Paskutiniai Rusijos kariai trečiadienį pradėjo atsitraukimą. Tokia identiška žinutė iš Rusijos karinių pajėgų nuskambėjo tiek šią savaitę, tiek 2008-ųjų liepą.

Tuomet pajėgas prie Sakartvelo sutelkusi Rusija vykdė pratybas „Kaukazas 2008“, kurios erzino Tbilisį, mat rusai pratybas vykdė teisiškai Sakartvelui priklausančioje Abchazijoje. Tada apie galimą karą prabilta pavasarį. Ir kai jau atrodė, kad nuo pavasario besitvenkusi įtampa pasibaigus pratyboms pagaliau nuslops su rusų karių išvedimu, nepraėjus nė mėnesiui kilo 5 dienų karas.

Susiję straipsniai
Įtampa Ukrainoje neslūgsta: dalis gyventojų paliko Kijevą, kiti ruošiasi gynybai  (50)
Prabilo apie skaudžius infliacijos kirčius: kada girdi, už kokias pajamas tenka išgyventi, tai kūnas šiurpsta  (59)

Panaši situacija klostosi ir pastaruoju metu, kai prie Ukrainos sienos bei jos okupuotose teritorijose per 150 tūkst. karių sutelkusi Rusija pompastiškai paskelbė apie kai kurių dalinių tariamą grįžimą į nuolatinės dislokacijos vietas.

Tačiau tokia inscenizacija – suvaidintais atitraukimais, o realiai – tiesiog pajėgų perdislokavimais, regis, niekas iš atidžiau situaciją stebinčių nei Ukrainoje, nei Vakaruose nepatikėjo.

Dar daugiau – kitaip, nei 2008-siais ir netgi 2014 metais, Vakarų dėmesys prikaustytas prie Ukrainos – regione, o ir virš pačios Ukrainos iš pažangiausių NATO žvalgybinių orlaivių stebimas kiekvienas rusų žingsnis, signalas, atvirai kalbama, kad agresijos eskalacija tikėtina bet kuriuo metu. Tad ar gali tokiomis aplinkybėmis Kremliaus taktika suveikti dar kartą?

Kalba viena, daro kita

Atrodytų, kad kelis mėnesius atvirai telkiamos Rusijos pajėgos prie Ukrainos sienų, okupuotame Kryme bei Baltarusijoje prieštarauja bet kokiai karinei logikai, kuri turėtų užtikrinti netikėtumo veiksnį: puolimą suplanavę jo autoriai įprastai turi užklupti priešininką netikėtai, nepasiruošusį.

Bet strateginio netikėtumo nėra, nes Rusija ir Ukraina faktiškai kariauja nuo 2014-ųjų, o trapios paliaubos nuolat pažeidinėjamos. Nėra ir taktinio ar operacinio netikėtumo veiksnių. Žinoma, įgudę ir priemones savo rankose turintys karo vadai tokį gali pasiekti mūšio metu. Tačiau jau kurį laiką Vakaruose, regis, tik ir braižomi įvairūs galimi Rusijos invazijos į Ukrainą scenarijai, aptarinėjami viešai, narstoma, regis, kiekviena detalė ir atrodytų, jog karas – neišvengiamas.

Jei tai būtų vien žiniasklaida ar oficialūs pranešimai – kuo kartais vis dar abejoja Kremliaus karinės eskalacijos skeptikai, tai būtų viena situacija. Tačiau per pastaruosius mėnesius daugiau ginkluotės Ukrainai skyrusios JAV, Jungtinė Karalystė ir kitos šalys (tarp jų ir Lietuva) demonstruoja ne šiaip paramą, bet ir stengiasi pabrėžti situacijos rimtumą – ambasadų evakuacijos, civilinių skrydžių nutraukimas tėra dalis veiksmų, kurie rodo, kad Vakarai išties prognozuoja karo scenarijų.

Nepaisant visų dvišalių, daugiašalių pokalbių, apsikeitimų laiškais ir viešų įspėjimų apie karo veiksmų pasekmes, Rusijos ataka prieš Ukrainą vis dar galima. Tai pasakęs Amerikos prezidentas Joe Bidenas leido suprasti, kad pastarosiomis dienomis vykdytais parodomaisiais Rusijos pajėgų atitraukimais niekas netiki.

J. Bidenas dar ketvirtadienį pareiškė, kad Rusijos įsiveržimo į Ukrainą grėsmė išlieka „labai didelė“ ir kad tokia invazija gali prasidėti artimiausiomis dienomis.

Foto: AP / Scanpix

Be to, JAV Valstybės departamentas trečiadienį pareiškė, kad Rusija bando sukurti „pretekstą“ įsiveržti į Ukrainą nepagrįstomis kalbomis apie „genocidą“ ir masines kapavietes Ukrainos rytiniame Donbaso regione. Rusija prie sienos su Ukraina papildomai pasiuntė dar apie 7 tūkst. karių. Apie rusų pajėgų atitraukimą skeptiškai pasisakė ir Kijevas.

„Jei atvirai, mes reaguojame į tas realijas, kurias turime, ir kol kas nematome jokio atsitraukimo. Ką tik apie tai išgirdome“, – trečiadienį britų transliuotojui BBC sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, apsilankęs kariniame poligone šiaurės vakariniame Rivnės regione, komentuodamas pranešimus apie dalies Rusijos pajėgų atitraukimą.

„Kol kas nematome jokios deeskalacijos vietoje. Atvirkščiai: Rusija, atrodo, tęsia pajėgų telkimą“, – Briuselyje, kur vyko NATO gynybos ministrų susitikimas, pritarė Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Socialiniuose tinkluose pasirodė kadrų, kuriuose aiškiai matoma, kad nuo Rusijos ambasados pastato Kijeve stogo kyla dūmai – ženklas, kad ambasadoje deginami slapti ar kitaip jautrūs dokumentai, o tai reiškia, kad Rusija nenori, jog agresijos atveju bet kokia informacija atsidurtų Kijevo rankose.

Visi šie ženklai gali būti interpretuojami ir kaip dramatiški ženklai vedantys link eskalacijos po pauzės: ir praėjęs savaitgalis, ir vasario 16-oji buvo nesyk viešai, tiesa, neoficialiai įvardytos kaip datos, kada prasidės Rusijos invazija. Ir nors rusų propagandistų džiaugsmui šie scenarijai nepasitvirtino, kiekvienas naujas ženklas, regis tik artina, o ne atitolina karą.

Antra vertus, spekuliacijos, kodėl Rusija dar nesiryžo veržtis gilyn taip pat trykšta pastarosiomis dienomis – versijas apie tai, kad laukiama tinkamos progos keičia betiksliai prisirišimai prie naujų datų, sąlygų, teorijų apie JAV taktiką – neva viešindami žvalgybinę informaciją amerikiečiai jaukia rusų planus ir pan. Atrodytų, kad dabar Rusijos agresija prieš Ukrainą tiesiog neįmanoma – ir dėl kaštų, ir dėl prikaustyto dėmesio, ji būtų pasmerkta nesėkmei.

Eskalacija – tebevykstančio karo veiksmų zonoje

Vis dėlto laikinos sumaišties įnešę pranešimai apie rusų karių atitraukimą ėmė greitai sklaidytis, paaiškėjus, kad vyksta labiau inscenizacijos procesas – savo pranešimuose Rusijos gynybos ministerija iš pradžių netgi tyčia vengė įvardyti kokios pajėgos ir į kokias dislokacijos vietas grįžta, o vaizdo įrašuose parodytas tankų judėjimas šalia geležinkelio stoties Baltarusijoje priminė naivuoliams skirtą spektaklį.

Gruzijos karas 2008 metais
Foto: Reuters / Scanpix

Tuo pat metu pajėgų telkimas tesėsi svarbiausiomis spėjamo puolimo kryptimis ties Belogorodu, Kursu, Voronežu, o vis arčiau sienos į susitelkimo rajonus ir pradines kovos pozicijas telkiama artilerija bei tankai rodė, kad jokia deeskalacija tiesiog nevyksta.

