Jo žodžiais, visuomenės susipriešinimas, pratrūkęs protestais šių metų Sausio 13-ąją, nepateisinamas, nes Vasario 16-oji yra ne šviesos ir tamsos ar visuomenės ir valdžios grumtynių diena: tai – diena, kai piliečiai švenčia savo valstybę.

„Ir jei Vasario 16-ąją bent iš dalies kartotųsi tai, kas vyko šių metų Sausio 13-ąją, tai būtų ne protestas prieš valdžią, o bjaurus spjūvis tautiečiui į veidą”, – interviu „Delfi” pabrėžia kunigas.

Doveika taip pat teigia, jog nedavęs atsakymo apie galimybių pasą Konstitucinis Teismas (KT) „į dabartinę Vasario 16-ąją atneša mažiau laisvės, demokratijos ir šviesos”. Jo požiūriu, kai visuomenę kiršina aštrūs klausimai, tokie, kaip galimybių paso naudojimo teisingumas ir tiesėtumas, KT turėtų įnešti daugiau aiškumo – juolab kad galimybių pasas gali būti grąžintas.

Kalbėdamas apie šių dienų mąstymo seklumą, „Delfi” pašnekovas prisiminė viename renginyje nuskambėjusią frazę:

„Iki šiol vis grįžtu prie tos minties. Nuskambėjo labai įdomi frazė – kad tamsos pasaulis šiais laikais ateina tvarkyti savo tamsių reikalų pasitelkęs žmogaus teises. Kaip minėjau, vis grįžtu prie šitos minties. Galima svarstyti, kiek joje yra tiesos ir kiek ji diskutuotina, bet joje tikrai yra erdvės apmąstymams.”

– Vasario 16-osios buvo laukiama nuogąstaujant, kad gali pasikartoti protestai, panašūs į tuos, kurie vyko Sausio 13-ąją. Kaip jūs vertinate šį visuomenės susipriešinimą, kurį vieni laiko tamsuomenės puolimu, kiti – dalies visuomenės pastangomis būti išgirstai?

– Labai laukiau Vasario 16-osios, nes man, kaip žmogui, dvasininkui, piliečiui, tai – svarbi data, kai visada atlieku savo kunigišką tarnystę. Man didžiulė garbė tokiomis progomis atsiklaupus kalbėti maldą už Lietuvą. Taip įnešu savo tarnystės dalelę į bendrąjį gėrį.

Švęsti Vasario 16-ąją man reiškia tapti to laikotarpio žmonių svajonės dalele. Žmonių, kurie svajojo apie valstybę, jos ateitį, gerovės ir gėrio kūrimą šioje teritorijoje. Pajusti, kad esate kažkada gyvenusio žmogaus svajonės dalelė, labai svarbu.

Taip, yra dalykų, dėl kurių tenka gūžtelėti pečiais. Galimybių pasas – įrankis, kurį vieni priėmė, kiti – nepriėmė, bet [šiuo klausimu pasisakęs] Konstitucinis Teismas (KT) į dabartinę Vasario 16-ąją atneša mažiau laisvės, demokratijos ir šviesos. Manau, jei valstybėje yra problema, kyla labai aštrus klausimas dėl įrankio, kuris dabar atšauktas, bet gali būti bet kada vėl grąžintas, geriau įnešti šiuo klausimu kuo daugiau aiškumo.

– Jūsų neįtikino Konstitucinio Teismo argumentas dėl galimybių paso?

– Ne, manęs neįtikino. Žinome, koks tai jautrus klausimas daugeliui žmonių, ir derėjo pasitikrinti, ar šis įrankis buvo teisingai naudojamas. Tam, kad ateityje tokio įrankio galimas naudojimas nebekeltų klausimų, nuogąstavimų.

