Kelis mėnesius trukęs labai atviras, netrukdomas pajėgų telkimas prie Ukrainos sienų, įspėjimai apie invaziją, neišvengiamą karą kol kas baigėsi virtine provokacijų ir tuo, ką Rusija viešai neigė darysianti – dar vasario 20-ąją Rusijos ambasadorius JTO Anatolijus Antonovas tikino, kad Rusija „neketina atimti užsienio šalių teritorijų“ ir patvirtino, kad Donbasas yra Ukrainos dalis.
Bet jau pirmadienį paaiškėjo, ko verti visi Kremliaus pažadai, dar neseniai viešai dalyti ir Prancūzijai, kurios prezidentas Emmanuelis Macronas dabar jaučiasi apmautas ir pažemintas.
Po valandą trukusios kalbos Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kalbėjo kitaip ir pasirašė įsaką dėl Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ nepriklausomybės pripažinimo.
Netrukus Donecke jau pasirodė Rusijos karinės technikos kolonos, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmė pavyzdį iš savo vadovo ir viešai suabejojo Ukrainos teise į suverenitetą.
Vis dėlto taip dramatiškai besiklostantys įvykiai gali būti tik įžanga į platesnio masto veiksmus: anksčiau aidėję įspėjimai apie atvirą Rusijos agresiją prieš Ukrainą – plačią karinę kampaniją, o gal ir dar didesnės Ukrainos dalies okupaciją, regis, gali išsipildyti.
Rusų kariai nesitraukia
Tai, kad 2014-siais faktinę kontrolę dalyje Donecko ir Luhansko sričių perėmusių separatistų valdžios niekas, netgi Rusija iki šiol oficialiai nepripažino, netrukdė ukrainiečiams ir jų rėmėjams visame pasaulyje kalbėti apie Ukrainos teritorijų okupaciją. Esą tai nėra jokie separatistai, o – geriausiu atveju, Kremliaus kontroliuojamos marionetės arba tiesiog rusų kariai bei valdininkai.
Nemaloni tiesa yra ta, kad didžioji dalis Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ gyventojų formaliai išties yra Ukrainos piliečiai, net jeigu turi tarptautinės bendruomenės nepripažintus arba rusiškus pasus. Donecke šeimininkaujantis Densias Pušilinas iki 2014-ųjų buvo nesėkmingas politikas ir verslininkas, smulkus sukčius, iškilęs iki vadeivos.
Jis yra tarnavęs Ukrainos kariuomenėje, o Luhansko vadeiva Leonidas Pasečnikas iki 2014-ųjų buvo ilgametis šalies žvalgybos tarnybos (SBU) karininkas, asmeniškai apdovanotas medaliu provakarietiško prezidento Viktoro Juščenkos už nepriekaištingą tarnybą.
Abu šie veikėjai, kaip ir dalis kariškių ar kitų pareigūnų po 2014-ųjų Maidano įvykių pasirinko išdavystės kelią ir pasirinko „liaudies respublikų“ struktūras, o ne Ukrainą.
Suprantama, be Kremliaus pagalbos – nuo specialiųjų iki reguliariųjų pajėgų įsikišimo 2014-ųjų rupgjūtį šie veikėjai ir patys „liaudies respublikų“ dariniai būtų neišsilaikę: iki tol Ukrainos kariuomenė triuškino separatistus ir vasarą buvo beveik juos įveikę, kol neįsikišo Rusija.
Bet dabar paskelbtas Donecko ir Luhankso „liaudies respublikų“ nepriklausomybės pripažinimas, regis, neatsitiktinai kausto dėmesį: virtinę inscenizuotų provokacijų abiejuose miestuose surengę separatistai arba pati Rusija ryžosi žengti pavojingą atsiskyrimo žingsnį.
