„Kai visur yra eskaluojama mokytojų tema, kad algos mažos, trūksta mokytojų, reikia pritraukti į periferijas specialistų, tai lunatizmo klejonės, ir tiek. Užtat čia direktoriaus įvesta tvarka rėkte rėkia: žiūrėk, kas aš! Tylėk ir tyliai kamputyje džiaukis, nes aš tau leidau čia dirbti.
Deja, pedagogas, kuris ypač šiuo metu turi būti kone išmanioji visata, turi ir itin nuolankiai klausytis „karaliuko“ kulniuko trepsėjimų, ir labai stipriai bijoti, nes kitaip išmes iš darbo“, – savo istoriją pradėjo ji.
Moteris pasakojo, kad turi puikų išsilavinimą, jos pagrindinis darbas yra Vilniuje, už pasiekimus yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, bet nesitikėjo, kad sutikusi pavaduoti tuo metu onkologine liga susirgusį mokytoją patirs tokį menkinimą ir žeminimą iš direktoriaus.
„Neseniai pradėjau dirbti Elektrėnų meno mokykloje. Jos direktorius yra Evaldas Petkevičius ir aš sutikau pavaduoti sergantį pedagogą, kuris greičiausiai nuo tokios įtampos ir būdamas švelnesnio būdo susirgo onkologine liga, o vėliau ir mirė. Direktoriui tai maždaug – kitas.
Pati esu vilnietė ir atvykau pavaduoti susirgusio mokytojo į Elektrėnus. Vilniuje taip pat turiu nemažai darbų, turiu labai gerą išsilavinimą. Paprašyta kolegų, sutikau padėti. Kol kas dirbu neseniai, tik antrus metus šioje mokykloje“, – pasakojo pedagogė.
Vis dėlto ji pripažino, kad jau nuo pradžių buvo galima pastebėti direktoriaus psichologinį terorą.
„Tą terorą galima atpažinti dėl menkinimo. Nežinau, gal jis nemėgsta moteriškos lyties. Taigi, sausio 12 d. buvo toks kaip ir apogėjus. Neperspėta buvau iš pamokų iškviesta į direktoriaus Evaldo Petkevičiaus inicijuotą metodinės komisijos susirinkimą viešai aptarti mano asmeninių darbo sutarties klausimų. Susirinkime dalyvavo mokyklos vokalo skyriaus mokytojai.
Buvo viešai skelbiamos mano darbo sutarties detalės girdint kitiems asmenims. Patyriau tiesioginį direktoriaus mobingą bei psichologinį smurtą. Buvau neperspėta ir laiku nesupažindinta su darbo sutarties pakeitimais, patyriau viešą psichologinį spaudimą visų akivaizdoje pasirašyti darbo pakeitimo sutartį, su kuria nebuvau supažindinta laiku. Tėvų pareiškimas, kuris ir sukėlė vieną iš situacijų, buvo parašytas be tikslios motyvacinės priežasties pakeisti pedagogą, parašytas ranka ir neužregistruotas. Su pareiškimu susipažinti leista nebuvo. Jis tik perskaitytas.“
Anot mokytojos, jos darbo sutartį aptarti paprašius asmeniškai tête-à-tête, direktorius viešai ir smulkiai aptarinėjo visiems girdint. Tikino, neva kolegos jai „leido“ dirbti toliau.
„Mobingas ir psichologinis teroras tęsėsi gal kokias 45 minutes. Gerai, kad aš esu mačiusi gyvenimo, bet kitas žmogus būtų palūžęs. Visų pirma, ir jo kalbėjimas buvo atitinkamo turinio, ir pati maniera, ir stovėjimo poza. Negana to, kad direktorius dar ir kaukės nedėvėjo. Jis kalbėjo žeminančiai, maždaug, „kas tu tokia? Tu iš viso nieko negali! Iš Vilniaus čia atvažiavai“. Suprantate, štai toks pokalbis vyko.
Aš dirbau pagal jau mirusio mokytojo sutartį ir toje sutartyje yra nurodytas vadavimo laikas. Ta sutartis turėjo galioti, kol žmogus pasveiks, tačiau mirė, ir vyko tokia pasiutpolkė ant mirusiojo kaulų. Paklausiau direktoriaus, ar galėčiau pasikalbėti apie tą sutartį, nes automatiškai buvusio mokytojo krūvis ir etatas tenka pavaduojančiam mokytojui. Taigi, šią sutartį aptarinėjo visi. Net negalėjo būti jokios kalbos apie pagarbą mokytojui.“
Moteris pripažino, kad ne tik šis įvykis ją sukrėtė, – teko pamatyti ir daugiau neigiamų direktoriaus savybių.
„Tikrai yra ir daugiau tokių aspektų, aš girdėjau, kaip jis kalba ir su pavaduotoja, kaip atplėšia duris, įlekia į klasę ir pradeda staugti lyg niekur nieko. Sakoma, kad mokytojo specialybė turi tapti prestižine ir kiekviena mokytojas turi būti gerbiamas, tačiau štai kaip tokioje vietoje elgiamasi.
Aš buvau tiesiog išpūtusi akis tame susirinkime, žinoma, parašiau skundą ir Elektrėnų savivaldybės švietimo skyriui, ir net pačiam merui. Pasirodo, meras su tuo direktoriumi yra labai geri bičiuliai, todėl suprantu, kad piršto pagrūmojimu viskas ir pasibaigs“, – neslėpė nuoskaudos ji.
Taip pat nurodė, kad kiti mokytojai toje mokykloje yra labai įbauginti ir tiesiog bijo, nedrįsta pasisakyti.
