A. Maldeikienė sureagavo į eurokomisaro kalbą, pasakytą kuriant Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“.
„Tiesą sakant, šiandien politikoje matau daugiau skaldymo nei vienijimo. Ir vieną kartą mes turime aiškiai pasakyti: skaldymas nėra politika, skaldymas yra nusikaltimas“, – savo kalboje akcentavo eurokomisaras.
Visą jo kalbą skaitykite čia.
A. Maldeikienė rašo, kad jai ši V. Sinkevičiaus kalba priminė sovietinius komunistų partijos vadų pasažus: „Kalba kupina patoso, menkai pagrįstų istorinių interpretacijų, pažadų apie tobulą ateitį, į kurią pateksime nieko iš esmės nepaaukoję visi kartu ir susivieniję.“
Vis dėlto klausimas, kas susivienys ir dėl ko bus susivienyti, pasak europarlamentarės, pakimba ore.
„Netikiu, kad įmanoma vienu metu atstovauti ir mušamai moteriai, ir jos smurtaujančiam partneriui. Nemanau, kad galiu atstovauti tiems, kurie neigia Holokaustą. Netikiu, kad vienu metu galiu ginti socialinių įmonių savininkų interesus ir sakyti, jog man rūpi neįgalieji, kuriuos veikianti sistema įkalina itin siaurų pasirinkimų lauke.
Esu nuolat viešai vadinama p***** motina, prakišusi savo sūnelį į Seimą, nors nė vienas tų teiginių neturi jokio objektyvaus turinio. Atstovauju LGBT bendruomenės interesams ne todėl, kad priklausau jų bendruomenei, o todėl, kad esu praktikuojanti katalikė ir kartu su didele dalimi Romos katalikų bendruomenės manau, jog visi turime teisę į pagarbą ir meilę“, – teigia A. Maldeikienė.
Ji išreiškė viltį, kad ir pats V.Sinkevičius kalbėsis „su ta rėkiančia tauta apie europines vertybes“, kurioms privalo atstovauti pagal pareigas ir kabineto pažadus.
„Net jeigu manote, kad tos vertybės skaldo“, – teigia ji.
Europarlamentarė V. Sinkevičiaus kalboje įžvelgia ir dygstančius populizmo daigus.
Pateikiame visą atvirą laišką:
Labai dėmesingai ne kartą perskaičiau Jūsų, komisare, kalbą, kurią pasakėte dar vienos naujos partijos steigiamajame suvažiavime.
Kalba emocinga, kupina istorinių reminiscencijų ir Jūsų dažnai viešai eksploatuojamo priminimo, kad priklausote kartai, kuri gimė jau po to, kai krito Berlyno siena.
Mano gyvenimo kelias skirtingas. Gimiau 1958-aisiais, po to, kai tėvelis grįžo iš Vorkutos lagerių. Esu laiminga, kad iš arti mačiau, kaip gimsta pastaroji nepriklausomybė. Mokykloje, o ypatingai brežnevinės stagnacijos metais studijuodama politinę ekonomiją Maskvos universitete, sutikau daugybę puikių žmonių, kurie nuosekliai kovojo už tai, kad visi turėtume teisę į laisvę — dalis jų vėliau buvo tarp tų, kurie griovė Sovietų Sąjungos pamatus. 1988 metais birželio 3 dieną dalyvavau renkant Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, nuo 1990 metų balandžio praktiškai kasdien rašiau apie Lietuvos valstybės kūrimąsi, 1991 metų sausio 7 dieną sovietų kareivis įrėmęs automatą man į nugarą varė 16 aukštų lauk iš kabineto „Lietuvos ryte“, kur tuomet dirbau. Sąžiningai dirbau ir rašiau per visus tragiškus Sausio-13 dienos įvykius, kaip ir po to sekusius 30 laisvės metų.
Mane tikrai nuoširdžiai džiugina, jog mes jau taip ilgai gyvename laisvi, kad užaugo nauja karta, kuri jau užima aukščiausius politinius postus ir augina savo vaikus.
