Visi požymiai rodo, jog Rusijos įsiveržimo į Ukrainą scenarijus yra realus. Apie tai kalbama ne tik Lietuvoje, kur apie vienokį ar kitokį karinio konflikto scenarijų atvirai kalba ir politikai, ir kariškiai, taip pat ir Vakaruose.
Sąjungininkai, regis, nesėdi sudėję rankų ir jau imasi veiksmų: JAV paskelbė apie padidintą kovinę parengtį tūkstančiams savo karių, kurie bet kada gali būti mobilizuoti ir permesti į Europą. NATO taip pat stiprina Rytinių narių apsaugą ir perkelia papildomus pajėgumus į regioną.
Tačiau šie pajėgumai tėra papildomi ir skiriami tik tuo atveju, jei krizė būtų neišvengiama arba prasidėjusi. Tuo metu, kai į Baltarusiją plūsta vis nauji Rusijos kariniai daliniai su technika, o ši dislokuojama pasienyje su Lietuva bei Lenkija, saugumo situacija bei jėgų pusiausvrya keičiasi dramatiškai ir neabeatmetama tikimybė, kad viskas gali būti ne šiaip atviros agresijos prieš Ukrainą, bet ir platesnio plano dalis.
Kas nutiktų tokiu atveju? Kaip elgtųsi Lietuva ir sąjungininkai, kurie kartais yra pamirštami. Pastarieji, regis, užtikrinti dėl atsakymo: sąjungininkai Lietuvoje yra pasiruošę kautis dieną ir naktį, jei prireiktų. Bet ką iš tikrųjų reiškia toks ryžtas?
Kam ruošiasi NATO priešakinės pajėgos
Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse bei Lenkijoje nuo 2016-ųjų viena svarbiausių atgrasymo grandžių yra NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės – bataliono dydžio vienetai, integruoti į vietos pajėgų struktūrą. Lietuvoje tokiam vienetui su 1,2 tūkst. karių vadovauja Vokietija, kurios šarvuotasis batalionas sudaro šių pajėgų branduolį.
Rukloje žurnalistus sutikęs NATO priešakinių pajėgų vadas plk. ltn. Hagenas Ruppeltas iš pradžių pabrėžtinai pažymėjo, kad į politinius klausimus neatsakinės – vokiečių kariškiai pastarosiomis dienomis galėjo įsitikinti, ką reiškia aukšto rango kariškiui prisišnekėti žurnalistams to, ko nereikia.
Praėjusį penktadienį Vokietijos laivyno vadas viceadmirolas Kayus-Achimas Schoenbachas, lankydamasis Indijoje, pareiškė, kad Ukraina niekada nesusigrąžins Rusijos aneksuoto Krymo pusiasalio, o V. Putinas nusipelno pagarbos. Jo keisti komentarai apie krikščioniškąją Rusiją, susitarimą su Vladimiru Putinu sukėlė skandalą ir laivyno vadas turėjo atsistatydinti.
Tad atsargiai rinkdamasis žodžius NATO priešakinių pajėgų vadas Lietuvoje plk. ltn H. Ruppeltas vengė netgi užsiminti apie konkrečias valstybes, kurios Lietuvai gali kelti grėsmę bei kelis kartus per pokalbį pakartojo, jog vokiečių ir kitų NATO priešakinių pajėgų kariai Lietuvoje nesiekia nieko išprovokuoti, jie čia tik tam, kad gintų Lietuvą, jei to prireiktų. Nuo ko?
Visiems suprantama valstybė, kurios tarsi negalima žodžiu minėti, tačiau netgi paklaustas apie pastaruoju metu išaugusius bandymus kibernetiniais išpuoliais taikytis į vokiečių karius ir ar už to stovi Rusija, plk. ltn H. Ruppeltas nesutriko ir nė nemirktelėjęs be emocijų atsakė: „kas žino?“
Tankų daliniams kelis dešimtmečius vadovaujantis karininkas savo misiją aiškino paprastai netgi paklaustas, ar saugumo padėtis aplink Lietuvą kaip nors atsiliepė jo vadovaujamoms pajėgoms.
„NATO priešakinės pajėgos čia yra tam, kad nuraminti Lietuvos žmones ir gintų šią šalį. Tam mes ruošiamės su sąjungininkais“, – teigė plk. ltn H. Ruppeltas, pabrėžęs, kad nuo rugjūčio jo vadovaujamos rotacijos sudėtyje yra olandų, čekų, norvegų pajėgos, belgų ir Liuksembrugo daliniai.
Ši rotacija jau 10-oji, ji yra kiek „sunkesnė“ – joje yra daugiau tankų, nei įprastai, mat 414-asis vokiečių tankų batalionas veikia išvien su Nyderlandų ir Norvegijos šarvuotomis kuopomis. Dešimtosios rotacijos karius ir techniką nuo vasario 9-osios 6 mėnesiams pakeis nauja pamaina.
Pasak NATO priešakinių pajėgų vado, per artimiausius kelerius metus, kai Vokietijos ir Lietuvos finansuojamas naujų kareivinių Rukloje projektas bus baigtas, nuolatinei pamainai galės įsikurti daugiau – iki pusantro tūkstančio sąjungininkų kariškių. Tačiau kol kas, pajėgų esą užtenka.
