„Jei politiką vertinsime pačia plačiausia įmanoma prasme, tai viskas yra politiška, kur susiduria du individai. Be jokios abejonės, ta labai graži vizija apie tai, kad sportą reikia atskirti nuo realybės, neatitinka tikrovės.
Sportas yra visada susijęs su politika, ypač, jei sporte kalba eina apie nacionalinių vertybių atstovavimą ir jeigu viena iš tų valstybių dar ir rengia tam tikrą didelį renginį – labai būtų sudėtinga atsieti nuo politikos“, – penktadienį „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ sakė K. Andrijauskas.
Jo vertinimu, autoritarinių valstybių atžvilgiu tai galima sakyti su užtikrintumu.
„Juo labiau, kad pati Kinija, drįsčiau teigti, nedaro iš to paslapties – bent jau vidaus politikos rėmuose yra plėtojamas tas naratyvas ir vizija apie tai, kad tai yra dar vienas etapas, kad Kinija taps supervalstybė, kad yra dar vienas etapas to proceso, kurio tėkmėje likusi dalis tarptautinės bendruomenės vis labiau pripažįsta Kiniją kaip gimstančią supervalstybę“, – pastebėjo politologas.
Jis atkreipė dėmesį, kad politinio konteksto itin daug buvo ir 2008 m. Pekino vasaros olimpinėse žaidynėse.
„Aš drįsčiau teigti, kad šiandien jos yra ne mažiau“, – įvertino laidos dalyvis.
K. Andrijausko nuomone, tai, kad kai kurios šalys diplomatine prasme boikotuoja žaidynes, Kinijai turi reikšmę.
„Mes turime atsižvelgti, kad yra diplomatiniai boikotai, bet yra ir tas bendrasis tebesitęsiančios pandemijos kontekstas ir tai daugeliui pasaulio politikų, tarp jų ir, beje, mūsų kaimynų latvių, leido patogiai išvengti tiesioginio pasakymo, kad kalba eina apie diplomatinį boikotą“, – taip pat paaiškino VU TSPMI ekspertas.
Vis dėlto pati šventė, pasak jo, nėra tokia, kokios tikėjosi Kinija.
„Kinijos valdantysis režimas apskritai sportininkus laiko savo politinės rankos tąsa, savo pirštais“, – sakė K. Andrijauskas.
Politologo nuomone, kinai supranta, kaip sportą išnaudoti ne tik kaip švelniąją galią, bet ir kaip įrankį vidaus ir užsienio politikoje.
„Kinų sportininkai dažnai traktuojami kaip savo šalies savotiški ambasadoriai. Ponios Peng Shuai, žymiosios kinų tenisininkės istorija iš tikrųjų yra labai liūdna, bet yra ir daugiau panašių istorijų“, – komentavo pašnekovas.
Jis priminė, kad tenisininkė P. Shuai neseniai viešai atskleidė, kad prieš savo valią turėjo palaikyti intymius ryšius su įtakingu Kinijos politiku. Po šio įrašo sportininkė dingo iš viešumos.
„Tas dalykas dūrė tiesiai į paširdžius partinei struktūrai ir tai tapo pagrindine priežastimi, kodėl ji buvo eliminuota iš viešojo gyvenimo, bet tai nėra vienintelė tokia istorija. Be sportininkų mes turime kitas žvaigždes – televizija, kinas“, – vardijo K. Andrijauskas.
Dėl to tokie žymūs sportininkai, kaip paaiškino politologas, turi elgtis labai atsargiai. Visgi įvairių provokacijų, anot jo, galima tikėtis.
„Čia reikia atskirti du dėmenis: provokacijos pačiose olimpinėse žaidynėse Pekine ar aplinkui, visuose tuose miestuose (…) ir provokacijos olimpinių žaidynių metu likusiame pasaulyje – apie ką labai aktyviai kalbama, tai Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos strateginio trikampio kontekste visų tų konfrontacijų ir trinčių.
Aš tikrai manau, kad Kinijos valdantieji ištransliavo tą žinutę rusams, kad būtų labai gerai, jeigu jų tos šventės dar labiau nesugadintų Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu, bet aš taip pat manau, kad skirtumas šiuo atveju nuo Sočio 2014-aisiais yra labai didelis, nes tąkart Rusija buvo organizatorė ir tai automatiškai reiškė, kad jai reikėjo sulaukti olimpinių žaidynių pabaigos, kad ji suaktyvintų savo veiksmus Ukrainos atžvilgiu“, – sakė K. Andrijauskas.
Jo teigimu, nors Rusija ir linkusi gerbti kinų nuomonę, tačiau dabar turi didesnę manevro laisvę.
„Šie du aspektai yra betarpiškai susiję – kas vyksta pačiame olimpiniame burbule ir kas vyksta užsienyje. Aš tikrai būčiau linkęs kiekvieną Rusijos ryškesnį žingsnį Ukrainos atžvilgiu vertinti ir šiame kontekste, bet neteigčiau, kad jis yra pats svarbiausias“, – pridūrė K. Andrijauskas.
Visą „Žinių radijo“ pokalbį su politologu žiūrėkite čia:
