Tačiau, pasak jo, net jei Vasario 16-ąją ar vėliau Putinas nepradės karinės invazijos, negalvokime, kad tuo viskas laimingai ir pasibaigs.
„Akivaizdu, kad Putinas visą būsimąjį dešimtmetį stengsis Ukrainai kenkti ir trukdyti visomis kitomis priemonėmis, hibridinėmis ir materialiomis. Net ir pastovus karinės įtampos laikymas Ukrainos pasienyje yra pavojingas ne tik tuo, kad tai bet kurią akimirką gali pavirsti karine invazija, bet ir tuo, kad tokia įtampa kelia paniką finansų rinkose ir investuotojų galvose. O ilgainiui tai gali tapti Ukrainos rimta ekonomine bėda“, – teigiama europarlamentaro įraše.
Pasak jo, ne veltui Ukrainos valdžia šiandien tuo pat metu turi spręsti dvi sunkiai suderinamas psichologines problemas: ruošti šalį ir visuomenę galimai Kremliaus karinei invazijai ir kartu stengtis neleisti įsivyrauti visuomenės panikai, kuri tokiomis aplinkybėmis yra visiškai normali būsena ir kuri būtų labai pavojinga ekonomikai.
„Kaip besiklostytų įvykiai Vasario 16-ąją ir po jos, tiek Ukraina, tiek ir Vakarai turi būti pasiruošę, kad Putinas ir po Vasario 16-osios spaudimo Ukrainai nemažins. Ir taip bus tol, kol Putinas bus valdžioje ir kol Rusija išliks autoritarine. Todėl šiandien yra būtina galvoti ir ruoštis ne tik Vasario 16-ai, bet ir visam ateinančiam dešimtmečiui. Ruoštis turi ne tik Ukraina, bet ir visų pirma Europos Sąjunga, kuri kol kas demonstruoja tik „strateginę autonomiją“ rimtai nesirūpinti nei Ukrainos, nei savo saugumu“, – rašė A. Kubilius.
Perspėja dėl energetinių grėsmių
Vis didėjant energetinio saugumo grėsmėms, siūloma ruoštis scenarijams, jeigu būtų nutrauktas dujų tranzitas per Ukrainą. Tokio scenarijaus tikimybė ypač gali išaugti po 2024 metų.
Europarlamentaro A. Kubiliaus ir jo patarėjos Europos Parlamente Katerynos Musienko parengtame išsamiame straipsnyje pabrėžiama, kad apie Ukrainos ir Vidurio bei Rytų Europos energetinį saugumą diskutuojama dar nuo to laiko, kai buvo paskelbti planai statyti „Nord Stream2“.
„Kalbant faktų ir skaičių kalba, yra gana akivaizdu, kad jeigu nebus reikšmingo indėlio iš Europos Sąjungos (ES) pusės, tai po 2024 metų regionas susidurs su didžiuliais iššūkiais, užsitikrinant savo dujų tiekimą, kai esamas susitarimas tarp Ukrainos ir „Gazprom“ dėl dujų tranzito nustos galioti. Tokiu atveju, tai gali sukelti energijos krizę, ir pakenkti Europos energetiniam stabilumui“, – rašė straipsnio autoriai.
Jie pabrėžia, kad Ukrainos dujų perdavimo sistema yra gerai pažengusi. Jos bendras ilgis yra 33 tūkst 79 kilometrai magistralinių dujotiekių. Šalies požeminiai saugojimo pajėgumai yra 30 mlrd. kub. metrų.
„Ukrainoje yra daugiau kaip penktadalis visos Europos saugojimo pajėgumų, ir ji išlieka pagrindiniu dujų tranzito koridoriumi į Europos rinką“, – rašoma straipsnyje.
ES ir Ukraina jau susiduria su dujų krize
Straipsnio autoriai pažymi, kad ES ir Ukraina jau susiduria su precendento neturinčia dujų krize, kurią sukėlė tyčiniai „Gazprom“ veiksmai, kurie sukėlė „dirbtines įtampas“ Europos dujų rinkose.
„ Siekiant išvengti tolimesnių tiekimo šokų, taip pat ir tų, kuriuos galėtų lemti Rusijos invazija į Ukrainą, ES turėtų vieningai atmesti „Nord Stream2“.
