Pastaruoju metu tvyranti įtampa dėl galimos, tikėtinos ir, regis, tiesiog neišvengiamos Rusijos eskalacijos prieš Ukrainą pasiekė turėjo ištąsyti nervus net ramiausiems stebėtojams. Visiškai priešinga informacija – priklauso nuo to, kuria puse tikėsi, gali išties suglumti.
JAV jau kurį laiką kartoja, kad invazija yra tikėtina – dar praėjusį penktadienį JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad Rusijos lyderis Vladimiras Putinas priėmė sprendimą veržtis į Ukrainą, o ataka gali prasidėti artimiausiomis dienomis“.
J. Bidenas pridūrė, jog Vašingtonas turi „reikšmingų žvalgybos pajėgumų“ šiam teiginiui pagrįsti. Netrukus pasirodė ir pastaruoju metu įprastas informacijos nutekėjimas – kaip spėjama, tyčinė Vašingtono taktika, stengiantis sumaišyti Rusijos kortas: CNN paskelbė, jog JAV turi žvalgybos duomenų, rodančių, kad Rusijos pajėgų vadams buvo išsiųsti įsakymai pradėti ataką prieš Ukrainą.
Tai reikštų, kad prie Ukrainos sienų visu perimetru sutelktų Rusijos pajėgų daliniai gauna specifinius nurodymus, kurių anksčiau nežinojo dėl slaptumo ir informacijos nutekėjimo pavojaus – kokias konkrečias užduotis karo atveju turės vykdyti konkretus dalinys.
Bet Rusija užsispyrusi tvirtina: jokių Ukrainos puolimo planų nėra, visa tai esą yra Vakarų išsigalvojimas. Rusijos ambasadorius JAV Anatolijus Antonovas pabrėžė, kad kaltinimai dėl Rusijos atsakomybės už padėties eskalavimą, esą tėra „bandymas daryti spaudimą bei nuvertinti Rusijos pasiūlymus dėl saugumo garantijų“
„Savo ruožtu mūsų šalies vadovybė ne kartą deklaravo ir deklaruoja esanti pasirengusi toliau spręsti neatidėliotinas problemas diplomatijos būdu“, – pabrėžė Rusijos ambasadorius JAV.
Tačiau ir tokios diplomatinės pastangos virto farsu: po to, kai sekmadienį po karštligiškų Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono tarpininkavimo pastangų Rusijos ir JAV prezidentai Vladimiras Putinas ir J. Bidenas, jau, regis, sutarė surengti viršūnių susitikimą, pirmadienį Kremlius atšovė: dar niekas nenuspręsta, „per anksti kalbėti apie tokį viršūnių susitikimą“.
Išties, bet koks susitikimas teoriškai reikštų, kad atviras karas artimiausiomis dienomis neprasidės – prezidentų susitikimai dėl pasiruošimo aptariamiems klausimams, saugumo ir kitų priežasčių planuojami kruopščiai ir tai užtrunka mažiausiai savaitę. Bet tiek laiko gali jau nebebūti.
Provokacijos ir karo nuotaikos
Svarbiausia priežastis, regis, yra paprasta: Donbase prasidėjusios provokacijos bei išaugęs apšaudymų intensyvumas, regis, tampa ta dingstimi, dėl kurios gali kilti atviras karas.
Europos saugumo institucijos ESBO tarptautiniai stebėtojai pranešė, kad prie fronto linijos tarp Ukrainos armijos ir Rusijos remiamų separatistų „dramatiškai padaugėjo“ paliaubų pažeidimų. Pastarosiomis dienomis buvo pranešta apie šimtus artilerijos ir minosvaidžių atakų.
Rusijos kontroliuojamose „liaudies respublikose“ jau gyvenama karo nuotaikomis: paskelbus apie visuotinę mobilizaciją, karo komendantūra pradėjo miesto gatvėse ieškoti šaukiamo amžiaus vyrų: su jais bendrauja, prašo parodyti pasą, tada įsodina į autobusą ir išveža į surinkimo punktą tolesniam siuntimui į kariuomenę.
O tuo metu „liaudies respublikų“ vadovybė organizavo ir masinį centralizuotą gyventojų perkėlimą į Rusiją, esą taip vykdoma taikių gyventojų evakuacija.
Tokia taktika jau matyta anksčiau: 2008-siais po liepą pasibaigusių pratybų „Kaukazas 2008“ iš separatistinių Sakartvelo respublikų neva atitraukusi pajėgas Rusija stebėjo, kaip įtampa buvo eskaluojama toliau: po apšaudymų ir sprogdinimų osetinai taip pat sodino moteris ir vaikus į autobusus, išvežė juos į Rusiją, iš kur atvyko šimtai savanorių – po kelių dienų rugpjūčio 6-ąją prasidėjo karas, sukūręs dingstį Rusijai įsiveržti į Sakartvelą ir pripažinti Pietų Osetiją bei Abchaziją nepriklausomomis, o realiai Rusijos kontroliuojamomis respublikomis.
Panašios provokacijos tęsiasi ir šiomis dienomis – kaip ir Sakartvelo atveju 2008-siais prieš pat karo pradžią dar mėginama – realiai ar simuliuojant, bandant laimėti laiko, diplomatinėmis pastangomis išsaugoti taiką ar bent jau esamą padėtį, neleisti kilti atviram karui. Tačiau taip pat netrūksta keistų sutapimų bei provokacijų, kurių metu sprogimai jau aidi ir Rusijos teritorijoje.
Maskva pirmadienį pareiškė, kad Ukrainos paleistas sviedinys sunaikino vieną pasienio objektą, kuriuo naudojosi Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB). Žurnalistai ir socialinių tinklų vartotojai, analizuodami vaizdo įrašą iš įvykio vietos, pastebėjo, kad apgadintas objektas labiau primena apleistą vagonėlį ar sandėliuką nei pasienio punktą.
„Jie vykdo įvairias provokacijas ir kasdien, net po kelis kartus per dieną, ruošia netikras naujienas“, – žurnalistams Kramatorske sakė Ukrainos kariškių atstovas Pavlo Kovalčukas.
„Negalėjome sutrukdyti jiems paskelbti šią melagieną, bet visuomet pabrėžiame, kad nešaudome į civilinę infrastruktūrą ar į kokias nors teritorijas Rostovo regione“, – pridūrė jis. „Neatsakome artilerijos ugnimi okupacinėms pajėgoms“, – pridūrė jis.
Susitarti jau nebesitiki
Vis dėlto analitinėje bendruomenėje jau sutariama, kad tokios provokacijos negali ilgai tęstis: arba Rusija privers Ukrainą kapituliuoti prie derybų stalo, arba kils atviras karas. Kuo pagrįsti tokie teiginiai?
Priversti Ukrainą būti pažemintai derybose, nusileisti, prisiimti įsipareigojimus, kurių nesilaiko separatistai ir Rusija būtų politinė savižudybė. CEPA tyrėja, buvusi žurnalistė, ukrainietė Olga Tokariuk, praėjusią savaitę priminė apie atliktas visuomenės apklausas Ukrainoje. Be augančios paramos NATO ir ES, jos parodė ir kitą įdomų pjūvį.
„Dauguma ukrainiečių (63 proc.)mano, kad Minsko susitarimai turi būti peržiūrėti ir pasirašyti nauji. Tai rodo augančias abejones, kad šie susitarimai gali užbaigti konfliktą“, – priminė O. Tokariuk, pridūrusi, kad 55 proc. apklaustųjų mano, jog Ukrainai reikėtų trauktis iš Minsko susitarimų, jei Rusija pripažintų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“. Bet kuri Ukrainos valdžia, kuri dabar kapituliuotų prieš Kremliaus reikalavimus gali tikėtis pasmerkimo ir žlugimo.
2015-ųjų Minsko susitarimai numato Ukrainos federalizaciją, o Luhankso ir Donecko sričių dalyse įsitvirtinę galėtų diktuoti visai Ukrainos geopolitinei krypčiai. Tiesa, norint tai pasiekti, pirmiausiai reikėtų laikytis ugnies nutraukimo, surengti laisvus rinkimus, o to per 8 metus pasiekti nepavyko dėl vykstančio realaus karo, kurio metu jau žuvo per 14 tūkst. žmonių.
Rusų kariai – palikti likimo valiai
Bet kad ir kaip tai ciniškai beskambėtų, tokie skaičiai gali pasirodyti niekai, palyginus su tais nuostoliais, kurie kiltų didelio, manevrinio karo atveju – atviros Rusijos agresijos metu, nebesislapstant už „separatistų“ nugarų, masiškai visu perimetru ir Ukrainos gilumoje naudojant tankus, artileriją, aviaciją – aukų tokių atveju vien per pirmąją savaitę gali būti dešimtys tūkstančių.
Būtent todėl dabar didžiausias dėmesys vis dar yra nukrypęs į Rusijos pajėgų telkimą prie Ukrainos sienų ir jos okupuotose teritorijose. Čia plūstanti karinė technika permetama vis arčiau pasienio, į išeities rajonus, šarvuotieji daliniai ir net sunkvežimiai žymimi išskirtiniu „Z“ ženklu.
Ir nepaisant Ukrainos karinės vadovybės patikinimų, kad Rusija dar nėra sutelkusi pakankamai pajėgų atakai, perspėjimai iš Vakarų, jog atvira agresija gali prasidėti bet kuriuo metu atrodo taip pat įtikinamai.
Vis dėlto svarbiausias veiksnys dėl įsiveržimo datos yra ne oras, ne ukrainiečių nuovargis, ne V. Putino nuotaikos, net ne eilinės derybos su E. Macronu, kurį Kremliaus šeimininkas jau apgavo – Rusija pažadėjo išvesti karius iš Baltarusijos, pasibaigus bendroms pratyboms, tačiau savaitgalį paaiškėjo, kad Baltarusijoje sutelkta rusų karinių pajėgų grupuotė „liks tiek, kiek reikės“.
Svarbiausias veiksnys yra Rusijos pajėgų, kurios sutelktos prie Ukrainos, būklė. Ir nors dalis karių bei technikos įkurdinti specialiose stovyklavietėse su šildomomis palapinėmis bei kita infrastruktūra, didelė dalis rusų karių gyvena tiesiog lauko sąlygomis.
Vaizdai iš Ukrainos pasienio, kur keliose vietovėse užfiksuoti tankai, šarvuočiai, kita technika, tiesiog priparkuota ten, kur iškrauta nuo geležinkelių platformų ir aplink šmirinėjantys rusų kariai gali kelti susidomėjimą, bet kartu ir nerimą.
Iš Baltarusijos, kur permesta per 30 tūkst. rusų karių, jau sklinda pranešimai apie prastą atvykėlių moralę, nuolatinį girtavimą, atpilamus ir „į kairę“ parduodamus degalus.
O netoli Belgorodo, kur sutelktos bene didžiausios Rusijos pajėgų grupuotės, padėtis yra dar prastesnė.
Netoli Vesiolaja Lopan miestelio esančioje Dolbino traukinių stotyje jau beveik savaitę siaubingomis sąlygomis – be tualeto, maisto ir vandens, tik iš savo kuklių atsargų priversti glaustis per 100 rusų karių – profesionalų, vadinamųjų „kontraktininkų“ ir šauktinių.
„Rusijos karių motinoms“ – nuo Čečėnijos karų pagarsėjusiai organizacijai pakėlus triukšmą vietos valdžia ir karinė vadovybė pažadėjo pasirūpinti kariais, tačiau surengsi tradicinę rusišką „pokazūchą“ – neva atvežus karšto maisto prieš kameras, paaiškėjo, kad karšto maisto kariai taip ir negavo, o maitinti juos ėmėsi vietos gyventojai bei atvykę savanoriai.
Galiausiai karinė vadovybė klausimą ėmė spręsti tradiciniais metodais: daugumą karių nuspręsta perkelti į kitas vietoves, o kas laukia netvarką aprašiusių karių neskelbiama. Ir visa tai buvo daroma ne su eiliniais, o su tariamai elitiniais – 2-osios smogiamosios Tamanės motošaulių divizijos kariais.
Tokie atvejai rodo, kad pasirūpinti išeities pozicijose sutelktomis netgi geriausiomis savo pajėgomis Rusijos armija nesugeba, o gal ir nenori, mat priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Alkanų karių moralė paprastai būna žema, auga plėšikavimo, dezertyravimo atvejų rizika.
Be to, rūpintis reikia ne tik kariais, bet ir atvirame lauke laikoma technika – ji gali gesti. Kitaip, nei nuolatinės dislokacijos vietovėse ar specializuotose, karo veiksmų zonoje judančių inžinerinių bei kitų paramos dalinių stovyklose visų gedimų dabartinėse pozicijose pašalinti tiesiog nėra galimybių.
Bet tai taip pat reiškia, kad artimiausiu metu visos šios pajėgos turės pajudėti – arba pirmyn, vykdyti užduotis Ukrainos gilumoje, arba atgal į nuolatinės dislokacijos vietas, antraip, kritęs kovinis šių dalinių pajėgumas pavers tokias pajėgas neveiksnia mase.
Ir nors tiek Rusijoje, tiek Vakaruose, tiek Ukrainoje vis dar tikimasi pasiekti diplomatinį susitarimą, kuris padėtų išvengti karo, Rusijai atitraukti pajėgas iš tokių lauko stovyklų nieko nepasiekus gali būti pažeminimas, prieš kurį karas neatrodo blogesnis pasirinkimas – nei Kremliui, nei karui parengtiems kariams.