„Tiesa, galiu juos puikiai suprasti. Jie gyvena Elektrėnuose, turi darbą, todėl jeigu tie mokytojai ką nors pasakytų, direktorius padarytų taip, kad jie būtų priversti išeiti iš darbo. Taigi, pasikeitusio darbo krūvio sutartis turėjo su manimi būti aptarta akis į akį. Turėjo gauti mano atsakymą, ar aš sutinku, ar nesutinku. Tačiau man buvo tiesiogiai pasakyta, kad jeigu nesutinku, mane išmes iš darbo. Vis dėlto nebuvau informuotu laiku, laišką gavau tik sausio 7 d. ir per 5 d. d. turėjau apsispręsti. Tai net 5 d. d. man nesuteikė, kad pagalvočiau, ar man tinka toks darbo krūvis, ar netinka.
Juo labiau kad Vilniuje mokytojai gali nemokamai naudotis viešuoju transportu, o į Elektrėnus aš važiuoju iš savo menkos algos. Pati sumoku už degalus ir dar turiu paprašyti, kad galėčiau ten dirbti. Aš vadavau tą mirusį mokytoją ir tai nebuvo mano pagrindinis darbas. Kadangi vaikai buvo ruošiami konkursams, negalėjau jų palikti. Jeigu tai perimtų kitas mokytojas, išeitų, kad intelektinė nuosavybė būtų pasisavinta ir dėl mano darbo kažkas kitas susirinktų padėkas.“
Pedagogės teigimu, mokykloje yra susiklosčiusi labai baisi situacija ir ji tokia labai seniai.
„Visi bijo, tarpusavyje šneka tik pakampėmis ir apskritai vyrauja tokia sovietinio režimo atmaina. Ten administracinis aspektas svarbiau už meninį. Visi mėtosi pareiškimais, popieriukais, nėra žmogiško bendravimo. Jeigu pakyla temperatūra dėl peršalimo ar pan., tai turi ant pilvo šliaužti ir toliau dirbti, mat negali tavęs išleisti ilsėtis.
Aš suprantu, kad yra tam tikrų administracinių reikalų bet ne tokio lygio. Mokytojas neturi jokios meninės laisvės, direktorius kartkartėmis klausosi visko už durų.Toliau tęsiama tradicija vadovauti sovietiniu būdu, o kadangi direktorius yra pensinio amžiaus, jo kadencija kaip ir turėjo baigtis, bet galimai dėl gerų ryšių su meru toliau dirba. Aš tikrai nenoriu jo išversti iš posto, bet tikiu, kad ne vienoje meno mokykloje vyrauja panaši atmosfera ir despotizmas. Per savo visus gyvenimo metus niekada nesu susidūrusi su tokiu aukšto lygio mobingu.“
Moteris pridūrė, kad pati baigė prestižinius mokslus, turi daug patirties ir negali leisti, kad tokie žmonės sau leistų žeminti kitus specialistus.
„Jausmas šlykštus. Per švelniai – šlykštus. Širdis plaka ne savo ritmu, oro trūksta. Rankos suspaustos keistai. Viršugalvis tarsi nuplikytas nuo įtampos. O dar – grįžti namo, į Vilnių. Važiuodama namo po to linčo teismo tipo susirinkimo turbūt niekada nebuvau taip verkusi.
Nuo įtampos akys nebemato. O tamsu. Slidu. Vairuoti reikia. Automobilio degalų lemputė dega geltonai. Nesvarbu. Garbė juk. Turi numirt, kad ant tavęs direktorius pašoktų pasitenkinimo pasiutpolkę“, – liūdnai konstatavo ji.
Elektrėnų savivaldybė: šiuo metu skundas nagrinėjamas
„Delfi“ paprašė pakomentuoti šiuos kaltinimus Elektrėnų meno mokyklos direktorių E. Petkevičių. Jis kol kas nieko plačiai nekomentavo, bet nurodė, kad „vykdomas tyrimas”.
Elektrėnų savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys informavo, kad šiuo metu Elektrėnų savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyrius nagrinėja šį skundą ir kito darbuotojo prašymą, kuris gautas 2021 m. gruodžio 23 d.
„Jei bus nustatytas netinkamas mokyklos vadovo elgesys ir (ar) kiti veiklos trūkumai, be abejonių, bus sprendžiama dėl priemonių. Dėl vadovo kadencijos informacija netiksli – ji nepasibaigusi. Na, o klausimas dėl nuomonės apie mokyklos vadovo amžių, mūsų nuomone, yra nekorektiškas. Manome, kad ne žmogaus amžius lemia gebėjimą „susikalbėti“ su mokytojais“, – teigė jis.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos komentavo, kad skundų dėl Elektrėnų meno mokyklos direktoriaus darbo ministerija nėra gavusi.
„Mokyklos vadovas visada turi elgtis dalykiškai ir pagarbiai, tai net nediskutuotina. Ministerija netoleruoja neetiško elgesio. Direktorius pasielgė neetiškai, viešai aptardamas darbo sutartį. Ar šiuo atveju buvo pažeistas Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, tą galėtų nustatyti Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.
Darbo laiko norma turi būti numatyta darbo sutartyje, todėl turi būti keičiama vadovaujantis Darbo kodekso 45 straipsniu. Pakeisti darbo laiko normą galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Darbuotojo sutikimas arba nesutikimas dirbti, kai pakeista darbo laiko norma, turi būti išreikštas per darbdavio nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis negu penkios darbo dienos. Dėl patiriamo mobingo darbe mokytoja galėtų kreiptis į Darbo inspekciją.“