Tuo metu ES turėtų būti pasirengusi scenarijui be tranzito per Ukrainą, kas kelia grėsmę ne tik Ukrainos energetiniam saugumui, bet apskritai kenkia visai Europos energetikos architektūrai. Ukraina „de facto“ yra ES dujų rinkos dalis, ir jos energijos trūkumas turėtų įtakos kaimyninėms ES šalims bei tokioms šalims kaip Moldova“, – rašė A. Kubilius ir K. Musienko.
Tai – ne tik komercinis klausimas
Straipsnio autoriai aiškino, kad apie energetinį saugumą neturėtų būti svarstoma tik grynai komerciniais pagrindais.
„Tvirtai nepritariant „Nord Stream“ sertifikavimui, svarbu pabrėžti, kad Rusija ir toliau darys didžiulį spaudimą dujų rinkai, ypač Ukrainoje, įskaitant ir galimus tiekimo sutrikimus, nepriklausomai nuo galimų „Nord Stream2“ ateities scenarijų. Ukrainos energetinis stabilumas gali tapti iššūkiu viso regiono geopolitiniam saugumui, ypač po 2024 metų“, – rašoma straipsnyje.
Anot jo autorių, po 2024-ųjų Ukrainai reikės ES pagalbos, kad užsitikrintų savo metinį dujų poreikį, kuris yra apie 30 mlrd. kub. metrų. Tuo metu vidaus gamyba – apie 20 mlrd. kub. metrų.
„Norint pasiruošti scenarijui be dujų tranzito, Ukraina turi užsitikrinti papildomą maždaug 15 mlrd. kub. metrų tiekimą, kad turėtų pakankamą energetinį saugumą ir galėtų išlaikyti konkurencingas rinkos sąlygas“, – rašoma straipsnyje.
Anot jo, oki šiol Ukraina sugebėjo garantuoti reikalingas atsargas per „fizinį“ importą iš Slovakijos, kuris sudarė 45 proc. dujų importo 2020 metais. Likę 55 proc. atkeliavo iš Lenkijos ir Vengrijos.
Straipsnyje pateikiama schema, kurioje raudonos linijos iliustruoja dabartinius transportavimo maršrutus. Tai yra keturi dujotiekiai iš Slovakijos į Ukrainą, taip pat esame jungtis su Lenkija.
Problemos gilėja
Straipsnyje pažymima, kad paskutiniai karinių pajėgų telkimai prie Ukrainos sienos parodė, kad tranzito trikdžiai per Ukrainą galimi bet kuriuo metu, bet jie labiausiai tikėtini po 2024 metų, ypač, kai „Nord Stream2“ pradės veikti.
„Ilgojo laikotarpio scenarijai yra neoptimistiniai Ukrainai, ir jie rodo tranzito sumažėjimą po 2021 metų. „Gazprom“ tranzito apimtys trauksis, palyginti su iš anksto užsakytais 65 mlrd. kub. m. tranzito per Ukrainą – 2020 metais, 2021-2024 m. „Gazprom“ rezervavo jau tik 40 mlrd. kub. m. „Nord Stream2“ pradėjus veikti tos apimtys dar mažės“, – rašoma straipsnyje.
Neatmetama, kad po 2024-ųjų Ukrainos tranzitinis kelias bus naudojamas tik vidaus tikslais, o „Gazprom“ jo nebenaudos.
„Gazprom“ nėra patrauklu, taikant pagrįstą tarifą, ekonomiškai išlaikyti tranzito pajėgumus, esant mažoms tranzito apimtims, ir Rusija, tikėtina, labai stengsis pašalinti Ukrainos tranzitą. Tai reiškia mažėjantį energetinį saugumą, pirmiausia, Ukrainoje ir Moldovoje, bet tas taip pat darytų įtaką ir Lenkijai bei visam regionui“, – rašo straipsnio autoriai.
Anot jų, Ukraina ir ES turėtų būti pasirengusios scenarijui be tranzito per Ukrainą. Todėl reikia ieškoti naujų būdų kaip modernizuoti esamą infrastruktūrą, kad būtų galima patenkinti naujai iškylančius poreikius.