Eskalacija ėmė augti ten, kur realiai karas ir prasidėjo prieš 8 metus – Donbase. Čia jau kelis mėnesius buvo pabrėžtinai tylu ir ramu – pavieniai apšaudymai, per juos ir minų laukuose patirti ukrainiečių nuostoliai buvo gerokai ramesnis periodas, nei daugelis iš tų 8 metų apkasuose.

Bet pastarosiomis dienomis viskas ėmė sparčiai keistis ir blogėti: Ukraina ir Rusijos remiami separatistai rytiniame Luhansko rajone. Ukrainos kariuomenės valdymo centras rytuose teigė, kad Rusijos remiamos pajėgos „su ypatingu cinizmu“ sunkiąja artilerija apšaudė Stanicos-Luhanskos kaimą. Sviediniai pataikė į vaikų darželį – sužeisti du civiliai, apgadinta viešoji infrastruktūra.

Tokie susišaudymai tesėsi pastarąsias dienas ir ypač naktis visoje fronto linijoje nuo Donecko iki Azovo jūros. Ir tuo pat metu, kai abejose kontakto linijos pusės esančios pajėgos kaltino viena kitą dėl provokacijų, o separatistai ėmė atitraukinėti civilius iš pafrontės linijos, Rusija – iš pradžių kremliaus propagandistai, kurie jau kurį laiką permesti į separatistų kontroliuojamas teritorijas, prabilo apie tariamą Donbaso liaudies respublikų genocidą.

„Gelbėti rusakalbius nuo genocido“

Visa ši retorika jau matyta 2008 metų vasarą, kai apsišaudymai tarp Pietų Osetijos separatistų ir Sakartvelo saugumo pajėgų intensyvėjo, tai sutapo su tariamu rusų karių atitraukimu nuo sienos (o iš tikrųjų kai kurių rusų dalinių perdislokavimu arčiau strateginio Rokio tunelio), o galiausiai eskalacija pratrūko: tuometinis prezidentas Michailas Saakašvilis leidosi išprovokuojamas ir pasiuntė pajėgas „atkurti konstitucinės santvarkos“ į Pietų Osetiją, kuri priklauso Sakartvelui, Rusija į tai reagavo kontrsmūgiais – antskrydžiais iš oro ir sausumos operacija, kuri nubloškė kartvelų pajėgas iš Pietų Osetijos, įsiveržė į Sakartvelo gilumą ir ten kelias dienas šeimininkavo.

Rusų kariai Gruzijoje
Foto: twitter

Oficialiai operaciją „Priverstinis sutaikymas“ Kremlius motyvavo būtinybe ginti „rusakalbius gyventojus“ t. y. Rusijos pasais prieš pat invaziją apdalytus osetinus, abchazus „nuo genocido“. Jau pirmosiomis karo dienomis Kremliaus propagandos mašina trimitavo apie „tūkstančius nužudytų civilių su žeme sulygintoje Pietų Osetijos sostinėje“. Jau po karo netgi Rusija pripažino, kad civilių aukų buvo dešimtys, o ne tūkstančiai, jokio genocido nebuvo. Bet šis scenarijus vėl kartojamas.

Žinoma, Rusijos kariuomenė anuomet ir dabar – du nepalyginami dariniai: posovietinė, Čečėnijos karų pragarą perėjusi, nekoordinuota, lėta, nereformuota, bet vis dar kariauti gebanti armija sugebėjo įveikti kartvelus, nors ir patyrė nuostolių.

Dabartinė Rusijos kariuomenė yra kito kokybinio lygio jėga: per pastaruosius 8 metus Rusijos kariuomenės daliniai dalyvavo karo veiksmuose ne tik Sirijoje, bet ir tame pačiame Donbase – patirta ir nuostolių, ir nesėkmių, bet ir pergalių, o svarbiausia – įgyta patirties.

Ji įgyta nuosekliai ir kryptingai rotuojant pajėgas – nuo eilinių karių iki elitinių ir generolų konfliktų zonose, ir ne tik pajėgas – Rusija per pastaruosius metus realiuose koviniuose veiksmuose išbandė seną, modernizuotą ir naują ginkluotę, techniką, įrangą, valdymo ir vadovavimo, logistines struktūras. Rusijos kariuomenė prie Ukrainos sienų sutelkė geriausius savo dalinius iš visos šalies – tai nėra vienos krypties kautynėms prie Donecko oro uosto parengta smogiamoji grupė, tai visu perimetru išsidėsčiusi ir modernų karą keliais skirtingais vektoriais pasiruošusi kariauti karinė jėga.