„Esu patenkintas tais pajėgumais, kuriems vadovauju – koviniai, paramos, logistiniai, elektroninės kovos, priešlėktuvinės gynybos daliniai yra pasirengę ir integruoti į Lietuvos kariuomenės brigadą „Geležinis vilkas“.
Mes esame pasiruošę kariauti gynybinį karą, tad kol kas nematau prasmės dislokuoti daugiau pajėgumų“, – teigė bataliono vadas. Kaip kariškis jis neslėpė, kad teoriškai kuo daugiau pajėgumų jis gali turėti, tuo esą yra geriau, tačiau tai nereiškia, kad nuo to saugumo padėtis būtų geresnė.
Reakcijos laikas – kelios valandos
Kita vertus, tai, kad pati saugumo padėtis yra trapi ir vyksta nematoma kova, nėra paslaptis. Plk. ltn H. Ruppeltas tikino, kad NATO priešakinės pajėgos patiria nuolatinius bandymus prieš jų karius surengti kibernetines atakas, ypač pastaraisiais mėnesiais, tačiau vidinis ir esą gerai apsaugotas bevielis ryšys užtikrina, kad rizika būtų minimali.
Vis dėlto didžiausias iššūkis gali būti tiesioginė karinė agresija, kuriai šarvuotasis batalionas ir ruošiasi. Kas vyktų tuomet? Kaip pasirengęs reaguoti NATO priešakinių pajėgų batalionas?
„Mes visada treniruojamės – dieną ir naktį, ruošaimės įvairiems scenarijams, kurie prasideda aliarmu. Jei iškyla tokia situacija, tai yra kelių valandų klausimas, kada mes pajudame, esame logistiškai aprūpinami ir atsirandame ten, kur mūsų reikia“, – tikino plk. ltn H. Ruppeltas.
Tai, kad batalionas pasiruošęs ne šiaip atgrasyti ar teoriškai kautis, bet ir realiai dalyvauti kovos veiksmuose su Lietuvos kariuomene gali kelti įvairių reakcijų: vieni gali netikėti, kad Vokietija, kuri neslepia savo susilaikymo bausti Rusiją, leistų savo kariams realiai dalyvauti kovose su agresoriais. Esą vokiečių politinė ir karinė vadovybė gali tiesiog neleisti batalionui pajudėti, suteikti varžančias instrukcijas iš Berlyno, kad „tik neprovokuoti Maskvos“.
Tačiau toks skepticizmas ir reali karinė situacija gali būti du skirtingi dalykai – paradoksalu, kad vokiečių bataliono vadovybei netikėta ataka prieš Lietuvą gali būti netgi paranki, nes priešakinės pajėgos įsitrauktų vykdydamos Lietuvos brigados vado įsakymus, o per chaosą bei ryšių trikdžius tikėtis kitokių įsakymų iš Berlyno būtų per vėlu.
Dar daugiau, potencialaus priešininko elektroninės kovos galimybės yra tokios, kad vokiečių ir kitiems sąjungininkų kariams bei lietuviams gali tekti kautis neturint patikimų ryšių kanalų, palydovinių žvalgybos priemonių, tad tektų kliautis senais gerais žemėlapiais ir signalizavimo būdais, kurie šiuolaikinėje karyboje gali atrodyti kaip atgyvena. Bet tam neoficialiai ruošiamasi.
Dar daugiau, pabrėžtas kelių valandų reakcijos laikas žymi tik atskaitos tašką nuo įsakymo gavimo, o įsakymas pajudėti iš kareivinių Rukloje gali būti duotas gavus patikimos žvalgybos informacijos apie neišvengiamą agresiją. Kol kas tokių ženklų nėra, bet žvalgybos duomenų netrūksta – pastarosiomis savaitėmis virš Lietuvos ratus nuolat suka NATO šalių žvalgybiniai orlaiviai, kurie atidžiai seka situaciją Kaliningrade ir Baltarusijoje, o visa informacija dalijamasi tarpusavyje.
Kita vertus, kaip pripažino plk. ltn H. Ruppeltas, jei prireiktų, jo vadovaujamos pajėgos, o ir Lietuva gali tikėtis greitos pagalbos – per kelias dienas aktyvuojamų NATO Ypač greitojo reagavimo pajėgų (VJTF). Tiesa, kaip pripažino karininkas, jų aktyvavimas yra politinis sprendimas.
O kol jis būtų priimtas, NATO priešakinės pajėgos, anot karininko darytų viską, kas įmanoma. Paprastai kalbant planas esą yra paprastas: gintis, sukaustyti priešininko pajėgas, laimėti laiko, net jei būtų aukojama teritorija tam, kad sąjungininkai galėtų permesti pastiprinimą. Bet tai yra blogiausias svarstytinas scenarijus.
Kas būtų, jeigu potencialus priešininkas stengtųsi vengti NATO priešakinių pajėgų, į jas nesitaikytų arba atvirkščiai – suspėtų suduoti triuškinantį smūgį raketomis ar kitomis priemonėmis iš didelio atstumo, kol dar batalionas neišjudėjo per tas kelias valandas – į tai viešo atsakymo nėra.
