Susikalbėti su Rusija ir vilties atgrasyti ją nuo atviros agresijos prieš kaimynes atgrasyti neprarandančios Vakarų didžiosios šalys, regis, bent gali kad ir labai trumpam atsikvėpti – jei dar neseniai vyravo visiškai pesimistinės nuotaikos ir pokalbių su Maskva dėl eskalacijos mažinimo ateitis atrodė miglota, tai dabar bent jau atrodo, kad dar galima kalbėtis.
Tiesa, Rusija leidžia suprasti, kad Vakarų atsakymais bei derėjimusi nėra patenkinta ir, nors neigia senokai prognozuojamą atvirą agresiją prieš Ukrainą, Rusijos pajėgos toliau telkiamos prie Ukrainos sienos ir jos okupuotose teritorijose. To nepakeitė nei JAV ir NATO atsakymai Rusijai dėl saugumo garantijų, nei Prancūzijos prezidento vizitas Maskvoje – pirmadienį daugiau nei 5 valandas už uždarų durų su V. Putinu kalbėjęs Emmanuelis Macronas tryško atsargiu optimizmu.
Bet kol kas net nėra aišku, ar iš viso verta džiaugtis, ar karinės eskalacijos pavojus jau praėjo ir ar tai nėra dar vienas, eilinis V. Putino strateginis ar taktinis žaidimas. Bent jau iš Lietuvos ekspertų požiūrio taško, situacija pernelyg nepakito.
Lenktynėse laimėtojas dar neaiškus
„Situacija negerėja, Rusijos pajėgų integralumas prie Ukrainos sienų auga, karinės eskalacijos grėsmė didelė, nors pats faktas, kad derybos tęsiasi, kol kas nenutrūko yra reikšmingas, kompromisai įmanomi“, – taip padėtį vertino Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala.
Jo manymu, Kremlius ant stalo pasilieka daugybę variantų: atsitraukimas teoriškai įmanomas, bet ir eskalacija – didesnės ar mažesnės apimties taip pat yra įmanoma.
„Nesimato jokių aiškių požymių, kad situacija pasikeistų, nes Rusijos karių skaičius sutelktas iš esmės nuo pavasario, tai tai yra tęstinė, blogėjanti situacija“, – teigė RESC vadovas.
Kitas ekspertas, politologas Laurynas Jonavičius taip pat netryško optimizmu ir situaciją lygino su lenktynėmis.
„Gruodį matėme startą ilgo nuotolio lenktynėse, kai visi stengėsi pasirodyti, kas geresnis, buvo didelis susidomėjimas, o dabar esame distancijos viduryje, visi bėga viduryje, stengiasi sugalvoti, kaip išsaugoti daugiau jėgų finaliniam etapui, kaip neatsilikti nuo varžovų“, – teigė L. Jonavičius.
Įtampa nesisklaidys dar ilgai?
„Tai yra stabilios įtampos etapas, kuris tęsis kurį laiką. Pajėgų didinimas iš Rusijos pusės tęsiasi, kad tie jos reikalavimai būtų įgyvendinti, o iš Vakarų pusės – nenoras nusileisti, stumdymasis irgi kurį laiką tęsis. Kiek ilgai ir kiek kantrios bus abi pusės?
Labai gali būti, kad ši įtampa taps nauja realybe, kuri tęsis labai ilgai, jei nė vienai pusei nepavyks pasiekti proveržio. O galimas ir finišo variantas. Konkretaus spėjimo net neįmanoma daryt, nesu tikras, ar netgi Kremliuje žmonės turi matymą, kaip rutuliosis įvykiai“, – pažymėjo ekspertas.
Tai, kad iš pradžių Kremlius demonstratyviai rodė norą kalbėti tik su JAV ir netgi atmetė Prancūzijos bei Vokietijos pasiūlymus, o dabar šių šalių lyderiai ėmė vis aktyviau vaidinti savo vaidmenį krizės akivaizdoje, anot L. Jonavičiaus, gal ir nėra iniciatyvos perėmimas, bet jau šis tas.
„Tai išlygino pozicijas, nes nepasiduodama spaudimui. Rusija manė, kad Vakarai išsigąs pirminės atakos, bet Vokietijos ir Prancūzijos svoris ir kantrybė yra didesni už Rusijos, tad dabar vyksta išsilyginimo žaidimas. Klausimas, kiek nuo to laimi ar pralaimi Ukraina“, – priminė L. Jonavičius.
Būtent Ukraina yra labiausiai matoma eskalacijos dalis, nors Kremliaus reikalavimai Vakarams apima kur kas didesnį spektrą – ir NATO plėtrą, ir atsitraukimą iki 1997-ųjų sienų, ir smogiamųjų pajėgumų dislokavimą, kas savaime net nėra susiję su ukrainiečiais. Kita vertus, tai neturėtų stebinti, o ir Ukrainos pamiršti negalima.
„Rusija išsikėlė maksimalius reikalavimus, kad turėtų erdvės atsitraukti – tai įprasta derybinė taktika. Antra vertus, kai sako, kad Vakarai nepriima jokių pasiūlymų, kitas žingsnis yra, kai jau sako, kad galima judėti į priekį. Iš E. Macrono nuskambėjo Ukrainos finliandizacijos terminas, o ir pasakymas, kad Europa nebus saugi, kol nebus saugi Rusija, na, tai yra toks derybinis momentas. Problema lieka, ir klausimas, kiek tai atitiks ukrainiečių interesus“, – priminė L. Jonavičius.
Pasak L. Kojalos, pastaruoju metu vykstančių Vakarų ir rusijos pokalbių nereikia pervertinti – jie reikšmingi, yra proceso dalis, leidžia suprasti, kas dedasi V. Putino galvoje, bet tuo pačiu metu sunku tikėtis, kad bus pasiekti esminiai susitarimai. Juo labiau, kad pradiniai Kremliaus ultimatumai – didelė dalis jų yra tiesiog neįgyvendinami ir tai V. Putinas turėtų suprasti. Be to, net jeigu Kremlius sutiktų su daliniais reikalavimų įgyvendinimais, Vakarų sąlygos, jog Rusija turėtų pati atsitraukti ir suteikti nuolaidų, kol kas neatrodo tikėtinas scenarijus.
„Jei Rusija sutinka derėtis, kyla klausimas, kur Rusija linkusi nusileisti, būtų sunku įsivaizduoti, kad Rusija to imsis, ir esmingai nenuolaidžiaujant terpė lieka labai siaura“, – įspėjo L. Kojala. Jo manymu, situaciją galima lyginti su įkaito paėmimu, kur Ukraina vaidina būtent įkaitės vaidmenį. Tačiau blogesni scenarijai taip pat nėra atmestini – nuo karinės eskalacijos iki Vakarų susiskaldymo bent jau Ukrainos klausimu.
„Nebūtinai kažkam teks nusileisti. Gali būti situacija, kai stovėsime ragais surėmę kurį laiką“, – įspėjo L. Jonavičius.