Net jei faktinė šių teritorijų kontrolė nepasikeitė, iki šiol nėra aišku, kur šios teritorijos baigiasi. 2014 ir 2015 m. Minsko susitarimai numatė ne tik formalias paliaubas, bet ir kontakto liniją – iš esmės fronto liniją, per kurią vietos gyventojai tam tikruose ruožuose gali judėti, tačiau pastaruosius 8 metus nuolat vyko kovos veiksmai, per kuriuos žuvo tūkstančiai žmonių.
Neatsitiktinai Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas, net 8 kartus viešai paklaustas apie Donecko ir Luhansko respublikų sienas, kurias pripažino Rusija, pateikė itin miglotus atsakymus.
Kol kas Rusija leidžia suprasti, kad šių respublikų nepriklausomybė pripažįstama Donecko ir Luhansko administracinių sričių ribose. O tai reiškia, kad Rusija ne šiaip pripažįsta faktiškai separatistų kontroliuojamas teritorijas, bet ir likusius du trečdalius, kuriuos kontroliuoja ukrainiečiai, tarp jų tokius miestus kaip Slovjanskas, Kramatorskas, Mariupolis. Dėl šių miestų 2014-ųjų vasarą virė aršūs mūšiai ir ukrainiečiai juos atkovojo iš Rusijos remiamų separatistų.
Separatistų apetitas auga bevalgant
Tikimybė, kad Rusijos kariuomenė su separatistų pajėgomis dabar veržtųsi tolyn ir siektų užimti likusias minėtų Donecko ir Luhansko sričių teritorijas nėra atmetama.
Pastarąją savaite čia kilusi provokacijų, tariamų diversijų, neįtikinamų apšaudymų ir sprogdinimų banga, visą kaltę kerėpliškai verčiant Ukrainai rodo, kad ketinimai panaudoti karinę jėgą ir išprovokuoti ukrainiečius kautynėms, kai šie aiškiai signalizuoja, jog nesileis provokuojami, planuoti jau kurį laiką ir nėra ženklų, kad jie sustos.
Iškalbingas ir separatistų reikalavimas, kad Ukraina atitrauktų savo pajėgas iš visų Donecko ir Luhansko apskričių teritorijų rodo, jog apetito dėl teritorinių užkariavimų separatistai ir juos remiantis Kremlius nuo 2014-ųjų neprarado.
Kita vertus, abejojama, kad Rusija prie sienos su Ukraina šiaip sau sutelkė iki 190 tūkst. karių, paskirstytų skirtingo pajėgumo formuotėse vien tam, kad būtų įvestos pajėgos per siaurą ruožą Donecko ir Luhansko srityse.
Rusijos pajėgos, išsidėsčiusios palei visą perimetrą nuo Baltarusijos iki okupuoto Krymo kaupiamos ir toliau, jos nesitraukia ir, kol kas nėra jokių ženklų, rodančių, kad jos pajudės atgal. Priešingai, sutelktos batalionų taktinės grupės, specializuotieji inžinierių, elektroninės kovos, priešlėktuvinės gynybos, miestų „valymo“ bei „Rosgvardijos“ daliniai koncentruojamos pasienyje. Tai reiškia, kad lauke ilgai laukti negalinti kariuomenė vsi dėlto turės pajudėti, o vienintelis kelias yra pirmyn.
Kas gali laukti Kijevo?
Tokia laikina pauzė verčia dar kartą prisiminti ir svarstyti įvairius agresijos scenarijus. Rusija jau parodė, kad jai nė motais Ukrainos valstybingumas, dvišaliai ar tarptautiniai susitarimai, sankcijų grėsmė ar pažadai Vakarų lyderiams – išdėliotos pajėgos parengtos puolimui ir tam gali nereikėti nei formalios dingsties po tokio spektaklio su „liaudies respublikų“ pripažinimu.