„Ukrainos sėkmė šitame sudėtingame kelyje priklausys nuo jos gebėjimo prisitaikyti prie naujos rinkos realybės ir perskirstyti esamus išteklius modernizuoti infrastruktūrą ir jos valdymą. Tačiau Ukraina bet kokiu atveju negali susidoroti su šiais iššūkiais viena, ji turės kliautis su savo partneriais Europoje, tokiais kaip Lenkija ir Slovakija“, – rašoma straipsnyje.
Pasak jo autorių, ES turėtų nedelsiant priimti sprendimus imtis techninio infrastruktūros pasiruošimo stiprinti Ukrainos ir ES tarpusavio ryšį.
„ Nesant tokios inftrastruktūros, scenarijaus be tranzito atveju iki 2024 m. pabaigos, kai baigs galioti jau sudaryta dujų tranzito sutartis tarp „Gazprom“ ir Ukrainos, ES ir kaimyninės šalys, tarp kurių – ir Moldova, ir Ukraina susidurs su gilios energetinės krizės pasekmėmis, jeigu atitinkamų priemonių nebus imtasi per ateinančius 12-18 mėnesių“, – teigiama straipsnyje.
Ukrainos-Slovakijos jungtis
Straipsnyje aptariamos ir alternatyvos Ukrainai gauti dujų iš Vakarų. Šiuo metu didžiausios galimybės yra susijusios su dujotiekiu iš Slovakijos į Ukrainą.
Šiuo metu slovakų fiziniai gamtinių dujų atvirkštinio srauto pajėgumai yra apie 10 mlrd. kub. m. Tačiau, ekspertų vertinimu, jį būtų galima modernizuoti, ir naudoti bent kai kuriuos iš keturių vamzdynų paduoti dujoms į Ukrainą, teigiama straipsnyje.
Jo autoriai teigė, kad ES naudinga remti kai kurių esamų vamzdynų pertvarkymą Vakarų-Rytų kryptimi nuo Baumgarteno į Ukrainą, be to tas pagerintų Ukrainos ir Moldovos tiekimo saugumą.
„Šiuo požiūriu Europos Komisija turėtų konsultuotis su Slovakija. Tai yra labai aktuali problema, ir tai yra bendras ES interesas paspartinti tinkamo reguliavimo kūrimo procesą, kad būtų galima padidinti tranzito pajėgumus ir pakeisti bent dviejų iš keturių dujotiekių paskirtį, kurie dabar nėra efektyviai naudojami, ir gali būti modifikuoti, kas būtų naudinga abiem šalims“, – teigė A. Kubilius ir jo patarėja Europos Parlamente.
Anot jų, investicijų kaina – įmanoma. Dar daugiau, toks sprendimas vaidins pagrindinį vaidmenį užtikrinant energetinį stabilumą ir integraciją į europinę rinką.
„ES tokiu būdu ne tik parodys solidarumą su Ukraina ir Moldova, bet ir atvers didesnes galimybes europiečiams investuoti į Ukrainos rinką, taip pat naudotis saugojimo pajėgumais, kuriuos Ukraina gali pasiūlyti“, – rašoma straipsnyje.
Ukrainos ir Lenkijos jungtis
Anot jo autorių, panaši situacija yra dėl Lenkijos- Ukrainos dujų tranzito.
„Virtualūs srautai nebus įmanomi po 2023 metų, o 2020 m. nutiesta jungtis turėtų būti modernizuota, kad būtų galima transportuoti „fizinius“ srautus. Atvirkštinių pajėgumų iš Lenkijos į Ukrainą trūkumas kelia didelę riziką tolesnei rinkų integracijai, nes nuo 2023 m. nebebus galimybės siuntėjams gabenti dujas iš Lenkijos į Ukrainą, ir planuoti savo veiklą toliau“, – teigiama straipsnyje.
Skaičiuojama, kad į Ukrainą iš Lenkijos būtų galima paduoti iki 6.6 mlrd. kub. m. dujų per metus. Tačiau Lenkijai reikėtų ES paramos modernizuoti dalį jungties.
Straipsnio autoriai ragina Europos Komisiją apsvarstyti šį klausimą ir galimus investavimo būdus bei pasiūlyti sprendimą dėl ES ir regiono energetinio saugumo.
„Reikia veikti nedelsiant, nes iki 2024 m. liko labai nedaug laiko“, – rašoma straipsnyje.