Vis dėlto dabar skaitau Jūsų kalbą ir, tiesą sakant, girdžiu aidus kalbų, kurios neįtikimai tiksliai primena sovietinius komunistų partijos vadų pasažus. Kalba kupina patoso, menkai pagrįstų istorinių interpretacijų, pažadų apie tobulą ateitį, į kurią pateksime nieko iš esmės nepaaukoję visi kartu ir susivieniję.
Vis dėlto klausimas, kas susivienys ir dėl ko bus susivienyta pakimba ore. Klausimas juo labiau įdomus, kad Jūsų kalboje gana tiesiai esu priskiriama tautos skaldytojams, mat nuolat ir aiškiai deklaruoju, kad atstovauju tiems, kurie sutinka su mano viešomis rinkimų programomis, kurias nuosekliai vykdau.
Esu ta, kuri nuosekliai tvirtina, jog valstybės negali valdyti kiekvienas —tam reikalingos labai plačios žinios, moralės dilemų išmanymas, tvirtas charakteris, kuris neleistų nutolti nuo to, kas buvo žadėta prieš rinkimus, vien todėl, kad tai patinka tegul ir didelei tautos daliai.
Netikiu, kad įmanoma vienu metu atstovauti ir mušamai moteriai, ir jos smurtaujančiam partneriui. Nemanau, kad galiu atstovauti tiems, kurie neigia Holokaustą. Netikiu, kad vienu metu galiu ginti socialinių įmonių savininkų interesus ir sakyti, jog man rūpi neįgalieji, kuriuos veikianti sistema įkalina itin siaurų pasirinkimų lauke.
Esu nuolat viešai vadinama p***** motina, prakišusi savo sūnelį į Seimą, nors nė vienas tų teiginių neturi jokio objektyvaus turinio. Atstovauju LGBT bendruomenės interesams ne todėl, kad priklausau jų bendruomenei, o todėl, kad esu praktikuojanti katalikė ir kartu su didele dalimi Romos katalikų bendruomenės manau, jog visi turime teisę į pagarbą ir meilę.
Nors ir esu praktikuojanti katalikė (o gal būtent todėl) nuosekliai pasisakau prieš klerikalizmą ir pasaldintą drungną dvasingumą.
Didžiuojuosi sūnaus darbu Seime, ir tuo, kad jis ramiai nuėjo kalbėtis su baubiančia ir jį koliojančia minia, ir drąsiai kalbėjo apie tai, kas jį skiria nuo tos minios ir kam atstovauja jis.
Tikiuosi, jog artimiausiu metu tokį demaršą padarysite ir Jūs, komisare, ir kalbėsite su ta rėkiančia tauta apie europines vertybes, kurioms privalote atstovauti pagal pareigas ir Jūsų kabineto pažadus, net jeigu manote, kad tos vertybės skaldo.
Jūsų, komisare, kalboje tokie politikai kaip aš vadinami skaldantys tautą. Aš deklaruoju vertybes, kurios man brangios, ir žmones, kuriems atstovauju. Jūs gi teigiate, kad mano pozicija yra nukreipta prieš tautą, mat balsus renku prisidengdama „tuščiais plepalais apie žmonių atstovavimą“.
Mano galva, Jūsų pasirinkta retorika reikalauja išskirtinai rimtos analizės visų pirma todėl, kad joje aiškiai matome dygstančius populizmo daigus.
Pirma, pasirinkta politinė retorika siekia pagrįsti naujo steigiamo politinio darinio pavadinimą.
Kadangi pasirinktas pavadinimas „Vardan Lietuvos“, tai ieškoma retorikos figūrų, kurios implikuotų apie susiskaldymą ir skaldymą, nenaudingą tai Lietuvai. Iš čia tokie teiginiai kaip „Šiandien Lietuva yra suskaldyta. Ne suskilusi, o suskaldyta.“, „skaldymas nėra politika, skaldymas yra nusikaltimas“, „politika ir valstybė neatsiranda iš neapykantos“ ar „galų gale, kartu mes galime sukurti Lietuvą, kuri nepasiduoda skaldymui.“
Vis dėlto bet kokio pozityvią apibrėžtį turinčio teiginio logika apima tos pozityvios apibrėžties neigiamybės atmetimą. Jeigu postuluojama „Vardan Lietuvos“, tai implikuojama, jog kitos partijos, kurios eventualiai varžysis politinės kovos lauke, nėra „Vardan Lietuvos“. Ir iš čia seka, jog vienybė bus kuriama tiesiog atmetant kitokio mąstymo galimybę. Taip kvietime vienytis į gretas „Vardan Lietuvos“ negalima neįžvelgti užmojo siekti to pat skaldymo, kurio norima išvengti, pasidavimo jam.