Pastaraisiais mėnesiais ir ypač savaitėmis Vakaruose nesyk svarstyta, kokį ambicingą agresijos planą pasirinks Rusija: minimalų, nieko neduodantį Donecko ir Luhansko sričių okupacijos, visos pietrytinės pakrantės užėmimo, Ukrainos suskaldymo į kairiakrantę ir dešiniakrantę, kaip XVI a. ar visos šalies užėmimo scenarijų?
Vertinant tokius scenarijus kilo nemažai abejonių dėl Rusijos galimybių bei tikslo griebtis būtent ambicingiausių – visiškos ar netgi dalinės Ukrainos okupacijos scenarijaus. Tačiau po to, kai JAV žvalgybos tarnybos, o praėjusią savaitę ir JAV prezidentas Joe Bidenas atvirai ir specifiškai įvardijo Kijevą, kaip galimą Rusijos pajėgų tikslą, būtent Ukrainos sostinei tenka bene daugiausiai dėmesio.
Ukrainos sostinė ne šiaip yra simbolinis, bet ir administracinis svarbiausiųjų institucijų centras, kur sutelkta šalies karinė ir politinė valdžia, galinti priimti sprendimus, kontroliuoti padėtį šalyje, duoti nurodymus. Tai yra svarbus komunikacijų, ryšių mazgas su tiltų, sausumos ir oro kelių kontrole.
Neretai Rusijos karinės invazijos skeptikų pateikiami argumentai, esą Rusijia neužtenka pajėgų užimti Kijevą, mat tradiciškai puolančioji pusė turi įgyti santykį 3 prieš 1, o to rusai neturi šiuo atveju gali likti optimistine teorija.
Dažnai įvardijamas ukrainiečių kiekybinis pranašumas bei karinių pajėgų kokybinis šuolis per 8 metus karo Donbase realiame Rusijos žaibiškos agresijos scenarijuje gali nevaidinti lemiamo vaidmens: jei „popieriuje“ Ukrainos kariuomenėje priskaičiuojama apie 250 tūkst. karių, tai nereiškia, kad jie visi ir gins Kijevą su naujausiais „Javelin“, lietuvių dovanotais „Stinger“.
Tai taip pat nereiškia, kad Rusijos kariuomenė į Kijevą privalo veržtis lėtai ir bukai, kaip 1994-ųjų Grozno šturmo metu, kai be žvalgybos, oro paramos likusios rusų šarvuotosios kolonos buvo sunaikintos miesto centre.
Ukrainiečių patirtis poziciniame apkasų kare Donbase nebūtinai pravers Rusijos praktikuojamame manevriniame kare. Gerai suplanuotas, sustyguotas ir iš oro remiamas veržlus smogiamosios šarvuotos grupės puolimas, vadinamasis „griaustinio žygis“ gali palaužti ir ryžtingai nusiteikusio, kiekybine prasme pranašesnio priešininko pasipriešinimą.
Irako kare 2003-ųjų kovą vietoje spėliotos ilgos antskrydžių kampanijos dviejų amerikiečių divizijų tankai pervažiavo šalį per tris savaites ir atsidūrė Bagdade – Irako informacijos ministras dar komiškai žurnalistams bandė aiškinti, kad JAV karių esą nėra sostinėje, o jeigu yra, jie esą žudosi šimtais ir bus sunaikinti, kai tuo metu amerikiečiai jau jam buvo už nugaros ir kontroliavo dalį miesto. Jis netrukus krito.
Ukrainiečiai, beje, patys, beveik sėkmingai pakartojo tokį „griaustinio žygį“ 2014-ųjų liepą-rugpjūtį, kai 95-oji brigada su paramos daliniais leidosi į 470 km žygį, naikino separatistų pasipriešinimo taškus jų užnugaryje ir vėliau sėkmingai pasitraukė, išvengusi Rusijos armijos spąstų.
Rusijos pajėgos gali pakartoti tokį žygį, juo labiau, kad strateginėmis kryptimis iš Šiaurės ir Rytų sutelktos didelės smogiamosios grupuotės – prieštankiniai ginklai gali būti naudingi, o ir pačios Ukrainos šarvuotieji daliniai teoriškai gali priešintis ir atmušti tokį puolimą.