Valstybės aš netapatinu su valdžia, kurią renka valstybės piliečiai. Susipriešinimas, apie kurį girdime viešojoje erdvėje, nepateisinamas, nes Vasario 16-oji nėra ta diena, kai reikia švęsti šviesą arba tamsą. Tai nėra šviesos ir tamsos grumtynių diena. Tai diena, kai piliečiai švenčia savo valstybę. Ir jei Vasario 16-ąją bent iš dalies kartotųsi tai, kas vyko šių metų Sausio 13-ąją, tai būtų ne protestas prieš valdžią, o bjaurus spjūvis tautiečiui į veidą.
Ir jei Vasario 16-ąją bent iš dalies kartotųsi tai, kas vyko šių metų Sausio 13-ąją, tai būtų ne protestas prieš valdžią, o bjaurus spjūvis tautiečiui į veidą.

Reikėtų pamąstyti apie tai, kodėl iki šiol įvairios bėdos mus sutelkdavo, o dabartinė problema taip smarkiai supriešino. Supriešino taip smarkiai, kad išpurvinome savo širdį, suteršėme žodyną, pasakėme vienas kitam tiek nepagarbių žodžių. Elgėmės taip tik todėl, kad kažkas turi baimių ar kitokį supratimą?
Vasario 16-oji – puiki proga pasakyti, kad mus vienija daug daugiau dalykų, nei skiria. Valstybės švenčių dienos – tai ne tos dienos, kai suvedinėjamos sąskaitos su valdžia. Ir jei organizuojami išpuoliai prieš valdžią oficialių valstybės renginių metu, tai ne kas kita, kaip spjūvis į veidą savo tautiečiui.

– Krikščionys demokratai tvirtina, kad partinė ir valstybės politika gali būti krikščioniška. Jei remsimės tokia prielaida, ar galimybių paso įvedimas buvo krikščioniškas žingsnis?

– Nesu sau atsakęs į klausimą apie galimybių pasą. KT sprendimas šiuo klausimu man, kaip valstybės piliečiui, būtų suteikęs daugiau aiškumo ir teisinio išprusimo vertinant kalbamo įrankio teisėtumą ir reikalingumą.

Ilgus dešimtmečius buvo formuojamos nuostatos apie žmogaus teisę į savo kūną, asmeninius sprendimus ir daugybę kitų dalykų. Pandemija parodė, kad atsakomybė ir teisė turi susitikti žmoguje. Ir kai buvo sakoma, jog žmogus privalo skiepytis ar izoliuotis tam, kad apsaugotų kitą žmogų, kad mes neturime absoliučios teisės į save, kai kyla grėsmė kitam, man įdomu, ar tokia logika ir toliau galios bei padės man ginti, tarkime, negimusios gyvybės teisę gimti. Ar abortas pažeidžia teisę gimti, ar nepažeidžia? Ar turiu teisę uždrausti kitam egzistuoti?

Pagal tai, ką dabar mačiau, toks ir turėtų būti kitas žingsnis: nebegalime suteikti teisės į abortą, nes abortas pažeidžia kito žmogaus teisę būti. Maža to, juk yra dešimtys tūkstančių šeimų, laukiančių įsivaikinimo galimybės. Esame valstybė, kurioje egzistuoja gyvybės langelis. Mūsų valstybė tikrai pajėgi užauginti daug nuostabių piliečių.

Nežinau, ar galimybių pasas atliko savo funkciją, jei jį turintis žmogus galėjo sirgti besimptome ligos forma, bet nesitestuoti, kol galimybių pasas galiojo, ir platinti ligą. Tai ar tokiais atvejais galimybių pasas nesukūrė daugiau problemų?

Pasaulis susidūrė su įvairiomis epidemijomis, bet vis pademonstruodavo, kad sugebama nenužmogėti. Net per maro epidemiją neuždarė bažnyčių. Buvo gaminamos pusantro metro ilgio žnyplės, kuriomis sergančiam žmogui paduodavo komuniją. O mes uždarėme bažnyčias, stebėjome, kas yra tas COVID-19. Manau, dar bus apie ką diskutuoti.
Eilė prie vakcinos centro „Litexpo“.

Bet įdomu stebėti ir valstybės požiūrį. Sergantys žmonės ateina testuotis ir būna priversti stovėti kelių šimtų metrų eilėje, šaldami žiemos sąlygomis. Ar mes, kaip valstybė, nesugebame pastatyti plastikinių atitvarų nuo vėjo ir stogelių nuo lietaus? Mes neišlaikėme pagarbos ir rūpesčio egzamino. Žmonės, kurie skuba prasitestuoti ir grįžti namo izoliuotis, priversti stovėti lietuje, šaltyje, sniege. Apsauga nuo vėjo ir lietaus parodytų pagarbą sergančiam žmogui. Man labai liūdna matyti tas kelių šimtų metrų eiles.
Bet įdomu stebėti ir valstybės požiūrį. Sergantys žmonės ateina testuotis ir būna priversti stovėti kelių šimtų metrų eilėje, šaldami žiemos sąlygomis. Ar mes, kaip valstybė, nesugebame pastatyti plastikinių atitvarų nuo vėjo ir stogelių nuo lietaus? Mes neišlaikėme pagarbos ir rūpesčio egzamino.

– Kai žmonės, kurie po Sausio 13-osios įvykiu buvo pavadinti „ne Lietuvos žmonėmis”, ima piktintis ir protestuoti, jie tuoj pat išvadinami tamsuoliais, buduliais ir runkeliais. Tiems, kurie kritikuoja Lietuvos užsienio politiką ar Europos Sąjungą, prikišama, kad jie – ne patriotai ir vatnikai. Ar toks santykis su mažutėliais, klystančiaisiais gali būti vadinamas krikščionišku?

– Aš iki šiol negaliu atsakyti į klausimą, kodėl šita [pandemijos] problema, užuot suvienijusi tautą, tapo suklupimo, priešiškumo akmeniu. Ir taip įvyko visame pasaulyje. Ar tai – tik garo nuleidimas, iškrovimas įtampos, prisikaupusios per kelis dešimtmečius? Kartais nuleisti garą – visai geras dalykas. Bet kas nutiko, kad to garo tiek susikaupė?

Vienas gražiausių krikščioniškosios civiliazcijos vaisių yra demokratija. Kai du žmonės kalbasi prie kavos ar alaus, jų pokalbis – jų asmeninis reikalas. Visai kitas dalykas, kai negatyviais žodžiais išsitepa tie, kurie yra išrinkti arba paskirti vadovais. Kuo kitose Vakarų valstybėse politikui baigtųsi pasakymas – „jei nepatinku, galite po ketverių metų išsirinkti ką nors kitą”?
Visai kitas dalykas, kai negatyviais žodžiais išsitepa tie, kurie yra išrinkti arba paskirti vadovais. Kuo kitose Vakarų valstybėse politikui baigtųsi pasakymas – „jei nepatinku, galite po ketverių metų išsirinkti ką nors kitą”?

Kai šeimoje pykstasi vaikai ir vienas kitą išvadina kvailiais, tai tėtis ir mama jiems sako: jūs esate mūsų sūnus ir dukra. Jie nevadina savo vaikų kvailiais vien todėl, kad vaikai vienas kitą taip pavadino. Mama ir tėtis yra aukščiau, jie negali net pagalvoti apie tai, kad įpiltų žibalo į ugnį besipykstantiems vaikams. Tėvai tokiais atvejais kantriai kalbasi su vaikais, aiškina.

– Sakote, kad demokratija – vienas gražiausių krikščioniškosios civilizacijos vaisių. Lietuva dabar skleidžia demokratiją pasaulyje, kovoja už demokratijos vertybes nuo Baltarusijos iki Kinijos. Tai valdantieji vadina „vertybine užsienio politika”. Ar tos vertybės, jūsų manymu, yra krikščioniškos?

– Krikščionybė kalba ne tiek apie vertybes, kiek dorybes. Ne visa, kas vertinga, yra dora. Krikščionybė kalba apie dorybes, kurios suteikia žmogui asmenybės brandą. O kalbėdama apie sprendimus, kuriuos valstybė priima santykiuose su kitomis valstybėmis, Bažnyčia klausia apie tų santykių nešamą gėrį, naudą.
Krikščionybė kalba ne tiek apie vertybes, kiek dorybes. Ne visa, kas vertinga, yra dora.

Ar esame pakankamai vieningi ir drąsūs priimti pasekmes tų sprendimų, kuriuos ketiname priimti? Ar esame pasirengę atoveiksmiui? Kad ir kaip būtume vadinami ar vertinami – paribio valstybe, nykštukine valstybe ir pan., – mūsų valstybė yra aktyvi pasaulio žemėlapio dalyvė. Priklausome tokioms struktūroms, organizacijoms, kuriose būdami tiesiogiai dalyvaujame pasaulio gyvenime. Todėl tas mūsų tiesioginis dalyvavimas turi būti grindžiamas išminties dorybe. Taip pat – bendrojo gėrio, solidarumo, atjautos dorybėmis.

– Lietuva drąsiai stojo ginti demokratinio Taivano nuo komunistinės Kinijos. Už tai dabar sulaukia neskelbtų sankcijų. Ar tokia Lietuvos laikysena – tebūnie ne vertybių, o dorybių atžvilgiu – laikytina krikščioniška?

– Atsakau klausimu į klausimą: ar mūsų valstybė yra krikščioniška?

– Ji sekuliari.

– Taip. Ir, ačiū Dievui, mes neturime valstybinės religijos. Jei, neduok, Dieve, katalikybė taptų valstybine religija, aš turbūt pats pirmas išeičiau iš Bažnyčios ir nusivilkčiau sutaną. Nes nieko nėra tragiškesnio kraštui nei valstybinės religijos atsiradimas.

Negalime sakyti, kad religija atskirta nuo valstybės, nes jos niekada ir nebuvo sujungtos. Tiesiog – neturime valstybinės religijos. Turime pasaulietinę valstybę, kurios didžioji dalis gyventojų yra krikščionys. Ir tik tikinčiojo asmeninis indėlis į jam patikėtas pareigas yra evangelizacijos pasiuntinybė. Visame tame, ką randame dorybiniame Bažnyčios mokyme, kuris kyla iš žmogaus prigimties ir yra nukreiptas į autentišką tarnystę žmogaus prigimčiai, nėra prieš žmogaus visavertiškumą, laisvę ir gebėjimą save išreikšti nukreiptų dalykų.

Paradoksalu, kad krikščionybė, kuri ruošėsi švęsti Kalėdas – gyvybės šventę – iš technologijų ir pažangos pasaulio gavo dovaną: savižudybės kapsulę. Ir tik laiko klausimas, kada ta savižudybės kapsulė atsiras žmogaus teisių sąraše.
Paradoksalu, kad krikščionybė, kuri ruošėsi švęsti Kalėdas – gyvybės šventę – iš technologijų ir pažangos pasaulio gavo dovaną: savižudybės kapsulę. Ir tik laiko klausimas, kada ta savižudybės kapsulė atsiras žmogaus teisių sąraše.

Daug kur stengiamės būti pirmi. Galbūt tai mažo krašto ir nevisavertiškumo sindromas – kad vis norime garsiai pacypsėti. Tad nesistebėsiu, jei tapsime vienu pirmųjų kraštų, kurie į savo žmogaus teisių registrą bus įrašę teisę į savižudybės kapsulę.

Dabar pasaulio teisininkai svarsto, kaip teisiškai sutvarkyti žmogaus teisę pasinaudoti šita kūryba, kuri nėra nei eutanazija, nei pagalbinis gydymas ar sergančio nepagydoma liga žmogaus išlaisvinimas iš kančių, bet tiesiog – žmogaus teisė, kai nebematote prasmės toliau gyventi, paspausti mygtuką. Ir po dvidešimties sekundžių jūsų nebėra. Tai vadinama progresyvia technologija. Ir patvirtinama prieš pat Kalėdas. Švenčiant gyvybę, į žmogaus teises įrašoma tai, kas yra prieš prigimtį: savižudybė.