Kita vertus, kadangi politinė kova implikuoja susiskaldymą partijomis, siekis išvengti skaldymo, reikštų pačios varžymusi pagrįstos politinės sąrangos atmetimą arba būdą surasti sau patogią nišą būti tuo pačiu retoriškai atmetamo „elitistinio požiūrio“ arbitru, taip pakylant virš kitų „elitistinių požiūrių“ kaip galutinės politinės išminties reiškėjui.
Akivaizdu, jog tai retorika, slepianti savyje demagoginį aspektą, nes neskaldymo įgyvendinimas reikštų skaldytojų pašalinimą ir politinio lauko pavertimą tuščios vienybės lauku. Kaip akivaizdu ir tai, jog pats „elitistinis požiūris“ nebūtinai yra ginčijama neigiamybė.
Akivaizdų pritempimą prie esamos situacijos galima regėti ir panaudotose istorinėse reminiscencijose.
Jūsų kalba prasideda teiginiu, jog esate atstovas tautos, „kuri žino, kaip elgtis istorijos eigoje“. Dar daugiau, toliau taip pat be išlygų teigiama, kad „skirtingos kartos visuomet pasirinkdavo teisingai“. Net jeigu žiūros lauką sutrauksime tik į du esminius Jūsų minimus praėjusio šimtmečio įvykius — 1918 ir 1990-ųjų metų Nepriklausomybės aktus, tai jau vien tai, kad buvo du Nepriklausomybės aktai yra aiški nuoroda, kad gal ne viskas buvo taip paprasta su tais pasirinkimais.
Jeigu grįžtume prie šiuolaikinės Lietuvos istorijos, tai 1918-ųjų metų Nepriklausomybės aktas buvo grynai „elitistinio požiūrio“ išraiška, nes signatarai, jį priėmę, nebuvo gavę tam tautos mandato (o vokiečių okupacijos sąlygomis ir nebūtų galėję gauti), o patys „elitistiškai“ išreiškė už ją (dar nesusiformavusią politinę tautą) valią, manydami, kad geriausiai suvokia, ko tuomet jų įsivaizduojama etninė tauta (politinė tauta tuomet dar tik radosi) siekia ar nori ir kas geriausiai atitinka jos interesus.
Panašiai ir su naujesne istorija, nes Sąjūdis kilo ne tiesiogiai iš įsivaizduojamos etninės (o tuomet jau ir politinės) tautos valios, o iš pradžių labai riboto (vos saujelės žmonių), nusprendusių kalbėti tautos vardu ir vardan tautos, „elitistinio požiūrio“. Tik kiek vėlėliau tas „elitistinis požiūris“ tapo masiniu judėjimu, kuris galiausiai tapo konstituciškai postuluojama tautos valia.
Tad ir vienu (pirmesniu absoliučiai) ir kitu atveju (iš dalies) politinės raidos paskatą suteikė ne įsivaizduojamoji tauta, o „elitistinis“ įsivaizdavimas, kas ji yra , ko ji siekia ir kaip nori save politiškai apibrėžti.
Tvirtai galima teigti tik tai, kad nėra, niekada nebūna ir nebuvo kažkokios mistinės vieningos tautos. Yra daugybė žmonių su savo interesais, viltimis, suvokimu, preferencijomis ir tiesiog charakteriu. Dar daugiau, ir pati tauta tėra intelektualinis 19 amžiaus pabaigos konstruktas.
Populistiniai bandymai sukurti mistinį „gerojo“ politinio žaidėjo kūną, kuris suvienys visus ir visada, taip akivaizdžiai deklaruojami Jūsų kalboje, yra melas. Ir tai nėra nekaltas melas, net jeigu pats sugebi taip pertvarkyti savo mąstymą, kad gebi juo patikėti.
