dvasiai ir, regis, veikia.
Tad net jei rusų tankai ir šarvuočiai, ir desantininkai įvažiuos į Kijevo centrą, paims vyriausybinius pastatus, pasak D. Antanaičio, tai tėra daugiau psichologinio spaudimo priemonė. Taip, sostinės netektis būtų skaudus smūgis Ukrainai – tai yra vadovavimo, ryšių, komunikacijų centras, transporto mazgas, šalies valstybingumo simbolis. Bet tai nebūtų pirma sostinės netektis.
Sostinę paimti svarbu, bet ir mes turėjome laikinąją sostinę, buvo ir Napoleonas užėmęs Maskvą. Jei likviduojama vyriausybė – atsiranda alternatyvi. O ir visko nepajėgsi neutralizuoti, net marionetinė vyriausybė visko nekontroliuos fiziškai. Tai nieko nereikš“, – teigė D. Antanaitis.
Jo argumentas yra pačių ukrainiečių moralinis, psichologinis pasirengimas priešintis – jie nesitraukia, kovoja prie Kijevo ir kitur, geba greitai išgaudyti ir likviduoti diversantus. O ką reiškia paimti Kijevą? Žaibiško karo strategiją išbandžiusios JAV 2003 per tris savaites sutriuškino Irako pajėgas ir veržliu puolimu labai greitai paėmė Bagdadą, nors režimo ruporai tada žadėjo, jog priešinsis tūkstančiai – miestas krito per kelias dienas. O vėliau jau prasidėjo partizaninis karas.
„Kijevas – ne Panevėžio dydžio miestas, paimt jo negali, tad šiandien Kijevas kaip strateginis tikslas – ne, labiau psichologinis“, – įsitikinęs atsargos majoras. Jis neatmetė versijos, jog ukrainiečių taktika gali būti ir tokia, kad siekiama įsileisti okupantų karius gilyn į šalies gilumą, o tada juos dalimis blokuoti, kontraatakuoti ir naikinti, ypač šalies Rytuose ir Pietuose.
„Mūšius laimi pėstininkai, o karus – logistai: kuo ilgesni keliai, nesvarbu, koks kietas tankas, svarbu iš kiek toli reikia atvežti šaudmenų ir kuro“, – priminė D. Antanaitis.
Be to, aukšta kovinė dvasia ir moralė paremta, anot atsargos karininko, paremta ir tuo, kad ukrainiečiai veikia pagal išankstinį planą, turi aiškų sumanymą – jis gali ne visur ir ne visada pasiteisinti, didelių nuostolių prieš technologiškai pranašesnį ir gausesnį priešininką, suprantama, patiria ir ukrainiečiai, jie vis dėlto sugeba ir toliau naikinti rusų pajėgas sausumoje ir ore.
Tai dar ne istorijos pabaiga
Anot T. Jermalavičiaus, ukrainiečių kovinės dvasios veiksnys yra esminis ne tik šiomis dienomis, bet ir žiūrint į ateitį. Ir atvirkščiai – rusus spaudžia ne tik laikas: kelis mėnesius lauko stovyklose šalę, o kartais ir be karšto maisto siaubingomis sąlygomis gyvenę rusų kariai dabar priversti susidurti su tuo, ko, galbūt nesitikėjo – ukrainiečių ryžtingu pasipriešinimu
„Jie gina savo tėvynę, neturi iliuzijų, kokia bus kaina nepavykus. O Rusijos kariuomenėje yra moralės, disciplinos problemų. Ir didelių problemų santykiuose tarp karininkų ir eilinių, seržantų. Tie patys kariškiai, kurie buvo paimti į nelaisvę, manė, kad vyksta pratybos, o ne karas“, – pažymėjo T. Jermalavičius. Be to, vien pats faktas, kad jei vieni rusų kariai aršiai gina užimtą oro uostą netoli Kijevo, o kiti pasiduoda jau pirmą kautynių dieną taip pat rodo mažų mažiausiai nevienodą pajėgų sudėtį – yra ir žemos moralės, neypač kovingų dalinių.