Kiekvienas privalo atsakyti į klausimą: kas yra svarbiau – gyvybės vertė ar gyvenimo kokybė? Ir jei šituos du dalykus sukeičiame vietomis, ir gyvenimo kokybė tampa svarbesnė už gyvybės vertę, turime dabartinį rezultatą, kurį pakuojame į gražius žodžius.
Kiekvienas privalo atsakyti į klausimą: kas yra svarbiau – gyvybės vertė ar gyvenimo kokybė? Ir jei šituos du dalykus sukeičiame vietomis, ir gyvenimo kokybė tampa svarbesnė už gyvybės vertę, turime dabartinį rezultatą, kurį pakuojame į gražius žodžius.

– Krikščioniškumo suvokimas šiandien įgyja įdomius pavidalus. Žmonės, net dorai nepasigilinę į tai, apie ką kalba, aiškina, kas yra ir nėra krikščioniška. Štai žurnalistė daro su jumis interviu, ir jos klausimas jums prasideda teiginiu: „Kunigas – Dievo vietininkas žemėje”. Tai netiesa, bet juk žiūrovas ar skaitytojas nežino, kad žurnalistė pati nesupranta, ką šneka. Ar tokia krikščionybės profanacija, jūsų manymu, yra problema?

– Esu dalyvavęs vienoje tarptautinėje konferencijoje religine tematika, kurioje nuskambėjo mane tuo metu smarkiai šokiravusi mintis. Iki šiol vis grįžtu prie tos minties. Nuskambėjo labai įdomi frazė – kad tamsos pasaulis šiais laikais ateina tvarkyti savo tamsių reikalų pasitelkęs žmogaus teises. Kaip minėjau, vis grįžtu prie šitos minties. Galima svarstyti, kiek joje yra tiesos ir kiek ji diskutuotina, bet joje tikrai yra erdvės apmąstymams.

Kitas dalykas – labai nesudėtinga vartoti sąvokas, pačiam tuo netikint ir tame nedalyvaujant, neturint jokio asmeninio indėlio. Tiesiog gyvenant klišinį gyvenimą. Klišinis gyvenimas be asmeninio pažinimo ir indėlio sukuria tokį reiškinį: visos negyvos žuvys plaukia pasroviui, ir tik gyva žuvis plaukia prieš srovę.

– Ką norite tuo pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad šiandien suklaidinta daug žmonių, dalis kurių nebeatskiria dešinės nuo kairės, ir suklaidinti juos dėl to, kas yra krikščioniška ir nekrikščioniška, labai paprasta. Nes susiduriame su labai keistu reiškiniu: informuojame žmones, neugdydami jų sąmonės ir asmeninės laikysenos. Dabar yra nuomonių visuomenė. Visi turi turėti nuomones. Pabandykite neturėti nuomonės, kai iš visų pusių klausiama: kokia jūsų nuomonė?

Riaušės Roterdame

Nuomonė tėra nuomonė: aš galiu suklysti, mano nuomonė gali pasikeisti. Ilgainiui kažką suprantu, subręstu, išmokstu pamokas, imu suvokti, jog mano ankstesnė nuomonė buvo klaidinga. Galbūt kažkas suklaidino, pakišo neteisingo mąstymo pakištuką. Bet ko šiandien stokoja visuomenė? Laikysenos. Laikysenos, kuri yra manyje vykstančio proceso – nuomonių [virtimo žinojimu] – rezultatas. Ar aš viso labo lieku prie savo nuomonės, ar iš nuomonės subrandinu tam tikrą poziciją, laikyseną?

Ir tik tada, kai aš turiu poziciją, vertybinį stuburą, tikėjimą, supratimą apie valstybę, Vasario 16-ąją, bendrojo gėrio kūrimą, tikrą savanorystę ir atsakingą kaimynystę, – tik tada duodu atsakymą. Ir neinu gadinti šventės savo tautiečiams.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (288)