Vilniaus miesto savivaldybė asociacijos „Lietuvos šeimų sąjūdis“ nariams atsisakė leisti Vasario 16-ąją mitinguoti Katedros ir Rotušės aikštėse.
Asociacijos vadovai po to pareiškė, kad patys nieko nebeorganizuos, bet jų pasekėjai galbūt dalyvaus savivaldybės organizuojamuose renginiuose.
Ar gali pasikartoti tai, kas vyko minint Sausio 13-ąją, kai Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė buvo nušvilptos?
Neramumams užtenka poros žmonių
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė Delfi pabrėžė, kad prognozuoti, kas įvyks minint Vasario 16-ąją, sudėtinga dėl to, kad bendros visuomenės nuotaikos nebūtinai sutampa su konkrečių žmonių, ateinančių protestuoti.
Jos vertinimu, bendros nuotaikos visuomenėje šiuo metu turėtų būti šiek tiek aprimusios lyginant su tomis, kurios buvo anksčiau.
„Bet protestuoti ateina radikalesni žmonės, tie, kuriems labiau skauda. Kartais net vieno ar dviejų žmonių gali pakakti, kad įsipliekstų neramumai. Kas gali numatyti, atsiras vienas, ar keli žmonės, kurie pradės neramumus kelti, ar jų neatsiras? Ar juos sugebės suvaldyti kiti, ar ne? Pavojinga būtų prognozuoti“, – tvirtino ji.
Ar protestuotojai rimsta?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (VU TSPMI) lektorė, Pilietinės visuomenės instituto direktorė I. Petronytė-Urbonavičienė įsitikinusi, kad švenčiant Vasario 16-ąją pamatysime, kiek protestų akcijų palaikytojų atbaidė tai, kas Seimo prieigose darėsi minint Sausio 13 dieną.
„Tai bus geras indikatorius, kuris parodys, kaip toliau vertinami atitinkamų lyderių veiksmai“, – sakė ji.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad gali susidaryti įspūdis, jog protestuotojai rimsta. Tokias kalbas dar labiau paskatino „sunkvežimių važiuotynės“ – ne itin pavykusi akcija, kuria norėta pakartoti Kanadoje vykusį protestą prieš vertimą skiepytis sunkvežimių vairuotojams.
„Susidaro įspūdis, kad protestuotojai rimsta, kad išsikvėpė, nebėra tos jėgos. Bet manyčiau, kad dar ankstoka tokias išvadas daryti“, – sakė ji.
I. Petronytė-Urbonavičienė sakė, kad tai, kiek į renginius susirenka žmonių, lemia ir tokios priežastys, kaip orai, nes slidūs keliai ir šlapdriba neskatina eiti į lauką.
Jos teigimu, apskritai tolimesnė protestų ateitis priklausys ir nuo jų organizatorių veiksmų – kiek jie sugebės telkti, kokius naudos argumentus. Tačiau tam įtakos turės ir valdžios reakcija, nes, pasak TSPMI politologės, ji gali protestus slopinti arba kaip tik skatinti.
„Kol kas trumpa pauzė, kurią stebime, nėra galutinis išsikvėpimas“, – pabrėžė ji.
Bene daugiausiai „maršistų“ nepasitenkinimo kėlė galimybių pasas, tačiau jo nebėra. A .Ramonaitė sutinka, kad dalį žmonių galimybių paso atsisakymas turėtų nuraminti. Tačiau, anot jos, susikaupęs nepasitikėjimas valdžia taip greitai neišnyksta.
„Kai nepasitiki, visur įžvelgi kėslus, ieškai patvirtinimo tam savo nepasitikėjimui. Tada sunku taip lengvai vienu sprendimu pakeisti žmonių nuomonę“, – sakė ji.
Anot profesorės, šios dalies žmonių nuomonė nepasikeis, tačiau bendras klimatas turėtų pašvelnėti.
I. Petronytė-Urbonavičienė mano, kad nepaisant galimybių paso panaikinimo, žmonių nepasitenkinimas nedingo ir kibirkštį įskelti gali bet kas.
„Turime įtampą visuomenėje, nusivylimą, pavargimą. Greta to turime ir temas, susijusias su šeimos vertybėmis, liberalių, konservatyvių vertybių takoskyrą, tad kibirkštį galėtų įskelti ne vien galimybių paso sugrąžinimas, bet ir daugybė kitų dalykų. Visuomenėje nepasitenkinimas yra ir jis gali būti vėl aktyvuotas“, – pabrėžė ji.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad be viso to dar yra protestų organizatoriai, panašu, turintys tam tikrų politinių ambicijų.