Bet realiame manevriniame kare svarbus ne tik pačių ginklų turėjimas ar gebėjimas juos panaudoti, stabdant priešą, bet ir to paties priešo sumanymai, gebėjimai slopinti prieštankinius ginklus artilerija bei aviacija.
Būtent dominavimas ore bei raketinių smūgių kampanija gali būti Rusijos pranašumas. Paprastai kalbant Rusijai gali nereikėti sausumos kampanijos veržiantis į Kijevą.
Ukrainos ginkluotose pajėgose yra šimtai įvairių priešlėktuvinės gynybos sistemų – nuo „Stinger“ iki S-300, tačiau Rusija tai puikiai žino ir planavimo procese tokių sistemų medžioklė bei slopinimas yra vienas prioritetų. Kaip ir Ukrainos oro pajėgos, kurios taptų vienu pirmųjų taikinių dar ant žemės.
Įgavus oro viršenybę Rusijai tektų svarbiausia užduotis – sukaustyti, sunaikinti arba izoliuoti ukrainiečių pajėgas. Vien tokio miesto, kaip Kijevas izoliavimas gali sutrikdyti moralę ir valią toliau priešintis, nepaisant visų skambių pareiškimų apie pasipriešinimą okupantams.
O izoliuoti miestą galima žaibiška antskrydžių bei balistinių ir sparnuotųjų raketų kampanija – Rusija nuo 2015-ųjų ne veltui kariavo Sirijoje, kur išbandė seną ir naujausią ginkluotę, valdymo procedūras, o Ukraina dar nėra – netgi juodžiausiomis 2014-ųjų dienomis patyrusi, ką reiškia modernios Rusijos kariuomenės koordinuota ataka visais turimais pajėgumais,
Jei politinė ir karinė vadovybė izoliuojama arba sunaikinama, arba yra priversta vien reaguoti, tiesiog negali kontroliuoti situacijos likusioje šalies dalyje – atkirsti ir pranašesnių priešininko pajėgų talžomi daliniai neturi didelio pasirinkimo: trauktis arba būti sunaikintiems vietoje.
Tai, beje, yra istorinė mūšių dėl Kijevo pamoka: 1919-siais bolševikai miestą „baltųjų“ pajėgoms atidavė beveik be mūšio, o 1941-ųjų liepą-rugsėjį Sovietų sąjunga – turėdama kiekybinį ir kokybinį pranašumą, pasirengusi ginti Kijevą patyrė didžiausią tuo metu katastrofą: pradiniuose mūšiuose praradusi didžiąją dalį manevrinių šarvuotųjų dalinių, sovietų vadovybė ne tik nesugebėjo apginti miesto, bet ir neteko apie 500 tūkst. sovietų karių, patekusių į nelaisvę.
Bet kuriuo atveju net ir žaibiškas Rusijos oro ir sausumos pajėgų blickrygas neapseitų be nuostolių, vis dėlto strateginių objektų slopinimas, t. y. bombardavimas sostinės centre neabejotinai reikštų ir civilių nuostolius – jei pažangiausias bombas ir raketas naudojantys amerikiečiai nesugeba išvengti civilių aukų, tai tokiu taiklumu nepasižyminčios rusiškos sparnuotosios ir balistinės raketos gali kristi ne tik ant politinės ir karinės vadovybės centrų Kijeve, bet ir kitų pastatų, o tai paaiškina ir dalies Vakarų šalių ambasadų evakavimą iš sostinės.
Apie ryžtingą pasipriešinimą ir milžiniškus puolančiųjų nuostolius optimistiškai kalbantys ukrainiečiai tai dažnai pamiršta – vadovavimo ir kontrolės centrinis taškas visada yra svarbiausias taikinys ir vietoje simbolio gali tapti spąstais.