Rusijos kariuomenė prie Ukrainos sienų sutelkė geriausius savo dalinius iš visos šalies – tai nėra vienos krypties kautynėms prie Donecko oro uosto parengta smogiamoji grupė, tai visu perimetru išsidėsčiusi ir modernų karą keliais skirtingais vektoriais pasiruošusi kariauti karinė jėga.


Pastaruoju metu vykstantis Kremliaus psichologinis žaidimas „ar rusai puls-nepuls“ su Ukraina ir Vakarais Rusijai naudingas vien tuo, kad galima iš jėgos pozicijų kalbėti ir pabandyti derėtis. Būtent todėl dar gruodį reikalavimų sąrašą JAV ir NATO išsiuntusi, atsakymų sulauksi ir į pastaruosius vėl viešai, su dideliais priekaištais bei naujais reikalavimais atsakiusi Rusija tęsia šį žaidimą.

Rusijos užsienio reikalų ministerija ketvirtadienį paviešino Kremliaus atsakymus Jungtinėms Valstijoms dėl saugumo garantijų. Be kitų Rusijos „siūlymų“ yra ir reikalavimas atitraukti visus JAV karius iš Vidurio ir Rytų Europos, NATO plėtros stabdymas, o bet koks atsisakymas įgyvendinti šiuos ultimatumus esą bus sutiktas su „techninėmis ir karinėmis priemonėmis“.

Rusijos signalai, kad dėl vienų amerikiečių pasiūlymų galima kalbėtis, primena tą pačią atsitraukimo taktiką – tiek iš Sakartvelo 2008, tiek iš Sirijos: Rusija jau nesyk skelbė apie karių ir technikos atitraukimą iš Sirijos, bet ten šiuo metu vis dar tebėra rusų karių bazės, naujausia ginkluotė, technika ir keli tūkstančiai kariškių.

„Visa tai primena, lyg žiūrėtume sulėtintą traukinio katastrofą prieš savo akis: Putinas vairuoja tą traukinį, nebent mes perimtume iniciatyvą“, – rašė buvęs JAV pajėgų vadas Europoje generolas Benas Hodegas. Jo manymu, tokia lėta Kremliaus taktika siekiama izoliuoti Kijevą, sužlugdyti Ukrainos ekonomiką, paversti ją nenusisekusia valstybe ir galiausiai kėsintis į jos suverenumą.

Rusijos tankų kolona juda iš Rokio tunelio į Gruziją
Foto: AP / Scanpix

„Bet su sutelktais pajėgumais Putinas turi daug galimybių, įskaitant ir naują invaziją, nes nėra jokių deeskalacijos ženklų“, – pridūrė B. Hodgesas, kurio manymu, Rusijai šitiek laiko išlaikius įtampą net nebus reikalinga didelė invaziją – gali užtekti pakartoti 2008-ųjų Sakartvelo scenarijų, kai rusų pajėgos tikslingai užims strategines vietoves, sudaužys ukrainiečių pajėgas sausumoje, iš jūros ir oro – tam Rusija turi nepalyginamai geresnes galimybes, nei prieš 14 metų.

Galiausiai šių procesų metu esą bus visiškai praryta Baltarusija, o tada gali ateiti ir Suvalkų koridoriaus eilė. Įdomu tai, kad netgi prieš 2008-ųjų karą netrūko įspėjimų, jog po Sakartvelo ateis Ukrainos, o tada ir Baltijos šalių eilė.

Šiandien panaši situacija kaip 2008-siais kartojasi Ukrainoje, netgi visam pasauliui akylai stebint. Tad didysis klausimas, ar milžinišką armiją šalia Ukrainos sienų sutelkęs V. Putinas gali ją atitraukti be jokių reikšmingų pasiekimų gali būti atsakytas jau artimiausiu metu.