„Jie turbūt bandys iš vienos pusės natūraliai atspindėti egzistuojantį nepasitenkinimą, o iš kitos pusės galbūt kaupti politinį kapitalą ieškodami temos, kuri galėtų paryškinti egzistuojančias skirtis“, – sakė pašnekovė.
Didžioji dalis stebi iš šalies
I. Petronytės-Urbonavičienės nuomone, valdžia ne itin moka reaguoti į protestus.
„Žmonių prilyginimas valstybės priešams ir jų atstūmimas nėra teisinga reakcija“, – teigė ji.
Politologė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje žmonės nėra įpratę eiti į gatves ir protestai kyla tik tada, kai ima kunkuliuoti emocijos, tad ir valdžios institucijos nėra išmokusios adekvačiai reaguoti į situaciją.
„Tarsi užmirštama, kad visuomenė turi teisę protestuoti ir grupės, kurios nepritaria, turi teisę išreikšti savo nuomonę ir reikalavimus, nesvarbu, kaip tie reikalavimai atrodytų nepagrįsti, nerelevantiški valdantiesiems. Vis dėl to kiekviena mažuma, kuri galbūt galvoja, kad yra dauguma, turi teisę pasisakyti“, – pabrėžė politologė.
Jos teigimu, juk gyvename ne autoritarizme, kur žmonėms pasakoma, kaip turi būti, o jei kas nors nesutinka, taikoma jėga – pagarbos ir suvokimo, kad esame tos pačios šalies piliečiai, sėdime toje pačioje valtyje ir sprendimai galioja visiems, trūksta.
Ji atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką, apie kurį, regis, nepagalvoja valdžia: nors į protestus ateina labai maža visuomenės dalis, daugybė žmonių visa tai stebi iš šalies ir labai svarbu, kokį valdžios bendravimą su protestuotojais jie mato.
„Kur valdžia pralošia, kur jos didžiausia silpnybė, kad nepagarbiai komunikuodama su oponuojančiais protestų organizatoriais ji atstumia didelę dalį neutraliosios, arba tos stebinčios visuomenės“, – teigė politologė.
Jos manymu, konservatoriaus Mato Maldeikio išėjimas kalbėtis su protestuotojais buvo vakarietiška politinio lyderio pozicija, tiesa, tuo, kaip jis buvo sutiktas, protestuotojai diskreditavo save.
Trūksta sprendimų aiškinimo
A. Ramonaitė taip pat mano, kad kadangi nesame įpratę prie protestų, valdžia nelabai žino, kaip elgtis ir neturi parengtų schemų, ką jai daryti.
„Protestai juos šokiravo ir jie nelabai įsivaizdavo, kad žmonės gali turėtų savo nuomonę. Turėjo tokį įsitikinimą, kad jei žmogus išėjo protestuoti, jis nupirktas, atvežtas, pasamdytas. Gali būti ir tokių, niekas neneigia, bet kad yra tokių žmonių, kurie iš savo pilietinės pozicijos važiavo, šito valdžia ilgai nesuprato ir neįvertino. Manau, kad čia ir buvo pagrindinė klaida“, – kalbėjo pašnekovė.
Dabar, jos teigimu, jau yra šiek tiek daugiau supratimo ir bandymų atsižvelgti, tačiau viešo šnekėjimo, sprendimų aiškinimo tikrai trūksta.
Ji priminė, kad praėjusios kadencijos metu buvo daugiau spaudos konferencijų, kreipimųsi į tautą. Tai, anot pašnekovės, ne tik leido paaiškinti sprendimus, bet ir perteikti emociją, išreikšti rūpestį ar supratimą.
Tuo metu dabar kažkas daroma, tačiau, pasak A.Ramonaitės, niekas nežino motyvų.
„Svarbiausias dalykas, kad pati valdžia suprastų, jog tai reikia daryti. Kas iš to, kad visi sako, kad komunikacija bloga. Pirmiausiai reikia suprasti, kad komunikacija yra esmė demokratinėje šalyje. Tu negali jai neskirti laiko, nesvarbu, kad esi užsiėmęs, kad yra krizės“, – teigė profesorė.
Tačiau „maršistai“ gyvena alternatyvios informacijos lauke, ar šios žinutės juos pasiektų?
Profesorė teigia, kad ši problema egzistuoja, tačiau nėra taip, kad žmonių grupė visai atsisako tradicinės žiniasklaidos. Ir visų pirma dėl to, kad nori joje atrasti kažką blogo ir tai parodyti.
„Tada klausimas, ar pačiai valdžiai bandyti ir į tuos alternatyvius kanalus eiti? Atsiranda moralinė dilema, ką čia daryti, kad tą auditoriją per alternatyvius kanalus pasiekti būtų efektyviau. Bet, vienas dalykas, ar ten kviestų, kitas – ar jie patys leistųsi?“ – klausė pašnekovė.