„Trečias dalykas, kuris yra svarbus – ukrainiečiai gauna labai daug žvalgybos duomenų iš amerikiečių. Jie ją rinko iš įvairių šaltinių – nuo taktinio iki strateginio“, – atkreipė dėmesį T. Jermalavičius. Išties, jau kelis mėnesius Ukrainos oro erdvėje sukiojosi kelių NATO šalių žvalgybiniai orlaiviai, kurie rinko visą įmanomą informaciją apie pasienyje ir okupuotose teritorijose sutelktas Rusijos pajėgas. O JAV beprecedentiškai dalijosi bent dalimi žvalgybinės informacijos viešai, atskleisdama Rusijos ketinimus – dalis jų jau pasitvirtino.
Net ir šiomis dienomis prie Ukrainos vakarinių sienų ratus nuolat suka NATO šalių žvalgybiniai orlaiviai ir, tikėtina, ne tik renka gyvybiškai svarbią informaciją, bet ir ją realiuoju laiku perduoda ukrainiečiams. NATO žvalgybinius orlaivius saugo sustiprintos Aljanso šalių naikintuvų pajėgos dislokuotos Lenkijoje, Rumunijoje.
Be to, pasak T. Jermalavičiaus, Ukraina per pastaruosius 8 metus nuo karo Donbase pradžios pasistūmėjo ne tik kuriant ginkluotąsias pajėgas, bet ir teritorinę gynybą.
„Net jei Kijevas bus paimtas, jau dabar yra daug norinčių prisijungti prie teritorinės gynybos. Tad net suėmus Zelenskį tai nebus istorijos pabaiga: prasidės partizaninis karas ir net praplautomis smegenimis rusams atsivers akys, kad vyksta kruvinas karas su broliška slavų tauta, su kuria tiek metų kūrė santykius. Tai užsitęs, net pastačius marionetinę vyriausybę, tai gali tęstis metus“, – spėjo T. Jermalavičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad rusų pajėgos neatsitiktinai stengiasi apeiti didžiuosius miestus – taip būtų įsivelta į kruvinas kautynes urbanizuotose vietovėse. Rusijos armija pabrėžtinai juda keliais, stengiasi atkirsti, apsupti, iš didesnio atstumo arba pasalomis naikinti Ukrainos pajėgų operacines grupes atvirose vietovėse. Nes įsitraukimas į didžiuosius Ukrainos miestus, kurie turi po milijoną ir daugiau priešiškai nusiteikusių gyventojų reikštų partizaninį karą.
„Tai taps dar vienu Afganistanu Rusijai, o tokie kaštai, kuriuos patirs rusai, bus aiškiai transliuojami ukrainiečių visuomenei“, – pažymėjo pašnekovas.
Tiesa, jis įspėjo nesusikurti pernelyg daug iliuzijų: Rusija kol kas metė tik dalį pajėgų ir prie Ukrainos sienų turi sukaupusi nemažai rezervų. Be to, po pirmųjų kontaktų ir iliuzijų dėl sėkmingo blickrygo išklaidymo Rusija yra daugiau nei pajėgi persigrupuoti, prisitaikyti prie naujų realijų ir smogti ten, kur ukrainiečiai nesitiki.
Arba taip, ko iš pradžių Kremlius nenorėjo – smūgiuoti visa jėga, griauti miestus masine artilerijos ugnimi, netaiklių bombų (nes išmanių bombų ir sparnuotųjų raketų rezervas gali būti mažesnis, nei to norėtų Rusija, o šiuolaikiniame kare tokios ginkluotės eikvojimas vyksta labai greitai) liūtimi. O tai reikštų milžiniškas civilių aukas ir didesnę tarptautinės bendruomenės įsikišimo riziką – tai jau keltų ir tiesioginio Rusijos ir Vakarų susidūrimo grėsmę.
